Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, pareiškėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartimi nutarta pradėti buvusiam UAB „M“ (toliau – ir bendrovė) vadovui A. K. administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis nuo 2016 m. rusėjo 14 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. būdamas UAB „M“ vadovu ir žinodamas apie bendrovės turtinę padėtį, kad ji neturi pakankamai lėšų kreditorinių reikalavimų patenkinimui ir turi įsipareigojimų valstybės biudžetui, atsiskaitė grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais (UAB „D“, UAB „T“, „P“, „M“, MB „I“, „N“, „G“, UAB „P“, „M“. ir kt.), taip nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos laikytis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip pažeisdamas kreditorių teises.

2. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartimi administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį A. K. nutraukta, nesant šio administracinio nusižengimo požymių (tyčios).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pripažinti buvusį UAB „M“ vadovą A. K. padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam sankcijoje numatytą baudą. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Teismo vertinimas, kad A. K. veiksmuose nebuvo tyčios, o tik siekis pagerinti sudėtingą bendrovės finansinę padėtį ir užtikrinti tolimesnį jos funkcionavimą, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tokia teismo nuomonė reikštų, kad ūkio subjektas, vykdydamas veiklą, gali mokestinių prievolių Lietuvos Respublikos valstybei nevykdyti. Mokesčių nemokėjimas iškreipia rinką, tokiu būdu verslui susidaro nevienodos sąlygos konkurencijai veikti rinkoje ir yra pažeidžiamas viešasis gėris dirbti vienodomis konkurencijos sąlygomis. CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti.

3.2. Bendrovės vadovo pateikti argumentai, kad jis siekė vystyti verslą, iš dalies dengė įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad įmonė galėtų toliau funkcionuoti, akivaizdžiai parodo, jog vadovas veikė sąmoningai suvokdamas atliekamų mokėjimų prasmę žemesnės eilės kreditoriams nei Valstybinė mokesčių inspekcija. Bendrovės vadovas, žinodamas ir suvokdamas apie aukštesnėje eilėje esančiam kreditoriui turimus įsipareigojimus, to nevykdė tyčia.

3.3. ANK 16 straipsnio „Būtinasis reikalingumas“ 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant tam tikrą žalą kitam. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginti su išvengtąja, pripažįstama, kad veika padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-689/2020). Jeigu bendrovė moka kreditoriams siekdama išsaugoti verslą, vykdo mokėjimus, susijusius su bendrovės veikla, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad bendrovė veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

4. Atsiliepimu A. K. atstovė advokatė Regina Laurinavičienė prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

4.1. Teismų praktika šiuo metu formuojama ta linkme, jog teismui reikia aiškintis visas aplinkybes. Neužtenka į šią situaciją pažvelgti formaliai ir sakyti, kad pažeista atsiskaitymų eilė, numatyta CK. Šios kategorijos bylose teismai turi neformaliai vertinti, kaip bendrovė stengėsi ir kokia apimtimi mokėjo mokesčius ir aš iš viso mokėjo. Kitaip tariant, turi būti vertinama, ar administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmuose yra piktybiškumo elementas. A. K. teismui nurodė, kad visi ne VMI atlikti mokėjimai buvo atlikti esant būtinybei ir neišvengiamumui, siekiant išsaugoti bendrovės veiklą, tęsti vykdomus projektus. Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-57-976/2020, kurioje nurodyta, jog traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnį, turi būti nustatyta asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo, kuri gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia.

4.2. Teismas negali būti pasyvus proceso stebėtojas ir privalo imtis proporcingų veiksmų objektyviai tiesai byloje nustatyti. Tais atvejais, kai administracinio nusižengimo tyrimas nėra atliekamas, pareiškimą gavusio teismo aktyvumo reikalavimas aiškintinas dar plačiau. Tai reiškia, kad teismas turi pareigą spręsti ne tik dėl įrodymų pakankamumo ar nusižengimo kvalifikavimo, tačiau ir dėl kitų esminių bylos aplinkybių, tarp jų ir dėl konkretaus galimai padaryto administracinio nusižengimo sudėties požymių aprašymo. Teismo veiksmai, kuriais yra suformuluojamas konkretus galimai padaryto administracinio nusižengimo turinys (veikos aprašymas), nesuponuoja teismo nešališkumo, o priešingai – užtikrina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo žinotų jam pareikštus kaltinimus ir turėtų galimybę pasinaudoti efektyvia gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-12-511/2021). Teismas buvo aktyvus, kadangi priėmė ir prijungė prie bylos medžiagos A. K. teiktus papildomus įrodymus, išreikalavo iš VMI papildomos informacijos bei dokumentus, bylos nagrinėjimui skyrė kelis teismo posėdžius. Teismas, išnagrinėjęs bylą, įvertinęs visas faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, taip pat skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime padarytas išvadas, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutarimas yra nemotyvuotas, atitinkamai neteisėtas, todėl naikintinas, o administracinio nusižengimo byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

6. Iš administracinio nusižengimo bylos nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. gruodžio 15 d. buvo gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimas su priedais (b. l. 1-26), kuriuo buvo prašoma iškelti administracinio nusižengimo bylą UAB „M“ buvusiam vadovui A. K. už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą ir už šį pažeidimą paskirti ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. nutartimi nutarė pradėti A. K. administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis nuo 2016 m. rusėjo 14 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. būdamas UAB „M“ vadovu ir žinodamas apie bendrovės turtinę padėtį, kad ji neturi pakankamai lėšų kreditorinių reikalavimų patenkinimui ir turi įsipareigojimų valstybės biudžetui, atsiskaitė grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais (UAB „D“, UAB „T“, „P“, „M“, MB „I“, „N“, „G“, UAB „P“, „M. ir kt.), taip nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos laikytis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip pažeisdamas kreditorių teises.

8. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartimi A. K. administracinio nusižengimo teisena A. K. nutraukta, nesant šio administracinio nusižengimo požymių, t. y. nenustačius subjektyviojo šio administracinio nusižengimo sudėties požymio – kaltės. Šios nutarties dalyje, kurioje aprašomos teismo nustatytos aplinkybės, nurodoma, kad A. K. buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena dėl to, kad jis nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. būdamas UAB „M“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadovu, žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį, o būtent – apie tai, kad ši bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, pažeidė kreditorių tenkinimo eilės tvarką, šiais veiksmais kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtuose Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. ir 2024 m. kovo 12 d. procesiniuose sprendimuose išdėstytus kaltinimus A. K., daro išvadą, nėra aišku, kuo tiksliai buvo kaltinamas A. K. ir dėl kokiomis tiksliomis faktinėmis aplinkybėmis galimai padaryto administracinio nusižengimo jam nutraukta administracinio nusižengimo teisena. Juo labiau, kad minėtuose dviejuose procesiniuose sprendimuose, kuriais teisena pradėta ir nutraukta, išdėstytų kaltinimų aplinkybės nesutampa.

10. Antai, kaip jau minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartyje, kuria nutarta pradėti A. K. administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnyje, nurodyta, kad administracinio nusižengimo teisena A. K. pradedama dėl to, kad jis nuo 2016 m. rusėjo 14 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. būdamas UAB „M“ vadovu ir žinodamas apie bendrovės turtinę padėtį, kad ji neturi pakankamai lėšų kreditorinių reikalavimų patenkinimui ir turi įsipareigojimų valstybės biudžetui, atsiskaitė grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais, nurodytais nutarties aprašomojoje dalyje (UAB „D“, UAB „T“, „P“, „M“, MB „I“, „N“, „G“, UAB „P“, „M ir kt.), taip nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos laikytis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip pažeisdamas kreditorių teises. Kaip matyti iš suformuluoto kaltinimo, jis yra nekonkretus ir pernelyg abstraktus, kadangi nenurodyta galimo pažeidimo padarymo data, laikas (atsiskaitymų su kreditoriais data ir laikas), be to, kaltinimo nekonkretumą rodo ir vartojama formuluotė vardinant kreditorius „ir kt.“, kai tuo tarpu kaltinime turi būti nurodytos visos esminės galimo pažeidimo aplinkybės, nagrinėjamu atveju – visi atsiskaitymai su kreditoriais, nesilaikant CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos. Šioje dalyje pažymėtina, kad byloje pirmosios instancijos teisme kilo ginčas dėl to, ar A. K. tinkamas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo subjektas, kadangi jo darbo santykiai nutrūko anksčiau nei atsirado įsiskolinimas, kas sudarė teismui pareigą apibrėžti kaltinimo ribas konkrečiais mokėjimais, konkrečiomis datomis ir sumomis, kad būtų galima spręsti dėl šio asmens atsakomybės.

11. Be to, iš pateikto kaltinimo matyti, kad jo turinys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartyje dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo yra platesnis nei skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartyje. Antai, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad šios nutarties dalyje, kurioje aprašomos teismo nustatytos aplinkybės, galimas administracinis nusižengimas aprašytas pernelyg abstrakčiai ir nekonkrečiai – nurodyta, kad A. K. nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. būdamas UAB „M“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadovu, žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį, o būtent – apie tai, kad ši bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, pažeidė kreditorių tenkinimo eilės tvarką. Sugretinus šį kaltinimą su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartyje suformuluotu kaltinimu, matyti kad jis aprašytas dar abstrakčiau, nenurodant, kuo pasireiškė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas. Pažymėtina, kad visumoje teismo nustatytos aplinkybės gali būti koreguojamos šalinant iš nutarties pradėti administracinio nusižengimo teiseną aprašymo kai kurias aplinkybes pagal tai, kas pasitvirtino bylą nagrinėjant teismo posėdyje, tačiau negali būti aprašomos taip, jog tampa neaišku dėl kokių asmens konkrečių veikų teisena nutraukta. Juo labiau, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas vis tik sprendė, kad A. K. vis tik detaliai neaprašytomis aplinkybėmis, neva būdamas tinkamu subjektu, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. realizavo objektyviuosius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius, tačiau teiseną nutraukė nenustatęs subjektyviojo šio nusižengimo sudėties požymio – kaltės.

12. Pastebėtina, kad kaip ir pirmosios instancijos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. suformuluotame kaltinime, skundžiamoje 2024 m. kovo 12 d. nutartyje taip pat nėra įvardinti kreditoriai, su kuriais buvo galimai atsiskaityta nesilaikant kreditorių reikalavimo tenkinimo eilės, taip pat kreditoriai, kurių teisės galimai buvo pažeistos, nenurodyta A. K. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo data, laikas. Vien tai, kad skundžiamos nutarties dalyje, kurioje dėstomi byloje surinkti įrodymai, yra pateiktas sąrašas įmonių, su kuria atsiskaitinėjo UAB „M“, visgi ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo manyti, jog būtent minėti atsiskaitymai apibūdina A. K. inkriminuojamo administracinio nusižengimo objektyviąją pusę, juolab apie šiuos atsiskaitymus skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje nėra pasisakoma, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas visgi pripažino, jog A. K. nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Kitaip tariant, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartyje, kuria nutarta A. K. pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nei 2024 m. kovo 12 d. nutartyje nėra suformuluotas konkretus kaltinimas. Dėl nurodytų aplinkybių bei dėl to, kad skundžiama nutartis neatitinka nei jos formai, nei turiniui keliamų reikalavimų (apie tai bus pasisakyta žemiau), apeliacinės instancijos teismas nepažeisdamas A. K. teisės į gynybą iš esmės neturi galimybės patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo institucijos pateikto skundo ribose, kadangi bylą apeliacine tvarka teismas nagrinėja ne tik apeliacinio skundo, bet ir byloje suformuluoto konkretaus ir tikslaus kaltinimo ribose.

13. Pažymėtina, kad pagal ANK 590 straipsnio 4 dalį administracinių nusižengimų teisena dėl šio kodekso 120 straipsnyje nurodytų administracinių nusižengimų pradedama atitinkamai pagal kreditoriaus pareiškimą, kuriame turi būti išvardyti asmenys, traukiami administracinėn atsakomybėn už kreditorių teisių pažeidimus. Šiuo atveju administracinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, protokolas nesurašomas, o pareiškimas siunčiamas teismui bylai nagrinėti. Taigi, ANK 590 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta išskirtinė administracinio nusižengimo bylos pradėjimo procedūra.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad ANK nenustato konkrečių reikalavimų pareiškimo, kuris pateikiamas teismui, vadovaujantis ANK 590 straipsnio 4 dalimi, turiniui. Akivaizdu, kad savo turiniu ir esme ANK 590 straipsnio 4 dalyje nurodytas pareiškimas yra artimas administracinio nusižengimo protokolui. Tuo pačiu teismų praktikoje yra nurodyta, kad reikalavimai pareiškimo dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo ANK 590 straipsnio 4 dalies pagrindu turiniui negali būti prilyginami reikalavimams administracinio nusižengimo protokolo turiniui. Teismas privalo atsižvelgti į tai, kad procesinis dokumentas nėra parengtas specialaus ANK 589 straipsnyje nurodyto subjekto, pareiškėjas neturi procesinių teisių efektyviai rinkti įrodymus, jo procesiniai įgaliojimai yra riboti, todėl teismas negali būti pasyvus proceso stebėtojas ir privalo imtis proporcingų veiksmų objektyviajai tiesai byloje nustatyti. Kadangi šiuo atveju administracinio nusižengimo tyrimas nėra atliekamas, pareiškimą gavusio teismo aktyvumo reikalavimas aiškintinas dar plačiau. Tai reiškia, kad teismas turi pareigą spręsti ne tik dėl įrodymų pakankamumo ar galimai padaryto nusižengimo kvalifikavimo, tačiau ir dėl kitų esminių bylos aplinkybių – tarp jų ir dėl konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymių aprašymo. Būtent tokiu būdu yra užtikrinama, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo žinotų jam pareikštus kaltinimus ir turėtų galimybę pasinaudoti efektyvia gynyba (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-511/2021).

15. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje, be kita ko, reiškia, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) bei priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, teismas turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims. Šiame nutarime išdėstyti reikalavimai taikytini ir teisme nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, suprantamai, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, tam, kad galėtų nuo jo gintis, ne vieną kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-84-942/2016, Nr. 2AT-97-942/2017, Nr. 2AT-10-693/2018, Nr. 2AT-6-628/2019).

16. Taigi, atsižvelgus į aptartų aplinkybių visumą ir teismų formuojamą praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, gavęs ANK 590 straipsnio 4 dalyje numatytą kreditoriaus pareiškimą ir priėmęs sprendimą pagal jį pradėti administracinio nusižengimo teiseną, turėjo aiškiai ir konkrečiai apibrėžti bylos nagrinėjimo ir kaltinimo ribas, t. y. aprašyti galimo administracinio nusižengimo požymius, kitas esmines galimo nusižengimo faktines aplinkybes – padarymo datą, laiką, esmę ir kt. Visų pirma minėti reikalavimai turėjo būti įgyvendinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartyje, o paskui ir skundžiamo procesinio sprendimo aprašomoje dalyje, nustatydamas veikos faktines aplinkybes, kuriomis asmuo kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą ir dėl kurių jam teisena nutraukiama. Neįvykdžius minėtų reikalavimų, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliaciniame skunde yra pateikiami argumentai, kurie išimtinai susiję su A. K. inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėties subjektyviuoju požymiu – kalte. Nagrinėjamu atveju, nesant aiškiai ir konkrečiai apibrėžtų kaltinimo ribų (t. y. nenurodžius visų esminių galimo administracinio nusižengimo požymių), apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų kontekste, kadangi administracinio nusižengimo subjektyviąją pusę apibūdinantis požymis – kaltė ir jos formos, nustatomos ne tik pagal asmens paaiškinimus, bet ir pagal objektyviuosius tokio administracinio nusižengimo sudėties požymius. Pareiga ištaisyti minėtus trūkumus tenka būtent bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui.

17. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas neatitinka ir kitų jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų.

18. Antai ANK 635 straipsnio, reglamentuojančio pirmosios instancijos teismo sprendimus, 1 dalyje nustatyta, kad baigęs nagrinėti administracinio nusižengimo bylą, pirmosios instancijos teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) pripažinti asmenį kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo ir skirti administracinę nuobaudą; 2) nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Aptariamo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais teismas priima nutarimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 591 straipsnio 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 636 ir 646 straipsniais, priėmė sprendimą nutraukti A. K. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nesant šio administracinio nusižengimo požymių, visgi pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas ANK 635 straipsnio 2 dalies reikalavimų, priėmė nutartį, o ne nutarimą. Nors šis ANK 635 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos nesilaikymas nėra savarankiškas pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, jog ši administracinio nusižengimo byla Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama pirmąja instancija, todėl ir priimto procesinio sprendimo rūšis turėtų atitikti minėtos ANK 635 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalavimus.

19. Pažymėtina, kad paminėtų procesinio sprendimo formai keliamų reikalavimų, nagrinėjamu atveju aktualūs reikalavimai, įtvirtinti ANK 636 straipsnyje, keliami procesinio sprendimo turiniui, kurių privalu laikytis, tačiau nagrinėjamu atveju teismas jų nesilaikė.

20. ANK 636 straipsnio, įtvirtinto XXX skyriuje „Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme“, 4 dalis nustato reikalavimus nutarimo (nutarties) turiniui. Nutarimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje nurodoma: teismo nustatytos aplinkybės ir išvada, ar jos atitinka administracinio nusižengimo protokole išdėstytas aplinkybes ir protokole nurodytą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padarytą veiką; įrodymai, kurie patvirtina padarytą veiką, argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai, nusižengimą atitinkanti kvalifikacija ar argumentai, kodėl padaryta veika nelaikytina administraciniu nusižengimu. Jei padaroma išvada, kad asmuo padarė administracinį nusižengimą, tačiau yra kitų aplinkybių, dėl kurių administracinio nusižengimo teisena negalima ar nutrauktina, nutarimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje išdėstomos šios aplinkybės. Skiriant nuobaudą, išdėstomos nustatytos lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės ir argumentai dėl nuobaudos dydžio parinkimo; jei buvo pareikštas prašymas priteisti turtinės žalos atlyginimą, – išvados dėl turtinės žalos padarymo, padarytos turtinės žalos dydžio arba argumentai dėl turtinės žalos nenagrinėjimo administracinių nusižengimų teisenoje; jei prie bylos pridėti daiktiniai įrodymai ar dokumentai, kurie negali būti laikomi teismo archyve kartu su byla, aptariamas jų likimo klausimas.

21. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, iš esmės visi apylinkės teismo motyvai išdėstyti keliose nedidelėse pastraipose, darant dvi išvadas: 1) kad A. K. yra tinkamas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo subjektas ir kad jis nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo; 2) kad administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. veiksmuose nėra būtinojo ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės – tyčios. Šių išvadų pagrindu administracinė teisena nutraukta.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje iš esmės pacitavo aktualias teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, jos nesusiedamas su byloje nustatytomis aplinkybėmis, dar kartą išdėstė pavienius byloje surinktus įrodymus, jų neanalizuodamas, negretindamas ir nedarydamas apibendrinančių išvadų. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo keliamos abejonės tuo, ar A. K., ar po jo įmonei UAB „M“ vadovavęs D. K. turi būti traukiamas administracinėn atsakomybėn nagrinėjamoje byloje, visgi pirmosios instancijos teismas iš esmės deklaratyviai konstatavo, kad A. K. yra tinkamas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo subjektas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. ir jo atstovės abejonių dėl to, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškime nurodyta mokestinė nepriemoka, siekianti 32 287,17 Eur, susidarė tuo metu ar už tą laikotarpį, kai A. K. jau nebevadovavo įmonei. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimo matyti, kad minėta mokestinė nepriemoka grindžiama Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2023 m. gruodžio 13 d. duomenimis, o iš byloje esančio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad A. K. UAB „M“ vadovavo nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. lapkričio 10 d., o nuo 2022 m. lapkričio 10 d. minėtai bendrovei vadovavo D. K. (b. l. 88-92). Gynyba pirmosios instancijos teisme rėmėsi Mokestinių ir/ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo su Valstybine mokesčių inspekcija aktu, kuris grindžiamas apskaitos duomenimis iki 2022 m. lapkričio 14 d. (b. l. 77-81). Minėto akto duomenimis, UAB „M“ suderinimo akto parengimo metu buvo atsiskaičiusi su Valstybine mokesčių inspekcija. Visgi, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad šie bei kiti gynybos teikti argumentai ir dokumentai skundžiamoje nutartyje nebuvo nei tiriami, nei vertinami. Iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, jog joje tiesiog perkelti faktiniai duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimo, tačiau pirmosios instancijos teismas jų savarankiškai neanalizavo, negretino su kitais įrodymais, nevertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir jo atstovės argumentų bei materialios tiesos nustatymo prasme. Pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, atkartotais iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimo, paviršutiniškas pritarimas minėtame pareiškime nurodytiems faktiniams duomenims, nepateikiant išsamesnių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į proceso dalyvių išdėstytus esminius argumentus, negali būti pripažintas motyvuotų išvadų bei esminių argumentų pateikimu ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, kurioje plačiai atskleidžiama motyvuoto teismo sprendimo prasmė ir kuri nuolat primenama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-418-699/2015).

23. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr.47287/99, § 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi, teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. <...> motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, § 31). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (2011 m. sausio 31 d., 2014 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimai). Kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Motyvų nebuvimas procesiniame sprendime reiškia, kad sprendimas apskritai neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaujantis padarytos išvados, suformuluotos sprendimo rezoliucinėje dalyje. Procesiniame sprendime turi būti nurodomos nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos išvados, argumentai, dėl kurių vienais įrodymais remiamasi, o kiti – atmetami. Procesiniu sprendimu, kuriame teismas nepasisako dėl esminių proceso dalyvių argumentų, visiškai nemotyvuoja daromų išvadų, nėra vykdomas teisingumas, neužtikrinama proceso dalyvių teisė į tinkamą procesą ir nešališką teismą.

24. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados tiek dėl pačių ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo objektyviųjų požymių egzistavimo, tiek dėl subjektyviojo požymio – A. K. kaltės nebuvimo, iš esmės deklaratyvios ir nėra tinkamai motyvuotos, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas šioje proceso stadijoje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Jeigu nepavyksta išsiaiškinti įvykio, dėl kurio buvo pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas (teisena), esminių aplinkybių, teismas negali patikimai nustatyti materialios tiesos. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Taigi, administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai. Atsižvelgęs į nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jis negali nagrinėti bylos pirma instancija ir tokiu būdu taisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, ypač turint galvoje tai, kad skundas pateiktas ginčijant tik dalį pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, susijusių su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kalte, kuri yra neatsiejama nuo asmeniui inkriminuoto administracinio nusižengimo objektyviosios pusės, dėl kurios nagrinėjamu atveju nėra suformuluotas aiškus ir konkretus kaltinimas, nors pačios faktinės aplinkybės (objektyvieji požymiai) pripažintos įrodytomis jų detaliai neaprašius. Nesant motyvuoto procesinio sprendimo, nėra skundo dalyko, t. y. apygardos teismas negali įvertinti šiuo atveju priimtos nutarties pagrįstumo.

25. Visi šioje byloje nurodyti trūkumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra esminiai, pirmosios instancijos teismas neatliko jam įstatymuose pavestos pareigos tinkamai suformuluoti kaltinimą, išsamiai ir visapusiškai ištirti administracinį nusižengimą ir priimti motyvuotą bei pagrįstą procesinį sprendimą, atitinkantį jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Todėl būtent bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui tenka pareiga ištaisyti minėtus trūkumus. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartis naikinama ir priimama nauja nutartis, kuria administracinio nusižengimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – grąžinti administracinio nusižengimo bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.