- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-03
- Bylos Nr.
- e2S-131-1043/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25331-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- N. G.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Anita Sereikienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (ieškovo) M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos atsakovei N. G., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iki ieškinio pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko A. G.-K., gimusio (duomenys neskelbtini) (toliau – nepilnametis vaikas), gyvenamąją vietą su pareiškėju iki teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo bei nustatyti laikiną atsakovės N. G. (toliau – atsakovė) bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, numatant, kad atsakovė su sūnumi gali pasimatyti kas pirmą metų savaitę pirmadieniais ir trečiadieniais po vaiko pamokų iki 19 val., kas antrą savaitę šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 val. iki 19 val., ir nustatyti nuo privalomos mediacijos pabaigos 14 dienų terminą, per kurį pareiškėjas turi pareikšti ieškinį.
2. Prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, kuria šalys susitarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-23567-1040/2021 ir nustatyti, kad šalys bendrauja su vaiku po vieną savaitę nuo pirmadienio iki pirmadienio, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Praėjus dviem mėnesiams nuo nustatytos bendravimo tvarkos paaiškėjo, kad nustatytas grafikas neatitinka vaiko poreikių, sūnus pradėjo reikšti norą daugiau laiko leisti su pareiškėju, motyvuodamas tai dažnais nesutarimais ir konfliktais su motina. Atsakovė neprieštaravo vaiko norui, leido dažniau būti su pareiškėju, tačiau vaikui pradėjus lankyti mokyklą atsakovė, nepaisant to, kad vaikas kategoriškai atsisako būti su ja, reikalauja su ja būti, dėl ko vaikas patiria didelį stresą, jam yra teikiamos psichiatro konsultacijos. Pareiškėjas nurodė, jog tarp atsakovės ir nepilnamečio vaiko nėra susiformavęs artimas emocinis ryšys, vaikas bendraudamas su atsakove patiria emocinį diskomfortą, jaučia stresą, atsisako pasilikti pas ją nakvynei, nuo 2025 m. birželio 1 d. nėra nakvojęs pas atsakovę, bei įvertinus atsakingų institucijų išvadas, laikytina, kad būtų tikslinga vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su pareiškėju. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje yra sudarytos tinkamos sąlygos vaikui visapusiškai augti, vystytis ir lavintis, jis užtikrina kasdienę vaiko priežiūrą, rūpinasi jo mityba, gyvenimo sąlygomis, ugdymu, sveikatos priežiūra, higiena bei kitais kasdieniais poreikiais, tarp vaiko ir pareiškėjo yra susiformavęs artimas emocinis ryšys, todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su pareiškėju atitiktų vaiko interesus. Pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo metu pats vaikas išreiškia norą gyventi su pareiškėju, atsisako lankyti mokyklą iš baimės, kad jį iš jos gali pasiimti motina, o sužinojęs, kad turės dieną praleisti su atsakove, vaikas ima nervintis, verkia, išreiškia baimę, kad bus priverstas nakvoti pas ją. Tokia situacija kelia vaikui emocinį nestabilumą, nesaugumo jausmą ir trukdo susikaupti mokslams, o vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su pareiškėju yra pagrįstas, tikslingas ir atitinka vaiko interesus. Pareiškėjas pasisakydamas dėl laikinos bendravimo tvarkos su motina, pažymėjo, kad neprieštarauja atsakovės susitikimams su sūnumi, tačiau atsižvelgiant į vaiko prisirišimą prie pareiškėjo, atsakovė netinkamą dalyvavimą vaiko auklėjime ir priežiūroje, prašoma nustatyti, kad atsakovė su sūnumi gali matyti kas pirmą metų savaitę pirmadieniais ir trečiadieniais po vaiko pamokų iki 19 val., bei kas antrą metų savaitę šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 val. iki 19 val.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas nurodė, pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė pagrindų nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su tėvu.
5. Teismas pažymėjo, kad nei viename iš pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, kuriais grindžiamas laikinosios apsaugos priemonės – vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu būtinumas, nėra konstatuota, kad atsakovės elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams, arba ji pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Priešingai, Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus 2025 m. gegužės 20 d. pasitarimo protokole dėl atvejo vadybos proceso konstatuota, kad abu vaiko tėvai savarankiškai sugeba užtikrinti vaikui ir sau reikalingą pagalbą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. gegužės mėn. vaiko situacijos vertinimo sprendime konstatuota, kad gautas anoniminis pranešimas, kuriame nurodyta, kad vaiko motina vartoja psichotropines medžiagas, kelia grėsmę vaiko saugumui, taip pat vaiko tėvo pranešimas, kad vaiko motina vartoja alkoholį vaiko akivaizdoje, nepasitvirtino. Jokių duomenų apie atsakovės netinkamą gyvenimo būdą ar žalingus įpročius, keliančius pavojų vaiko saugumui, byloje nepateikta, išskyrus paties pareiškėjo ir vaiko teiginius, kurie nepagrįsti objektyviais duomenimis. Vilniaus arkivyskupijos Carito mediacijos centro „In pace“ Bendratėvystės specialistų nuomonėje dėl bendravimo su vaiku, kurioje konstatuotas vaiko teiginys, jog motina vartoja alkoholį, nėra pateikta konkrečių faktų, vaikas nenurodė, jog alkoholis buvo vartojamas jo akivaizdoje, o į klausimą, iš kur vaikas žino apie alkoholio vartojimą, vaikas nurodė, kad „mama tampa juokinga, kvailai elgiasi, rėkia“.
6. Teismas pažymėjo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra nustatoma tik laikina skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju vaiko bendravimo tvarka yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, o pareiškėjo prašoma nustatyti laikino vaiko bendravimo su motina tvarka reikštų vaiko bendravimo su motina apribojimą. Teismas pabrėžė, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių pagrindus apriboti atsakovės bendravimą su vaiku, o pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog vaiko ir motinos tarpusavio ryšys nutrūkęs, o kliūtis šio ryšio atkūrimui sudaro abiejų tėvų konfliktiškas elgesys, bendradarbiavimo stoka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. gegužės mėnesio vaiko situacijos vertinimo sprendime konstatuoti nepasitvirtinę pareiškėjo pranešimai apie netinkamą motinos elgesį, kad vaiko motina vartoja alkoholį vaiko akivaizdoje. Minėtame sprendime taip pat konstatuota, jog šeimoje aukštas konfliktiškumo lygis, vaiko atstovų pateikta informacija prieštaringa. Skyriuje gautais duomenimis vaiko tėvas nevykdo teismo nustatytos bendravimo tvarkos, galimai daro neigiamą įtaką vaiko ir motinos santykiams, kliudo bendravimui, tokiu elgesiu daro žalą vaiko emocinei būklei. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių vaiko atsisakymo bendrauti su motina objektyvias priežastis.
7. Teismas pabrėžė, kad laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo tikslas – vaiko ryšio su tėvais atkūrimas. Šiuo atveju, pritaikius pareiškėjo prašomą laikinąją bendravimo tvarką, vaiko motinos bendravimo galimybės su sūnumi būtų nepagrįstai suvaržytos, o tai sąlygotų dar sunkesnį vaiko teisėto intereso vienai bendrauti su abiem tėvais ir būti jų prižiūrimais, pažeidimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį ir tenkinti toje dalyje pareiškėjo prašymą – nustatyti laikiną atsakovės bendravimo su sūnumi tvarką, numatant, kad atsakovė su sūnumi gali pasimatyti pirmadieniais ir trečiadieniais po vaiko pamokų iki 19 val., kas antrą savaitgalį šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 val. iki 19 val. bei įtraukti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių į bylą ir įpareigoti pateikti išvadą dėl šalių laikinos bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos pakeitimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Nustatyta bendravimo tvarka kelia vaikui emocinę žalą, todėl neatitinka jo interesų ir turi būti peržiūrėta.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. gegužės mėn. vaiko situacijos vertinimo sprendime konstatuoti nepasitvirtinę pareiškėjo pranešimai apie netinkamą motinos elgesį, t. y., kad vaiko motina vartoja alkoholį vaiko akivaizdoje. Tai buvo anoniminis pranešimas, su kuriuo pareiškėjas nėra susijęs, todėl pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino prašyme nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir vaiko interesų neatitinkančią nutartį.
1.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad prašoma nustatyti laikinoji apsaugos priemonė reikštų vaiko bendravimo su motina apribojimą, o byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių pagrindus apriboti atsakovės bendravimą su vaiku, kadangi pateikti duomenys patvirtina, kad šalims rekomenduojama problemas spręsti teisminiu keliu ir kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos keitimo.
1.4. Pirmosios instancijos teiginiai, kad pareiškėjas galimai daro neigiamą įtaką vaiko ir motinos santykiams, kliudo bendravimui ir tokiu elgesiu daro žalą vaiko emocinei būklei, neatitinka realybės, nes nors šalys ir tarpusavyje nesutaria, tačiau pareiškėjas stengiasi dėl sūnaus gerovės, stengiasi kalbėti su vaiku, leidžia skambinti, pats pakviečia vaiką prie telefono kai skambina mama, bando organizuoti susitikimus, tačiau vaikas ima nervintis ir atsako, kad susitikti nenori.
1.5. Pirmosios instancijos teismas neįtraukė vaiko teisių apsaugos institucijos į bylos nagrinėjimą ir nepareikalavo jos išvados, todėl šis procesinis trūkumas turėjo esminės reikšmės tinkamam vaiko interesų įvertinimui bei galėjo pažeisti šalių – ypač nepilnamečio vaiko – teises ir teisėtus interesus.
1.6. Tarp atsakovės ir vaiko nėra susiformavęs artimas emocinis ryšys, vaikas bendraudamas su atsakove patiria emocinį diskomfortą, atsisako pasilikti pas ją nakvynei, be to, įvertinus atsakingų institucijų pateiktas išvadas, neabejotina, kad pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bendravimo su vaiku dalyje yra pagrįstas.
Atsiliepimas
9. Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas siekia pakeisti įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą tvarką, kas galėtų būti padaryta tik teismui iš esmės išnagrinėjus šalių paaiškinimus, įvertinamus pateikiamus įrodymus, išklausius už vaikų teisių apsaugą atsakingos institucijos atstovus, įvertinus jų išvadą, t. y. ginčą nagrinėjant iš esmės.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad mama netinkamai dalyvauja auklėjime ir priežiūroje, tačiau visiškai nenurodoma, kaip tai pasireiškia.
2.3. Pareiškėjas neatskleidžia vaiko atsisakymo likti nakvoti pas mamą priežasčių ir aplinkybių, įtakoja vaiko nenorą.
2.4. Teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas vaiko nenoru susitikti su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina), kuris suformuotas vaiko interesus pažeidžiančiu būdu, kai vaikas atkartoja vieno iš tėvų atsiribojantį elgesį, ar kuomet vienas i tėvų tiesiogiai neskatina vaiko bendrauti su kitu.
2.5. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių motinos keliamą grėsmę vaiko interesams, jo saugumui, sveikatai. Byloje nėra jokių objektyvių aplinkybių, kad motina daro žalą vaiko vystymuisi, kad jos elgesys ar gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams. Paties pareiškėjo pateikti teismui dokumentai patvirtina netinkamą tėvo elgesį vaiko ir motinos atžvilgiu.
2.6. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis deda pastangas stiprinti vaiko ryšį su motina, tačiau jo prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka rodo priešingus ketinimus, kadangi tokia tvarka iš esmės ribotų motinos teisę auginti vaiką, dalyvauti jo auklėjime.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. laikiną nepilnamečio vaiko bendravimo su motina tvarką iki ieškinio pateikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
12. Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus 2025 m. gegužės 20 d. Pasitarimo protokolą, Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. spalio 7 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. spalio 9 Vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus 2025 m. spalio 16 d. Pagalbos planą, kuriuos prašo priimti.
13. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
14. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo buvo išspręstas apie tai atsakovei nepranešus ir atsakovė neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo prašymą bei į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pasisakyti dėl atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktų naujų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus.
15. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.
Dėl nutarties ne(pagrįstumo)
16. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas), priteisti iš tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir nustatyti laikiną skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Teismas gali taikyti 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; kt.).
17. CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė suinteresuotiems asmenims pateikti rašytinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Šioje įstatymo nuostatoje taip pat numatyti tam tikri reikalavimai, susiję su tokio pobūdžio prašymo pareiškimu. Įstatymas, visų pirma, numato, kad pareiškėjas, prašantis taikyti tokias priemones iki ieškinio pateikimo, pagrįstu rašytiniu prašymu privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.
18. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).
19. Taigi, nagrinėjamu atveju šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, ir įrodymais yra patvirtinta grėsmė nepilnamečių vaikų ir vieno iš sutuoktinių turtinėms ar asmeninėms neturtinėms teisėms, o taip pat egzistuoja bendrieji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
20. Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas M. K. ir atsakovė N. G. turi nepilnametį vaiką A. G.-K., gimusį (duomenys neskelbtini).Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 29 d sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-23567-1040/2021 nutraukė M. K. ir N. G. santuoką bendru sutuoktinių sutikimu bei patvirtino šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria be kita ko, buvo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su motina bei nustatytas tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 20 d. civilinėje byloje Nr. e2-1737-1093/2024 patvirtino šalių sudarytą 2024 m. gegužės 8 d. taikos sutartį, kuria šalys susitarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką ir numatė, kad šalių nepilnamečio vaiko bendravimas su tėvais vyksta taikant „50 x 50“ bendravimo modelį, kiekvienam iš tėvų bendraujant su vaiku po vieną savaitę, t. y. po septynias dienas nuo pirmadienio iki pirmadienio. 2025 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos, kuriame prašė nustatyti laikiną nepilnamečio gyvenamąją vietą su pareiškėju iki teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo bei nustatyti laikiną atsakovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, numatant, kad atsakovė su sūnumi gali pasimatyti kas pirmą metų savaitę pirmadieniais ir trečiadieniai po vaiko pamokų iki 19 val., kas antrą savaitę šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 val. iki 19 val. Prašyme nurodė, kad 2025 m. rugpjūčio 29 d. inicijavo mediacijos procesą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, bei išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo, tačiau pažymėjo, kad šiuo metu yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo, atsižvelgiant į tai, kad tarp atsakovės ir vaiko nėra susiformavęs artimas emocinis ryšys, vaikas bendraudamas su atsakove patiria emocinį diskomfortą, dažnai jaučia stresą, atsisako pasilikti pas ją nakvynei, taip pat atsižvelgiant į netinkamą atsakovės dalyvavimą vaiko auklėjime ir priežiūroje. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neįrodė pagrindų nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pagrindus apriboti atsakovės bendravimą su vaiku.
21. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalimi, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos nesutiko, pateikė atskirąjį skundą, kurį iš esmės motyvuoja tuo, kad po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje, kuriuo buvo nustatyta, kad šalys bendrauja su vaiku po vieną savaitę nuo pirmadienio iki pirmadienio, įsiteisėjimo, pasikeitė situacija, vaikas atsisako bendrauti su motina, reiškia norą daugiau laiko leisti su pareiškėju, nepasilieka pas motiną su nakvynėmis, o atsakovės dalyvavimas vaiko auklėjime ir priežiūroje yra netinkamas dėl ko šiuo metu nustatyta bendravimo tvarka kelia vaikui emocinę žalą.
22. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad iš pareiškėjo pateikto 2025 m. birželio 18 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ne atsakovė, o būtent vaiko tėvas (pareiškėjas) galimai daro neigiamą įtaką vaikui ir (ar) jo situacijai, galimai negeba užtikrinti vaikui tinkamų gyvenimo sąlygų, kurios būtinos palankiam jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniams, doroviniams vystymuisi, vaikas gyvena konfliktinėje aplinkoje, jaučią nerimą dėl tėvo elgesio įtakos, vaiko tėvas nevykdo teismo nutarties. Visų antra, nors vaiko nuomonė yra viena iš vertintinų aplinkybių, tačiau ne visa lemianti, o į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Šiuo atveju pabrėžtina, kad šioje situacijoje vien tik vaiko nenoras pasilikti pas motiną, daugiau laiko leisti su pareiškėju negali būti vertinamas kaip pagrindas skubos tvarka pakeisti nustatytą bendravimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, įvertinti ar vaiko noras neprieštarauja paties vaiko interesams, nėra įtakotas.
23. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia dar ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino prašyme nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir vaiko interesų neatitinkančią nutartį, kadangi klaidingai nurodė, kad Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. gegužės mėn. vaiko situacijos vertinimo sprendime konstatuoti nepasitvirtinę pareiškėjo pranešimai apie netinkamą motinos elgesį, t. y. kad vaiko motina vartoja alkoholį vaiko akivaizdoje, kadangi tai buvo anoniminis pranešimas, su kuriuo pareiškėjas nėra susijęs.
24. Visų pirma, 2025 m. birželio 18 d. vaiko situacijos vertinimo sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog 2025 m. gegužės 5 d. būtent pareiškėjas pateikė pranešimą, kuriame nurodoma, kad vaiko motina, būdama su sūnumi, nuo gegužės 1 d. gausiai vartojo alkoholį ir buvo akivaizdžiai apsvaigusi, alkoholis buvo laikomas vaikui pasiekiamose vietose, o pats vaikas dažnai paliekamas be priežiūros. Tai, kad pareiškėjas ranka ant vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) užrašė, jog pranešimą jo vardu parašė kažkas kitas, dėl ko jis kreipėsi į policiją ir parodymai yra pakeisti vaikų teisėse, nepateikiant teismui tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino pateiktus įrodymus. Visų antra, teisiniu situacijos vertinimu nėra jokios reikšmės kas pateikė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pranešimą, t. y. ar pranešimą pateikė pareiškėjas ar anoniminis asmuo, kadangi šiuo atveju yra reikšminga tik ta aplinkybė, kad pagal pateiktą pranešimą, nebuvo nustatytas netinkamas motinos elgesys, t. y. pranešimas nepasitvirtino, ką būtent ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
25. Apeliantas atskirajame skunde taip pat prašė įtraukti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių į bylą ir įpareigoti pateikti išvadą dėl šalių laikinos bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos pakeitimo, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįtraukus institucijos į bylos nagrinėjimą ir nepareikalavus jos išvados, buvo padarytas procesinis trūkumas, kuris turėjo esminės reikšmės tinkamam vaiko interesų įvertinimui bei galėjo pažeisti šalių – ypač nepilnamečio vaiko – teises ir teisėtus interesus.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių dėl išvados pateikimo, kadangi kaip yra įtvirtinta CPK 147 straipsnio 1 dalyje, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Be to, tokia išvada sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių ar kitus klausimus, kuriais byla nėra išnagrinėjama iš esmės, nėra privaloma, ir teismas turi teisę savo nuožiūra spręsti dėl tokio išvados gavimo / išreikalavimo tikslingumo.
27. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai kas nurodyta, sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė ginčo šalių vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, kad egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios būtinybę taikyti prašomą apsaugos priemonę.
28. Šioje situacijoje akcentuojama ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2025 m. lapkričio 12 d. N. G. pateikė ieškinį M. K. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurio pagrindu yra užvesta civilinė byla Nr. e2-2207-869/2026. Minėtoje byloje 2025 m. gruodžio 23 d. nutartimi yra pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. pakeista bendravimo tvarka, dėl kurios pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasisakyti, išvadą pateikė ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Būtent minėtoje byloje, teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą spręs ar egzistuoja pagrindai bendravimo tvarkos pakeitimui.
29. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
30. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai įvertino šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.