- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-100-531/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04790-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- K. S.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
- pagal BK 138 str. 1 d. jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė;
- pagal BK 149 str. 3 d. jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė;
- pagal BK 233 str. 1 d. jam paskira 1 metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. ir 2 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės A. M. iš dalies pridėta 2017 m. sausio 13 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) skirta ir neatlikta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, A. M. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams ir 3 mėnesiams.
Iš A. M. nukentėjusiosios K. S. naudai priteistas 200 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 1 000 Eur atstovavimo išlaidų.
Iš A. M. valstybei priteista 98,80 Eur proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.1. 2018 m. sausio 28 d. apie 2 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl kilusio asmeninio ginčo, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam M. T. į galvos sritį ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. T. sveikatą;
1.2. 2018 m. sausio 28 d. apie 5 val. bute esančiame adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji K. S., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, panaudodamas fizinį smurtą – laikydamas nukentėjusiąją, numaudamas jos kelnes ir apatines kelnaites bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir emocinio pasimetimo, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, šiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai praeinantį psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą, tokiu būdu išžagino nepilnametę nukentėjusiąją K. S. bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatą;
1.3. 2018 m. sausio 28 d. apie 15.30 val., susitikęs su nukentėjusiuoju M. T. prie degalinės (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pasiūlydamas nukentėjusiajam pakeisti parodymus ir nurodyti, kad nukentėjusįjį sumušė kitas asmuo, tai yra M. S., taip siekė paveikti nukentėjusįjį M. T., kad jis, ikiteisminio tyrimo dėl viešosios tvarkos pažeidimo metu, duotų melagingus parodymus.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu A. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. sausio 23 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo, surašant nuosprendį ir vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 149 str. 3 d. ir 138 str. 1 d., tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, byloje ištirtus įrodymus vertino šališkai – rėmėsi vien tik nukentėjusiosios ir jos artimųjų duotais prieštaringais parodymais, nepagrįstai atmetė jo, liudytojų A. M., A. S. parodymus, visiškai nevertino E. S. ir D. B., kurie įvykio naktį buvo kartu su nukentėjusiąja ir juo viename bute, parodymų.
2.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo parodymus paneigia nukentėjusiosios K. S. parodymai, kurie atitinka liudytojų – jos tėvų, dėdės A. A., tetos M. A., buvusio draugo D. S., draugės V. B. parodymus, kadangi visi šie nurodyti asmenys, išskyrus D. S., net nebuvo kartu su juo ir nukentėjusiąją įvykio naktį, o ir pats D. S. apie neva neteisėtus jo veiksmus žino tik iš pačios nukentėjusiosios pasakojimo. Be to, visi šie asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, yra nukentėjusiosios artimieji ir draugai. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus vertino šališkai, rėmėsi tik dalimi šių liudytojų parodymų, jų nei tarpusavyje, nei su kitų liudytojų parodymais nelygino ir nepašalino esamų akivaizdžių prieštaravimų.
2.2. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai neatitinka kitų liudytojų, kurie buvo su nukentėjusiąja bute, nurodytų aplinkybių. Jie yra neįtikinantys ir nelogiški. Be to, jokie nubrozdinimai, kraujosruvos ant nukentėjusiosios kūno šiuo atveju nenustatyti, kas paprastai lieka stipriai suspaudus, laikant, priešinantis nurengiant. Nei vienas liudytojas nenurodė, kad nukentėjusioji buvo apsiverkusi. Visiškai nelogiški jos teiginiai, kad ji apelianto bijojo, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų su ja elgęsis netinkamai, amoraliai, jai grasinęs, ar, kad tarp jų būtų buvę konfliktai, kas duotų pagrindą nukentėjusiajai bijoti. Nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė neteisingai, sąmoningai jas iškreipdama.
2.3. Apylinkės teismas nepagrįstai kritiškai nevertino D. S. parodymų. Nepagrįstai rėmėsi J. S. parodymais. Liudytojų J. S. ir M. A. parodymai skiriasi iš esmės. Be to, D. M. nebuvo apklausta apie aplinkybes, susijusias su jo prisipažinimu jai dėl lytinių santykių su nukentėjusiąja turėjimo. Šiuo atveju, skundžiamas nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymų šaltiniu, nes jie nepatvirtinti jokiais kitais proceso veiksmais.
2.4. Išskirtinį pirmosios instancijos teismo šališkumą ir išankstinę nuostatą dėl apelianto kaltumo rodo ir tai, kad teismas nuosprendyje rėmėsi asmenų, kurie tik perpasakojo iš nukentėjusiosios girdėtas aplinkybes, parodymais, tačiau nevertino ir neanalizavo įvykio vietoje buvusios, ir po įvykio su nukentėjusiąja bendravusios liudytojos E. S. parodymų, jos pateikto, parodymus patvirtinančio susirašinėjimo su nukentėjusiąja.
2.5. Visiškai nepagrįsti yra apylinkės teismo motyvai, kad nukentėjusioji neturėjo priežasties apkalbėti apeliantą, nes ji taip pasielgti galėjo tiek iš keršto seseriai, tiek norėdama pasiteisinti D. S., kodėl miegojo vienoje lovoje su apeliantu. Dar daugiau abejonių dėl nukentėjusios ir jos artimųjų bei giminaičių parodymų patikimumo, kelia tos aplinkybės, kad į ikiteisminio tyrimo įstaigą buvo kreiptasi po įvykio praėjus beveik savaitei, nors dar tą pačią dieną nukentėjusioji bendravo su teisininke, buvusia prokurore, D. S. krikšto mama, kokius parodymus duoti dėl įvykusio konflikto su M. T. ir pan.
2.6. Byloje esantys įrodymai paneigia aplinkybę, kad buvo santykiaujama prieš nukentėjusiosios valią, kad yra būtinasis išžaginimo požymis. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad apeliantas pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir emocinio pasimetimo, tačiau jame nėra aptarta kas yra emocinis pasimetimas, o atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių, jos seksualinę patirtį (ji turėjo lytinius santykius ir ne su vienu vaikinu), yra neaišku, nei kas galėjo sukelti tokią nukentėjusiosios būseną, nei kuo ji pasireiškė. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosios duoti parodymai rodo, kad ji adekvačiai suvokė situaciją, bylos duomenys, tame tarpe ir psichiatrinė - psichologinė ekspertizė, nepatvirtino nukentėjusiosios bejėgiškos būklės, o iš liudytojų parodymų matyti, kad K. S. tą vakarą buvo neblaivi, tačiau suvokė kas aplinkui vyksta, todėl šiuo atveju nėra nustatytas ir kitas būtinasis BK 149 str. požymis – pasinaudojimas bejėgiška asmens būkle.
2.7. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Globos namų (duomenys neskelbtini) pateiktos nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertize, tačiau iš šių tyrimų dėstomųjų dalių matyti, kad nukentėjusioji buvo klausinėjama išimtinai apie lytinę prievartą, o iš bylos medžiagos matyti, kad tą patį vakarą D. S. prieš ją smurtavo, kad praėjus dviem savaitėm po įvyko ji su juo išsiskyrė. Globos namų išvados daromos neatsižvelgiant į nukentėjusiosios turimą seksualinę patirtį, todėl šių tyrimų išvados negali būti vertinamos kaip objektyvios.
2.8. Dėl M. T. nežymaus sveikatos sutrikdymo paaiškino, kad dalyje ikiteisminio tyrimo, kaltinamajame akte bei perduodant bylą pirmosios instancijos teisminiam nagrinėjimui bei nagrinėjant bylą teisminių posėdžių metu jo nusikalstama veika visada buvo kvalifikuojama pagal BK 284 str. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė apelianto teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. Apeliantas nebuvo perspėtas dėl galimos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 284 str. į BK 140 str. 1 d., jis nebuvo apklaustas apie galimą kaltinimo modifikavimą ir neprivalo gintis nuo visų galimų kaltinimo modifikavimų.
2.9. Pažymi, kad M. T. parodymai nenuoseklūs, nepastovūs ir besikeičiantys dėl įvairių priežasčių ir motyvų, netgi atskiruose protokoluose melagingi, ko jis pats neneigia ir kas bet kuriuo atveju jam pačiam užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ir nėra jokių pagrindų jį atleisti nuo tokios atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismas nebuvo principingas asmens atžvilgiu, kuris duoda galimai melagingus parodymus, ir nepriėmė nutarties, kuria praneštų prokurorui apie M. T. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 str. 1 d.
2.10. Atkreipia dėmesį, kad M. T. pozicijai ir parodymams įtaką padarė baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktas asmuo – A. S.. Todėl šioje baudžiamojoje byloje taip pat baudžiamojon atsakomybėn privalėjo būti traukiamas ir A. S. pagal BK 233 str. 1 d., o kadangi tai nebuvo padaryta, tai apylinkės teismas privalėjo priimti nutartį, remiantis BPK 257 str. 1 d., t.y. informuoti prokurorą apie galimai kitą asmenį, įvykdžiusį nusikalstamą veiką. Apeliantas neturėjo jokio pagrindo ir motyvo sumušti M. T.. Pateikia versiją, jog būtent D. S. sužalojo M. T.. Pažymi, kad D. S. davė dalį pinigų apeliantui jam atsiskaitant su M. T. dėl padarytos žalos atlyginimo ir susitaikymo, tačiau šios aplinkybės buvo ignoruojamos.
2.11. M. T. jokių pretenzijų apeliantui neturėjo nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nereiškė jokių turtinių pretenzijų dėl jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Todėl nebuvo jokio pagrindo ginti nesuinteresuoto bylos baigtimi asmens interesų jam to nepageidaujant ir pačiam vengiant būti objektyviam dėl to paties įvykio aplinkybių ir duodančiam aiškiai melagingus parodymus, įtakotus įvykyje nedalyvavusio asmens.
2.12. Abejoja, ar apelianto susitikimas su M. T. prie degalinės (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), ir aptariamas galimybes dėl žalos atlyginimo, suponuoja BK 233 str. 1 d. sudėtį, nesant pradėto ikiteisminio tyrimo dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Rezoliucija policijos pareigūnui atlikti ikiteisminį tyrimą suteikta tik 2018 m. sausio 29 d.
2.13. Apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės – savanoriško žalos atlyginimo M. T., o nuosprendžio teiginys, kad apeliantas atlygino nukentėjusiajam padarytą neturinę žalą, tačiau tai darė savo noru, taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, teisine prasme yra sunkiai suprantamas ir prieštaringas. Žalos atlyginimui, juo labiau neturtinei, neturi jokios reikšmės, kuo vedinas tai daro žalą atlyginantis asmuo.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiosios K. S. įstatyminė atstovė J. S. atsiliepime į A. M. apeliacinį skundą prašo jį dalyje, susijusioje su K. S., atmesti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstytas byloje esančių įrodymų vertinimas, nesivadovaujant nukentėjusiosios parodymų visuma, nepagrįstai sureikšminant parodymų neatitikimus (netikslumus), kurie yra neesminiai, skiriasi tik smulkmenomis ir nepaneigia paties smurto panaudojimo prieš nepilnametę nukentėjusiąją bei su ja atlikto prievartinio lygtinio akto fakto. Nukentėjusiosios parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa ir atitinka kitus bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji galėtų duoti neteisingus parodymus. Šis teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, taip pat nenustatė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad nukentėjusioji nuteistąjį apkalbėjo. Pažymi, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, vadovavosi ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais bylos tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais iš įvairių šaltinių gautais įrodymais, kurie sudaro vientisą loginę grandinę, visiškai pakankamą tokiai išvadai padaryti.
4. Teismo posėdyje A. M. pripažino, jog sudavė vieną smūgį M. T., tačiau teigė, jog K. S. nežagino. Nuteistojo advokatas nurodė, kad šiuo atveju A. M. veiksmuose nėra BK 233 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties. Taip pat teigė, jog bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, kadangi K. S. ir jos dukra mokosi toje pačioje mokykloje ir yra draugės. Prokurorė prašė A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 str. 1 d. padarymo;
7. Apeliaciniame skunde A. M. nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, kadangi, perkvalifikuodamas jo veiksmus iš BK 284 str. į BK 140 str. 1 d. jo neperspėjo ir neapklausė. Apelianto teigimu viso vykusio baudžiamojo proceso metu jo veiksmai buvo kvalifikuojami pagal BK 284 str., o ne pagal BK 140 str. 1 d.
8. BPK 255 str. 2 d. įtvirtina, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 str. 2 d., tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, teismas apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Pagal to paties straipsnio 3 d. nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.
9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl veiksmų M. T. atžvilgiu, tiek pranešimas apie įtarimą, tiek kaltinimas A. M. buvo pateikti pagal BK 284 str. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. M. veiksmuose nėra visų būtinųjų BK 284 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių ir nusprendė, kad jie sudaro BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas perkvalifikavo A. M. padarytą nusikaltimą iš BK 284 str. į BK 140 str. 1 d., pašalindamas aplinkybes, susijusias su viešosios tvarkos pažeidimu.
10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagrindo pripažinti, jog apylinkės teismas, perkvalifikuodamas A. M. padarytą nusikalstamą veiką, pažeidė jo teisę į gynybą, nėra. Pažymėtina, kad nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš sunkesnės į lengvesnę, iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos aplinkybių, o tiesiog iš kaltinimo pašalinant inkriminuotą veiką, susijusią su viešosios tvarkos pažeidimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos, apie tokį nusikalstamos veikos apimties sumažinimą ir perkvalifikavimą pranešti A. M. bei duoti laiko jam pasirengti gynybai. A. M. žinojo kuo buvo kaltinamas ir gynėsi nuo kaltinimo visa apimtimi. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą, tokie atvejai, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, turi būti vertinama, kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, A. M. apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo atmetami.
11. Pažymėtina, kad pagal BK 140 str. 4 d. už BK 140 str. 1 d. asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Nagrinėjamu atveju pats M. T. dėl jo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų 2018 m. sausio 28 d. protokolu - pareiškimu kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariatą, taigi šiuo atveju, A. M. pripažįstant kaltu pagal BK 140 str. 1 d., minėta BK 140 str. 4 d. nuostata pažeista nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir A. M. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
14. Nors nukentėjusysis M. T. viso proceso metu davė nenuoseklius parodymus dėl jį sumušusio asmens, t.y. iš pradžių teigė, kad prieš jį smurtavo D. S., vėliau, jog tai buvo kitas jaunuolis – A. M., po to ėmė teigti, kad tą padarė M. S., tačiau vėliau pripažino, jog pakeisti parodymus jo prašė A. M. ir vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad pirmasis jam trenkė būtent A. M.. Pasak M. T., A. M. jam trenkė buto koridoriuje, po ko jis nukrito ir prarado sąmonę. Įvykio metu koridoriuje A. M. jam kumščiu sudavė du ar tris smūgius į galvą. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojai D. B., E. S. ir D. S. nurodė, kad muštynės kilo būtent tarp A. M. ir M. T.. D. S. ir D. B. matė, kaip A. M. pataikė M. T. į galvos sritį. Byloje apklausti liudytojai I. D. ir V. B. parodė, kad atvykę pas I. D., A. M., K. S., D. S. ir A. U., jiems nurodė, kad įvyko konfliktas tarp A. M. ir M. T.. Be to, pasak liudytojo V. T. pats A. M. jam prisipažino sumušęs jo sūnų, norėjo susitarti taikiai. Tai, kad A. M. smūgiavo M. T. būtent į galvą, dėl ko jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, patvirtina ne tik M. T. ir D. S. duoti parodymai, tačiau ir A. T. parodymai bei byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). A. T. parodė, kad užčiuopė sūnaus kairėje galvos pusėje didelį guzą, kas jai sukėlė nerimą. Be to, atvažiavus jo pasiimti matė, kad sūnaus veidas apdraskytas, rūbai suplėšyti, maikutė išplėšta beveik iki pilvo, t.y. matėsi, kad jis po muštynių. Šiuos A. T. parodymus patvirtina ir V. T., paaiškindamas, kad sūnaus maikutė ir drabužiai buvo suplėšyti, o važiuojant į namus žmona pamatė sūnaus galvos kairėje pusėje ištinusį guzą. Specialisto išvadoje nurodoma, kad M. T. buvo nustatytas veido sumušimas, poodinė kraujosruva kairiame smilkinyje. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviem kieto buko daikto trauminiais poveikiais, galimai smūgiuojant kumščiu ar panašiai. Dėl nustatytų sužalojimų M. T. sveikata sutrikdyta nežymiai. Taip pat šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats A. M. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, neneigė, jog smurtavo prieš M. T.. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad A. M. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d.
Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 233 str. 1 d. padarymo;
Žemesnės instancijos teismas
15. Pagal BK 233 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus arba neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę instituciją.
16. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, kad A. M. 2018 m. sausio 28 d. apie 15.30 val., susitikęs su nukentėjusiuoju M. T. prie degalinės (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pasiūlydamas nukentėjusiam pakeisti parodymus ir nurodyti, kad nukentėjusįjį sumušė kitas asmuo, t.y. M. S., siekė paveikti nukentėjusįjį M. T., kad jis duotų melagingus parodymus, t.y. pripažino kaltu pagal BK 233 str. 1 d. Apeliantas nesutikdamas su tokia apylinkės teismo išvada, teigia, kad toks jo susitikimas su M. T. nesudaro BK 233 str. 1 d. sudėties, juolab kai dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 str. (ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2018 m. sausio 29 d.).
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos nuosprendžio išvadas ir byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad A. M. kaltu padaręs BK 233 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką buvo pripažintas pagrįstai, pagrindo išteisinti jį iš minėto kaltinimo nėra.
Žemesnės instancijos teismas
18. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju, ginčas dėl to, jog A. M. ir M. T. 2018 m. sausio 28 d. buvo susitikę prie degalinės (duomenys neskelbtini) nėra keliamas. Be to, šią aplinkybę patvirtina tiek pats A. M., tiek nukentėjusysis M. T., tiek kartu su juo įvykio vietoje buvę nukentėjusiojo tėvai A. T. ir V. T., todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako. A. M. kaltę minėto susitikimo metu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, visiškai patvirtina nukentėjusiojo M. T. bei liudytojų M. S. ir A. T. duoti parodymai.
19. Nukentėjusysis M. T. parodė, kad šio susitikimo metu A. M. buvo vienas, o jis su tėvais. Susitikę jie kalbėjo apie susitaikymą, A. M. atsiprašė jo dėl šio įvykio, sutiko sumokėti pinigus. A. M. pasiūlė sakyti, kad jį sumušė M. S.. Jis sutiko padėti A. M., nes jam jo pagailo, norėjo viską kuo greičiau užbaigti. Po kelių dienų susitikę prie (duomenys neskelbtini) turgelio su M. S. ir A. M., aptarė, kad atsakomybę prisiima M. S.. Policijos komisariate M. S. ir jis patvirtino šias aplinkybes. A. M. jam sumokėjo 1000 Eur, atsiskaitydamas grynais pinigais per keletą dienų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais, nes jie sutampa ir su kitų minėtų liudytojų – M. S. ir A. T. parodymais. M. S. patvirtino, jog A. M. prašė, kad jis su M. T. padarytų susitarimą, patvirtinantį, jog ne A. M., o jis dalyvavo muštynėse. Susitarime dalyvavo jis, A. M. ir M. T.. Jam M. T. nurodė ką pasakyti, pasakė ką jis (M. T.) pasakys. Tarėsi, jog jis trenkė M. T. į galvą, susitarė dėl smūgių skaičiaus, nors tose muštynėse jis apskritai nedalyvavo. Kartu su M. T. laukė apklausos Rokiškio policijos komisariate, kur pirma apklausė M. T., o paskui jį. Kai davė parodymus, vėl visi trys susitiko (duomenys neskelbtini) prie turgelio. A. M. pasakė kokius parodymus davė ir išsiskirstė. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog M. S. davė sutartus parodymus patvirtina byloje esantis jo 2018 m. sausio 30 d. apklausos protokolas (1 t., 147 b.l.). Liudytoja A. T. paaiškino, kad su A. M. 2018 m. sausio 28 d. kalbėjo tiek jos vyras V. T., tiek sūnus M. T.. A. M. sūnaus atsiprašinėjo, sakė, jog turi draugą iš (duomenys neskelbtini), kuris prisiims jo kaltę. M. T. pasitarė su ja ir tėvu, ir jie visi nusprendė pasigailėti A. M.. Tas kitas asmuo prisiėmė kaltę dėl sumušimo, o M. T. pakeitė parodymus. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei vienas iš byloje dėl M. T. sumušimo apklaustų liudytojų nenurodė, kad šiame įvykyje dalyvavo M. S.. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad A. M. kaltė padarius BK 233 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta, pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada nėra.
20. Nors, kaip teisingai nurodo apeliantas, jo ir M. T. susitikimo metu ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 str. dar nebuvo pradėtas, tačiau, iš bylos duomenų matyti, kad M. T. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariatui jau buvo pateikęs protokolą – pareiškimą dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos. Iš A. M. duotų parodymų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme matyti, kad apie policijai pateiktą M. T. pareiškimą jis žinojo. Taigi akivaizdu, kad jau iki ikiteisminio tyrimo pradžios jis turėjo priežastį bandyti paveikti M. T. duoti kitokius parodymus, ką ir padarė.
Dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 138 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. padarymo;
21. Pagal BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.
22. Pagal BK 149 str. 3 d. atsako tas, kas išžagino nepilnametį asmenį.
23. Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. bei teismo atliktu įrodymų vertinimu. Nurodo, kad apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu dėl šių nusikalstamų veikų padarymo, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, byloje ištirtus įrodymus vertinio šališkai – rėmėsi vien tik nukentėjusiosios ir jos artimųjų duotais prieštaringais parodymais.
24. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas yra tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t.y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytas apylinkės teismo išvadas, konstatuoja, kad A. M. kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. buvo pripažintas nepagrįstai, kadangi byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog A. M., panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, bei tokiais savo veiksmais jai sukėlė praeinantį psichikos sutrikimą.
25. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu pagal BK 149 str. 3 d. ir BK 138 str. 1 d. rėmėsi nukentėjusiosios K. S., liudytojų A. A., M. A., V. B., D. S., J. S. ir V. S. parodymais, teismo psichiatrų – psichologų atlikta ekspertize bei globos namų (duomenys neskelbtini) išvada.
25.1. K. S. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad jai gulint lovoje pajuto, kaip šalia jos atsigulė A. M.. Ji gulėjo arčiau sienos, buvo nusisukusi į sieną. A. M. pradėjo prie jos lįsti, apkabino per liemenį, prisitraukė prie savęs. Ji jam liepė pasitraukti, o jis jos nepaleido. Suprato, kad jis nori pasimylėti, jam ji sakė, kad to nenori, tačiau jis ir toliau lindo, rankas kišo po liemenėle. Pirmiausia nurengė džemperį, nuėmė liemenėlę, lietė krūtinę. Ji jo prašė pasitraukti. A. M. jai numovė kelnes, pats atsisegė kelnių užtrauktuką, sagas. Su ranka nutraukė kelnes. Su viena ranka ją laikė už liemens, numovė džinsus iki kelių. Ji tuo metu buvo nuo jo nusisukusi. Paskui numovė kelnaites iki kelių. Tada pradėjo ją prievartauti. Savo varpą įkišo jai į makštį. Ji gulėjo ant šono, veidu į sieną, jis buvo atsisukęs į ją, gulėjo šonu. A. M. apsaugos priemonių nenaudojo. Lytinis aktas tęsėsi mažiau nei 15 min. Prieš tai jam liepė nustoti, tačiau jis ją tildė ir toliau atliko veiksmus. A. M. atsigulęs ją laikė, ištrūkti iš jo glėbio ji neturėjo galimybės. Jis ją laikė stipriai apkabinęs, kad ji nepabėgtų. A. M. gerai suprato, kad ji nenori su juo turėti lytinių santykių, nes turi vaikiną ir A. M. yra jos sesers vyras. Lytinių santykių metu ji verkė, visą laiką prašė baigti. A. M. lytinio akto nebaigė, nes išgirdo, kaip prasivėrė lauko durys, liepė jai apsirengti, pats apsimėtė miegantis.
25.2. 2018 m. birželio 12 d. – liepos 10 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad polinkis fantazuoti K. S. nenustatytas. Jai nenustatyti jokie kalbos, pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti K. S. parodymais. Nagrinėjamų įvykių metu K. S. galėjo suprasti su ja galimai atliktų veiksmų esmę (tiek pobūdį, tiek reikšmę), tačiau aktyviau šiems veiksmais ji negalėjo priešintis dėl savo būsenos (paauglė bandė priešintis įtariamajam, t.y. klausinėjo kur kiti ir ką jis daro, taip pat prašė jo liautis, tačiau aktyvesnį jos elgesį ribojo jos būsena – jos žodžiais, ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir emociškai pasimetusi). Pasimetimas, sumišimas ir baimė pasekmių, jog ja nepatikės, iširs sesers šeima ir/ar dėl jos susipyks artimi žmonės, galėjo sąlygoti ir tolimesnį K. S. elgesį – iš pradžių artimiesiems ji pasakiusi, jog įtariamasis prie jos tik lindęs ir tik vėliau ji atskleidė apie išprievartavimą. Dėl K. S. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos jos psichikos sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta. Šiuo metu K. S. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas.
25.3. Globos namų (duomenys neskelbtini) nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodoma, kad apibendrinus psichodiagnostinių metodikų medžiagą, vyraujančias merginos emocines reakcijas (gėdos, kaltės, perdėtos atsakomybės jausmai), išsakomus pasikartojančius trauminės patirties atsiminimus, bei tam tikrų situacijų vengimą (galimai patirto seksualinio smurto tema), galima kelti prielaidą apie K. S. galimai patirtą seksualinį smurtą.
25.4. Liudytoja J. S. parodė, kad 2018 m. sausio 28 d. jos dukra K. S. jai pasakė, kad A. M. prie jos lindo, dukters paklausus ar tarp judviejų buvo kažkokie santykiai, dukra paneigė. Kitą dieną jai paskambino jos vyras – V. S., ir pasakė, kad A. M. išprievartavo dukrą. Vėliau į namus atvyko D. S., A. A. ir M. A.. K. S. A. A. viską papasakojo. A. A. pasakė, kad jam jokių abejonių nekyla, jog K. S. išprievartavo A. M.. Kai atvažiavo kita dukra – A. M. žmona, jai pasakė, ką A. M. padarė, ji nepatikėjo ir išvažiavo pas A. M.. Vėliau paskambinusi dukra pasakė, kad A. M. prisipažino, tačiau atvažiavusi ėmė kalbėti kitaip. Kai iš užsienio grįžo jos vyras – V. S., išvažiavo į (duomenys neskelbtini) rašyti pareiškimo dėl šio įvykio. Dukra K. S. papasakojo įvykio aplinkybes, sakė, kad jai (K. S.) būnant kambaryje atėjo A. M., apkabino, pradėjo bučiuoti, jai bandant sakyti „ką darai“ rankomis uždengė burną, liepė nekalbėti, tildė. Jis K. S. neleido atsikelti. Pradėjo su ja lytiškai santykiauti. Laikė ją, neleido keltis. A. M. K. S. buvo tik pamovęs kelnes. Nustojo tą daryti kai atėjo D. S., liepė K. S. apsirengti. Dukra jai pasakė, kad buvo išgėrusi.
Žemesnės instancijos teismas
25.5. Liudytojas V. S. parodė, kad jam paskambino A. A. ir pasakė, jog reikia skubiai susitikti. A. A. buvo su D. S.. D. S. jam pasakė, kad A. M. išprievartavo K. S.. Sakė, kad matė A. M. vaikščiojant po kambarį tik su apatinėmis kelnaitėmis. Kai jis išvažiavo iš (duomenys neskelbtini), A. A. jam paskambino ir pasakė, kad K. S. papasakojo, kad viskas taip ir buvo. Jis paskambino žmonai – J. S. ir pasakė, kad A. M. išprievartavo K. S.. A. A. sakė, kad buvo susitikęs su A. M., pasakojo, kad buvo nuvažiavęs su juo pasikalbėti, jis prisipažino ir verkė, tačiau kitą dieną jau pakeitė nuomonę, sakė, kad nieko nepadarė.
25.6. Liudytojas A. A. parodė, kad D. S. jam pasakė, jog A. M. išprievartavo K. S.. Tada jis susitiko su V. S. ir jam pasakė apie šį įvykį. Jis nuvažiavo pasikalbėti su K. S. ir ji jam prisipažino. Paaiškino, kad telefonu kalbėjo su A. M., kuris iš pradžių prisipažino, vėliau ėmė viską neigti. Jis K. S. liepė viską papasakoti tėvams.
25.7. Liudytoja M. A. parodė, jog A. A. jai pasakė, kad A. M. išprievartavo K. S.. Apie tai A. A. sužinojo iš D. S.. Ji su A. A. buvo nuvažiavusi pas K. S. į namus. K. S. pasakė, kad A. M. ją išprievartavo. Viską pasakė D. M., kuri pakalbėjusi su A. M. pasakė, kad jis prisipažino, kad tarp jo ir K. S. buvo lytiniai santykiai, tik neatsimena, ar jis sakė, kad lytiškai santykiavo, ar išprievartavo.
25.8. Liudytojas D. S. apklaustas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad matė, kaip K. S. su A. M. miegojo vienoje lovoje. Jų kambario durys buvo uždarytos. Vėliau jam K. S. pasakė, kad A. M. ją išprievartavo, o jis apie tai pasakė K. S. giminaičiui A. A.. 2018 m. vasario 15 d. D. S. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškino, kad grįžus į E. S. butą, K. S. nuėjo miegoti į vieną iš dviejų kambarių. A. M. po poros minučių irgi nuėjo į tą patį kambarį ir atsigulė prie K. S.. K. S. buvo gerokai apgirtusi, nes A. M. visą vakarą jai įkyriai siūlė gerti viskį. Durys tarp abiejų kambarių buvo atidarytos. Vėliau jis su E. S. draugu išėjo į degalinę pirkti cigarečių. Grįžęs pamatė, kad kambario durys, kuriame miega K. S. ir A. M., uždarytos. Girdėjo, kaip A. M. kažką šneka aštriu tonu. K. S. balso nesigirdėjo. Kai atidarė kambario duris, jis uždegė šviesą, matė miegančius užsiklojusius po viena antklode K. S. ir A. M.. Žadino A. M.. A. M. keldamasis atklojo kaldrą ir jis pamatė, kad A. M. vien su apatinėmis kelnaitėmis, o K. S. guli su visais rūbais, su kuriais ir nuėjo miegoti. Iš pradžių jam K. S. sakė, kad A. M. prie jos lindo, vėliau papasakojo apie išprievartavimą. Tą vakarą A. M. K. S. rodė kažkokį keistą dėmesį. Iš K. S. kalbos suprato, kad lytinio akto metu ji buvo nusisukusi nuo A. M.. Tame kambaryje ji gulėjo prie sienos, į ją nusisukusi.
25.9. Liudytoja E. S. parodė, kad A. M. pirmas nuėjo į miegamąjį ir atsigulė. Po to nuėjo K. S.. Ji matė, kad K. S. guli labiau prie sienos, o A. M. prie lovos krašto. Sekančią dieną K. S. jai sakė, kad A. M. prie jos lindo. Po to, kai ji paklausė, ar buvo kažkas tarp K. S. ir A. M., K. S. rašė, jog pati nėra įsitikinusi, kad buvo išprievartavimas.
25.10. Liudytoja V. B. parodė, kad jai K. S. pasakė, kad prie jos (K. S.) lindo A. M.. Ji K. S. paklausė, ar buvo kažkas daugiau nei lindimas ir tada K. S. pasakė, kad buvo išprievartauta A. M.. K. S. pasakojo, kad nuėjo miegoti pirma, tada atėjo A. M. ir pradėjo lįsti.
25.11. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pateiktų įrodymų visuma, neabejotinai patvirtinanti, kad K. S. ir A. M. įvykio naktį gulėjo vienoje lovoje, nėra pakankama teigti, jog A. M. išžagino K. S. ir tokiais savo veiksmais jai nesunkiai sutrikdė sveikatą. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi liudytojai, duodami parodymus, tik atpasakojo jiems K. S. pateiktą šio įvykio versiją, kas kelia abejonių tokios informacijos patikimumu. Be to, apeliacinės instancijos teismas abejoja ir pačios nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumu, kadangi nors viso proceso metu ji nuosekliai teigė, kad A. M. panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, tačiau iš E. S. parodymų matyti, kad K. S. jai teigė, jog nežino, ar apskritai lytinis aktas su A. M. buvo. Šiuos E. S. parodymus patvirtina byloje esantis jos ir K. S. susirašinėjimas SMS žinutėmis (2 t., 161 b.l.). Be kita ko, šiuo atveju, pažymėtina, jog vien tik tai, kad 2018 m. birželio 12 d. – liepos 10 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti K. S. parodymais, bei tai, kad (duomenys neskelbtini) ji yra charakterizuojama teigiamai (2 t., 81 b. l.), o jos šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą (2 t., 77 b.l.), nesudaro pagrindo besąlygiškai tikėti K. S. duodamais parodymais. Nagrinėjamu atveju jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių A. M. nusikalstamus veiksmus K. S. atžvilgiu ir jo kaltę, byloje nėra. Apeliantas A. M. viso proceso metu savo kaltės nepripažino ir neigė tą vakarą turėjęs lytinių santykių su K. S.. Šiais A. M. parodymais teisėjų kolegija neturi priežasčių abejoti, kadangi iš to, kas išdėstyta negalima daryti kategoriškos išvados apie lytinių santykių tarp A. M. ir K. S. buvimą, juolab priverstinių. Jokie smurto ar fizinės jėgos panaudojimo požymiai ant K. S. kūno, kas būdinga priešinantis kaltininko veiksmams, nebuvo fiksuoti. Vien tik tai, kad liudytojas D. S. girdėjo, kaip A. M., būdamas kambaryje su K. S. kalbėjo aštriu tonu ir matė, jog jis lovoje neva miegojo tik su apatinėmis kelnaitėmis, nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantas lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, ir tai darė dar ir prieš jos valią. Be to, aplinkybės, jog A. M. šiurkščiai kalbėjo su K. S., nepatvirtino nei vienas įvykio vietoje buvęs liudytojas. Taip pat pažymėtina ir tai, kad dėl K. S. neva patirto išžaginimo, jos mama – J. S., į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi ne iš karto kai dukra papasakojo apie šį įvykį, t. y. 2018 m. sausio 29 d., o tik po savaitės – 2018 m. vasario 5 d., kas šiuo atveju taip pat kelia abejonių nurodomų įvykio aplinkybių patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad turint informacijos apie galimai padarytą tokio pobūdžio nusikalstamą veiką ir norint, jog visos įvykio aplinkybės būtų nustatytos kuo tiksliau ir išsamiau, į teisėsaugos institucijas turi būti kreipiamasi kaip įmanoma greičiau, o bet koks delsimas apsunkina ikiteisminio tyrimo atlikimą ir galimybes išsiaiškinti tiesą. Tiek nukentėjusiosios tėvai – J. S. ir V. S., tiek giminaičiai – M. A. ir A. A., teigė, jog į policiją nebuvo kreiptasi iš karto dėl to, kad norėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, nes įvykis įvyko šeimoje, t.y. tarp K. S. ir jos sesers vyro – A. M., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši priežastis nelaikytina svarbia ir pateisinančia delsimą pranešti apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, jog šiuo atveju visas įvykio aplinkybes, atliekant reikiamus veiksmus, yra kompetentingi išsiaiškinti tik teisėsaugos pareigūnai, o ne patys liudytojai.
25.12. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, jog A. M. išžagino K. S., nėra pagrindo teigti, jog būtent dėl jo veiksmų jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. sukeltas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą.
26. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. M. nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 149 str. 3 d. ir 138 str. 1 d., todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadarytos veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Dėl BPK nuostatų pažeidimo;
27. A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad M. T. galimai padarė BK 235 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką, o A. S. – BK 233 str. 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 257 str. 1 d., turėjo apie tai informuoti prokurorą.
28. BPK 257 str. 1 d. nustato, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui.
29. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina dar neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. A. M. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl galimai M. T. ir A. S. padarytų nusikalstamų veikų šiuo atveju yra visiškai nesusijęs su byloje sprendžiamu jo paties kaltės, dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, klausimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, susiklosčiusios situacijos neturi pagrindo vertinti kitaip nei apylinkės teismas, ir priimti BPK 257 str. 1 d. numatytą nutartį.
30. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu taip pat buvo keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliantas ir jo gynėjas nurodė, kad šiuo atveju nuosprendį priėmusi teisėja negalėjo nagrinėti bylos, kadangi jos dukra su K. S. mokosi toje pačioje mokykloje ir yra draugės.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apelianto ir jo gynėjo skundo argumentus, pateiktus juos pagrindžiančius duomenis ir pirmosios instancijos teismo veiksmus, neturi pagrindo konstatuoti, kad skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja buvo šališka. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl A. M. kaltės, byloje nėra. Vien tik tai, kad nukentėjusioji ir bylą nagrinėjusios teisėjos dukra lanko tą pačią mokyklą ir yra draugės bendraujant socialiniuose tinkluose, nesudaro pagrindo teigti, kad ji buvo šališka ir negalėjo dalyvauti procese. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais.
Motyvai dėl bausmės A. M.;
32. Pažymėtina, kad A. M. už BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o už BK 233 str. 1 d. – laisvės atėmimas 1 metams.
33. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai ir teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, A. M. asmenybę, atsakomybei įtakos turinčias aplinkybes ir kitus BK 54 str. įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus bei parinko ir paskyrė apeliantui bausmes už minėtų nusikalstamų veikų padarymą, nustatė jų dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti nuosprendžio ir švelninti juo apeliantui paskirtų bausmių už minėtas veikas.
34. A. M. apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – savanoriško žalos atlyginimo M. T.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino šios aplinkybės lengvinančia, nes žala buvo atlyginta turint tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia apylinkės teismo išvada, kadangi iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad A. M. viso proceso metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką M. T. atžvilgiu, siekė jog baudžiamojon atsakomybėn būtų patrauktas ne jis, o kitas asmuo – M. S., todėl akivaizdu, jog pinigai M. T. buvo duodami turint tikslą ne atlyginti žalą, o susitarti, jog šis sutiktų su jo sumanymu ir taip išvengtų atsakomybės už savo veiksmus.
35. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. išteisinamas iš kaltinimų pagal BK 138 str. 1 d. ir 149 str. 3 d., yra reikalinga iš naujo subendrinti bausmes, jam paskirtas už likusias inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, kad BK 140 str. 1 d. ir 233 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, jos subendrinamos pagal BK 63 str. 1 ir 4 d., jas iš dalies sudedant, ir apeliantui turi būti skiriama 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
36. 2017 m. sausio 13 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) A. M. buvo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams, skiriant atitinkamus įpareigojimus, todėl šiuo ir ankstesniuoju nuosprendžiu A. M. paskirtos bausmės turi būti subendrinamos BK 64 str. 1 ir 3 d. pagrindu, jas iš dalies sudedant ir jam paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams.
37. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. buvo ne kartą teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nėra pagrindo manyti, kad jis nepavojingas ir daugiau nusikaltimų nebedarys, todėl šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas jam neturi būti atidėtas vadovaujantis BK 75 str. nuostatomis.
Dėl kitų su priimamu nuosprendžiu susijusių klausimų;
38. Panaikinus skundžiamą apylinkės nuosprendžio dalį ir išteisinus A. M. iš kaltinimų pagal BK 138 str. 1 d. ir 149 str. 3 d., kai nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių, byloje pateiktas K. S., atstovaujamos įstatyminės atstovės J. S., pateiktas civilinis ieškinys, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., paliekamas nenagrinėtu. Remiantis BPK 106 str. 2 d. nuostatomis, K. S. patirtos procesinės išlaidos jai nepriteisiamos.
39. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucijos matyti, kad pirmosios instancijos teismas paskyręs A. M. laisvės atėmimo bausmę nurodė, jog jos atlikimo pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2019 m. sausio 23 d. ir į bausmės laiką visiškai įskaitė jo suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. vasario 7 d. 09.05 val. iki 2019 m. sausio 23 d., tačiau taip pat nusprendė palikti galioti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, ją panaikinti ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Taigi, iš to, kas išdėstyta, tampa neaišku, nuo kada skaičiuotina A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia ir nuo kada panaikinama jam skirta kardomoji priemonė - suėmimas. Šiuo atveju turėjo būti pasirenkamas vienas iš nurodytų variantų, o ne nurodomi abu, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje taisytinas, panaikinant nuosprendžio rezoliucijos dalį, kurioje nuspręsta A. M. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus šia kardomąją priemonę panaikinti ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 p.,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį panaikinti:
Išteisinti A. M. iš kaltinimų pagal BK 149 str. 3 d. ir pagal BK 138 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
K. S. atstovaujamos įstatyminės atstovės J. S. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
A. M. pagal BK 140 str. 1 d. paskirtą bausmę - laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams, ir pagal BK 233 str. 1 d. jam paskirtą laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., prie 2017 m. sausio 13 d. Panevėžio apygardos nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) skirtos ir neatliktos bausmės - laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams, pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį - 6 (šešis) mėnesius, ir A. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2019 m. sausio 23 d., į bausmės laiką visiškai įskaitant laikotarpį, jo išbūtą sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. vasario 7 d. 09.05 val. iki 2019 m. sausio 23 d.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.