Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „ANIS LMK“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-517-479/2011 pagal ieškovo UAB „ANIS LMK“ ieškinį atsakovui UAB „Vakarų centrinė laboratorija“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo UAB „Vakarų centrinė laboratorija“ priešieškinį ieškovui UAB „ANIS LMK“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Pagal CPK 176 straipsnį įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio, priešieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų pagal tarp šalių sudarytą paslaugų teikimo sutartį netinkamą vykdymą. Siekiant konstatuoti, ar šalys tinkamai vykdė savo sutartines prievoles, visų pirma turi būti nustatytas šių prievolių turinys, t. y. išsiaiškinta, kokias pareigas kiekviena iš šalių prisiėmė sudarydama paslaugų teikimo sutartį. Šis klausimas nagrinėjamoje byloje yra pirminis, nes tik išsiaiškinus šalių sutartinių prievolių turinį ir apimtį galima spręsti apie šių prievolių tinkamą (arba netinkamą) vykdymą ir iš to kylančius teisinius padarinius – sutartinę civilinę atsakomybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kilus šalių ginčui dėl atsakomybės už sutartinių pareigų nevykdymą nurodytos aplinkybės turi svarbią reikšmę. Nuo to, kaip bus nustatytos šalių pareigos, priklauso sprendimas, kuri iš šalių laikytina pažeidusia savo sutartinius įsipareigojimus ir atitinkamai – kuriai iš šalių kyla civilinė atsakomybė už jų netinkamą vykdymą (CK 6.256 str.).

Ieškovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, jog ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą motyvuoja iš esmės remdamasis trimis argumentais. Pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas vadovavosi prielaidomis, kad atsakovas žino paslaugai keliamus reikalavimus, todėl atsakomybę dėl sutarties netinkamo vykdymo, perkėlė tik ieškovui. Antra, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino eksperto išvadas. Trečia, pirmosios instancijos teismas apribojęs teisę ieškovui teikti įrodymus dėl asmens atliekančio ultragarsinius tyrimus kvalifikaciją, pažeidė procesines normas reglamentuojančias įrodinėjimą.

Dėl atsakomybės, atsirandančios dėl 2008 m. gegužės 7 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. VCL-08/66 netinkamo vykdymo

Šalių 2008 m. gegužės 7 d. sudaryta paslaugų sutartimi Nr. VCL-08/66 (tekste – sutartis) atsakovas įsipareigojo atlikti atrinktų konstrukcijų bandymus ir defektoskopiją pagal galiojančius, šalių suderintus normatyvinius dokumentus (standartus), pateikti ir atsakyti už tyrimo rezultatus, o ieškovas – sumokėti atsakovui už teikiamą paslaugą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys susitarė dėl nematerialaus pobūdžio paslaugų teikimo, todėl sutartis atitinka paslaugų sutarties požymius. Kaip žinoma, paslaugų sutartimi laikoma sutartis, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 str. 1 d.). Dėl sutarties kvalifikavimo ginčo nėra.

Atlygintinų paslaugų teikimo santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos XXXV skyriaus ,,Atlygintinų paslaugų teikimas“ normos. Atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančiuose CK 6.716–6.724 straipsniuose neįtvirtinta civilinės atsakomybės už netinkamą paslaugų teikimo sutarčių vykdymą, todėl tokių sutarčių šalims taikomos bendrosios CK 6.245–6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS If P& C Insurance (UAB „If draudimas“ teisių perėmėjas) v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (CK 6.246 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Sutarties vykdymas yra joje nurodytų veiksmų atlikimas arba susilaikymas nuo tam tikrų veiksmų. Vertinant sutarties vykdymą analizuojama, ar buvo atliekami joje nustatyti veiksmai ir ar šie veiksmai buvo atliekami tinkamai. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaujantis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 str. 1 d.), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 str. 2 d.). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2008 m. gegužės 7 d. tarp šalių sudarytos sutarties 2.2 punktu atsakovas įsipareigojo atlikti gaminių kokybės patikrinimą pagal galiojančius dokumentus (standartus), išduoti tyrimo rezultatus, o tyrimų apimtis patikslinama pateikiant laiškus-užsakymus, kur nurodoma konkreti darbų apimtis. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tyrimų apimtis nebuvo tikslinama, atsakovui buvo pateikti ieškovo pagaminti pilonai ir, kaip pripažįsta atsakovas, brėžinių fragmentai. Ieškovui pateikus gaminius jų užsakovui Vokietijos įmonei Weser Wind GmbH, užsakovas atsisakė sumokėti ieškovui už atliktus darbus, nes gaminiai neatitiko GL Wind 2005 taisyklėse nustatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas privalėjo teismui pateikti įrodymus, kad sutarties vykdymo metu atsakovui pateikė informaciją dėl būtinumo laikytis šių taisyklių reikalavimų. Ieškovas neginčijo tos aplinkybės, kad sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir gaminių užsakovo Weser Wind GmbH, atsakovui nebuvo pateikta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė ir įvertino aplinkybę, jog vykdant sutartį ieškovas nenurodė atsakovui būtinumo kokybės patikrą atlikti pagal GL Wind 2005 taisykles, todėl atsakovas vykdė sutartį pagal jam suteiktus kvalifikacinius pažymėjimus.

Kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybe, tiek kokybe, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga. Sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. UAB ,,Įrengimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2009; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kemitek“ v. UAB „Algos“ saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-511/2009).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kad sutarties vykdymo metu ieškovas atsakovui būtų pateikęs informaciją dėl būtinumo laikytis GL Wind 2005 taisyklių. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas privalėjo žinoti apie gaminiams taikomus kokybės reikalavimus, nes viena iš atsakovo dukterinių įmonių vykdė sutartis su Weser Wind GmbH, negali būti teismo vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitariusios būtent dėl tokių paslaugų ir jų atitikimo tam tikriem standartams, reikalavimų. Pažymėtina, kad sudarant paslaugų teikimo sutartį, paslaugų užsakovas turi aiškiai nurodyti, kokios paslaugos jam turi būti suteiktos, t.y. kokie konkrečiai kokybės reikalavimai turi būti taikomi. Pagal CK 6.718 straipsnio 2-3 dalis paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovui buvo galimybė nuolat bendradarbiauti su atsakovu, imtis tokių priemonių, kokių būtų ėmęsis tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo. Ieškovas, prisiimdamas įsipareigojimus pagal sudarytą su užsakovu rangos sutartį, privalėjo aktyviai dalyvauti atsakovui atliekant gaminių – pilonų neardomų siūlių kontrolę ultragarsu. Visų pirma, kokybės patikra buvo vykdoma ieškovui priklausančiose patalpose. Antra, ieškovas turėjo tarptautinius sertifikatus aukštos kokybės gaminiams suvirinti, žinojo apie gaminių kokybės standartus ir galėjo be jokių kliūčių suteikti atsakovui informaciją apie tai, kokie gaminių kokybės reikalavimai yra būtini. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas negali remtis teiginiu, jog jis nėra šios srities profesionalas ir pareiga rūpintis visų aplinkybių, susijusių su ultragarsiniais tyrimais, atskleidimu tenka atsakovui. Toks pareigų perkėlimas vienai sutarties šaliai nėra nei pagrįstas, nei teisingas. Dėl to pirmosios instancijos teismas CK 6.200 straipsnio 2-4 dalyse įtvirtintą teisės normą taikė vertinant šalių tarpusavio santykius sutartinių santykių metu. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai turi ne tik ieškovas, bet ir atsakovas, kaip specialių žinių ir kvalifikacijos reikalaujančių paslaugų teikėjas ir šios veikos akredituotas profesionalas, tačiau bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovas būtų pažeidęs tokius reikalavimus bei minėtas teisės normas. Priešingai, paslaugų atlikimo akte VCL-33/2009 nurodyta, kad atsakovas atliko pilonų ultragarsinę kontrolę pagal galiojančius EN standartus, ieškovas paslaugų atlikimo aktą pasirašė. Nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti, kad atsakovas netinkamai vykdė paslaugų sutartį, ko pasekoje ieškovas patyrė nuostolių, teko šia aplinkybe besiremiančiam apeliantui (CPK 178 str.). Tokios aplinkybės apeliantas nepagrindė įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis į bylą pateiktais įrodymais.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į įrodymų pakankamumo taisyklę, sprendė, kad ieškovas aiškiai nenurodė, kokios paslaugos jam turėjo būti suteiktos, t.y. kokie konkrečiai kokybės reikalavimai turėjo būti taikomi nagrinėjamu atveju, bei neįrodė, jog buvo tinkamai informavęs atsakovą, kokie reikalavimai yra keliami paslaugoms, kaip to reikalauja CK 6.718 straipsnis ir šalių sudaryta sutartis. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad vykdant sutartį ieškovas nenurodė atsakovui būtinumo kokybės patikrą atlikti pagal GL Wind 2005 taisykles, o atsakovas sutartį vykdė pagal jam suteiktus kvalifikacinius pažymėjimus.

Apeliantas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo kildino iš sutarties netinkamo vykdymo. Civilinei sutartinei atsakomybei pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį ir 6.256 straipsnį atsirasti yra būtina nustatyti šių sąlygų visumą: nuostolių atsiradimo faktą ir jų dydį (CK 6.249 str.); neteisėtą veikimą arba neveikimą (CK 6.246 str.); kaltę (tyčią arba neatsargumą) (CK 6.248 str.); priežastinį ryšį tarp nuostolių atsiradimo ir veiksmų (CK 6.247 str.), t.y. nuostoliai (visa apimtimi ar iš dalies) pagal jų prigimtį galėtų būti laikomi skolininko veiksmų - veikimo ar neveikimo - rezultatu. Bent vienos sąlygos nenustačius, civilinė atsakomybė negalima.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių (jų atstovų), tiek liudytojų parodymus, išsamiai pasisakė, kokiais įrodymais grindžia padarytas išvadas, kuriuos įrodymus pripažįsta tinkamais, kokiais įrodymais vadovaujasi, kuriuos ir kodėl atmeta. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvada negali suponuoti neabejotino pagrindo teigti, jog yra tikėtina, kad atsakovas žinojo paslaugai keliamus reikalavimus, paslaugų sutartį vykdė netinkamai, t.y. teikiant paslaugas nesilaikė standartų, pagal kuriuos akredituotas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visetas pagrįstai leido teismui padaryti išvadą, kad atsakovas tinkamai vykdė sutartį ir sutarties reikalavimų nepažeidė.

Dėl ekspertizės akto

Tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę, kurią atlieka teismo ekspertas, o eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte (CPK 212 str., 216 str.). Pažymėtina, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (CPK 218 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai bei tinkamai įvertino eksperto išvadą ir teisingai nustatė, kad pagal atsakovo taikytų standartų reikalavimus nenustatomi tikslūs defektų matmenys, tipai ir atsakovas tinkamai taikė galiojančius standartus, GL Wind 2005 taisyklėse nustatyti griežtesni kokybės reikalavimai, nei taikė atsakovas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į eksperto išvadą, pagrįstai nustatė, kad ieškovo argumentas, kad atsakovas netinkamai atliko kokybės patikrą pagal galiojančius standartus ir pažeidė standarto EN 5817 reikalavimus, yra nepagrįstas. Ekspertizės akte nustatyta, kad ultragarsinių bandymų įvertinimui standartas EN 5817 nėra tiesiogiai taikomas, o atsakovo pasirinktas tyrimo lygis atitinka EN ISO 5817 kokybės lygį. Pagal CK 6.717 straipsnio 2 dalį laikydamasis sutarties paslaugų teikėjas turi teisę laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo pasirinkti būdai ir priemonės turėjo būti skirti konkrečių paslaugų, t.y. suvirinimo siūlių ultragarsinio ištyrimo, dėl kurių šalys susitarė, tinkamam suteikimui. Dėl to atsakovas, nenukrypdamas nuo taikomų teisės aktų ir standartų reikalavimų, gali pasirinkti įvairius tyrimų metodus, darbo priemones, įrangą ir pan.

Dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad teismas apribojęs teisę ieškovui teikti įrodymus pirmos instancijos teisme pažeidė procesines normas reglamentuojančias įrodinėjimą. Pagal CPK 181 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 7 str. 2 d, 181 str. 2 d., 245 str. 2 d.). Šalys jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudojasi savo nuožiūra, atsižvelgdamos į pareigą įrodinėti, nevilkinti bylos nagrinėjimo (CPK 7 str.). Tą lemia dispozityvumo bei rungimosi principai (CPK 12 str., 13 str.).

Apelianto teigimu, asmens atliekančio bandymus kvalifikacija yra vienas iš esminių skirtumų tarp atsakovo taikytų standartų ir GL Wind 2005 taisyklių, todėl šios aplinkybės susijusios su asmens realiai atlikusio defektoskopiją kvalifikacijos trūkumu, yra itin svarbi šiam ginčui. Apeliantas nurodo, kad apribojęs teisę ieškovui teikti įrodymus (iškviesti liudyti asmenį, atlikusį defektoskopiją) pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas reglamentuojančias įrodinėjimą. Pagal bylos duomenis ir visapusiškai ištyrusi bylos rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija su tokiu apelianto bylos aplinkybių vertinimu nesutinka. Visų pirma, ieškinyje nebuvo suformuluotas prašymas dėl konkrečių asmenų kvietimo liudyti, nors byla vedama per atstovą – advokatą. Antra, bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė prašymus dėl konkrečių liudytojų kvietimo liudyti, kurie jo manymu galėjo paliudyti svarbias aplinkybes. Pažymėtina, kad civilinė byla iškelta 2010 m. sausio 15 d., o 2011 m. balandžio 21 d. teismo posėdžio metu, prieš prasidedant baigiamosioms kalboms, ieškovas pateikė prašymą dėl naujo liudytojo kvietimo liudyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant sutartį šalys nebuvo susitarusios gaminių kokybės patikrą atlikti pagal GL Wind 2005 taisykles, todėl sprendžia, kad aplinkybės, susijusios su asmens, atlikusio tyrimą, kvalifikacija, nėra reikšmingos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai bei tinkamai išsprendė prašymą dėl liudytojo kvietimo liudyti, nepažeidžiant CPK 181 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Dėl priešieškinio

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB „ANIS LMK“ ieškinį tenkinti, atsakovo UAB „Vakarų centrinė laboratorija“ priešieškinį atmesti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovas apeliaciniu skundu neginčijo susidariusios skolos fakto, tačiau atsisakė sumokėti atsakovui skolą remiantis ta aplinkybe, jog tarp šalių kilo ginčas dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas prievolę atlikti ieškovo pagamintos produkcijos kontrolę ir vertinimą pagal galiojančius standartus, paslaugų teikimo sutartį įvykdė tinkamai, tačiau negavo apmokėjimo už paslaugas, sprendžia, kad atsakovas nepagrįstai sustabdė įsipareigojimų vykdymą ir tinkamai nevykdė paslaugų teikimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 47 467,85 Lt skolą už atliktas paslaugas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas laiku neįvykdė prievolės atsiskaityti su atsakovu, turi teisę į 8 554,60 Lt delspinigių atlyginimą (sutarties 4.3 p., CK 6.71 str., 6.258 str.). Netesybų mažinimo galimybė numatyta įstatymu. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos gali būti mažinamos jeigu jos neprotingai didelės, jeigu įvykdyta dalis prievolės. Sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir CK 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-1190/2003). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant netesybų dydį (0,1 procento už kiekvieną praleistą dieną) nėra per didelis atsižvelgtina į tai, kad paslaugų teikimo sutarties šalys yra juridiniai asmenys, įvertinus pagrindinės skolos ir pagal sutartį prašomų priteisti netesybų dydį, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio dydžio netesybos atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei šalių interesų pusiausvyros principus (CK 1.5 str.).

Nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra verslinininkai, šalys nebuvo susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudaryta sutartis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto atsakovo naudai 7,93 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminės praktikos, dėl to skundžiamas teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, klausimas dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų nespręstinas. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartimi nutarė atleisti ieškovą nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą.

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas yra priteisiamas tik tuo atveju, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas nepateikė įrodymų apie jo patirtas advokato pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.