Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-1190-281/2019 Teismo proceso Nr. 3-61-3-03912-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.2; 55.1.3 (S)

2019 m. balandžio 9 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja S. V. teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018-10-16 sprendimą Nr. (11.1) I-6135; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2018-03-30 sprendimą Nr. (9.1.) 3-20097; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2017-04-06 prašymą Nr. 170403 perskaičiuoti S. V. motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015-06-01 iki 2015-10-04 ir išmokėti S. V. 12 478,4 Eur motinystės pašalpos dalį.

Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas VSDFV nurodymą, 2018-03-30 priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti skirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas ir išmokėti motinystės pašalpos dalį, motyvuodamas, kad pareiškėja 2015-06-04 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo skirta motinystės pašalpa, neskundė, jis yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016-­03-15 nutarimo priėmimo, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai negalioja. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, Vilniaus teritorinio skyriaus 2018-03-30 sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėja nesutinka su ginčijamuose sprendimuose nurodyta pozicija, kad 2015-06-04 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas paskirti pareiškėjai motinystės pašalpą yra įvykdytas, nes nebuvo apskųstas. Pareiškėja teigia, kad kol ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme pareiškiant skundą, negali būti laikoma, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi įvykdytais. Mano, kad iki to momento, kai pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad VSDFV Vilniaus skyriaus atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas laikomas įvykdytu sprendimu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjos įsitikinimu, jos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos sudaro galimybę atnaujinti terminą skundui paduoti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyti skundo padavimo terminai nėra naikinamieji ir jie gali būti atnaujinami. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas. Dėl šių priežasčių teigia, kad pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta ir nėra teisinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi įvykdytais.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimą skirti motinystės išmoką turėjo sužinoti jo priėmimo dieną, kai šis sprendimas jai buvo išsiųstas per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą. Taigi terminas skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2015-07-03. Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi tik 2017-04-06, t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo 2015-06-04 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo priėmimo, ženkliai praleidusi skundo padavimo terminą. VSDFV informavo pareiškėją, kad jeigu ji prašo patikrinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimo ir jame atliktų skaičiavimų pagrįstumą, ji turėtų iki 2017-05-03 pateikti VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui dėl šio sprendimo paduoti, jame nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, bei šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo. Be to, pareiškėja neapskundė teismui VSDFV sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, kad ji praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimo paduoti, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti jai paskirtą motinystės pašalpą. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimas yra laikomas įvykdytu ir nebegali būti ginčijamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai, dėl kurių VSDFV jau pasisakė, t. y. dėl praleisto termino skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimo, dėl atsisakymo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą ir kt., negali būti iš naujo keliami ir sprendžiami nei VSDFV, kaip išankstinėje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, nei teisme.

Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2015-06-01 iki 2015-10-04 pareiškėjai buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimu. Šis sprendimas per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (EGAS) buvo išsiųstas pareiškėjai tą pačią dieną, t. y. 2015-06-04. Įstatymų nustatyta tvarka, t. y. per 20 darbo dienų, šis sprendimas nebuvo apskųstas VSDFV ar teismui. Kadangi teisę į motinystės pašalpą pareiškėja įgijo ne Pakeitimo įstatyme nurodytu laikotarpiu (nuo 2016-03-15 iki 2016-12-31), bet anksčiau, t. y. 2015-06-01, pagal Pakeitimo įstatymą pašalpa pareiškėjai negali būti perskaičiuota. Nei iki Fondo valdybos nustatyto termino (t. y. iki 2017-05-03), nei vėliau pareiškėja nepateikė Fondo valdybai prašymo atnaujinti terminą ir termino praleidimo priežasčių, terminas skundui pateikti nebuvo atnaujintas, vadinasi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimas Nr. 6-24-8694, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, yra įvykdytas. VSDFV 2017-04-14 sprendimas nebuvo apskųstas teismui, taigi jis taip pat yra įvykdytas. Tai reiškia, kad pareiškėjos reikalavimai, dėl kurių jau yra pasisakyta šiame sprendime (dėl praleisto termino, dėl atsisakymo perskaičiuoti pašalpą ir kt.) negali būti keliami iš naujo ir sprendžiami VSDFV ar teisme.

Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Teismas pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2016-06-28 priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr.I-1336 pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017-01-01. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje be kita ko nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016-03-15 iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad asmenims, nuo 2016-03-15 iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017-03-31 perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017-06-30 išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nekonstitucine pripažintos normos pagrindu anksčiau atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000-01-12 sprendimą). Konstitucinio Teismo 2003-05-13 sprendime yra konstatuota, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš nurodytų teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo kyla draudimas: 1) priimti naujus sprendimus pagrįstus prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu aktu; 2) vykdyti anksčiau priimtus sprendimus, jei jie dar nėra įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjos skunde minimas Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas įsigaliojo 2017-01-02.

Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes nustato Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pakartotas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarime be kita ko pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01), apibrėžiančio ginčų dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 2 dalį skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pagal VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktą, tuo atveju, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punkte nustatyta, jog tuo atveju, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad skundai VSDFV išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka gali būti nagrinėjami dėl VSDFV teritorinių skyrių priimtų sprendimų, o jei nustatytas skundo padavimo terminas praleistas, jis gali būti atnaujinamas dėl svarbių priežasčių.

Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimu Nr. 6-24-8694 buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015-06-01 iki 2015-10-04. Pareiškėja 2017-04-06 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos, paskirtos minėtu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, perskaičiavimo ir skirtumo išmokėjimo, savo reikalavimą grindė Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu Nr. KT8-N5/2016. VSDFV Vilniaus skyrius 2017-04-11 raštu Nr. (4.41E) 3E-9727 persiuntė pareiškėjos 2017-04-06 kreipimąsi dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo VSDFV. VSDFV priėmė 2017-04-14 sprendimą Nr. (11.1) I-2419, kuriame konstatavo, kad pareiškėja neskundė 2015-06-04 sprendimo, kuriuo paskirta motinystės pašalpa, todėl šis įsigaliojo ir buvo įvykdytas, taip pat atkreipė dėmesį, kad nusprendus skųsti pastarąjį sprendimą pareiškėja turėtų iki 2017-05-03 pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja 2017-05-10 pateikė skundą VSDFV, kuriuo skundė VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus persiunčiant pareiškėjos 2017-04-06 raštą VSDFV, nurodydama, jog VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos 2017-04-06 prašymo, o jį persiuntė VSDFV, taip pažeisdamas pareiškėjos teises ir užkirsdamas kelią pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėja VSDFV prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017-04-06 prašymą iš esmės. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017-05-10 skundą, priėmė 2017-05-29 sprendimą Nr. (11.1) I-3374, kuriame konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai persiųsti pagal kompetenciją VSDFV pareiškėjos 2017-04-06 raštą buvo teisėti ir pagrįsti. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017-12-08 sprendimu VSDFV 2017-05-29 sprendimą Nr. (11.1) I-3374 panaikino ir įpareigojo VSDFV pareiškėjos 2017-05-10 skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymo nagrinėti pareiškėjos 2017-04-06 prašymą perskaičiuoti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas išnagrinėti iš naujo.

VSDFV, vykdydama minėtą teismo sprendimą, 2018-02-02 raštu tenkino pareiškėjos 2017-05-10 skundą ir pavedė VSDFV Vilniaus skyriui pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjos 2017-04-06 prašymą. VSDFV Vilniaus skyrius, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2018-02-02 sprendimu konstatavo, kad 2015-06-04 sprendimas, kuriuo pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo, ir atsisakė tekinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti motinystės pašalpą. Pareiškėja 2018-02-22 pateikė skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018-02-02 sprendimo, o VSDFV 2018-03-26 sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pavedė VSDFV Vilniaus skyriui panaikinti VSDFV 2018-02-02 sprendimą ir priimti naują, motyvuodama tuo, kad šiame Vilniaus skyriaus sprendime neturėjo būti pasisakyta dėl Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimo (kuriuo skirta motinystės pašalpa pareiškėjai), nes šio sprendimo teisėtumas galėjo būti nagrinėjamas tik VSDFV ir tik tuo atveju, jeigu būtų atnaujintas terminas skundui paduoti (tačiau pareiškėja nepateikė termino praleidimą pateisinančių priežasčių, todėl šio sprendimo pagrįstumas nebuvo nagrinėjamas).

VSDFV Vilniaus skyrius 2018-03-30 ginčijamu sprendimu pareiškėjos 2017-04-06 prašymo perskaičiuoti motinystės išmoką netenkino, nurodydamas, kad pareiškėja 2015-06-04 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl jis yra įvykdytas. Pareiškėjai apskundus pastarąjį Vilniaus skyriaus sprendimą, VSDFV ginčijamu 2018-10-16 sprendimu VSDFV Vilniaus skyriaus 2018-03-30 sprendimą paliko nepakeistą, motyvuodama, kad 2015-06-04 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas yra įvykdytas, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai negali būti taikomi.

Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimo Nr. 6-24-8694, kuriuo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015-06-01 iki 2015-10-04, nėra apskundusi VSDFV. Pareiškėja visus skundus VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriui grindė reikalavimu perskaičiuoti paskirtą motinystės išmoką, tačiau sprendimo, kuriuo tokia išmoka jai buvo paskirta neskundė. Kaip matyti, VSDFV dar 2017-04-14 sprendime Nr. (11.1) I-2419 išaiškino pareiškėjai teisę iki 2017-05-03 pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimo Nr. 6-24-8694 paduoti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja tokia teise nepasinaudojo. Taigi 2015-06-04 sprendimas Nr. 6-24-8694 dėl motinystės pašalpos skyrimo nei VSDFV, nei teismui nebuvo skundžiamas. Šis sprendimas yra nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, jis yra įsiteisėjęs, galiojantis bei įvykdytas, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Nustačius, kad 2015-06-04 sprendimas Nr. 6-24-8694 priimtas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo priėmimo dienos, t. y. iki 2016-03-15, bet ir iki įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017-01-02, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa turėtų būti perskaičiuojama. Išvada, kad kai VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, kuriuo paskirta motinystės pašalpa, nėra apskųstas nei VSDFV, nei teismui, pripažintinas įvykdytu bei įsiteisėjusiu daroma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-178-662/2018).

Atkreiptinas dėmesys, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-06-04 sprendimu Nr. 6-24-8694, pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2015-06-01 iki 2015-10-04, taigi pareiškėja teisę į motinystės išmoką įgijo 2015-06-01. Pagal aukščiau nurodytas Pakeitimo įstatymo nuostatas motinystės pašalpos (motinystės išmokos), yra perskaičiuojamos tiems asmenims, kurie nuo 2016-03-15 iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2017-01-01, įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Todėl, asmenims, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą iki 2016-03-15, įskaitant ir pareiškėją, motinystės pašalpa (motinystės išmoka) nėra perskaičiuojama. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-12-27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2813-1062/2018).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijami VSDFV 2018-10-16 sprendimas Nr. (11.1) I-6135 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2018-03-30 sprendimas Nr. (9.1.) 3-20097 priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti teismas neturi pagrindo. Kadangi pagrindiniai pareiškėjos reikalavimai dėl sprendimų panaikinimo netenkinti, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2017-04-06 prašymą Nr. 170403 perskaičiuoti S. V. motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015-06-01 iki 2015-10-04 ir išmokėti S. V. 12 478,4 Eur motinystės pašalpos dalį. Taigi pareiškėjos skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija Povilaitienė Donatas Vansevičius Liudmila Zaborovska