Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-219-256/2013

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-1189-2012-0 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.4.8.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.; 2.4.5.2.;

2.4.6.4.1.; 2.4.7.

2013 m. kovo 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal BK 140str. 1d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. jeigu tai nesusiję su atliekamu darbu ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 20 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš R. S. V. S. priteista 1000 litų neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2012-04-26, apie 19.05 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia galva sudavė savo žmonai V. S. vieną smūgį į galvą, tokiu būdu nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendis naikintinas ir R. S. pagal BK 140str. 1d. išteisintinas neįrodžius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką ( BPK 329 str. 1 p.).

Pagal BPK 305str. 1d. 2p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20str. 5d., pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė prieštaringą nuosprendį, kuris negali būti paliktas galioti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140str. 1d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromas tiesiogine tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik nukentėjusiosios V. S. ir liudytojos N. S. parodymais, tačiau jų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitai bylos medžiagai.

Iš bylos matyti, kad R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, neprisipažino kaltu ir parodė, kad žmona uždraudė vaiką vestis į lauką, pradėjo jį įžeidinėti, vadinti „alchašu, girtuokliu, kvailiu". Jis labai susinervino. Žmona šaukė stovėdama prie pat jo, todėl jis rankomis suėmė jos veidą ir kakta atstūmė ją nuo savęs. Vaikas negalėjo to matyti, nes buvo kitame kambaryje (b.l.37-38, 55-56, 133).

Nukentėjusioji V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad supratusi, jog vyras neblaivus, sūnui neleido važiuoti su juo. Su sūnumi būnant pas kaimynę vyras paskambino ir paprašė pakviesti sūnų. Jie nuėjo namo, sūnus rengėsi eiti į lauką, tačiau ji sūnaus neleido išsivesti, kadangi vyras buvo neblaivus. Vyras priėjo prie jos, abiejų rankų delnais suėmė jai už veido ir galva smūgiavo jai į kaktą, pribėgo sūnus ir verkdamas pradėjo prašyti „nemušk mamos". Suprato, kad vaikas viską matė. Ji iškvietė policiją, policija pasiūlė iškviesti greitąją pagalbą, tačiau ji buvo šoke ir atsisakė. Po kiek laiko pajuto galvos svaigimą, pykinimą, pradėjo tirpti ranka, todėl nuvyko į greitosios pagalbos ligoninę, kur jai buvo suteikta pirmoji pagalba (b.l.18-20). Nukentėjusioji V. S. teisme parodė, kad įvykio dieną vyras su draugais nuo ryto vartojo alkoholį. Vengdama konflikto, su sūnumi išėjo pas kaimynę. Vyras atėjo ir išsivedė sūnų, ji liepė sūnui neiti su tėvu. Supykęs vyras suėmė rankomis jos galvą ir trenkė savo kakta jai į kaktą. Nuo smūgio iškilo guzas. Kai vyras sudavė smūgį, atbėgo vaikas ir paklausė ,,mamyte, ar tau skauda?“ (b.l.134).

Apelianto kaltės nepatvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Konflikto metu pašalinių asmenų nebuvo, liudytoja N. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po įvykio matė apsiverkusią V. S. su raudona dėme ant kaktos ir guzu. Kaimynės sūnus pasakė, kad tėvelis mamytei savo kakta trenkė į kaktą ir barėsi (b.l.14-15). Teisme liudytoja parodė, kad iš nukentėjusiosios žodžių žino, kad jai vyras savo galva trenkė į kaktą (b.l.143-144).

Iš aptartų parodymų matyti, kad įvykio metu kambaryje buvo tik R. S. ir V. S.. Kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nėra. Nors V. S. parodė, kad po smūgio atbėgo sūnus, tačiau tai nepatvirtina, jog jis matė smūgio sudavimą. Šios aplinkybės nepatvirtina ir liudytoja N. S., nes jos parodymai yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad po įvykio jai V. S. sūnus pasakė, jog tėtis kakta trenkė mamai į kaktą, tuo tarpu teisme ji parodė, kad iš nukentėjusiosios žodžių žino, kad jai vyras galva sudavė į kaktą. Be to, nukentėjusioji teisme parodė, kad nuo smūgio jai kaktoje iškilo gumbas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apie gumbą neminėjo. Gumbo nenustatė ir medikai. Iš specialisto išvados matyti, kad aiškių išorinių galvos sužalojimų nėra. Specialisto išvada nustatyta, kad kliniškai nustatytas galvos sumušimas nepagrįstas objektyviais medicininiais duomenimis (b.l.23-24). Iš bylos aplinkybių matyti, kad R. S. ir V. S. svarstė galimybę inicijuoti skyrybų procesą, nutraukti santuoką bendru sutarimu, tačiau R. S. nesutiko (b.l.18-20). Įvertinus aukščiau išdėstytų įrodymų visumą vienareikšmiškai konstatuoti, jog R. S. tyčia nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, nėra pagrindo.

Be to, kolegijos nuomone, pagrindžiant R. S. kaltę negalima remtis ir policijos pareigūnų T. B. ir A. A. parodymais. Liudytojas T. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. S. paaiškino, kad R. S. smogė jai galva į galvą bei įžeidinėjo. Įvykio metu namuose buvo jų mažametis sūnus. Ant nukentėjusios kaktos matėsi paraudimas. Nuo medicininės pagalbos nukentėjusioji atsisakė. Vyras buvo neblaivus, paaiškino, kad neišlaikė nervai ir jis stuktelėjo savo galva žmonai į galvą (b.l.12-13). Liudytojas A. A. davė analogiškus parodymus (b.l.10-11).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė nutartis Nr. 2K-673/2007). Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje.

Tokiu būdu, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes ir tai, kad ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje negalima padaryti neginčijamos išvados, kad R. S. 2012-04-26, apie 19.05 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio tyčia galva sudavė žmonai V. S. vieną smūgį į galvą ir tokiu būdu nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Esant tokioms aplinkybėms nuosprendis naikintinas ir R. S. išteisintinas (BPK 329str. 1p.).

Kolegija daro išvadą, kad R. S. nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140str. 1d., ir iš esmės sutinka su pagrindiniais apeliacinio skundo argumentais, tačiau laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant kaltės ir kitus su tuo susijusius klausimus.

Vadovaujantis BPK 115str. 3d. 2p., teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Esant tokioms aplinkybėms civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 140str. 1d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.