Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos G. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja G. A. kreipėsi į teismą, prašydama iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Nurodė, kad yra skolinga kreditoriams 9 119,69 Lt ir 108 932,03 EUR, skolų mokėjimo terminai yra suėję. Pagrindinės pareiškėjos nemokumą sukėlusios priežastys susijusios su 2006 m. iš AB SAMPO bankas (dabar Danske Bank A/S Lietuvos filialas) paimta 300 000 Lt paskola naujo buto įsigijimui, į šią sumą įskaičiavus ir 80 000 Lt buto įrengimui. Paskolos sutarties sudarymo metu pareiškėjos pajamos siekė 4 000 – 5 000 Lt per mėnesį, todėl pareiškėja galėjo vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Buto įrengimui paimtos paskolos nepakako, todėl pareiškėja paėmė papildomą vartojamąją paskolą būsto remontui – 40 000 Lt. Po metų, nutraukus kai kurias autorines sutartis ir ženkliai sumažėjus pareiškėjos pajamoms, susidarė didelė skola. 2008 m. su banku buvo sudarytas susitarimas dėl kredito refinansavimo. 2009 m. pareiškėja išėjo vaiko auginimo atostogų. 2010 m. pabaigoje išsiskyrusi su vaiko tėvu, su kuriuo nebuvo sudariusi santuokos, dėl mažamečio vaiko priežiūros pareiškėja nebegalėjo dirbti ir atsiskaityti su banku. Kompromiso su banku rasti nepavyko ir skola buvo perduota antstoliui išieškojimui. Šiuo metu pareiškėja nedirba, yra registruota darbo biržoje, visos jos gaunamos pajamos yra vaiko tėvo vaiko išlaikymui skiriami pinigai – 600 Lt. Jokių kitų pajamų pareiškėja negauna ir nenumato gauti. Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Visam pareiškėjai priklausančiam turtui yra taikomas areštas. Pareiškėjos vardu registruotų automobilių nėra. Pareiškėja yra atidariusi sąskaitas bankuose: AB SEB banke, Danske Bank A/S Lietuvos filialas ir AB DNB banke, tačiau jose lėšų nėra. Grynųjų pinigų, viršijančių 1 MMA, akcijų, kitų vertybinių popierių pareiškėja neturi, taip pat neturi ir nėra įkeitusi jokio kito turto, nėra užtikrinusi prievolių įvykdymo jokiais kitais būdais, neturi kitų, pareiškime nenurodytų, įsipareigojimų. Pareiškėja viena augina nepilnametį sūnų D. G., prie kurio išlaikymo prisideda vaiko tėvas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja G. A. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos G. A. iškėlimo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pareiškėjai priklausančio turto realizavimą iki sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti įsiteisėjimo dienos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas gali atsisakyti iškelti bankroto bylą tik FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Pirmosios instancijos teismas nenurodė nei vieno iš minėtų pagrindų.

3) Teismas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, taip pažeisdamas imperatyvią FABĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, nustatančią, kad teismas fizinio asmens bankroto bylą iškelia ir nagrinėja žodinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma, jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nenustatė nei vieno iš nurodytų pagrindų, tačiau konstatavo, kad fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas fiziniam asmeniui, kuris negauna jokių pajamų ir neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais, neatitiktų FABĮ tikslų. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti.

Fizinio asmens bankroto instituto įtvirtinimu siekiama dviejų tikslų – užtikrinti fizinio asmens kreditorių interesus ir kartu suteikti galimybę sąžiningam fiziniam asmeniui atkurti savo mokumą. Fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas įvairiais būdais – išdėstant skolų mokėjimą, atleidžiant skolininką nuo visų ar dalies skolų, ir pan. FABĮ tikslas - užtikrinti teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, atkuriant fizinio asmens mokumą ir užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šio tikslo siekiama tvirtinant ir vykdant patvirtintą skolininko mokumo atkūrimo planą. Pažymėtina, kad FABĮ nepateikia išsamaus mokumo atkūrimo plano turinio, ir priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi, nenumato draudimo visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo skolų. Dėl konkretaus mokumo atkūrimo plano turinio skolininkas pirmiausia turi susitarti su kreditoriais, o, kilus ginčui, dėl konkretaus plano ir jame numatytų priemonių atitikties FABĮ tikslams sprendžia fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas, kuriam suteikiama teisė patvirtinti mokumo atkūrimo planą ir tais atvejais, kai tai atsisako padaryti kreditorių susirinkimas. Draudimas visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo skolų neišplaukia ir iš FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyto šio įstatymo tikslo – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad fizinio asmens atleidimas nuo skolų yra kreditorių nuosavybės teisės apribojimas, kuris gali būti pateisinamas bankroto procedūros tikslais, tokiais kaip siekis apsaugoti asmens orumą ir išvengti visiško fizinio asmens nuskurdinimo, tačiau toks apribojimas neturi neproporcingai perkelti naštos kreditoriams (EŽTT 2004 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Bäck v. Finland). Ar konkrečios fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės yra proporcingos, turi būti vertinama atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes – nemokaus asmens amžių, sveikatos būklę, jo realias galimybes gauti pajamų ir pan. Tuo atveju, jei fizinis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali ir ateityje negalės atsiskaityti su kreditoriais, visiškas šio asmens atleidimas nuo skolų būtų suderinamas su FABĮ tikslais, ir priešingai, asmens, kuris gali patenkinti kreditorių reikalavimus, skolų nurašymas, jei tam nepritaria šio asmens kreditoriai, neužtikrintų teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Kaip jau minėta, dėl skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros sprendžiama tvirtinant mokumo atkūrimo planą, t.y. jau iškėlus fizinio asmens bankroto bylą. Vadovaujantis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1,2 punktais, jei mokumo atkūrimo planas nepateikiamas teismui tvirtinti nustatytais terminais, arba teismas šio plano nepatvirtina, fizinio asmens bankroto byla nutraukiama. Skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimas taikant konkrečias skolininko mokumo atkūrimo priemones pirmiausia priklauso nuo skolininko ir kreditorių tarpusavio dialogo, jų susitarimo dėl kreditorių pagalbos, todėl šis klausimas teismo negali būti sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, net neišklausius pareiškėjos kreditorių pozicijos. Kaip minėta, toks atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindas nenumatytas ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neteisingai aiškino ir taikė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, ir tai yra pagrindas ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjai iš esmės remdamasis vien pareiškėjos pareiškime nurodyta aplinkybe, kad ji negauna ir nenumato gauti jokių kitų pajamų, išskyrus vaiko tėvo vaiko išlaikymui skiriamus pinigus – 600 Lt, tačiau neįvertino pareiškėjos į bylą pateiktų duomenų apie tai, kad pareiškėja šiuo metu yra registruota darbo biržoje ir pajamas ateityje gali gauti. Neaiškumus dėl minėtos aplinkybės teismas galėjo išsiaiškinti teismo posėdžio metu, nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka (FABĮ 5 straipsnio 2 dalis). Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą nutartį priėmė rašytinio proceso tvarka (b. l. 88), nors FABĮ 5 straipsnio 2 dalis numato, jog fizinio asmens bankroto bylą teismas iškelia ir nagrinėja žodinio proceso tvarka. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, šis proceso teisės normų pažeidimas sudaro papildomą pagrindą panaikinti ginčijamą nutartį, kadangi dėl to buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo, panaikinus ginčijamą nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto bylos iškėlimo klausimo sprendimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo, o ne apeliacinės instancijos teismo, kompetencijai, todėl, panaikinus ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį, bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pareiškėjai priklausančio turto realizavimą iki sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti įsiteisėjimo dienos, taip pat turi būti pateikiamas pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismo nenagrinėjamas (CPK 147 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos G. A. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.