Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-192-1076/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-30
Bylos Nr.: 1A-192-1076/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-0-00183-2021-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Bielskė, Virginija Liudvinavičienė, Justas Namavičius
Kaltinamasis: R. T., K. T.
Nukentėjusysis: A. I.
Advokatai: Ramūnas Gudašius, Laureta Ulbienė

Kategorijos

1.2.14.4.2.1Turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę (BK 181 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-192-1076/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00183-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.1; (S) 2.4.6.1; 2.4.7

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,išteisintajam R. T. ir jo gynėjai advokatei Lauretai Ulbienei,išteisintajam K. T. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,nukentėjusiajam A. I.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka ir nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. ir K. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai išieškoti iš išteisintųjų R. T. ir K. T. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas už jiems suteiktą teisinę pagalbą netenkinti.

Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltintas ir perduotas teismui pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai kartu su K. T., 2021 m. kovo 15 d., apie 15 val., bibliotekos patalpoje, turėdamas išankstinės informacijos apie A. I. (A. I.) tėvų turimą verslą, siekdamas pasipelnyti ir už ramų gyvenimą (apsaugą) panaudodamas psichologinį smurtą, pasireiškusį žodiniais grasinimais – „ar dar kartą reikės tave įtraukti į biblioteką“, reikalavo 20 mobilaus ryšio telefonų ir jų priedų, tačiau A. I. atsisakius vykdyti K. T. nurodymus, K. T. ranka sudavė vieną smūgį A. I. į dešinį skruostą ir nurodė A. I. sumokėti 1500 eurų, dėl ko jis pateikė lapelį, ant kurio buvo užrašyta V. M. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais veiksmais, neturėdami teisėto pagrindo ir panaudodami fizinį smurtą, reikalavo iš A. I. 1500 eurų.

2. R. T. pagal teisminio nagrinėjimo metu prokurorės pakeistą kaltinimą buvo kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai kartu su K. T., 2021 m. kovo 15 d., apie 15 val., bibliotekos patalpoje, turėdamas išankstinės informacijos apie A. I. tėvų turimą verslą ir siekdamas pasipelnyti už „ramų gyvenimą“ (apsaugą), panaudodamas psichologinį smurtą, pasireiškusį žodiniu grasinimu „ar dar kartą reikės tave įtraukti į biblioteką“, ir K. T. sudavus A. I. į dešinį skruostą, reikalavo 20 mobilaus ryšio telefonų ir jų priedų, tačiau A. I. atsisakius vykdyti jo nurodymus, jis ranka sudavė vieną smūgį A. I. į dešinį skruostą ir nurodė sumokėti 1500 eurų bei pateikė lapelį, ant kurio buvo užrašytas V. M. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais veiksmais, neturėdami teisėto pagrindo ir panaudodami fizinį smurtą, reikalavo iš nukentėjusiojo A. I. 1500 eurų.

3. K. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltintas ir perduotas teismui pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai kartu su R. T., 2021 m. kovo 15 d., apie 15 val., bibliotekos patalpoje, turėdamas išankstinės informacijos apie A. I. tėvų turimą verslą, siekdamas pasipelnyti ir už ramų gyvenimą (apsaugą) panaudodamas psichologinį smurtą, pasireiškusį žodiniais grasinimais –„ar dar kartą reikės tave įtraukti į biblioteką“, reikalavo 20 mobilaus ryšio telefonų ir jų priedų, tačiau A. I. atsisakius vykdyti K. T. nurodymus, jis ranka sudavė vieną smūgį A. I. į dešinį skruostą ir nurodė A. I. sumokėti 1500 eurų, dėl ko, R. T. pateikė lapelį ant kurio buvo užrašyta V. M. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais veiksmais, neturėdami teisėto pagrindo panaudodami fizinį smurtą reikalavo iš A. I. 1500 eurų.

4. K. T. pagal teisminio nagrinėjimo metu prokurorės pakeistą kaltinimą buvo kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai kartu su R. T., 2021 m. kovo 15 d., apie 15 val., bibliotekos patalpoje, turėdamas išankstinės informacijos apie A. I. tėvų turimą verslą ir siekdamas pasipelnyti už „ramų gyvenimą“ (apsaugą), panaudodamas psichologinį smurtą pasireiškusį žodiniu grasinimu „ar dar kartą reikės tave įtraukti į biblioteką“, sudavė A. I. į dešinį skruostą bei reikalavo 20 mobilaus ryšio telefonų ir jų priedų, tačiau A. I. atsisakius vykdyti nurodymus bei tada R. T. ranka sudavus vieną smūgį A. I. į dešinį skruostą bei nurodant A. I. sumokėti 1500 eurų ir pateikus lapelį, ant kurio buvo užrašyta V. M. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, neturėdami teisėto pagrindo ir panaudodami fizinį smurtą reikalavo iš nukentėjusiojo A. I. 1500 eurų.

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, išteisintųjų R. T. ir K. T., liudytojų L. N., R. G., V. M., D. S., M. Ž., E. B. parodymus, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo A. I. parodymus bei, pasak teismo, juose esančius esminius prieštaravimus, išnaudojęs visas teisines galimybes jų pašalinimui, sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog R. T. ir K. T. padarė nusikalstamą veiką.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai

6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė R. Poškienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti R. T. ir K. T. kaltais pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. R. T. skirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 64 straipsniu, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir skirti R. T. galutinę 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmę. K. T. skirti 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 64 straipsniu, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir skirti K. T. galutinę 14 (keturiolikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos bei tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais iš esmės rėmėsi tik išteisintųjų R. T. ir K. T. parodymais, nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiojo A. I. parodymais bei atmetė kitus tyrimo metu surinktus duomenis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių R. T. ir K. T. kaltę jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, padaryme.

6.2. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis A. I. viso proceso metu davė išsamius parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo. Jis nuosekliai aiškino jo atžvilgiu atliktų veiksmų aplinkybes, jo parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Kaip nurodė nukentėjusysis, kovo mėnesį laisvojoje zonoje prie jo priėję R. T. ir K. T. liepė jam ateiti į biblioteką, kur K. T. sudavė jam į dešinį skruostą ir reikalavo perduoti telefonus, o jam atsisakius, R. T. jam padavė raštelį, kuriame buvo nurodytas sąskaitos numeris ir pavardė, liepiant pervesti į nurodytą sąskaitą 1500 eurų. Padavęs raštelį, R. T. jam (A. I.) taip pat sudavė smūgį į veidą. Nukentėjusiajam atsisakius pervesti pinigus ir perduoti telefonus, išeinant iš bibliotekos, kažkuris iš brolių jį bandė sulaikyti, tačiau jis paspruko. Po to, nukentėjusysis nuėjo pas pareigūną L. N., jam paaiškino visas aplinkybes, parašė pareiškimą ir perdavė iš K. T. ir R. T. gautą raštelį. Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino pareigūnas L. N.. Jo teigimu, 2021 m. kovo 15 d. pas jį į kabinetą atėjo A. I. ir paaiškino, kad R. T. ir K. T. jį nusivedė į biblioteką, kurioje, panaudodami fizinį smurtą jo atžvilgiu, reikalavo pervesti 1500 eurų į jų jam paduotame raštelyje nurodytą banko sąskaitą. A. I. paklausus, ar jis su savimi atsinešė jam paduotą raštelį, šis paaiškino, kad raštelis yra jo gyvenamojoje zonoje. Maždaug po 5 minučių A. I. raštelį atnešė. Raštelyje buvo užrašyti skaičiai, galima numanyti, jog tai buvo banko sąskaitos numeris, V. M. pavardė ir telefono numeris. Patikrinti raštelyje nurodyto telefono numerio priklausomybės bei apklausti sąskaitos savininko nėra galimybės, kadangi V. M. yra miręs, tačiau netikėti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

6.3. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusiojo parodymuose yra prieštaravimų dėl įvykio laiko bei kreipimosi į pataisos įstaigos administraciją priežasčių, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. I. paaiškino, kad buvo du iš esmės analogiški įvykiai kovo 15 ir 16 dienomis. Pareiškimą jis parašė po antrojo įvykio. Dėl pirmojo įvykio niekur nesikreipė. Šį faktą patvirtina ir pareigūno L. N. tarnybinio vaizdo registratoriaus vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas 2021 m. kovo 16 d. L. N. ir A. I. pokalbis. Iš pokalbio turinio aišku, kad A. I. pokalbis su R. ir K. T. vyko dvi dienas. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad R. ir K. T. pretenzijas A. I. reiškė dėl be leidimo organizuojamų telefonų ir jų priedų permetimo į pataisos įstaigos teritoriją, tačiau iš aptariamo L. N. ir A. I. pokalbio turinio matyti, kad pokalbio pradžioje A. I. užsimena ir apie paduotą raštelį, ir apie reikalavimą pervesti pinigus, nurodo, kad R. ir K. T. yra žinoma apie jo turimus lombardus, ir tik vėliau pokalbis vyksta apie telefonų permetimus į pataisos įstaigos teritoriją. Nukentėjusiojo parodymus, kad su R. ir K. T. buvo du pokalbiai, patvirtino ir liudytojas R. G.. Jis teigė vieną dieną matęs, kaip R. ir K. T. bei A. I. išeidinėjo iš klubo, tada R. ir K. T. stvėrė A. I. už peties, šis raudonu veidu nubėgo į patikros punktą. Kitą dieną matė, kaip K. T., pasakęs „imk sąskaitą“, padavė A. I. popieriuką su jame nurodyta sąskaita. Nurodė, jog K. ir R. T. domėjosi A. I. lombardu.

6.4. Tuo tarpu išteisintųjų R. ir K. T. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, R. T. parodymai yra prieštaringi. Pradžioje jis tvirtino, kad A. I. nepažįsta, su juo nebendravo, tačiau vėliau aiškino, kad kitą dieną po to, kai buvo rasti per tvorą permesti 3–4 paketai, eidamas į darbą pamatė A. I., kurį pasikvietęs M. T. pasakė, kad A. I. nustotų daryti permetimus, nes per jį kiti nuteistieji negali gauti leidimų išeiti už pataisos įstaigos ribų be sargybos, kas patvirtina, kad A. I. R. T. vis tik pažinojo.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdyje išteisintasis R. T., jo gynėja advokatė L. Ulbienė ir išteisintasis K. T. bei jo gynėjas advokatas R. Gudašius prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokuroras prašė prokurorės R. Poškienės apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės R. Poškienės apeliacinis skundas atmetamas.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su prokurorės apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos duomenimis, iš naujo įvertinusi pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti liudytojai M. T., L. N. bei nukentėjusysis A. I., konstatuoja, kad išteisindamas R. T. ir R. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino byloje surinktų įrodymų patikimumą ir leistinumą, savo išvadas grindė atidžiai įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė. Aplinkybių, galinčių lemti priešingą procesinį sprendimą dėl išteisintųjų kaltės, prokurorės apeliaciniame skunde teisėjų kolegija neįžvelgia. Todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

9. Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos (2018 gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija). Kadangi išteisintiesiems buvo inkriminuotas fizinio smurto panaudojimas, nauja įstatymo redakcija (2023 m. balandžio 27 d., Nr. XIV-1925, kuri numato tą patį kvalifikuojantį požymį, nelaikytina švelninančia asmens teisinę padėtį pagal BK 3 straipsnio 2 dalį. Todėl taikytina ankstesnė, inkriminuotos veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą; 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą; 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas; 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, siekiant sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią. Be to, pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, Nr. 2K-433-507/2016, Nr. 2K-308-976/2018).

10. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. T. ir K. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrai ir neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo A. I. atžvilgiu, iš pastarojo reikalavo 1500 eurų. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad, kitaip negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo A. I. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir atitiko byloje surinktų įrodymų visumą, todėl priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo nepagrįstai. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaususi liudytojus L. N. ir M. T., pakartotinai išklausiusi nukentėjusiojo A. I. parodymus bei išanalizavusi skirtingose proceso stadijose jo duotus parodymus, su prokurorės teiginiais nesutinka.

11. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

12. Bylos duomenimis, tiek R. T., tiek K. T. savo kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo kategoriškai neigė, nurodė, kad prieš A. I. smurto nenaudojo, jo nelietė, jokio lapelio su banko sąskaitos numeriu jam neperdavė, pataisos namų bibliotekos patalpose kaltinime nurodytu laiku nebuvo. R. T. ir K. T. paaiškino, kad A. I. užsiėmė mobiliojo ryšio telefono permetimu per pataisos namų tvorą, dėl šių veiksmų nuolat buvo kaltinami jie ir dar vienas nuteistasis (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties, 2021 metų kovo mėnesį, tikslios dienos nepamena, bet tai tikrai nebuvo 2021 m. kovo 15 d., R. T., K. T. ir (duomenys neskelbtini) kieme sutiktą A. I. žodžiu perspėjo, kad nebetiektų mobiliojo ryšio telefonų į pataisos namų teritoriją. A. I. pradėjo juos gąsdinti ir jiems grasinti, (duomenys neskelbtini) su A. I. persimetė dar keliais žodžiais ir tuo viskas baigėsi. Po šio pokalbio A. I. kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos pareigūnus, nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini) jam trenkė. (duomenys neskelbtini) dėl šios situacijos buvo apklaustas Kriminalinės žvalgybos pareigūnų (t. 2, b. l. 138–145).

13. Šią išteisintųjų versiją iš dalies patvirtino liudytojai I. G., M. Ž. bei E. B.. Liudytojas I. G. teisiamajame posėdyje parodė, jog girdėjo, kad 2021 m. kovo–vasario mėnesį, tikslios datos nepamena, A. I. buvo reketuojamas kažkokio (duomenys neskelbtini), bet ne R. T. ir K. T. (t. 2, b. l. 188–192). Liudytojas M. Ž. parodė, kad apie byloje nagrinėjamą įvykį jis žino iš A. I. žodžių, tiesiogiai jame nedalyvavo ir jo nematė. A. I. jam pasakojo, kad vieną dieną jį į bibliotekos patalpas buvo pasikvietę keli nuteistieji, kurių vienas buvo M. T. – pataisos įstaigoje atsakingas už mobiliojo ryšio telefonų permetimą į pataisos namų teritoriją. M. T. trenkė jam į veidą ir reikalavo, kad atiduotų mobiliojo ryšio telefonus. Tik praėjus kuriam laikui sužinojo, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. I. sužalojimo ir turto prievartavimo buvo pradėtas R. T. ir K. T., bet ne M. T., apie R. T. ir K. T. galimai atliktus neteisėtus veiksmus A. I. atžvilgiu šis jam nieko nepasakojo (t. 2, b. l. 188–192). Aplinkybę, kad M. T. įspėjo A. I. dėl šio neteisėtų veiksmų tiekiant mobiliojo ryšio telefonus į pataisos namų teritoriją bei sudavė jam smūgį į veidą, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas M. T.. Nors tikslios šių savo veiksmų atlikimo dienos M. T. nurodyti negalėjo, tačiau pripažino vieną kartą trenkęs A. I. į veidą, pažymėdamas ir tai, kad tuo metu šalia jo buvo R. T. ir K. T.. Liudytojas E. B. parodė, kad 2021 m. kovo 15 d., apie 15.00 val., būdamas prie bibliotekos jis ketino eiti į darbą, ten buvo R. T., K. T. ir M. T., buvo ir daugiau žmonių, bet, ar matė A. I., nepamena, nematė, kad R. T. ir K. T. būtų grasinę A. I.. Tą dieną jis dirbo kartu su K. T. ir R. T., jie visą laiką buvo šalia (2 t., b. l. 188–192).

14. Pagrindo netikėti šių asmenų parodymais teisėjų kolegija neįžvelgia. Tiek R. T. ir K. T., tiek ir pirmiau paminėti liudytojai, išskyrus M. T., apklaustą tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, dėl to, kad jie iš nukentėjusiojo nieko nereikalavo ir smurto nenaudojo, viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs. Jų parodymai iš dalies atitiko ir kitus baudžiamosios bylos duomenis, ypač aplinkybę, kad A. I. įvykio dieną bendravo su M. T. (2 t., b. l. 140-144). Nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad R. T., pradžioje teigęs, jog A. I. nepažinojo, vėliau vis tik pripažino jį pažįstantis, kas neva sumenkina jo parodymų patikimumą, tačiau, atsižvelgiant į minėtus parodymus bei kitų byloje surinktų duomenų visumą, šis faktas nesudaro pakankamo pagrindo atmesti R. T. parodymus kaip visiškai nepatikimus. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad liudytojų I. G., M. Ž. ar M. T. parodymai buvo nulemti R. T. ir/ar K. T. jiems daryto poveikio, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šią aplinkybę apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojai I. G. ir M. Ž. kategoriškai paneigė, o apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. T. paaiškino, kad su R. T. ir K. T. jie niekada nebuvo itin artimi, todėl pagrindo duoti jiems palankius parodymus jis neturintis.

15. Nors liudytojas M. T., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, iš dalies painiojosi, vengė detaliau atpasakoti įvykį, tik antrą kartą paklaustas nurodė, kad greta jo stovėjo K. ir R. T., neigė iš nukentėjusiojo prievartavęs turtą, tik nurodė, jog reiškė pretenzijas dėl telefonų permetimo, tačiau esminė aplinkybė, kad smurtavo būtent jis, kartu su pirmiau aptartais liudytojų parodymais, kelia didelių abejonių dėl išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų įrodytumo. Be to, aplinkybė, jog liudytojas M. T. posėdyje galėjo būti ne iki galo atviras, suprantama ir dėl jo paties baimės būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn.

16. Byloje taip pat išlieka abejonių dėl paties nukentėjusiojo A. I. parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija, chronologine tvarka analizuodama jo skirtingose proceso stadijose duotus parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jie nebuvo nuoseklūs.

17. 2021 m. kovo 16 d. A. I. pateikė pareiškimą, jog 2021 m. kovo 15 d. R. T. ir K. T. jį pasikvietė į pataisos įstaigos biblioteką ir nurodė, kad yra jiems skolingas. A. I. nesutikus, sudavė jam į veido sritį, padavė lapelį su banko sąskaitos numeriu ir liepė į nurodytą banko sąskaitą pervesti 1500 eurų. A. I. nurodžius, kad tokių pinigų jis neturi, liepė nemeluoti, pažymėdami, kad jie žino apie jo turimus lombardo verslus, pareikalavo per savaitę surinkti dvidešimt mobiliojo ryšio telefonų ir perduoti juos jų motinai, nurodydami, jog to nepadarius, jis bus sumuštas; tam buvo duotas R. T. ir K. T. mamos telefono numeris; jam pateiktą raštelį su asmens vardu, pavarde ir telefono numeriu atidavė (duomenys neskelbtini) pareigūnui L. N. (1 t., b. l. 14–15). Šio pareiškimo ir jame išdėstytų faktinių aplinkybių pagrindu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas R. T. ir K. T. atžvilgiu.

18. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. I. patvirtino savo pareiškime nurodytas faktines aplinkybes, jas, be kita ko, papildydamas ir visiškai naujais duomenimis, apie kuriuos pareiškimo pateikimo metu nebuvo užsiminęs. Jo teigimu, 2021 m. kovo 15 d., jam esant kieme, galėjo būti apie 15 valandą, į darbą per kiemo teritoriją ėjo R. T. ir K. T.. Pamatę jį, liepė ateiti į biblioteką. Bibliotekoje R. T. ir K. T. nurodė žinantys, jog jo tėvai Vilniuje turi lombardų verslą ir pareikalavo dvidešimties mobiliojo ryšio telefonų bei jų priedų. A. I. atsisakė, dėl ko, K. T. ranka jam vieną kartą smogė į dešinį skruostą, o R. T. padavė popieriaus lapelį, kuriame buvo užrašytas sąskaitos numeris, kažkokio žmogaus vardas ir pavardė bei telefono numeris. R. T. ir K. T. nurodė, kad lapelyje nurodytas telefono numeris priklauso jų mamai ir gavęs reikiamą mobiliojo ryšio telefonų kiekį jis (A. I.) turi su ja susisiekti ir susitarti dėl mobiliojo ryšio telefonų perdavimo jai. Jis (A. I.) atsisakė vykdyti R. T. ir K. T. reikalavimus, todėl R. T. smogė jam į dešinį smilkinį, paaiškindamas, kad nesurinkus reikiamo kiekio mobiliojo ryšio telefonų, jis privalės į lapelyje nurodytą banko sąskaitą pervesti 1500 eurų. Jis apsisuko, ėjo iš patalpos, kai kažkuris iš brolių sugriebė jį už striukės, tačiau jis spėjo išeiti. Iš karto po šio incidento jis nuėjo pas kriminalinės žvalgybos pareigūnus, tačiau jų nerado, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini) viršininką L. N., kuris liepė surašyti visas aplinkybes ir atiduoti jam lapelį su banko sąskaitos numeriu, asmens vardu, pavarde ir telefono numeriu. Jį apžiūrėjus medicinos personalui, jis grįžo į savo būrį, kur jo visi ėmė klausinėti, ko R. T. ir K. T. iš jo norėjo. Viską papasakojo. Šiuo metu jų nei vardų, nei pavardžių nurodyti negali, nes nežino. Patalpoje, kurioje pasakojo, tuo metu galėjo būti apie 10 žmonių (1 t., b. l. 38–39).

19. Lyginant šiuos A. I. parodymus su jo pareiškime išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, matyti, kad, pareiškimo duomenimis, R. T. ir K. T. pirminis reikalavimas nukentėjusiajam buvo grąžinti šio turimą skolą, 1500 eurų pervedant į jų nurodytą banko sąskaitą; tik tada, kai A. I. atsisakė tai padaryti, broliai išreiškė reikalavimą, susijusį su dvidešimties mobiliojo ryšio telefonų perdavimu jų motinai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis šias aplinkybes nurodė priešingai, t. y. kad pradžioje jo buvo reikalaujama dvidešimties mobiliojo ryšio telefonų ir tik jam atsisakius kreiptis į savo tėvus dėl jų, R. T. ir K. T. jo pareikalavo 1500 eurų. Nesutapo ir A. I. nurodytos aplinkybės dėl lombardo verslo. Pareiškime teigęs, kad neteisėtų reikalavimų pateikimo jam metu išteisintiesiems buvo žinoma apie jo paties turimą lombardo verslą, kas, sprendžiant iš nukentėjusiojo teiginių, tapo pagrindine R. T. ir K. T. veiksmų jo atžvilgiu atlikimo priežastimi, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. I. tvirtino, kad išteisintieji disponavo informacija ne apie jo paties, bet apie jo tėvų Vilniuje turimą lombardo verslą. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl jo atžvilgiu atliktų K. T. ir R. T. fizinio pobūdžio veiksmų taip pat skyrėsi. Pareiškime jis nurodė tik vieną jam suduotą smūgį, nekonkretizavo, kuris iš brolių tą smūgį jam sudavė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu A. I. jau teigė, kad iš viso jam buvo suduotas ne vienas, bet du smūgiai, kuriuos jam sudavė abu broliai. Šios apklausos metu A. I. konkretizavo ir jam suduotų smūgių lokalizaciją, nurodydamas, kad K. T. sudavė jam vieną smūgį į dešinį skruostą, o R. T. – į dešinį smilkinį. Įvertintina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog iš karto po vertinamo įvykio apie jį, jis papasakojo kitiems pataisos įstaigos gyventojams, be kita ko, nurodydamas ir jų skaičių – apie 10, tačiau nė vieno jų asmens duomenų nurodyti negalėjo. A. I. parodymus patvirtinantys liudytojai atsirado tik vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, apie ką bus pasisakyta toliau šioje nutartyje.

20. A. I. buvo du kartus apklaustas ir pirmosios instancijos bei vieną kartą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau su kiekviena nukentėjusiojo apklausa prieštaravimų tik daugėjo. Apklausiamas 2022 m. kovo 17 d. teisiamojo posėdžio metu A. I. nurodė nei pareiškime, nei ikiteisminio tyrimo metu jo nepaminėtas aplinkybes apie dar vieną įvykį, susijusį su išteisintaisiais, į savo pasakojimą, be kita ko, įtraukdamas dar vieną asmenį – (duomenys neskelbtini) (teisėjų kolegijos pastaba – M. T.). Pasak nukentėjusiojo, 2021 metų kovo mėnesio pradžioje kažkas iš pataisos įstaigoje kalėjusių nuteistųjų pakvietė jį ateiti prie klubo, kur jo laukė R. T. ir K. T.. K. T. ėmė reikšti pretenzijas dėl į pataisos įstaigą neva jo (A. I.) tiekiamų mobiliojo ryšio telefonų be jų žinios. Jam nesutinkant su pretenzijomis, R. T. pakvietė (duomenys neskelbtini), kuris ėmė jį (A. I.) gąsdinti. Po šio įvykio A. I. kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos skyrių. (duomenys neskelbtini) buvo apklaustas. 2021 m. kovo 15 d. įvyko dar vienas incidentas, kurio metu K. T. jį pasikvietė į klubą (teisėjų kolegijos pastaba – ta pati biblioteka, kurią nukentėjusysis minėjo tiek savo pareiškime, tiek ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu). Įėjus į klubo patalpas, ar R. T., ar K. T. ėmė grasinti, kad turi jo tėvų duomenis. K. T. trenkė jam į veidą, davė lapelį su banko sąskaita ir telefono numeriu. Bandant pasišalinti iš klubo patalpų, kažkuris iš brolių tempė jį už kapišono atgal, tačiau jam pavyko išsilaisvinti. Iš karto po šio įvykio jis kreipėsi į pataisos namų pareigūną L. N., papasakojo jam vertinamo įvykio aplinkybes ir atidavė R. T. jam paduotą lapelį su asmens vardu, pavarde, telefono numeriu ir banko sąskaitos numeriu (t. 2, b. l. 138–145).

21. Atliekant šių nukentėjusiojo parodymų bei pirmiau jo nurodytų faktinių aplinkybių lyginamąją analizę matyti, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme be 2021 m. kovo 15 d. incidento, vertinamo būtent šioje baudžiamojoje byloje, A. I. užsiminė apie dar vieną įvykį, kuriame, nukentėjusiojo teigimu, be K. T. ir R. T. dalyvavo dar vienas asmuo – M. T., be kita ko, pažymėdamas ir tai, kad neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu lėmė jau ne jo paties ar jo tėvų turimas lombardo verslas, kaip kad buvo teigiama nukentėjusiojo pareiškimo surašymo metu bei apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, bet jo paties neteisėti veiksmai tiekiant mobiliojo ryšio telefonus į pataisos įstaigos teritoriją be K. T., R. T. ir M. T. žinios. Svarbu tai, kad šią versiją nukentėjusysis pateikė jau po K. T. ir R. T. apklausų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kai jie, neigdami savo kaltę jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, teigė, kad 2021 m. kovo mėnesį, bet tikrai ne 2021 m. kovo 15 d., jie kartu su M. T. buvo įspėję A. I. dėl jo neteisėtos veiklos pataisos namų teritorijoje, pažymėdami, kad dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų pataisos įstaigos administracija kaltę visuomet priskirdavo būtent jiems – R. T., K. T. ir M. T., dėl ko, jie negalėjo naudotis pataisos įstaigos privilegijomis, skiriamomis už gerą elgesį pataisos namuose kalintiems nuteistiesiems.

22. Lyginant A. I. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kiek jie susiję su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertinamu 2021 m. kovo 15 d. įvykiu, su ikiteisminio tyrimo metu jo duotų parodymų visuma matyti, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis grįžo prie savo pirminės versijos, jog jam buvo suduotas tik vienas smūgis, pažymėdamas, kad šį smūgį jam sudavė būtent K. T., apie R. T. fizinio pobūdžio veiksmus jo atžvilgiu, kuriuos jis buvo paminėjęs ikiteisminio tyrimo metu, neužsimindamas. Perskaičius nukentėjusiojo A. I. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalies dėl dviejų jam suduotų smūgių, nukentėjusysis atsisakė, pažymėdamas, kad vertinamo įvykio metu jam buvo suduotas tik vienas smūgis ir jį į veido sritį sudavė K. T., kai tuo tarpu R. T. tik perdavė jam lapelį su banko sąskaitos numeriu, asmens vardu, pavarde ir telefono numeriu.

23. Įvertinęs teisiamojo posėdžio metu A. I. pateiktą visiškai naują versiją apie dar vieną įvykį, kuriame be K. T. ir R. T. dalyvavo dar ir M. T., kurį bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be kita ko, paminėjo tiek išteisintieji, tiek ir liudytojai I. G. bei M. Ž., po liudytojų apklausos, pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 7 d. teisiamojo posėdžio metu A. I. apklausė dar kartą. Šios apklausos metu nukentėjusysis parodė, kad byloje vertinamas įvykis buvo 2021 m. kovo 15 d. Iš karto po įvykio jis nuėjo į budinčią dalį, kur bendravo su L. N.; kitą dieną jį kvietė tyrėja apklausai; jam atrodo, kad kitą dieną L. N. jo nekvietė. Šio teisiamojo posėdžio metu patikslinus, kad A. I. pareiškimas dėl neva neteisėtų R. T. ir K. T. veiksmų buvo parašytas 2021 m. kovo 16 d., nukentėjusysis savo poziciją pakoregavo, patvirtindamas, kad pareiškimą dėl jo atžvilgiu neva atliktų neteisėtų R. T. ir K. T. veiksmų jis vis tik rašė ne iš karto po įvykio, bet kitą dieną, t. y. 2021 m. kovo 16 d., pažymėdamas, kad tą dieną jis bendravo su L. N. ir pateikė jam raštelį su asmens vardu, pavarde, telefono numeriu ir banko sąskaitos numeriu. Tačiau, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, nukentėjusysis dėl byloje vertinamo įvykio laiko visiškai susipainiojo, paaiškindamas, kad byloje analizuojamas incidentas iš tiesų įvyko ne 2021 m. kovo 15 d., bet 2021 m. kovo 16 d.; 2021 m. kovo 15 d. buvo dar vienas įvykis, kuriame be K. T. ir R. T. dalyvavo ir M. T., šio įvykio metu smurto jo atžvilgiu niekas nenaudojo; tą dieną tiek jis, tiek M. T. buvo iškviesti pataisos namų administracijos, tačiau jokio pareiškimo dėl šio įvykio jis nerašė; į biblioteką K. T. ir R. T. jį pasikvietė 2021 m. kovo 16 d., t. y. antro incidento metu; šio incidento metu į biblioteką jį pakvietė kažkoks asmuo; atėjęs pamatė stovinčius R. T. ir K. T., jie stovėjo prie įėjimo, kur nėra kamerų; pareiškimas dėl jų veiksmų buvo parašytas jo kreipimosi į pataisos namų administraciją metu (t. 3, b. l. 9–22).

24. Iš aptartų nukentėjusiojo parodymų seka, kad byloje nagrinėjamas incidentas turėjo įvykti jau ne 2021 m. kovo 15 d., bet 2021 m. kovo 16 d. Tačiau šią versiją nukentėjusysis pateikė tik 2022 m. birželio 7 d. teisiamojo posėdžio metu. Tiek pareiškime, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo bei 2022 m. kovo 17 d. teisiamojo posėdžio metu, A. I. kategoriškai tvirtino, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertinamas incidentas įvyko 2021 m. kovo 15 d. Šį savo parodymų pakeitimą lėmusių priežasčių nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nepaaiškino, proceso dalyviams uždavus daugiau klausimų, pareiškė, kad „Dėl manęs galima juos ir išteisinti. Aš skųsiu nuosprendį, jeigu man reikės dar kažką aiškinti ir ten viską išdėliosiu“, kas rodo, kad po to, kai A. I. 2022 m. birželio 7 d. teisiamojo posėdžio metu paneigė savo pirminius teiginius dėl įvykio laiko, jis nebuvo linkęs atsakinėti į proceso dalyvių klausimus, be kita ko, reikšdamas pretenzijas dėl netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo, nurodydamas neva trūkstamą jo apklausą, kuri neva patvirtintų buvus du įvykius, t. y. 2021 m. kovo 15 d. ir 2021 m. kovo 16 d.

25. Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, atsižvelgiant į esminius prieštaravimus nukentėjusiojo parodymuose, jis buvo apklaustas dar kartą. Šios apklausos metu A. I. vėl nurodė naujas iki tol nepaminėtas faktines aplinkybes, jog R. T. ir K. T. pataisos įstaigoje turtą iš jo prievartavo ne vieną kartą. Pasak A. I., jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose kai kurie žmonės sužinojo, jog jis ir jo draugai turi lombardų verslus. Sužinoję tai, jie bandė iš jo išsireikalauti pinigų, bet, supratę, kad pinigų negaus, pakvietė M. T.. Šis atsivedė žmogų ir pasakė ,,bendrausi su jais“, jis (A. I.) nesutiko, todėl M. T. jam sudavė vien smūgį į veido sritį ir išėjo; tačiau tai nebuvo vienintelis smurto panaudojimo prieš jį atvejis; tuo metu, kai M. T. išėjo iš patalpos, iš jos bandant išeiti ir jam (A. I.), kažkuris iš brolių patempė jį už kapišono, galimai R. T. užsimojo ir trenkė jam į galvą; jo atžvilgiu smurtavo R. T.; kiek tiksliai jam buvo suduota smūgių, nepamena, bet galimai, tai buvo vienas smūgis; su broliais T. jis susitikdavo ir ankščiau, buvo gal kokie 4–5 susitikimai, kai konkrečiai jam broliai T. grasino skirtingomis dienomis, galimai savaitę iki to laiko, kada M. T. jam trenkė; pokalbis su T., fizinio smurto panaudojimas ir raštelio perdavimas su banko sąskaita įvyko 2021 m. kovo 15 d., į L. N. dėl įvykio kreipėsi 2021 m. kovo 16 d., o 2021 m. kovo 13–14 d. buvo dar du įvykiai, tačiau jų negalėjo detalizuoti; ką konkrečiai atliko T., nepamena, tačiau vyko nesąmoningos kalbos, jog ,,tu kažką tai padarei, kažką tai turi, tu ir mums kažką tai duosi, kitaip negyvensi“; 2021 m. kovo16 d. jokio įvykio nebuvo, tą dieną jis tik parašė pareiškimą. Pastebėtina, kad toje pačioje apklausoje apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. I., kitaip negu ankstesnėse apklausose, patvirtino aplinkybę, jog smurtą jo atžvilgiu naudojo M. T.; klausiamas dėl laiko nurodė, kad „viskas įvyko tą pačią dieną“, tačiau kiek vėliau jau teigė, jog kovo 15–16 d. jis bendravo tik su M. T., šias dienas T. nebuvo, bet po kelių minučių vėl tvirtino, kad pokalbis su T. ir smurtavimas įvyko kovo 15 d. Taip pat šioje apklausoje nukentėjusysis teigė, kad, pasak jo parodymų, buvę du įvykiai su M. T. ir T. tarpusavyje apskritai nėra susiję, nors tai prieštarauja tiek jo užfiksuoto pokalbio su L. N. turiniui, tiek pačių K. ir R. T. parodymams. Paklaustas, ar organizavo telefonų permetimus į pataisos namų teritoriją, nukentėjusysis tai paneigė, tačiau teismo paprašytas atsakyti, ar tuomet dėl šios aplinkybės pokalbio metu sakė netiesą pareigūnui L. N., ar dabar sako netiesą teismui, pareiškė į šį klausimą neatsakysiąs, palieka spręsti teismui, Jau nepaisant esminių prieštaravimų anksčiau viso proceso metu duotų parodymų atžvilgiu, teisėjų kolegija, nors ir dėdama visas pastangas pašalinti prieštaravimus, tokiais chaotiškais ir supainiotais nukentėjusiojo teiginiais negali vadovautis.

26. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotų A. I. parodymų sugretinimas su ankstesnėse baudžiamojo proceso stadijose jo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis rodo, kad apeliacinės instancijos teisme A. I. iškėlė visiškai naują versiją, jog K. T. ir R. T. bauginamojo pobūdžio veiksmus jo atžvilgiu atliko sistemingai, tokių įvykių, kai iš jo buvo reikalaujamas turtas, grasinant jo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, buvo ir daugiau, panašūs įvykiai buvo 2021 m. kovo 13–14 d. Lyginant nukentėjusiojo apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus su ankstesnėse baudžiamojo proceso stadijose jo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, įžvelgiami akivaizdūs prieštaravimai ir dėl esminių baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodęs, kad byloje nagrinėjamas incidentas įvyko ne 2021 m. kovo 15 d., o 2021 m. kovo 16 d., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme šių savo parodymų jis atsisakė, teigdamas, kad 2021 m. kovo 16 d. jis tik parašė pareiškimą, o įvykis, kurio metu R. T. ir K. T. jo atžvilgiu išsakė grasinimus ir smurtavo, padavė jam lapelį su asmens vardu, pavarde, telefono numeriu ir banko sąskaitos numeriu, iš tikrųjų buvo 2021 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teisme teigęs, kad incidentas, kuriame be R. T. ir K. T. dalyvavo ir M. T., vyko kitą dieną, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme A. I., be kita ko, tvirtino, kad viskas vyko tą pačią 2021 m. kovo 15 d., R. T. ir K. T. jo atžvilgiu smurtavo ir išsakė savo reikalavimus M. T. jau išėjus iš patalpos ir sudavus vieną smūgį jam į galvos sritį. Prieštaravimai įžvelgiami ir dėl nukentėjusiajam suduoto smūgio į veido sritį: ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad smūgį į veido sritį jam sudavė K. T. ir R. T., pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad vis tik jam buvo suduotas vienas smūgis, ir šiuos veiksmus jo atžvilgiu atliko K. T.; apeliacinės instancijos teisme A. I., likdamas prie savo pozicijos dėl vieno jam suduoto smūgio į veido sritį, teigė, kad jį jam sudavė ne K. T., bet R. T.. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, dėl jam suduotų smūgių skaičiaus ir juos sudavusių asmenų, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. I. nurodė, kad nežino, kokiais jo parodymais reikia tikėti, ar tais, kad smūgį į veido sritį jam sudavė K. T., ar tais, jog jam buvo suduoti du smūgiai abiejų brolių T., ar tais, kad jam smūgis buvo suduotas R. T..

27. Įvertinus nukentėjusiojo A. I. parodymus matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs, kiekvienos apklausos metu pasipildydavo vis naujomis aplinkybėmis, nukentėjusysis painiojosi savo parodymuose dėl jam suduoto smūgio, negalėjo konkrečiai nurodyti, kuris iš brolių T. jo atžvilgiu atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, daug neatitikimų teisėjų kolegija įžvelgia ir A. I. parodymuose dėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertinamo įvykio laiko, konfliktą sąlygojusių aplinkybių, jame dalyvavusių ir apie jį girdėjusių asmenų. Akivaizdu ir tai, kad kiekvienos apklausos metu nukentėjusiojo parodymai buvo derinami prie naujai paaiškėjusių aplinkybių – pvz., R. T. ir K. T. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodžius, kad jie kartu su M. T. buvo įspėję A. I. dėl jo neteisėtų veiksmų, nukentėjusysis jau prisiminė dar vieną įvykį, kuriame be brolių T. dalyvavo ir M. T.. Liudytojui L. N. apeliacinės instancijos teisme nurodžius, kad pareiškimą R. T. ir K. T. atžvilgiu A. I. pateikė ir su juo neformaliai bendravo tą pačią dieną, vadinasi, 2021 m. kovo 16 d., A. I. nurodo, kad 2021 m. kovo 15 d. įvykis buvo susijęs su M. T., bet ne su K. T. ir R. T.. Todėl, sprendžiant K. T. ir R. T. kaltės klausimą, vadovautis tokiais prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija nemato galimybės, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

28. Bylai taip pat yra reikšmingas 2021 m. kovo 16 d. užfiksuotas pataisos namų pareigūno L. N. ir A. I. pokalbio turinys (t. 3, b. l. 64–69). A. I., kalbėdamas su L. N., šiam nurodo, kad „<...> mane laužė“. L. N. paklausus kada, nukentėjusysis atsako, kad šiandien. Paklausus, ar jis nukentėjo, A. I. nurodo, kad „tai vakar nukentėjau, šiandien nespėjo“. Toliau A. I. nurodo, kad vakar jam davė banko sąskaitą, liepė į ją pervesti pinigus, o jų neturint, paduoti telefonus, pažymėdamas, kad reikalavimus jam pateikę asmenys žino, jog jis turi lombardus. Pažymi, kad „<...> vakar aš gavau į galvą nuo (duomenys neskelbtini) per T.“, kad „T. viską, tą judesį atsuko“, „pas mane yra T. motinos vardas, pavardė, telefono numeris, sąskaita ir T. vat bandė, karočia, padaryti taip, kad aš išsiųsčiau jo motinai telefonus“, „<...> (duomenys neskelbtini) tos visos istorijos nežinojo. Jisai atėjo vakar į klubą, piso man į galvą“. L. N. paklausus, kuris (duomenys neskelbtini) su juo taip pasielgė, ar tai T., A. I. į šį klausimą atsako teigiamai. Toliau A. I. L. N. aiškina, kad „aš paskui nuėjau pas KaŽeSą, paaiškinau situaciją, manęs paklausė, ar rašysi? Sakau – nerašysiu, nes žmogus gal nežinojo situacijos. Viskas, jį išsikvietė, paaiškino. Jisai mane pasišaukė, aš jam viską išdėliojau. Tai va, tai jie šiandien, kol jisai darbe, jo vardu bando, kad mane sulaužyt“. Į pakartotinį L. N. klausimą, ar jie tiesiog ateina ir pinigų reikalauja, A. I. atsako, kad „Taigi vakar, sakau, į klubą atėjau ir va. T. stovėjo ir atsivedė (duomenys neskelbtini). Iš pradžių jie bandė be (duomenys neskelbtini), pamatė kad....“. Tolesnis L. N. ir A. I. pokalbis yra susijęs su jo neteisėtais veiksmais dėl mobiliojo ryšio telefonų permetimo į pataisos namų teritoriją.

29. Iš šio pokalbio turinio seka, kad nei apie R. T., nei apie K. T. jam suduotus smūgius pokalbio su L. N. metu nukentėjusysis neužsimena. Priešingai, teigia, kad vakar, t. y. 2021 m. kovo 15 d., jį sumušė M. T., tačiau pareiškimo jo atžvilgiu nerašė, užsimindamas ir apie tokius jo veiksmus sąlygojusias priežastis, nurodydamas, kad M. T. galėjo nežinoti visų įvykio aplinkybių ir pasiduoti K. T. ir R. T. įtakai. Tuo tarpu kalbėdamas apie R. T. ir K. T. veiksmus, nukentėjusysis patvirtina, kad šiandien, t. y. 2021 m. kovo 16 d., nei K. T., nei R. T. jokių neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu neatliko, „nespėjo“. Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu teigęs, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje analizuojamas incidentas įvyko 2021 m. kovo 15 d., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio A. I. nurodė, jog byloje nagrinėjamas įvykis yra susijęs ne su 2021 m. kovo 15 d., o 2021 m. kovo 16 d. Tačiau apklausiamas apeliacinės instancijos teisme šių savo parodymų A. I. vėl nepatvirtino ir grįžo prie savo pirminės versijos, kad 2021 m. kovo 16 d. jis tik parašė pareiškimą, o įvykis, kurio metu R. T. ir K. T. jo atžvilgiu išsakė grasinimus ir smurtavo, padavė jam lapelį su asmens vardu, pavarde, telefono numeriu ir banko sąskaitos numeriu, iš tikrųjų buvo 2021 m. kovo 15 d., kas akivaizdžiai neatitinka 2021 m. kovo 16 d. užfiksuoto L. N. ir A. I. pokalbio turinio, kurio duomenimis „vakar“, t. y. 2021 m. kovo 15 d. jam trenkė M. T., o „šiandien“ K. T. ir R. T. jam nieko padaryti „nespėjo“.

30. Nors pokalbio metu A. I. užsimena apie R. T. ir/ar K. T. veiksmus, susijusius su mobiliojo ryšio telefonų perdavimu jų motinai, nurodydamas, kad „T. viską, tą judesį atsuko“, „pas mane yra T. motinos vardas, pavardė, telefono numeris, sąskaita ir T. vat bandė, karočia, padaryti taip, kad aš išsiųsčiau jo motinai telefonus“, tačiau iš pokalbio turinio lieka neaišku, nei kada šie veiksmai buvo atlikti, nei kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta. Ne mažiau svarbu ir tai, kad apie jokius išteisintųjų veiksmus, reikalaujant iš jo pinigų, be kita ko, nurodant konkrečią pinigų sumą bei jos sumokėjimo aplinkybes, kurias A. I. nuosekliai tvirtino viso baudžiamojo proceso metu, pokalbio su L. N. metu nukentėjusysis taip pat neužsiminė. Be to, L. N. jis nurodė, kad pretenzijos jam buvo reiškiamos ne dėl jo, jo tėvų ar draugų turimų lombardų (A. I. nurodomos aplinkybės dėl lombardų priklausomybės viso baudžiamojo proceso metu taip pat kito), bet dėl jo į pataisos namų teritoriją suorganizuoto telefonų permetimo. A. I. paaiškino, kad ketvirtadienį jis organizavo telefonų ir jų priedų permetimą į pataisos įstaigos teritoriją, nurodydamas, kokiu būdu, nematant pareigūnams, jam pavyko juos susirinkti. A. I. teigė, kad nerado vienintelio parmesto kamuoliuko su laidais ir SIM kortele, kurį galimai paėmė pataisos įstaigos pareigūnai arba dar jis kur nors guli. Apeliacinės instancijos teisme peržiūrėjęs byloje esantį vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas pirmiau aprašytas pokalbis tarp L. N. ir nukentėjusiojo, A. I. kategoriškai neigė užsiimantis mobiliojo ryšio telefonų tiekimu į pataisos įstaigos teritoriją, teigė, kad M. T., R. T. ir K. T. šią istoriją išsigalvojo, o klausiamas dėl pokalbio metu pareigūnui L. N. pasakytų žodžių ,,įmečiau ragelį“, į klausimą, ar jis melavo pareigūnui, ar meluoja teismui, teigdamas, kad tokia veikla neužsiima, nukentėjusysis neatsakė, nurodė, kad dėl jo parodymų patikimumo jis palieka nuspręsti teismui.

31. Analizuojant pirmiau aprašyto L. N. ir A. I. pokalbio turinį, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis pokalbis prasideda ne nuo A. I. nusiskundimų dėl jo atžvilgiu neva atliktų neteisėtų veiksmų, bet nuo šio teiginių, kad jis nebenori čia gyventi, nori persikelti į (duomenys neskelbtini), t. y. į kitus pataisos namus. Pokalbio metu asmenys diskutuoja apie gyvenimo sąlygas (duomenys neskelbtini) pataisos įstaigoje ir tik po to pradedamas A. I. pasakojimas apie 2021 m. kovo 15 d. jo atžvilgiu atliktus veiksmus, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad vertinamu atveju A. I. buvo labiau suinteresuotas ne jo atžvilgiu neva atliktais neteisėtais veiksmais, bet jo perkėlimu į kitus pataisos namus. Šiame kontekste, įvertinus ir itin prieštaringus A. I. parodymus, atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo E. B. parodymus, kad A. I. vienuose pataisos namuose prasiskolinus kitiems nuteistiesiems, siekiant išvengti skolų grąžinimo, jis įskųsdavo kitus nuteistuosius ir dėl to buvo perkeliamas į kitus pataisos namus. Pastebėtina, jog vertinamu atveju po A. I. pokalbio su L. N., nukentėjusysis buvo izoliuotas, o vėliau perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Tai, kad A. I. buvo linkęs įsivelti į problemas ir melagingai sukurti kokią nors istoriją, teisiamojo posėdžio nurodė ir liudytojas M. Ž..

32. Pirmiau išdėstytų duomenų pagrindu atskleistas nukentėjusiojo elgesys, t. y. pareiškimo nerašymas dėl M. T. galimai panaudoto smurto, pokalbis apie jo norą toliau jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikinėti kituose pataisos namuose, įvertinus pataisos įstaigoje egzistuojančias savitas elgesio ir tvarkos taisykles, nustatytas pačių nuteistųjų, atsižvelgiant į nukentėjusiojo bei liudytojo M. Ž. parodymus, kurių duomenimis, M. T. pataisos įstaigoje turėjo aukštesnį statusą nei kiti nuteistieji, o pasak liudytojo M. Ž. – jog nukentėjusysis jam pasakojo, kad jam sudavė M. T., taip pat ir į analogiškus paties M. T. parodymus, įvertinus ir pokalbio metu užfiksuotą A. I. teiginį, kad M. T. veiksmus jo atžvilgiu neva galėjo lemti R. T. ir K. T. išsakyti priekaištai dėl A. I. veiksmų atliekant telefonų permetimus į pataisos įstaigos teritoriją, kas neabejotinai galėjo turėti įtakos A. I. nusistatymui prieš brolius T., teisėjų kolegijai suteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo teiginiais dėl išteisintųjų tariamai atliktų veiksmų jo atžvilgiu. Tuo tarpu, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, BPK 255 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas bylą nagrinėja tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl M. T. veiksmai šioje baudžiamojoje byloje nevertinami.

33. Be to, nors A. I. teigė, kad lapelyje užrašytas telefono numeris priklausė R. T. ir K. T. motinai, šį faktą patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, duomenys apie lapelyje užrašyto telefono numerio (duomenys neskelbtini) priklausomumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti (t. 1, b. l. 29–31). Joks R. T., K. T. ar jų motinos V. T. ryšys su lapelyje užrašytu asmeniu – V. M. bei jo banko sąskaitos numeriu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nenustatytas, apklausti V. M. galimybės nebuvo, 2021 m. liepos 1 d. jis mirė (t. 1, b. l. 92, 100). Tuo tarpu tiek R. T., tiek K. T. kategoriškai neigė, jog byloje esantis lapelis priklauso jiems, nurodė, kad jame nurodytas telefono numeris su jų mama nėra susijęs.

34. Šių duomenų visumoje atkreiptinas dėmesys ir į A. I. parodymus dėl komentuojamo lapelio su jame nurodyta V. M. banko sąskaita ir telefono numeriu (duomenys neskelbtini) perdavimo L. N. aplinkybes, kurios iš esmės prieštarauja L. N. parodymams, neatitinka ir liudytojo R. G. pateiktos įvykio versijos. A. I. teigimu, šį lapelį iš karto po įvykio jis perdavė L. N.. Tačiau šį faktą L. N. patvirtino tik iš dalies. Jo teigimu, pokalbio metu paklausus A. I. apie jam R. T. ir K. T. perduotą raštelį, šis nurodė, kad lapelis yra jo gyvenamojoje patalpoje, ir tik paprašius jį pristatyti, maždaug po 5 minučių, jis buvo paimtas iš A. I. (t. 1, b. l. 77–78, t. 2, b. l. 156–161). Po liudytojo L. N. apklausos, pakartotinai paklausus A. I. apie lapelio perdavimo L. N. aplinkybes, jis liko prie savo versijos, jog lapelį L. N. jis perdavė iš karto, į savo gyvenamąją patalpą sugrįžęs nebuvo, nurodydamas, kad galimai L. N. meluoja. Tačiau pagrindo netikėti L. N. parodymais, teisėjų kolegija neįžvelgia, juos liudytojas patvirtino ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Tokiu būdu, net ir tikint A. I. teiginiais, kad pas L. N. jis atėjo iš karto po įvykio, akivaizdu, kad R. T. ir K. T. jam perduoto lapelio, atėjęs pas L. N., jis su savimi neturėjo, jį atnešė tik paprašytas L. N..

35. Šių duomenų vertinimui aktualūs ir liudytojo R. G. parodymai. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. G. iš dalies patvirtino nukentėjusiojo parodymus, tačiau, kiek jie susiję su komentuojamo lapelio perdavimu A. I., su nukentėjusiojo pateikta versija jie nesutapo. R. G. patvirtino matęs, kaip R. T., K. T. ir A. I. išeidinėjo ir klubo (bibliotekos), stvėrė šiam už peties, ir A. I. raudonu veidu iš karto nubėgo į budėtojų dalį (kur, remiantis A. I. parodymais, jis ir perdavė lapelį L. N.). Tačiau čia pat R. G. pažymi, kad tik kitą dieną, apie 15 val., būdamas prie budėtojų posto esančioje virtuvėje, jis matė, kaip K. T., pasakęs „imk sąskaitą“, A. I. padavė popierėlį su jame nurodyta banko sąskaita (t. 1, b. l. 50–51, 54, t. 3, b. l. 19–23).

36. Nors R. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino nukentėjusiojo A. I. parodymus, tačiau įvertinus pirmiau paminėtą jų parodymuose esantį prieštaravimą kartu su kitais taip pat prieštaringais bylos duomenimis, vien tik R. G. parodymų R. T. ir K. T. kaltei pagrįsti nepakanka. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys į liudytojo V. M. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad 2021 m. kovo 15 d., galimai apie 15 valandą, prie bibliotekos durų jis matė stovinčius ir tarpusavyje besikalbančius apie telefonus ir kažkokius pinigus R. T., K. T. ir A. I.. Girdėjo brolius sakant, kad A. I. turės kažkam susimokėti. Tuomet K. T., stovėdamas veidu į A. I., griebė jį už krūtinės ir bandė įsitraukti atgal, tačiau šis pasitraukė atgal, todėl ištrūko iš jo rankos ir nubėgo link būrio (minėta, jog, remiantis A. I. parodymais, jis iš karto nuėjo pas L. N.) (t. 1, b. l. 58, 61–62). Taigi šie V. M. parodymai iš esmės patvirtina tiek A. I., tiek R. G. teiginius dėl neva neteisėtų R. T. ir K. T. veiksmų A. I. atžvilgiu. Tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu šiuos savo parodymus V. M. paneigė, nurodydamas, kad įvykio jis nematė, nes tuo metu gydėsi (duomenys neskelbtini)ligoninėje. Tokius parodymus jį duoti įkalbėjo A. I. bei pasakė, ką reikia sakyti (t. 2, b. l. 156–161). Šiuos V. M. parodymus, o būtent tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertinamo įvykio jis nematė, tuo metu gydėsi ligoninėje, patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, pagal kuriuos, V. M. bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. kovo 6 d. iki 2021 m. kovo 17 d., buvo gydomas (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos skyriuje (t. 2, b. l. 168), todėl būti prie pataisos įstaigos bibliotekos nurodytu laiku akivaizdžiai negalėjo. Atsižvelgdama į šių objektyvių duomenų visumą, teisėjų kolegija tiki V. M. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes atmesdama kaip akivaizdžiai melagingas. Nesant pagrindo netikėti V. M. teiginiais, jog jis buvo įkalbėtas A. I. duoti šiam palankius parodymus, neatmestina tikimybė, jog analogiška situacija susiklostė ir su liudytoju R. G.. Tačiau ir tuo atveju, jei R. G. sąžiningai stengėsi atkurti įvykių eigą, kolegija pastebi, kad liudytojas, pirma, nurodė fragmentiškas (nes neaišku, kas smurtavo ir kaip, juo labiau, kad M. T., apie kurį abu šie liudytojai nieko nepasakoja, vaidmuo bylos duomenimis yra labai tikėtinas), ir antra, dar kitokias aplinkybes, negu jos buvo įkaltintos išteisintiesiems (dėl lapelio perdavimo). Todėl šio liudytojo parodymai, be kita ko, įvertinus ir jo bei A. I. pateiktų versijų prieštaravimus, taip pat kitus jau aptartus bylos duomenis, akivaizdžiai nėra pakankami nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių patvirtinimui.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys yra itin prieštaringi, išteisintųjų motyvai ir vaidmuo byloje iš esmės liko neatskleisti, o teismas išnaudojo visas galimybes prieštaravimams ir jų pagrindu kilusioms abejonėms pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas pataisos namų pareigūnas L. N. (t. 2, b. l. 158–160) dar nieko nenurodė apie po pareiškimo pateikimo įvykusį pakankamai familiarų pokalbį su nukentėjusiuoju, kuris liudytojui nurodė, jog smurtavo būtent M. T., kaip nenurodė ir to, jog vėliausiai šio pokalbio metu jam turėjo būti žinoma, kad A. I. galimai užsiėmė neteisėtu telefonų permetimu į pataisos namų teritoriją. Kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis turi remtis patikimais įrodymais, kurie pakankamai aiškiai nurodo buvus tam tikrą įvykių seką, tuo tarpu nuteisti asmenis kaip prielaidą išsirinkus vieną iš galimų versijų, kuri, atsižvelgiant į M. T. vaidmenį, kelia abejonių, pažeistų nekaltumo prezumpcijos principą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nepakanka duomenų, leidžiančių neabejotinai nustatyti K. ir R. T. kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Dėl proceso išlaidų

38. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautos patikslintos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 120 (vieną šimtą dvidešimt) eurų ir 275 (du šimtus septyniasdešimt penkis) eurus, ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išteisintiesiems, atitinkamai K. T. ir R. T., apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

39. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

40. Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš aptarto seka, kad nuteistojo/išteisintojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, bloginantį išteisintųjų teisinę padėtį, prašant juos pripažinti kaltais pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatos nenumato galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš išteisintų asmenų, todėl nagrinėjamu atveju, paliekant Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, kuriuo K. T. ir R. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti, nepakeistą, nėra pagrindo iš K. T. ir R. T. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas pagal patikslintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų, iš K. T. ir R. T. priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinti.

Teisėjai Aušra BielskėVirginija LiudvinavičienėJustas Namavičius