Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „Luidas“

apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š. ir J. T. ieškinį atsakovui UAB „Luidas“, trečiajam asmeniui UAB „Betono meistras“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II.PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO ESMĖ.

Priteisė valstybei iš ieškovų po 3,15 Lt, iš atsakovo UAB „Luidas“ 28,44 Lt išlaidų procesiniams dokumentams įteikti.

2008-04-10 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 4.4 punktu atsakovas garantavo, kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų ir neaptartų turto trūkumų ir įsipareigojo atsakyti už tokius trūkumus, jei pirkėjai įrodo, kad jie atsirado iki turto perdavimo dėl pardavėjo kaltės. Teismas konstatavo jau sutarties sudarymo metu egzistavus paslėptus trūkumus (šildymo sistemos pažeidimus), todėl pripažino atsakovą pažeidusiu minėtą garantiją. Nustatydamas priteistinos žalos dydį teismas rėmėsi 2009-03-09 UAB „Impeksservis“ Žalos dydžio nustatymo ekspertizės aktu Nr. 31 UAB „Impeksservis“, 2011-08-19 žalos dydžio nustatymo ekspertizės akto Nr. 31 papildymo aktu Nr. 31/1.

Teismas atmetė atsakovo atsikirtimus, jog ieškovai supažindinti su 2008-04-10 buto pirkimo-pardavimo sutarties 5.13 punktu pareiškė, kad jiems buvo išaiškinta ir jie sutinka turtą pagal tiesioginę paskirtį naudoti tik po to, kai statinys bus pripažintas tinkamu naudoti, o pradėję naudotis butu iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti, prisiėmė riziką dėl pasekmių. Teismas nurodė jog sutarties 7.1 punktu ieškovai įsipareigojo vykdyti buto būtinosios apdailos darbus ir juos pabaigti per 4 mėn. Ieškovai tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir nustatytu terminu atliko būtinuosius apdailos darbus, tai konstatuota 2008-07-28 aktu (t. 1, b. l. 50-51). Pagal sutartį, nebuvo draudžiama ieškovams atliekant šiuos darbus ar po jų atlikimo įstatyti bute duris, apstatyti butą baldais. Ieškovams atsakovas garantavo, kad nėra paslėptų buto trūkumų. Todėl ieškovai, būdami apdairūs ir rūpestingi, negalėjo protingai tikėtis, kad jiems parduotame bute bus tokio pobūdžio paslėptas trūkumas, t. y. grindyse paklota šildymo sistema sukapota ir galimas tokio pobūdžio ir masto daiktų užliejimas. Teismas priėjo išvados, kad esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo netaikyti ar atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio pagrindu.

II.APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Motyvuojamoji dalis

IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti faktinis ir teisinis pagrindai, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Ginčas byloje yra kilęs iš nebaigto statyti nekilnojamojo turto (82 procentų baigtumo buto) pirkimo - pardavimo santykių. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra tiek ieškovas, tiek atsakovas nurodo tuos pačius faktu, kad 2008 04 10 tarp šalių sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis dėl buto adresu P g., Vilniuje pirkimo - pardavimo, kuria atsakovas, buto statytojas, pardavė ieškovams 82 procentų baigtumo naują statomą butą. Pagal sutarties sąlygas ieškovai atliko sutartyje numatytus buto apdailos darbus. 2008 10 23 butas buvo užlietas termofikaciniu vandeniu nustatyta jog avarijos priežastis yra trečiojo asmens atsakovo subrangovo aplaidžiai atlikti darbai, kurių metu buvo fiziškai pažeisti į grindis įbetonuoti šildymo sistemos vamzdžiai, atliekant grindų betonavimo darbus. Atsakovas, sutiko savo sąskaita išardyti grindis, pašalinti trūkumus, pakeisti grindų dangą. Tuo tikslu atsakovas 2008 10 27 bute pastatė du drėgmės surinktuvus, išardė grindis perbetonavo pagrindą atliko kitus darbus darbus. Ieškovai primygtinai reikalavo sudėti grindis, nepaisant to jog bute drėgmė siekė 15 procentų, pasirašė 2008 12 15 aktą (t. 1,b.l. 54), jog prisiima visą atsakomybę dėl galimų pasekmių, sudėjus laminuotas grindis ant nepakankamai išdžiūvusio pagrindo.

Apeliantas teigia jog nėra atsakingas už ieškovų baldų sugadinimą, nes pirkimo –pardavimo sutartyje buvo numatyta jog ieškovai perkamu butu galės naudotis tik po pastato pripažinimo tinkamu naudotis, o suvežę į ginčo butą baldus dar iki akto pripažinti statinį tinkamu naudotis visą atsakomybę prisiėmė sau. Šią savo poziciją apeliantas grindė pirkimo – pardavimo sutarties 5.13., 5.15. punktais statybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi. Apeliantas teigė leisdamas atlikti būtinus apdailos darbus, iki pastato pripažinimo tinkamu naudoti, prisiėmęs atsakomybę tik dėl galimos žalos apdailos darbams, bet ne baldams.

Su šiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka. Šie apelianto argumentai pagrįsti apelianto šalių pasirašytos nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties nuostatų aiškinimu savo naudai. Siekiant nustatyti tikrąją šalių pasirašiusių sutartį valią, jų prisiimtus įsipareigojimus, bei tikslus, įvertinti šalių sąžiningumą sudarant sutartį būtina vadovautis sutarčių teisės nuostatomis bei aiškinimo taisyklėmis nustatytomis Civilinio kodekso (toliau CK) šeštosios knygos II dalyje.

Pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalyje suformuluotą sampratą sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

Ginčo nekilnojamojo pirkimo – pardavimo sutarties esmę sudaro tai, kad minėta sutartimi šalys susitarė jog atsakovas parduoda nuosavybės teises į nebaigtą statyti butą, o ieškovai sumoka sutartą kainą. Be to sutartyje taip pat numatytos ir paprastai nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarčiai nebūdingos sąlygos, į sutartį įtrauktos dėl parduodamo daikto specifikos (parduodamas nebaigtas statyti daiktas), kuriomis savo apeliacinį skundą ir remia apeliantas. CK 6.156 straipsnio 1,3,4,5dalyse numatytas sutarties laisvės principas, bei jo įgyvendinimo taisyklės nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. CK 6.158 straipsnis įsakmiai numato jog kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai ir šios pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti.

Atsakovas remdamasis tokiomis ginčo sutarties sąlygomis kaip sutarties 5.13 punktas, kuriame rašoma kad pirkėjai pareiškia jog jiems tinkamai išaiškinta ir jie sutinka, kad turtą pagal tiesioginę paskirtį jie galės naudoti tik po to kai statinys bus pripažintas tinkamu naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau šio sutarties punkto teksto negalima suprasti kaip imperatyvaus draudimo, be to tekste niekaip neišaiškinama kokios pasekmės gresia pirkėjui pradėjusiam naudoti buto patalpas pagal paskirtį iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti pagal paskirtį.

Atsakovas, prašydamas, galiojant byloje pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, leisti parduoti butus statomame name yra pridėjęs nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių projektus (t1,b.l.83-91,109-119), kurių sąlygos analogiškos šalių pasirašytajai, kas patvirtina faktą jog butai ieškovo pastatytuose statiniuose buvo išparduodami pagal vienodas sutartis, kurių sąlygas ruošė atsakovas. Todėl ginčo sutarties sąlygos atitinka CK 6.185 straipsnio 1 dalyje numatytų sutarčių standartinių sąlygų apibrėžimą, pagal kurį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Todėl pagal minėto straipsnio 2 dalies nuostatas šios sutarties sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Ieškovai byloje teigia nesupratę ginčo sutarties 5.13 sutarties sąlygos kaip draudžiančios jiems sustatyti bute baldus iki pastato pripažinimo tinkamu naudoti. Kolegijos nuomone, iš sutarties punkto teksto betarpiškai nėra aišku jog draudžiama naudotis butu pagal paskirtį ir kokios tokio naudojimosi pasekmės. Sutarties 5.15 punktas, kuriuo remiasi atsakovai tvirtindami jog ieškovai privalėjo suprasti šią sąlygą kaip draudimą naudotis butu sustatant jame baldus kalba tik apie tai jog pirkėjams tinkamai išaiškinta, kad statinio pripažinimas tinkamu naudoti bus organizuojamas po to kai pirkėjai ir visų kitų butų ar kitų patalpų savininkai įvykdys pilnos apdailos darbus, o pardavėjas dėl savininkų vėlavimo, nebus atsakingas už netinkamą pastato pripažinimo tinkamu naudotis organizavimą, o visos neigiamos pasekmės dėl netinkamo pastato pripažinimo naudoti organizavimo atiteks butų ar patalpų savininkams, pažeidusiems apdailos atlikimo butuose terminus. Taigi šiame punkte pirkėjams išaiškintos pasekmės, kurios gresia kuriam nors iš butų savininkų ne laiku atlikus apdailos darbus. Tačiau nei viename iš cituotų sutarties punktų neišaiškintos pasekmės, kurios grėstų pirkėjui pradėjusiam naudotis butu iki statinio pripažinimo tinkamu naudotis.

Kaip matyti iš ieškovų paaiškinimų, jie butą pirko šeimos poreikiams tenkinti, ketindami jame gyventi patys ne komerciniais tikslais todėl sutartis priskirtina dar ir vartojimo sutartims. Pagal CK 6.188 straipsnio 1 dalį vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Pagal minėto straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Tokie vartotojo interesai pažeidžiami kai sutarties sąlygos panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 1-3,5 punktai) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. CK 6.188 straipsnio 6 dalis nustato jog bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Jei kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, taikoma šio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta sutarčių aiškinimo taisyklė, numatanti jog tais atvejais kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai ir kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Įsigilinus į šalių sudarytos sutarties turinį darytina išvada, kad sutarties sąlygos surašytos pažeidžiant šalių pusiausvyrą ta prasme, kad ieškovams numatyti griežti terminai sulygtai sumai sumokėti – 30 dienų, kuriems suėjus pardavėjas įgyja teisę skaičiuoti netesybas (0,5 proc delspinigius per dieną), apdailos darbams atlikti – 4 mėnesiai nuo sutarties pasirašymo dienos, neatlikus bauda 1000 Lt. Tuo tarpu atsakovui, kuris 4.6. punktu įsipareigojo priduoti statinį įstatymų nustatyta tvarka sudarytai komisijai, kad statinys būtų pripažintas tinkamu naudoti, sutartis už pavėluotą šio įsipareigojimo vykdymą jokių sankcijų nenumatė, kaip nenumatė ir pareigos informuoti pirkėją apie pastato pripažinimą tinkamu naudoti. Kolegijos nuomone toks sutarties turinys akivaizdžiai iškreipia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą Kaip matyti iš Pripažinimo tinkamu naudoti akto (t.2,b.l. 28-31) atsakovas šias savo pareigas įvykdė tik po metų, nuo sutarties surašymo, nes aktas surašytas 2009 04 20. Tokiu būdu ieškovai laiku sumokėję už perkamą butą visą kainą, laiku įvykdę sutartinius reikalavimus atlikti buto apdailos darbus, mokėdami palūkanas bankui už suteiktą paskolą (t.1,b.l. 50,51), pagal atsakovo sutarties aiškinimą galėtų naudotis nusipirktu būstu tik praėjus metams po sutarties sudarymo, kas pripažintina esmine šalių nelygybe ir pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį įgalinantį šalį atsisakyti sutarties sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu ši sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Tokiais atvejais atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Pagal CK 6.200 straipsnyje suformuluotus sutarties vykdymo principus šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiaudamos ir kooperuodamosi kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. CK 6.206 straipsnis. numato jog viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Kolegija konstatuoja jog šiuo atveju, ieškovai tinkamai įvykdę savo įsipareigojimus protingai ir pagrįstai galėjo tikėtis operatyvaus ir tinkamo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo iš kitos sutarties šalies, jog statinys bus priduotas gyventojams atlikus apdailos darbus, byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų informuoti apie tai jog statinys nėra priduotas ir kada numatoma jį priduoti, sutarties turinys jiems nebuvo aiškus jame nenumatytos pasekmės, kurias pirkėjams gali sukelti buto naudojimas pagal paskirtį iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti. Pagal sutarties 4.4. punktą atsakovas yra garantavęs jog sutarties sudarymo metu nėra jokių paslėptų parduodamo buto trūkumų dėl kurių jo nebūtų galima naudoti pagal paskirtį. Tuo tarpu kaip nustatyta byloje būtent dėl tokių paslėptų sutarties sudarymo metu egzistavusių trūkumu ir buvo padaryta žala ieškovų turtui.

Apeliacinio skundo argumentas jog žala galėjo padidėti dėl to jog ieškovai reikalavo sudėti grindis ant neišdžiūvusio betono sluoksnio atmestina remiantis ekspertų išvadomis jog po baldų ir durų eksploatacijoje yra nenumatytas kontaktas su karštu vandeniu bei jo garais, dėl kurio buvo pažeista medžio drožlių plokštės masyvo ir medienos struktūra, vyksta greitas jos irimas, sąlygojantis jų netinkamumą naudoti (t.1.,b.l. 24). Šios išvados rodo jog žala buvo padaryta dėl baldų bei durų kontakto su karštu vandeniu ir garais pažeidus jų vidinę struktūra dėl ko toliau žala didėja, o ne nuo oro bute drėgmės. Beje atsakovas nepateikė jokių įrodymų kodėl jis jo paties tvirtinimu įsipareigojęs atlyginti žalą apdailos darbams nepasirūpino visišku avarijos pasekmių pašalinimu, iki 2012 12 05 nesiėmė efektyvių priemonių buto išdžiovinimui.

Remiantis išdėstytais motyvais apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.