Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. N. su 2016 m. kovo 24 d. skundu, kurį vėliau papildė (toliau skundas ir jo papildymas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius), priteisti 10 414,31 Eur turtinei žalai atlyginti.V. N. paaiškino, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. SMTM-7100 jai paskyrė 5 516,15 Eur (19 046,16 Lt) dydžio motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. kovo 18 d., o 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. SMTM-1734 – 1 379,28 Eur per mėnesį dydžio motinystės pašalpą iki vaikui sueis vieneri metai laikotarpiui nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2016 m. sausio 9 d. Pareiškėja pažymėjo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, apskaičiuodamas ir mokėdamas minėtas pašalpas, jų dydį sumažino neteisėtai, kadangi rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. V. N. nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 pateikė argumentus tik dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos taikymo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpio pašalpoms, tačiau šių nuostatų taikymas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui yra taip pat neteisėtas ir minėta nuostata prieštarauja Konstitucijai analogiškais teisiniais motyvais, kurie išdėstyti minėtame nutarime. Teismui manant, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas yra nepakankamas (netinkamas) įrodymas atsakovo neteisėtiems veiksmams, apskaičiuojant pašalpą už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, konstatuoti, pareiškėja prašė sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies, tiek, kiek ši nuostata turi būti taikoma apskaičiuojant pašalpas už atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpį, prieštaravimo Konstitucijai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir jam nustačius prieštaravimą, remiantis nutarimu, konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, apskaičiuojant V. N. pašalpą taip pat ir už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį.Pareiškėja teigė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, neteisėtai apskaičiuodamas ir išmokėdamas mažesnę nei jai priklauso pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas bei vaiko priežiūros atostogas, V. N. padarė turtinę žalą, lygią nepagrįstai neišmokėtos pašalpos daliai, t. y. 10 414,31 Eur. Pažymėjo, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjai padaryta žala, kadangi atsakovo atstovui veikiant teisėtai pagal Konstitucijos nuostatas, ji nebūtų patyrusi žalos. V. N. akcentavo, kad skundams dėl žalos atlyginimo yra taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Nurodė, kad asmeniui priklauso teisė kreiptis dėl valdžios institucijų sukeltos žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar jis ginčijo jų priimtus sprendimus. V. N. nuomone, ji nėra praleidusi galimybės per teismą koreguoti teisinių santykių, t. y. reikalauti neišmokėtų socialinių pašalpų sumų, kadangi nėra praleidusi trejų metų senaties termino kreiptis į teismą dėl turtinės žalos, padarytos jai išmokant pašalpas, atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad administraciniuose teismuose nagrinėjamos bylos dėl motinystės pašalpų netinkamu mokėjimu padarytos žalos atlyginimo patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1086/2010.Pareiškėja paaiškino, kad įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas skundams dėl neteisėtų socialinio draudimo įstaigų sprendimų paduoti yra nepagrįstai trumpas, kadangi baigiasi dar besitęsiant socialinių išmokų mokėjimui. Be to, jis nepagrįstai nustatytas nuo sprendimų priėmimo, o ne sužinojimo apie teisių pažeidimą. V. N. nuomone, tokio trumpo termino kreiptis teisminės gynybos nustatymas itin socialiai pažeidžiamai grupei – nėščioms ir neseniai pagimdžiusioms motinoms – yra neteisėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo ydingą praktiką neatnaujinti įstatyme nustatytų skundo padavimo terminų tokio pobūdžio bylose dėl vėliau priimto Konstitucinio Teismo nutarimo ir terminus skaičiuoti nuo socialinio draudimo įstaigų sprendimų priėmimo. Be to, teigiant, kad ši administracinė byla yra ne dėl turtinės žalos atlyginimo, iš pareiškėjos būtų atimta galimybė apginti savo teises, kurių pažeidimą konstatavo Konstitucinis Teismas, kadangi tiek teismai, tiek įstatymų leidėjas neužtikrintų realios pažeistų teisių gynybos. V. N. pažymėjo, kad atsakovo prašymas dėl jos dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu nėra motyvuotas. Pabrėžė, kad visas ginčo aplinkybes nurodė skunde ir pridėjo visus turimus įrodymus, o jos dalyvavimas teismo posėdyje dėl darbo pobūdžio ir vaiko maitinimo krūtimi yra dar labiau apsunkintas nei įprastai ir pažeistų tiek jos, tiek vaiko interesus. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o sprendimą dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą priimti teismo nuožiūra. VSDFV Klaipėdos skyrius taip pat prašė atsakovo atstovu laikyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), o ne jos teritorinį skyrių. Atsakovo nuomone, VSDFV Klaipėdos skyrius jokių neteisėtų veiksmų neatliko, kadangi 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. SMTM-7100, kuriuo pareiškėjai paskyrė 5 516,15 Eur motinystės pašalpą, ir 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. SMTM-1734, kuriuo V. N. paskyrė 1 379,28 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą, priėmė pagrįstai taikydamas šio sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijos privalo vykdyti galiojančių įstatymų nuostatas ir neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialų paskelbimą atidėjo ir nutarė jį Teisės aktų registre paskelbti 2017 m. sausio 2 d., todėl jis negali būti taikomas pareiškėjos atžvilgiu iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo priimtiems sprendimams. Atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaujantis V. N. buvo paskirta motinystės pašalpa, nepažeidė pagrindinių konstitucinių vertybių, todėl minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas retrospektyviai. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nėra neteisėtos valstybės institucijos veikos, pareiškėjos skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesta.VSDFV Klaipėdos skyriaus skaičiavimais, V. N. galbūt patirta žala, susidariusi nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. kovo 18 d., pasak jos, neteisėtai nepritaikius maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio, turėtų būti ne 3 548,45 Eur, o 3 545,58 Eur. VSDFV Klaipėdos skyriui neaišku, kaip pareiškėja apskaičiavo 6 865,86 Eur motinystės (tėvystės) pašalpą, todėl prašė V. N. dalyvavimą teismo posėdyje šioje administracinėje byloje pripažinti būtinu.Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas dėl motinystės (tėvystės) pašalpų apskaičiavimo 2016 m. kovo 15 d. nutarime apskritai nepateikė argumentų. Lietuvos valstybės atstovas nurodė, kad įstatymų leidėjas nenumatė galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienu atveju, kai to prašo byloje dalyvaujanti šalis. Savo kilusioms abejonėms pagrįsti arba keliamoms abejonėms išsklaidyti teismas turi teisę ir netgi privalo pateikti atitinkamus argumentus. Atsakovas pažymėjo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), be kita ko, motinystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundui VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas, be kita ko, su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą). Atsakovas nurodė, kad V. N. motinystės pašalpą gavo 2014 m. gruodžio mėnesį, todėl akivaizdu, kad ji praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą skundui dėl, pasak pareiškėjos, VSDFV Klaipėdos skyriaus neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo, remiantis VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. SMTM-7100, paduoti. V. N. motinystės (tėvystės) pašalpą už 2015 m. kovo mėnesį gavo 2015 m. balandžio mėnesį, todėl taip pat akivaizdu, kad ji praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą skundui, dėl, pasak pareiškėjos, VSDFV Klaipėdos skyriaus neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo, remiantis VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. SMTM-1734, paduoti. Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė bylą pagal V. N. skundą nutraukti, o to nepadarius, pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad V. N. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. SMTM-7100 ir 2015 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. SMTM-1734 įstatymų nustatyta tvarka neskundė, todėl jie įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdyti. VSDFV nuomone, šioje byloje nepagrįstai remiamasi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi ir atsakovu nepagrįstai buvo įtraukta Lietuvos valstybė, kadangi pareiškėja, formuluodama prašymą jai išmokėti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dalį, kurios negavo dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos taikymo, nepagrįstai ją įvardijo kaip žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.VSDFV pažymėjo, jog teismas turėtų nutraukti administracinę bylą, kadangi pareiškėja nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma. Be to, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimas buvo atidėtas 2017 m. sausio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi, įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios.VSDFV nuomone, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime aiškiai nurodė, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis prieštarauja Konstitucijai tik ta apimtimi, kiek ji taikoma motinystės pašalpai apskaičiuoti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 20 d. (nurodyta data 2015 m. liepos 20 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimu pareiškėjos V. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjai, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus – galbūt neteisėtų veiksmų. Išanalizavęs Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundas dėl turtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmus, turtinės žalos V. N. padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios turtinės žalos.Aptaręs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio ir 6 straipsnio 5 dalies bei Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 1, 7 ir 10 punktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. SMTM-7100 „Dėl V. N. teisės į motinystės pašalpą“ V. N. paskyrė 5 516,15 Eur (19 046,16 Lt) dydžio motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. kovo 18 d. Apskaičiuojant šios pašalpos dydį, V. N. kompensuojamasis uždarbis buvo 372,48 Lt, tačiau buvo taikytas maksimalus – 226,74 Lt. VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. SMTM-1734 „Dėl V. N. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ pareiškėjai paskyrė 1 379,28 Eur per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą už atostogų vaikui prižiūrėti iki vaikui sueis vieneri metai laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2016 m. sausio 9 d. Apskaičiuojant šios pašalpos dydį, V. N. kompensuojamasis uždarbis buvo 100,39 Eur, tačiau buvo taikomas maksimalus – 65,68 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas akcentavo, kad pareiškėja VSDFV Klaipėdos skyriaus neteisėtais veiksmais iš esmės nurodė jo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. SMTM-7100 ir 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. SMTM-1734. Aptaręs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. SMTM-7100 ir 2015 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. SMTM-1734 nei VSDFV, nei teismui nebuvo skundžiami. Šie sprendimai yra nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, jie yra įsiteisėję, galiojantys bei visiškai įvykdyti, todėl turi būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, priimdamas minėtus sprendimus, pažeidė kokią nors konkrečią teisės normą, reguliuojančią jo veiklą, o nesant vienos iš viešajai atsakomybei nustatyti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo ir tenkinti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl kitų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų aptarimas netenka prasmės. Atsižvelgęs į tai, teismas V. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.Aptaręs Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai pripažintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 bei 10 punktų nuostatas, teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nutarta, jog jis Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 bei 4 dalių, ir 84 straipsnio 1, 2 bei 3 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimui Nr. SMTM-7100 Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas netaikomas, kadangi šis sprendimas buvo priimtas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, bet ir iki jo įsigaliojimo dienos, o VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. kovo 23 d. sprendimui Nr. SMTM-1734 Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas apskritai neturi būti taikomas, kadangi jame nėra pateikta argumentų dėl teisės aktų taikymo, apskaičiuojant ir išmokant pašalpas už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi šioje byloje nėra kvestionuojamas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. SMTM-1734 teisėtumas ir pagrįstumas bei nėra sprendžiama dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos taikymo, priimant šį sprendimą. Minėtas sprendimas nei VSDFV, nei teismui nėra ir nebuvo skundžiamas; jis nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčytas. Be to, Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Įvertinęs tai, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime nėra pateikta argumentų dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos taikymo, apskaičiuojant ir išmokant pašalpas už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, bei Konstitucijoje nėra įtvirtintos specifinės motinystės ir vaikystės apsaugos priemonės, skirtos dirbančios motinos kokiai nors apsaugai vaiko priežiūros laikotarpiu, t. y. jau po nėštumo ir gimdymo atostogų, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata tiek, kiek ji taikoma apskaičiuojant ir išmokant pašalpas už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismas nebuvo patenkintas.

III.

Pareiškėja V. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliantė pažymi, kad sprendžiant iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų išdėstymo, Klaipėdos apygardos administracinis teismas jos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė konstatavęs, kad pareiškėja yra praleidusi terminą VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimams apskųsti, nors ji kelis kartus skunde aiškiai pabrėžė, kad minėtų sprendimų neskundžia ir renkasi tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą, kaip turtinės žalos atlyginimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas jos skundą išnagrinėjo ne pagal V. N. reikštus reikalavimus.Pareiškėjos nuomone, asmens teisė reikalauti patirtos žalos atlyginimo negali būti apsunkinta įpareigojimu ginčyti viešojo administravimo subjekto sprendimus. Teismas jos skundą atmetė remdamasis tuo, kad V. N. neginčijo VSDFV Klaipėdos skyriaus priimtų sprendimų, tačiau nepagrįstai reikalaujant ginčyti viešojo administravimo subjekto sprendimus, prašant atlyginti šio subjekto veiksmais padarytą žalą, buvo pažeista pareiškėjos teisė kreiptis teisminės gynybos.V. N. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmai nebuvo neteisėti dėl vienintelės priežasties – ji praleido terminą VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimams ginčyti. Taigi teismas, pažeisdamas teisės normas, veiksmų neteisėtumą susiejo su procedūrinių terminų nesilaikymu ir remdamasis vien tuo, neteisėtai pareiškėjos skundą atmetė, todėl, jos nuomone, reikalavimas atlyginti žalą nebuvo išnagrinėtas.V. N. nurodo, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas jai pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį bei už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį iki vaikui sueis vieneri metai, jis pašalpų dydį sumažino neteisėtai, kadangi rėmėsi prieštaraujančia Konstitucijai Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pareiškėjos nuomone, aplinkybę, kad jos atžvilgiu neteisėtai buvo taikyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata, patvirtina Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016, kuriame minėta nuostata, tiek kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Nors Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pateikė argumentus tik dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos taikymo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpio pašalpoms, tačiau, V. N. nuomone, šių nuostatų taikymas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui yra taip pat neteisėtas ir minėta nuostata prieštarauja Konstitucijai analogiškais teisiniais motyvais, kurie išdėstyti Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime. Pareiškėja teigia, kad skunde įrodė būtinąją VSDFV Klaipėdos skyriaus civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus, todėl jos skundas buvo nepagrįstai atmestas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai nenagrinėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus civilinės atsakomybės sąlygų ir sprendimo nemotyvavo. Teismas taip pat nepateikė jokių motyvų, kodėl V. N. atžvilgiu buvo keičiama teisminė praktika, kuria ji rėmėsi ir pagal kurią prašant viešojo administravimo subjekto veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nereikalaujama ginčyti jo priimtų sprendimų. Pareiškėja skunde taip pat nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-943/2007, kurioje buvo pažymėta, jog reikalavimo atlyginti patirtą žalą tenkinimas nepriklauso nuo to, ar asmuo dėl savo pažeistų teisių kreipėsi į šias teises pažeidusį subjektą, tačiau teismas dėl šios nutarties argumentų taip pat nepateikė. Jis taip pat nepateikė argumentų dėl skunde nurodytos Lietuvos vyriausioje administracinio teismo nutarties 2010 m. rugsėjo 20 d. administracinėje byloje Nr. A525-1086/2010, patvirtinančios V. N. argumentus dėl galimybės prašyti žalos atlyginimo, neginčijant priimtų sprendimų, ir Konstitucinio Teismo nutarimo, kaip pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto veiksmus, nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėja teigia, kad minėta nutartis patvirtina, jog administraciniuose teismuose yra nagrinėjamos bylos dėl motinystės pašalpų netinkamu mokėjimu padarytos žalos atlyginimo.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Jo nuomone, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimas buvo priimtas tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.Pareiškėja neteisėtus atsakovo veiksmus kildina iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014-11-28 sprendimo Nr. CMTM-7100, kuriuo pareiškėjai paskirta 5 516,15 Eur dydžio motinystės pašalpa už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį (nuo 2014-11-13 iki 2015-03-18) bei 2015-03-23 sprendimo Nr. SMTM-1734, kuriuo pareiškėjai paskirta 1 379,28 Eur per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa už atostogų vaikui prižiūrėti iki vaikui sueis vieneri metai laikotarpį (nuo 2015-03-19 iki 2016-01-19). Pareiškėja šių administracinių aktų neginčijo, jie yra įsiteisėję ir įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse, taip pat 84 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, teisingai pažymėjo, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014-11-28 sprendimui Nr. SMTM-7100 „Dėl V. N. teisės į motinystės pašalpą“ Konstitucinio Teismo 2016-03-15 priimtas nutarimas netaikomas, kadangi šis sprendimas priimtas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016-03-15, bet ir iki įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017-01-02, o VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015-03-23 sprendimui Nr. SMTM-1734 „Dėl V. N. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas visiškai netaikytinas, kadangi jame nepasisakyta dėl teisės aktų taikymo apskaičiuojant ir išmokant pašalpas už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime Nr. KT1-N1/2018 pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat nepripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir atitinkamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ nuostatos (7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa).Dėl motinystės pašalpos už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį pažymėtina, kad panašaus pobūdžio ginčo bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad VSDFV teritorinis skyrius mokėjo pareiškėjui sumažintą senatvės pensiją įgyvendindamas tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiais veiksmais atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyti atsakovo, t. y. valdžios institucijos, neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-756/2015 ir kt.). Taigi remiantis anksčiau išdėstytu nėra pagrindo pripažinti, jog VSDFV Klaipėdos skyrius (jo valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Tai reiškia, kad apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį, atsakovas tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nors vėliau ir buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris pašalpoms apskaičiuoti taikytas teisės aktų nuostatas ir pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos nuostatoms (39 straipsnio 2 daliai). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju (apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį bei paskiriant motinystės (tėvystės) pašalpą už atostogų vaikui prižiūrėti iki vaikui sueis vieneri metai laikotarpį), nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (VSDFV Klaipėdos skyriaus) veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą. Administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009 ir kt.). Tokios pačios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir tuomet, kai žala yra siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliktais teisinio reglamentavimo srityje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškinama, jog Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1329/2010, 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012 ir kt.). Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia (be kita ko) nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, tame tarpe – ir siejamų su vykdomu norminiu teisiniu reglamentavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3155-624/2015 ir kt.).Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo. Pastebėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas sprendime atsakė į visus pagrindinius V. N. skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo išvadai, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvų. Sprendime aiškiai išdėstyta, kodėl pripažįstama, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai priimant sprendimus buvo teisėti, kas CK 6.271 straipsnio prasme eliminuoja žalos atsiradimą.Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.