Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Joniškio rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankas ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apylinkės teismas 2021 m. sausio 15 d. specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt paskelbė pranešimą apie bylos nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 straipsnis), pranešdamas apie bylos nagrinėjimo datą, laiką ir vietą, siūlant suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą su pareiškimais dėl jų įtraukimo dalyvauti procese ir nurodant, kad jeigu iki teismo posėdžio dienos nebus ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, teismas pareiškimą nagrinės rašytinio proceso tvarka.

Liudytoja A. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad gyvena netoli pareiškėjos. Seniau tame name, kuriame dabar gyvena pareiškėja, gyveno M., jie mirė, buvo seni, turėjo vaikų, bet nieko apie juos nežino. Mano, kad patys M. tą sodybą pastatė. Ji kokiais 1960 m. pro tuos namus maža eidavo į mokyklą, pažinojo senuosius M.. Žino, kad senatvėje M. išsiskyrė, M. išėjo gyventi pas kitą moterį, M. liko viena, nepamena, kur ji numirė. Iš M. vėliau namus nusipirko D., gyveno senoji D. su neįgaliu sūnumi. Pareiškėjos mama tuos namus iš M. nupirko 1988-1989 m. Pareiškėja taip pat tenai seniai apsigyveno. Matė, kad sodyboje namui sudėti nauji langai.

Liudytojas K. J. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra pareiškėjos kaimynas nuo vaikystės. Nurodė, kad pareiškėjos brolis su mama gyveno sodyboje, kurią nupirko 1988 m. Brolis buvo kaip savininkas, nes turėjo žemės du hektarus. Laikui bėgant tą žemę valstybė paėmė, nes ji nebuvo sutvarkyta. Paaiškėjo, kad ir sodyba yra niekieno, kreipėsi į Registrų centrą, į Valstybės archyvą, Joniškio archyvą bet paaiškėjo, kad ten gyveno M. iki tol, kol ji sodybą pardavė, tačiau kam ji pardavė – jokių duomenų nėra. Pas M. jų bendraamžių vaikų nebuvo. M. galėjo išvykti gyventi į Šiaulius pas sūnų. Kai pareiškėjos mama atėjo su sūnumi gyventi į sodybą, ji taip pat buvo ligota, senyvo amžiaus, brolis buvo iš prigimties neįgalus, jiems buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Pareiškėja juos prižiūrėjo, atvažiuodavo pas juos iš (duomenys neskelbtini). 1993 m. vasario mėnesį pareiškėjos brolis pateko į avariją, buvo gydytas Kauno klinikose, mama nebesulaukė sūnaus, pasimirė. Jis grįžo vežymėlyje, todėl jam buvo reikalinga pastovi priežiūra ir pareiškėja su penkiais savo vaikais atsikėlė pas jį gyventi. Vaikai lankė (duomenys neskelbtini) mokyklą. Ji visą laiką gyveno toje sodyboje, galvojo, kad sodyba palikta mamos ir brolio, į dokumentus nežiūrėjo. Jis gerai pamena, kada jie tą sodybą pirko, nes kartu užaugo (duomenys neskelbtini), gyveno 4 butų name, buvo kaimynai. Jam tada sakė, kad sodyba kainavo 450 rublių. Sodyba yra prastos būklės. Namai buvo įrašyti kolūkinėse knygose, bet atsiradus Registrų centrui nebebuvo kam tvarkyti registracijos. Pareiškėja susidėjo sodyboje naujus langus, viduje grindis išklojo, sieną išgriovė, išklijavo tapetais. Pareiškėja užaugino penkis vaikus, didelių pajamų neturėjo, sužinojusi, kad sodyba neįteisinta, nebenorėjo iš viso į ją pinigų investuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis, prijungtos civilinės bylos Nr. 2YT-2755-874/2019 duomenimis nustatyta, kad 1986 m., 1987 m., 1988 m. K. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), mirusiai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tarybiniame ūkyje, (duomenys neskelbtini), priklausė 1945 m. statytas gyvenamasis namas, 1986 m. sausio 1 d. – 1988 m. birželio 1 d. laikotarpiu ūkiui buvo paskirta 0,30 ha asmeninio naudojimo žemė; Šiaulių regioninis valstybės archyvas 2021 m. kovo 12 d. rašte nurodė, kad negali suteikti duomenų apie žemės sklypo skyrimą gyvenamojo namo statybai J. M., K. M. (duomenys neskelbtini) kaime, nes 1945 m. Joniškio apskrities vykdomojo komiteto dokumentuose nėra, Joniškio rajono vykdomojo komiteto dokumentai saugomi nuo 1950 m, Duobedžių apylinkės vykdomojo komiteto – nuo 1949 m.; pareiškėjos, liudytojų teigimu, pareiškėjos E. R. motina J. D. su pareiškėjos broliu A. D. namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), 1988 m. nupirko iš K. M., tačiau jokių duomenų apie pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą byloje nėra, daiktinės teisės į šiuos pastatus viešajame registre niekuomet registruotos nebuvo; Šiaulių regioninio valstybės archyvo 2019 m. liepos 8 d. rašte nurodyta, kad duomenų apie pareiškėjos E. R., jos vyro V. R., brolio A. D., mamos J. D. šeimą (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 metų ūkinėje knygoje nėra; Joniškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos rašte taip pat nurodyta, kad seniūnijos saugomose namų knygose ar kituose dokumentuose apie statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pastatymą ar valdymo teisėtumą užfiksuotų papildomų duomenų nerasta; iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus 2021 m. kovo 2 d. rašto matyti, kad žemės sklypas statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), eksploatuoti nėra suformuotas, statiniai stovi nesuformuotoje valstybinėje žemėje, tarnyba neturi duomenų apie minėtu adresu esančius pastatus, jų pastatymo laikotarpį ir jų valdytojus.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus 2018 m. kovo 26 d. ir 2018 m. rugsėjo 27 d. pažymose nurodyta, kad A. D. Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1992 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 2 asmeniniam ūkiui buvo suteikta 2,23 ha žemės, valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta nebuvo; Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-2755-874/2019 konstatavo, kad A. D. naudojosi asmeninio ūkio žeme (duomenys neskelbtini) kaime prie šeimos sodybos, kurios statiniai neįteisinti.

Gyventojų registro duomenimis, pareiškėja E. R. savo gyvenamąją vietą 2011 m. kovo 29 d. deklaravo (duomenys neskelbtini), pareiškėjos brolis A. D. savo gyvenamąją vietą nuo 1981 m. kovo 13 d. buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini); Joniškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2019 m. liepos 5 d. pažymoje apie faktinę gyvenamąją vietą nurodyta, kad pareiškėjos E. R. faktinė gyvenamoji vieta nuo 1993 m. yra (duomenys neskelbtini); Joniškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2021 m. sausio 5 d. rašte nurodyta, kad seniūnijos turimais duomenimis, name, esančiame (duomenys neskelbtini), šiuo metu gyvena E. R., jos vyras V. R. šiuo adresu gyveno iki savo mirties (duomenys neskelbtini), jų penki vaikai šiuo adresu gyveno, kol mokėsi (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje, nuo kada R. šeima apsigyveno minėtame name, seniūnija duomenų neturi.

Iš byloje esančių mirties liudijimų matyti, kad pareiškėjos tėvas F. D. mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėjos motina J. D. mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėjos brolis A. D. mirė (duomenys neskelbtini), jo mirties vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), pareiškėjos vyras V. R. mirė (duomenys neskelbtini); 2018 m. kovo 27 d. Joniškio rajono notarų biuro notarė Gražina Butienė savo liudijime nurodė, kad mirus A. D. į Joniškio rajono notarų biuro notarą dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė ir Testamentų registre nėra įregistruotų A. D. palikimo priėmimo faktų; iš byloje esančios A. D., gyvenusio (duomenys neskelbtini), išduotos atsiskaitymo už elektros energiją knygelės matyti, kad už suvartotą elektros energiją ir toliau po jo mirties pareiškėja mokėjo 2011 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m.; iš 2019 m. liepos 5 d. UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ rašto matyti, kad elektros energija taip pat buvo tiekiama nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. liepos 7 d., adresu (duomenys neskelbtini), ir pareiškėja už šį laikotarpį yra atsiskaičiusi.

Pareiškėjos užsakymu pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), 2019 m. gegužės 17 d. atlikti kadastriniai matavimai, pastatams suteikti unikalūs numeriai; VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), yra suformuoti statiniai, jiems suteiktas registro numeris, tačiau viešajame registre nėra jokių duomenų apie šių pastatų savininką ir apie jų priklausomybę.

Pareiškimas tenkintinas.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.

Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008). Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę. Taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1945 m. statytoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), gyveno K. M., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), kuri minėtą sodybą pardavė 1988 m. Byloje nėra pateikta jokios pastatų prikimo – pardavimo sutarties, pastatai nebuvo įrašyti nekilnojamojo turto kadastre, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos pastatus jokiam asmeniui neįregistruotos, todėl tiksliai nėra žinoma, kas minėtą sodybą iš K. M. nupirko – pareiškėjos motina J. D. ar pareiškėjos brolis A. D., ar abu kartu. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuo 1988 m. čia apsigyveno pareiškėjos motina J. D. kartu su neįgaliu savo sūnumi A. D. ir čia abu gyveno iki pat savo mirties.

(duomenys neskelbtini) mirus motinai J. D., tais pačiais metais pareiškėja su savo šeima atsikraustė pas slaugos ir priežiūros reikalingą brolį A. D.. Pastarajam (duomenys neskelbtini) mirus, pareiškėja ir toliau liko šiame name gyventi. Ji visą laiką nuo atsikraustymo rūpinosi ir prižiūrėjo sodybą, tvarkė aplinką, mokėjo mokesčius, kaip patvirtino teisme apklausti liudytojai, pareiškėja darė ir namo remontą. Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėja įgyjamąja senatimi prašomą įgyti nekilnojamąjį turtą valdo ilgiau nei 10 metų.

Įrodymų visuma teismui leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į pareiškime nurodytus statinius nei vienu iš CK 4.47 straipsnyje nustatytų būdų, t. y. ji nėra pastatų, į kuriuos siekia įgyti nuosavybės teises įgyjamąja senatimi, savininkė. Pareiškėja niekur neregistruotus pastatus įgijo sąžiningai – mirus motinai ir broliui, toliau liko gyventi jų pirktoje sodyboje, kurios pastatai buvo neįregistruoti ir nuosavybės teisės neišviešintos. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog nekilnojamieji daiktai buvo pareiškėjos valdomi prieš kurio nors asmens valią ar neteisėtai. Pareiškėjai iki sprendimo šioje byloje priėmimo daugiau kaip dešimt metų pastatus valdo sąžiningai kaip savo, juose gyvena ir naudoja juos savo reikmėms, prižiūri, remontuoja. Įrodymų, kad pastatai nuosavybės teise priklausytų savivaldybei ar valstybei, nėra. Savivaldybė suinteresuotumo šios bylos baigtimi neturi ir neprieštarauja, kad būtų nustatytas prašomas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas. Viešame registre pastatai nėra įregistruoti kitų asmenų vardu. Pareiškėja yra įsitikinusi, jog į minėtus pastatus niekas neturi daugiau teisių už ją. Kaip patvirtino teisme apklaustas liudytojas K. J., pareiškėja buvo įsitikinusi, kad jai sodybą paliko jos mama ir brolis, todėl akivaizdu, kad pareiškėja po jų mirties negalėjo susitvarkyti paveldėjimo į jų pačių neįregistruotus pastatus. Byloje nėra duomenų, kad per visą pastatų valdymo laikotarpį būtų kas reiškęs pretenzijas dėl pareiškėjos valdomų pastatų, o 2021 m. sausio 15 d. apie teisme iškeltą civilinę bylą paskelbus specialiame interneto tinklapyje, per nustatytą terminą dėl pareiškimo niekas nepateikė jokių prieštaravimų ar pareiškimų įstoti į bylą suinteresuotais asmenimis. Teismas vertina, kad pareiškėja šiuos nekilnojamuosius daiktus, į kuriuos siekia įgyti nuosavybės teises, valdė, kaip savus, nesislapstydama ir šie nekilnojamieji daiktai pareiškėjos buvo valdomi nepertraukiamai, ji elgėsi kaip daiktų savininkė – juos prižiūrėjo, remontavo, naudojosi, užsakė sodybos pastatų kadastrinius matavimus ir juos valdė ilgiau, nei įstatyme numatytas terminas, reikalingas nuosavybės teisei įgyti.

Taigi pareiškėja teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų kaip savo valdė pareiškime nurodytus nekilnojamuosius daiktus ir per visą laikotarpį nuo valdymo pradžios pastatų valdymas atitiko CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytas sąlygas, todėl valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę.

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo yra pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas (CPK 270 straipsnis, 533 straipsnis), ir nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (CK 4.68-4.71 straipsniai). Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisei įregistruoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268-270, 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti visiškai.

Nustatyti, kad pareiškėja E. R., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisei įregistruoti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.