Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų J. S. ir D. G. bei nuteistojo V. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme 14 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.

Iš nuteistojo V. T. nukentėjusiajam D. G. priteistas 17 768 litų 14 centų turtinės žalos (išlaikymo išlaidų) atlyginimas, kita jo civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta. Nukentėjusiųjų J. S., G. G. ir D. G. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad 1995 m. spalio 7 d., apie 2 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po to, kai jam paskambinusi telefonu O. Š. pranešė, kad pas ją yra atvažiavęs D. G., dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas išvengti skolos grąžinimo D. G., turėdamas tikslą nužudyti, tyčia sudavė svarmeniu ne mažiau kaip vieną smūgį D. G. į galvą. Šiais veiksmais V. T. tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė D. G..

Apeliaciniame skunde pažymima, kad iš karto po įvykio, 1995 m. spalio 9 d. nužudytojo D. G. žmona parodė, kad jis buvo su prostitutėmis Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Paklausta apie vyro dingimo priežastį, ši liudytoja teigė, kad jis tapo nusikaltimo auka (b. l. 4, t. 1). Kitoje apklausoje, vykusioje 1995 m. spalio 9 d., J. G. parodė, kad D. G. V. T. paskolino 3000-5000 Amerikos dolerių (b. l. 147, t. 1). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad dėl tokių nukentėjusiosios parodymų, V. T. buvo inkriminuojamas nužudymą kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos. Vėlesnėse apklausose liudytoja J. G. taip pat davė parodymus apie tariamas skolas (b. l. 152, t. 1). Kiti byloje apklausti liudytojai tik užsiminė apie buvusius nesutarimus, tačiau konkrečių faktų apie pinigų skolinimą jie nepateikė. Apeliantas abejoja, ar nužudytojo tėvo R. G. parodymai patvirtina, kad D. G. buvo paskolinęs pinigų V. T.. Jo nuomone, minėto liudytojo parodymai charakterizuoja D. G. (1995 m. lapkričio 9 d. liudytojo R. G. apklausos protokolas). Nuteistasis kelia klausimą, ar iš liudytojų V. B. (b. l. 16, t. 2) , L. S. (1995 m. lapkričio 17 d. apklausos protokolas), O. Š. (2010 m. kovo 12 d. apklausos protokolas (b. l. 134, t. 4)) parodymų galima daryti išvadą, kad jis (V. T.) buvo skolingas D. G.. Apelianto nuomone, D. G. artimųjų bei liudytojų pasvarstymai leidžia tik teigti, kad tarp jo (V. T.) ir D. G. egzistavo santykiai, kurie neturėjo patekti į viešumą ir apie kuriuos tik iš nuogirdų žinojo minėti asmenys. Tai, kad D. G. buvo uždaro būdo, patvirtina ir J. G. bei R. G. parodymai (b. l. 152, 134, t. 1).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę, todėl nenustatė, kokių tikrųjų verslo reikalų turėjo D. G., todėl jo verslo reikalus siejo tik su V. T.. Tačiau šią teismo išvadą paneigia liudytojų J. Š. (b. l. 86, t. 1), J. G. (b. l. 4, t. 1), R. G. (b. l. 134, t. 1) parodymai. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teisme bandė paaiškint savo ir D. G. nusikalstamus verslus, tačiau su tuo susiję jo parodymai buvo įvertinti kaip bandymas nužudytąjį apibūdinti kiek įmanoma blogiau. Apeliaciniame skunde V. T. teigia, kad jis su D. G. bandė užsidirbti: atgabenti iš Vokietijos su savininkų žinia pavogtus automobilius ir juos, nelegaliai pervežus per valstybės sieną, realizuoti Baltarusijoje. 1995 m. vasarą du tokie automobiliai buvo nugabenti į Minską, kur po poros dienų buvo pavogti iš automobilių stovėjimo aikštelės. Dėl šios vagystės D. G. apkaltino jį (V. T.), teigdamas, kad nuo šiol jam „sukasi skaitliukas“, t. y. skaičiuojami procentai. Nuteistasis nurodo, kad ši situacija neduoda pagrindo išvadai, jog V. T. buvo skolingas D. G..

Liudytoja E. V. 1995 m. spalio 10 d. parodė, kad iš O. Š. jai žinoma, jog tarp V. T. ir D. G. yra nemalonumų, jie vienas kito negali pakęsti, kažkas kažkam yra skolingas pinigų. Ši liudytoja taip pat parodė, kad prieš du mėnesius iki apklausos, jai atėjus pas O. Š. į namus, juose buvo kažkoks vyras, klausė, kur yra O., kur V., kokie santykiai su juo. Matėsi, kad namuose buvo kažko ieškota. Vyras jai liepė eiti į virtuvę ir nebandyti pabėgti. Iš O. ji sužinojo, kad vėliau atvažiavo D.. Jie abu išnešė V. daiktus, aparatūrą, televizorių, odinę striukę (b. l. 104, t. 2).

Liudytojos N. Z. parodymai taip pat patvirtina tarp D. G. ir V. T. buvusį konfliktą. Ši liudytoja parodė, kad naktį pas ją buvo atvykęs D. G., ieškojo V. (b. l. 83-85, t. 2). Tokius šios liudytojos parodymus patvirtino ir liudytoja J. P. (b. l. 90-91, t. 2).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad V. T. buvo neabejingas O. Š., su kuria ilgą laiką gyveno Baltarusijoje, susilaukė sūnaus, kuriuo iki šiol abu rūpinasi. Todėl V. T. įžeidė buvusio artimo draugo D. G. demonstruojamas nepagarbus elgesys O. Š.. Liudytojas V. B. parodė, kad jis ir D. G. įvykio vakarą buvo su prostitutėmis, kalbėjosi apie seksą (b. l. 16, t. 2). Liudytoja O. Š. parodė, kad tą vakarą jokių artimesnių santykių su D. G. ji neturėjo, tačiau pastarasis to primygtinai reikalavo (b. l. 134, t. 4). Nuteistasis mano, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, ir nemotyvuodamas šias aplinkybes atmetė.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl D. G. nužudymas yra kvalifikuojamas kaip padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Nuteistasis abejoja, kad net ir tuo atveju, jei D. G. manė, jog V. T. yra jam skolingas, o pastarasis šios skolos nepripažino, nužudydamas D. G. jis siekė išvengti skolos, kuri nebūtų sukėlusi jam jokių finansinių pasekmių. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepatikėjo jo paaiškinimais, kad iš Minsko į Vilnių jis vyko sužinojęs apie D. G. grasinimus. Ši teismo išvada grindžiama tuo, kad V. T. negalėjo per vieną valandą atvykti iš Minsko turgaus į Vilniuje, Viršuliškių g. esantį butą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tokią aplinkybę patvirtinančių parodymų niekas nedavė, o pirmosios instancijos teismą tikriausiai suklaidino R. J. parodymai apie O. Š. skambutį, jos nuomone, V. T., kuris netrukus atvyko į butą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į parodymų visumą ir rėmėsi tik viena iš konteksto ištraukta aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji J. S. ir D. G. prašė V. T. apeliacinį skundą atmesti, o jų apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė V. T. apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiųjų skundas patenkinamas iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu V. T. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ir pats V. T. neneigia savo kaltės dėl D. G. nužudymo. Tačiau jis nesutinka su nustatytu šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančiu požymiu - savanaudiškomis paskatomis. Toks apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67/2008). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad V. T. savanaudiško paskatos pasireiškė tuo, kad jis siekė išvengti skolos grąžinimo nukentėjusiajam D. G.. Tokią teismo išvadą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrindžia byloje apklaustų liudytojų parodymai.

Nukentėjusioji J. S. (prieš tai buvusi pavardė – Gaigalienė), kaip teigia ir nuteistasis, iš karto po įvykio, 1995 m. spalio 8 d. protokole pareiškime apie dingusį asmenį nurodė, kad jos vyras iš namų išėjo 1995 m. spalio 7 d., apie 23 val., vėliau su draugu nuvažiavo į Viršuliškių mikrorajoną, kur (duomenys neskelbtini) buvo su prostitutėmis. Kaip dingimo priežastį J. S. nurodė „tapo nusikaltimo auka“ (b. l. 4-5, t. 1). Kitą dieną, t. y. 1995 m. spalio 9 d., parašydama išsamų paaiškinimą apie byloje nagrinėjamą įvykį, J. S. be kitų aplinkybių taip pat parodė, kad jos vyras V. T. buvo paskolinęs apie 3000 - 5000 JAV dolerių (b. l. 147-148, t. 1). Apie tai, kad D. G. paskolino nuteistajam minėtą sumą pinigų nukentėjusioji parodė ir 1995 m. spalio 17 d. vykusioje apklausoje (b. l. 149- 151, t. 1). 1995 m. lapkričio 8 d. apklausos protokole J. S. išsamiai parodė apie V. T. 5000 JAV dolerių skolą jos vyrui D. G., t. y. iš kur D. G. gavo minėtą sumą pinigų, kaip V. T. vengė paskolintus pinigus grąžinti ir kaip likus maždaug 2 savaitėms iki D. G. grąžinimo V. T. žadėjo pastarajam grąžinti minėtus pinigus (b. l. 152-153, t. 1). Vėliau, 2009 m. kovo 2 d. bei 2010 m. birželio 22 d. apklausoje nukentėjusioji patvirtino ankščiau savo duotus parodymus bei dar kartą parodė, kad V. T. jos vyrui buvo skolingas pinigų (b. l. 156-157, 164-165, t. 1). Apie buvusią 5000 JAV dolerių skola nukentėjusioji parodė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 139-140, t. 5).

Be nukentėjusiosios J. S. parodymus apie V. T. skolą nužudytajam D. G. davė ir kiti apklausti bei apeliaciniame skunde minimi liudytojai –V. B. (b. l. 18-19, t. 2; b. l. 36, t. 6), L. S. (b. l. 124-125, t. 2, b. l. 38, t. 6), V. Ž. (b. l. 31-32, t. 2; b. l. 36, t. 6), J. Š. (J. Š.) (b. l. 37-38, t. 2; b. l. 36-37, t. 6). Liudytojas V. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad iš D. G. jam buvo žinoma, jog jo draugas, vardu V., jam (D. G.) yra skolingas. Kiti liudytojai - L. S., V. Ž. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad jiems D. G. pasakojo, jog V. T. jam yra skolingas 5000 JAV dolerių. Liudytojas J. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš L. S. yra girdėjęs, kad V. T. D. G. skolingas 5000 JAV dolerių. Taigi, visumos paminėtų liudytojų parodymai apie nuteistojo skolą D. G. yra gana vienodi ir skolos faktą patikimai patvirtina. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde paminėti Liudytojo R. G. parodymai. Šis liudytojas nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, nes 2010 m. kovo 3 d. mirė (b. l. 137, t. 1), o jo parodymai apie D. G. skolintus pinigus nei patvirtina, nei paneigia, kad V. T. buvo skolingas D. G..

Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad D. G. V. T. nužudė dėl savanaudiškų paskatų grindė ne tik jau aptartų liudytojų parodymais apie buvusią skolą, bet ir įvykio vakarą namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su D. G. ir V. T. buvusių liudytojų R. K. (prieš tai buvusi pavardė – Juškevičiūtė) ir O. Š. parodymais.

R. K. ikiteisminio tyrimo metu iš karto po to, kai parašė nuoširdų prisipažinimą apie padarytą nusikalstamą veiką (b. l. 147-148, t. 2), parodė, kad jai iš O. Š. buvo žinoma apie V. T. skolą D. G. (b. l. 152-155, 180-182, t. 2; b. l. 21-22, 27-29, t. 3). Jos parodymai pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti (b. l. 41, t. 6). O. Š., kuri yra nuteistojo V. T. draugė, taip pat parodė, kad V. T. buvo skolingas D. G. pinigų (b. l. 101-103, t. 4). Šią aplinkybę ji patvirtino ir Minsko miesto Lenino rajono prokuratūroje vykusioje apklausoje (b. l. 133-135, t. 4).

Taigi, aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad šie asmenys ne „kažką užsiminė apie buvusius nesutarimus“, kaip tai nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau konkrečiai parodė, kad jiems buvo žinoma apie V. T. skolą nukentėjusiajam D. G.. Tai, kad minėti liudytojai nenurodė konkrečių pinigų paskolinimo aplinkybių ar to, kodėl buvo skolinti pinigai, nepaneigia pačio skolos buvimo fakto. Iš liudytojos O. Š. parodymų taip pat yra žinoma, kad D. G. į butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atvažiavo būtent norėdamas susigrąžinti skolą. Nustatytos aplinkybės apie V. T. skolą nukentėjusiajam niekaip nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad nužudytasis buvo uždaro būdo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, apeliantas kelia versiją, jog jo smurtinius veiksmus išprovokavo nepagarbus D. G. elgesys su jo sugyventine. Todėl jis (V. T.) įsižeidė dėl tokio nukentėjusiojo elgesio, veikė spontaniškai ir jį nužudė. Pirmosios instancijos teisme šią situaciją nuteistasis papasakojo detaliau, teigdamas, kad į minėtą butą jis atvyko iš Minsko, kur jam paskambinusi sugyventinės motina G. A. pasakė, jog šiai skambino apsiverkusi O.. Beveik pėsčiomis iš Minsko į nuomojamą butą atėjęs V. T. pamatė, jog D. G. guli ant jo sugyventinės ir spaudžia jos kaklą „ar tai kažką“, todėl pamačius „tokį nelinksmą vaizdelį teko jam gerai suduoti pora sykių“ (b. l. 44, t. 6). Tačiau iš kartu su D. G. ir V. T. buvusių J. K. ir O. Š. parodymų matyti kitokia nagrinėjamo įvykio eiga.

Iš karto po įvykio liudytoja J. K. parodė, kad D. G. užmigus, o O. Š. kažkam paskambinus telefonu ir pasakius, kad viskas yra tvarkoje, galima atvykti, V. T. atvyko į įvykio vietą ir, pasiėmęs svarmenis, jais sudavė miegančiam D. G. (b. l. 147-148, 152-155, 157-158, 167, 178-179, t. 2). Tokius pat parodymus J. K. davė ir praėjus beveik 15 metų po byloje nagrinėjamo įvykio tiek pas tyrėją, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant V. T. (b. l. 21-22, 27-29, t. 3). Pirmosios instancijos teismui atsiųstame laiške J. K. prašė vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b. l. 173, t. 5).

Liudytoja O. Š. taip pat neparodė, kad atvykus V. T., D. G. elgėsi su ja nepagarbiai, todėl nuteistasis jam sudavė smūgius. Priešingai, ji teigė, kad į įvykio vietą atvykęs V. T., pasitikslino, kur yra D. G., tada užėjo į miegamąjį kambarį, paėmė du svarmenis, su kuriais nuėjo į kitą kambarį, kuriame miegojo nukentėjusysis. Vėliau V. T. O. Š. ir J. K. liepė išvažiuoti, o jis pats liko sunaikinti įrodymų (b. l. 101-103, t. 4).

Taigi, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo V. T. parodymais apie D. G. nepagarbų elgesį su jo sugyventine, dėl ko jis (V. T.) tariamai susijaudino, elgėsi spontaniškai ir sudavė rankomis smūgius nukentėjusiajam. Tokie apelianto parodymai pagrįstai įvertinti kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir nuteistojo parodymus apie atvykimą į įvykio vietą iš Minsko. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad ši V. T. versija yra visiškai nelogiška, įvertinus laiką bei atstumą tarp miestų.

Apeliaciniame skunde, siekiant sumenkinti nuteistojo kaltę, nepagrįstai keliama ir kita versija, kodėl V. T. nužudė nukentėjusįjį D. G.. Apeliantas nurodo, kad jo smurtinius veiksmus išprovokavo ankstesni D. G. veiksmai, kai šis su kitu asmeniu iš jo (V. T.) nuomojamo buto išnešė daiktus. Pasak nuteistojo, buvus tokį įvykį patvirtina liudytojos E. V. 1995 m. spalio 10 d. apklausos protokolas. Šiame protokole iš tikrųjų užfiksuoti liudytojos parodymai, kad D. G. su kitu asmeniu iš buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išnešė V. T. televizorių, odinę striukę, aparatūrą (b. l. 104-105, t. 2). Tačiau pirmosios instancijos teisme V. T. parodė, kad apie šį įvykį jis sužinojo iš O. Š. jiems būnant R. bute jau po to, kai D. G. sudavė mirtinus smūgius (b. l. 42-46, t. 6). Todėl nėra pagrindo teigti, kad minėtas prieš du mėnesius iki nukentėjusiojo nužudymo buvęs įvykis, apie kurį V. T. nieko nežinojo nusikaltimo padarymo metu, išprovokavo jo smurtinius veiksmus.

Nuteistasis, neigdamas, kad buvo skolingas D. G., apeliaciniame skunde kelia dar vieną versiją, kad ši tariama skola atsirado dėl neteisėto verslo: D. G. jį apkaltino prieš tai pavogto automobilio vagyste ir teigė, kad nuo šiol jam „sukasi skaitliukas“, t. y. skaičiuojami procentai. Tačiau šiuo atveju veikos kvalifikavimui neturi įtakos skolos atsiradimo pagrindas - teisėtas ar neteisėtas. Svarbu yra tai, kad byloje nustatytą sumą – maždaug 5000 JAV dolerių – tiek D. G., tiek V. T. suvokė kaip skolą (tą patvirtino tiek su D. G., tiek su nuteistuoju V. T. susiję žmonės), būtent dėl šios skolos grąžinimo V. T. vengė susitikti su D. G., tačiau pastarasis atvyko į įvykio vietą, kur, siekdamas išvengti minėtos skolos, V. T. jį nužudė. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog D. G. paskolino V. T. pinigų sumą parodė ir ankščiau minėti liudytojai. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui taip pat nėra svarbi ir kita apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad 5000 JAV dolerių skolos grąžinimas nuteistajam nebūtų sukėlęs neigiamų finansinių padarinių. Tai, kad įvykio vietoje kartu su D. G., V. T. ir O. Š. buvo ir liudytoja R. K. taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės dėl tyčinio D. G. nužudymo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, V. T. yra pagrįstai nuteistas už D. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o jo veika tinkamai kvalifikuota pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Minėta įstatymo redakcija už kito žmogaus nužudymą, esant šią veiką kvalifikuojančiam požymiui, numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Nuteistajam V. T. už šį nusikaltimą paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, taip pat atsižvelgė į V. T. neigiamai charakterizuojančią medžiagą – jis teistas Baltarusijos Respublikoje (b. l. 97-98, t. 4), visiškai nesigailėjo nusikaltęs ir apie įvykį pasakojo kaip apie nereikšmingą dalyką, teisminio nagrinėjimo metu stengėsi kuo blogiau apibūdinti D. G. bei įžeidinėjo nukentėjusiuosius (b. l. 42-46, t. 6). Nuteistojo V. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, skiriant bausmę, buvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis V. T. paslėpė nužudytojo kūną, kas nukentėjusiesiems kelia itin dideles moralines kančias. Apeliaciniame skunde šią aplinkybę nuteistasis aiškina dvejopai: vienu atveju jis teigia neatsimenantis, kur paslėpė D. G. kūną, kitu atveju – kad kūno nesuradimas gali išgelbėti jo gyvybę, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis dar kartą pakeitė savo poziciją ir teigė norintis surasti tą vietą, kur yra nukentėjusiojo kūnas (b. l. 117, t. 6). Dėl šios priežasties 2011 m. lapkričio 5 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria įpareigojo prokurorą atlikti byloje tyrimo veiksmus: apklausti nuteistąjį V. T., atlikti jo parodymų patikrinimą vietoje, atlikti įvykio vietos apžiūrą ir, priklausomai nuo šių veiksmų rezultatų, atlikti kitus tyrimo veiksmus (b. l. 123, t. 6). Tačiau vykdant minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, nužudytojo kūnas rastas nebuvo (b. l. 167, t. 6).

Skiriant bausmę taip pat buvo atkreiptas dėmesys ir į apelianto elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – jis, pakeitęs savo asmens duomenis, 14 metų slapstėsi užsienyje. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip rodanti nuteistojo šaltakraujiškumą, abejingumą bei neteisėtų veiksmų pateisinimą. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu jo elgesio vertinimu, teigia, kad pasislėpęs užsienio valstybėje jis gyveno nepilnavertį gyvenimą, jautė nuolatinę įtampą, todėl, įvertinęs savo išgyvenimus ir skundžiamą nuosprendį, mano, kad buvo nuteistas du kartus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis V. T. turėjo galimybę pasirinkti savo elgesio variantą ne tik nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir po šios veikos padarymo. Todėl jo patirtus išgyvenimus ir nepatogumus nulėmė jo paties veiksmai, pasislepiant nuo teisėsaugos pareigūnų ir taip bandant išvengti baudžiamosios atsakomybės už nukentėjusiojo D. G. nužudymą.

Įvertinęs visumą šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas apeliantui V. T. pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri 1 metaisir 6 mėnesiais viršija minėtos redakcijos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas. Į bausmės laiką tinkamai įskaitytas laikas, kurį nuteistasis praleido suėmime nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo D. G., kuris yra nužudytojo sūnus, civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė jam 17 768 litus ir 14 centų išlaikymo išlaidų. Apeliacinis skundas dėl šios civilinio ieškinio dalies nebuvo paduotas. Nukentėjusiųjų J. S., G. G. ir D. G. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė (b. l. 114-116, 117-119, 121-124, t. 5). Tačiau nukentėjusieji J. S. ir D. G. apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo kiekvienam iš jų priteisti prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas nenumatė neturtinės žalos atlyginimo galimybės, o šiuo metu galiojantys įstatymai, reglamentuojantys šį klausimą, neturi grįžtamosios galios. Todėl nukentėjusiųjų J. S., G. G. ir D. G. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkinti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuria remiamasi ir nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą, siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teise į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimą, vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

Nukentėjusieji J. S. ir D. G. civiliniuose ieškiniuose išsamiai nurodė, kuo pasireiškė jų patirta neturtinė žala. J. S. nurodė, kad dėl vyro netekties sugriuvo jos asmeninis gyvenimas, žlugo šeimos planai, ji viena turėjo auginti mažametį sūnų, patyrė didelį materialinį nepriteklių, nes neteko šeimos maitintojo. Nukentėjusiosios teigimu, nuteistasis buvo jos vyro draugas, todėl byloje nagrinėjamas įvykis jai buvo didelis psichologinis sukrėtimas. Civiliniame ieškinyje taip pat nurodoma, kad ilgą laiką nukentėjusiajai, gyvenant neviltyje ir baimėje, sutriko sveikata, ji palūžo morališkai, patyrė ir šiuo metu patiria nuolatines dvasines kančias dėl paslėpto ir iki šiol nesurasto D. G. kūno. Dėl vyro netekties nukentėjusioji taip pat nurodo patyrusi nerimą, įtampą, baimę, didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, dvasinius sukrėtimus, kas turi įtakos psichologinei savijautai ir sveikatos būklei (b. l. 114-116, t. 5). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji J. S. dar kartą patvirtino, kad V. T. padaryta nusikalstama veika sukėlė jai moralines ir dvasines kančias (b. l. 140, t. 5).

Dėl V. T. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis D. G. nurodė neturėjęs galimybės pažinti tėvo, su juo bendrauti ir suprasti, ką reiškia turėti tėvą, nes jo nužudymo metu jis buvo sulaukęs vos 3 metų amžiaus. Be to, jis teigė, kad augo nepilnavertėje šeimoje, neturėdamas tėvo, jautė materialinį nepriteklių. Civiliniame ieškinyje taip pat nurodyta, kad dėl paslėpto D. G. kūno nukentėjusysis D. G. išgyveno didžiulę psichologinę įtampą ir skausmą (b. l. 162-164, t. 5). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. G. palaikė savo civilinį ieškinį (b. l. 141, t. 5).

Įvertinusi šias aplinkybes bei atsižvelgusi į nuteistojo V. T. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos sukeltas itin neigiamas pasekmes, susijusias ne tik su šeimos nario – vyro ir tėvo – netektimi, bet ir su šių asmenų patirtomis kančiomis dėl paslėpto ir iki šiol nerasto nužudytojo kūno, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiesiems J. S. ir D. G. priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau, atsižvelgiant į teismų praktiką panašiose situacijose, kai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas nužudyto asmens vaikams ir sutuoktiniams, priteistinos neturtinės žalos dydis nustatomas mažesnis nei apeliaciniuose skunduose prašo nukentėjusieji J. S. ir D. G. (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 289/2009 paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nužudyto asmens sūnums priteistas po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-617/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nužudyto asmens sūnui priteistas 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galio Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria nužudyto asmens, kurio palaikai buvo rasti tik praėjus tam tikram laiko tarpui, nepilnamečiam sūnui priteista 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kuriuo nužudyto asmens žmonai ir sūnui priteista po 125 000 litų neturinės žalos atlyginimas).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atmesti nukentėjusiųjų J. S. ir D. G. civiliniai ieškiniai, pakeičiama ir iš nuteistojo V. T. nukentėjusiesiems J. S. ir D. G. priteisiamas po 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Tai padarytina pakeičiant skundžiamą nuosprendį Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti: priteisti iš nuteistojo V. T. nukentėjusiesiems J. G. ir D. G. po 100 000 litų (po šimtą tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.