Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyviosios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš V. B. P. L. priteista 50 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško prievolės įvykdymo.

Iš V. B. Valstybinėms ligonių kasoms prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistas 91,59 Eur turtinės žalos atlyginimo.

V. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nurodyta panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2022 m. liepos 7 d., apie 15.00 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio ginčo su kaimyne P. L. metu, sugriebęs P. L. už rankos, ją tyčia pastūmė, dėl ko ji nukrito atsitrenkdama į pastato sieną. Tokiu būdu P. L. padarė galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu, poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu galvos plaukuotoje srityje, poodinę kraujosruvą nugaros srityje, taip nežymiai sutrikdė P. L. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-689/2018, Nr. 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023). Be kita ko, teismų praktikoje pripažįstama, kad prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-148-697/2021).

7. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka V. B. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Taip pat papildomai pažymėtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nėra nauji bei pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti, motyvuotai paneigiant V. B. argumentus dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo jo veiksmuose.

8. Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus konstatavo, jog V. B. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tai yra, jog kaltinime nurodytu laiku bei vietoje V. B. žodinio ginčo su kaimyne P. L. metu, sugriebęs P. L. už rankos, ją tyčia pastūmė, dėl ko ji nukrito atsitrenkdama į pastato sieną bei tokiu būdu nukentėjusiajai padarė galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu, poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu galvos plaukuotoje srityje, poodinę kraujosruvą nugaros srityje ir taip nežymiai sutrikdė P. L. sveikatą, yra įrodyta. Kaip matyti šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusios P. L. teisminio nagrinėjimo metu bei ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. liepos 7 d., 2022 m. spalio 25 d., 2023 m. kovo 23 d., 2023 rugpjūčio 31 d., 2023 m. spalio 30 d. duotais parodymais, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji viso proceso metu iš esmės nuosekliai tvirtino buvus fizinio sąlyčio veiksmus, tai yra, kad jai buvo stipriai sugriebta už rankos, dėl ko ji griuvo, trenkėsi galvą į sieną ir taip atsirado nustatyti sužalojimai (1 t., 59-62, 63-66, 71-79 b.l.) bei kuriuos, be kita ko, patvirtina ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma – liudytojų D. C. (2 t., 172-173 b.l.) , V. L. (2 t., 171-172 b.l.), O. O. (1 t., 187-190 b.l., 2 t., 171 b.l. ) parodymai, Bendrojo pagalbos centro garso įrašo turinys (1 t. 53-55 b.l.), specialisto išvada (1 t., 114-115 b.l.), 2022 m. liepos 7 d. protokolo – pareiškimo turinys (1 t., 28-29 b.l.), parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos protokolai (1 t., 53-57, 193-195 b.l.) taip pat ir paties nuteistojo V. B. parodymai. Nesutikti su šiomis išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

9. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta nuteistojo argumentus, jog dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo trūkumo nėra galima jais vadovautis. Iš tiesų galima sutikti su teiginiais, jog nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės proceso metu šiek tiek kito, gal tam tikrais atvejais buvo net hiperbolizuojamos ar dėl kalbos vaizdingumo yra sunkiau identifikuoti tikruosius veiksmus – apklausiama iš kart po įvykių 2022 m. liepos 7 d., P. L. parodė, jog „<...> kaimynas <...> čiupo jai už kairės rankos, aukščiau alkūnės, sukeldamas jai fizinį skausmą ir tiesiog išmėtė ją į orą, o ji krisdama atsitrenkė į garažo sieną, kuri yra šalia tvoros. Atsikvošėjusi suprato, kad yra nukritusi prie sienos, jai skaudėjo galvą, kaimyno jau nebebuvo“ (1 t., 59-62 b.l.); 2022 m. spalio 25 d. papildomos apklausos metu patikslino, jog „kaimynas V. B., stovėdamas už tvoros savo sklype, o ji stovėjo už tvoros savo sklype, jai čiupo ne už kairės rankos aukščiau alkūnės, o dešinės rankos, nes kaire ranka ji tuo metu laikė pakėlusi už tvoros <...> Tuo metu, kai kaimynas dešine ranka jai suėmė už dešinės rankos aukščiau alkūnės, labai suskaudo, po ko ji jau nepamena kaip jis ją pastūmė, kai atsikvošėjo, suprato, kad jau sėdi ant žemės, šalia garažo sienos, kuri yra jos sklypo teritorijoje, priešais tvorą atstumu apie 1,20 m. Atsikvošėjusi dar pajuto stiprų skausmą galvoje ir nugaroje.“ (1 t., 63-66 b.l.); 2023 m. rugpjūčio 31 d. papildomos apklausos metu parodė, kad „kai V. B. dešine ranka jai suėmė už dešinės rankos aukščiau alkūnės ir suspaudė, ji nuo skausmo prarado sąmonę, todėl negali papasakoti pastūmimo, kritimo mechanizmo, ji tik atsipeikėjo, kad jau nugara sėdi pritrenkta ir atsirėmusi į garažo sieną, kraujavo iš galvos.“ (1 t., 71-74 b.l.); 2023 m. spalio 30 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo P. L. parodė, kad „<...> nukentėjo, nes ją nutrenkė į garažo sieną, <...> Liepos 7 d. ji pasišaukė kaimyną, kad parodytų jam, kiek užaugo ta vynuogė, jis atbėgo uždusęs, ji buvo atsirėmusi į tvorą, buvo savo sklype, kaire ranka paėmė vynuogės šakelę ir pasakė „žiūrėk kaip aukštai užsaugo, jau šešėlis darosi“, jis jai čiupo už dešinės pažasties, jai subraškėjo kaulai, ji labai išsigando, jis ją visą laiką „koliojo“ visokiais necenzūriniais žodžiais. Jis buvo supykęs, savęs jau nebekontroliavo. Paskui šakelę paleido ir čiupo sau už peties, nes labai skaudėjo, ir pamatė, kad jo ranka virš jos galvos ir ji prarado atmintį, po to nieko nebeprisimena“ (1 t., 76-79 b.l.). Visgi, nepaisant tam tikrų įvykio faktinių aplinkybių neatitikimo, esminis veiksmas – tai yra rankos sugriebimas bei pastūmimas, po ko nukentėjusioji nukritusi trenkėsi galva į sieną ir patyrė kaltinime nurodytus sužalojimus, išliko tas pats. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji P. L. yra išties garbaus amžiaus, veikos padarymo metu jai buvo 89 metai, taigi tam tikra kaita parodymuose, esminėse aplinkybėse jiems išliekant nuosekliais, dar nereiškia pačių parodymų nepatikimumo, tuo labiau, jog patį pastūmimo faktą (buvusį fizinį sąlytį) patvirtina ir kiti byloje esantys bei pirmosios instancijos teismo išsamiai aptarti netiesioginiai įrodymai, vieni iš jų – liudytojos D. C., kuri su P. L. bendravo iš kart po kaltinime nurodytų įvykių bei suteikė pagalbą, parodymai, iš kurių matyti, jog įvykių dieną liudytojai paskambinusi kaimynė P. L. ir paprašiusi skubiai ateiti. „Kaimynė pasakė, kad ją kieme pastūmė kaimynas ir ji nugriuvo, negalinti išsikviesti greitosios pagalbos. Ji skubiai nuėjo pas kaimynę P. L. į kiemą ir pamatė kieme ant žemės sėdinčią P. L., kuri buvo atsirėmusi į ūkinį pastatą. P. L. galva, ranka, ūkinio pastato siena buvo kruvinos. P. L. galva buvo prakirsta, daugiau sužalojimų nesimatė. P. L. pasakė, kad norėjo kaimynui parodyti kaip parišti ar patraukti vynuogę, kuri meta šešėlį, o kaimynas sugriebė jai už rankos ir pastūmė, ji nukrito“ (1 t., 175-177 b.l., 2 t., 172-173 b.l.). Iš esmės tapačiai įvykių aplinkybes P. L. pasakojusi ir jai buityje padedantiems asmenims – liudytojoms V. L. (2 t., 171-172 b.l.) ir O. O. (1 t., 187-190 b.l., 2 t., 171 b.l.). Taip pat ir iš 2022-09-07 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog P. L. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu, poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu galvos plaukuotoje srityje, bei poodine kraujosruva nugaros srityje, dėl ko P. L. sveikata sutrikdyta nežymiai, ir šie sužalojimai padaryti kietu buku (bukabriauniu) daiktu ar paviršiumi, galimai į tokį atsitrenkiant, kas iš esmės atitinka pirmiau nurodytą sužalojimo mechanizmą (1 t., 114-115 b.l.), 2022 m. liepos 8 d. Papildomos įvykio vietos apžiūros protokole ant ūkinio pastato pietinės sienos, ties vieta, kurioje P. L. nukrito, iki 80 cm aukštyje, iki 90 cm atstumu nuo pietrytinio kampo plote iki 60x20 cm užfiksuotos raudonos spalvos dėmės panašios į kraują (1 t., 43-49 b.l.). Šalia šių aplinkybių iš 2022 m. liepos 7 d. Bendrojo pagalbos centro garso įrašo stenogramos taip pat matyti, jog P. L. paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu nurodė norinti rašyti pareiškimą, kadangi „buvo pritrenkta“ bei atsakydama į tolesnius operatorės klausimus nurodžiusi - „Tai kaimynas, vynuogė per daug aukšta, šešėlis, aš parodžiau šakele, kas ir galima, kaip reikia, mane kaip tvėrė kaip pagaliuką ir trenkė į sieną, ir siena kruvina dar“ (1 t., 53-56 b.l.). Taigi, kaip jau ir buvo minėta, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiosios P. L. nurodytas aplinkybes.

10. Kaip ir minėta, be visų pirmiau aptartų įrodymų, V. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo iš dalies pagrindžia ir paties nuteistojo parodymai – iš skundžiamame nuosprendyje itin detaliai išdėstytų nuteistojo V. B. įvairiose proceso stadijoje duotų parodymų akivaizdu, jog šis iš esmės niekuomet neneigė atlikęs fizinio poveikio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, tik proceso eigoje kiek skirtingai aiškino šių veiksmų apimtis bei pavojingumą. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu pradinėse apklausose – 2022 m. rugpjūčio 5 d., 2022 m. lapkričio 30 d. įtariamojo apklausos protokolai (2 t., 27-28, 33-34 b.l.), V. B. patvirtino, kad abipusio konflikto metu sugriebė P. L. už rankos ir ją pastūmė, dėl ko P. L. neišlaikė pusiausvyros ir krito trenkdama galvą į garažo sieną. Ir tik vėlesnėse apklausose bei apklausiamas teisme V. B. nurodė, jog P. L. nestūmė, o tik patraukė jos ranką (ar tai paėmė už jos rankos ir paleido), po ko ši atsisėdo ant žemės, taip pat, jog nematė, kad P. L. trenkusi galvą ar kitaip susižalojusi (2 t., 168-169 b.l.). Teisėjų kolegija, visų pirmiau aptartų aplinkybių kontekste, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. B. teiginius (analogiškus jis dėsto ir apeliaciniame skunde), kad jis nepastūmęs P. L. visiškai paneigia teismo ištirtų duomenų visuma, ypač atsižvelgus ir tai, kad jokių naujų argumentų, kurie dar nebuvo įvertinti iki šiol vykusio proceso metu V. B. apeliaciniame skunde nenurodė, taip pat byloje nėra nustatyta ir esminių prieštaravimų, kurie paneigtų nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes.

11. Apeliaciniame skunde akcentuojamas P. L. parodymų nenuoseklumas dėl to, už kurios rankos nukentėjusiąją sugriebė V. B., sąmonės (ne)praradimas, esminės įtakos šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste neturi bei nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį, kadangi pasekmės – nežymus nukentėjusiosios sveikatos sužalojimas sukeltas nukentėjusiosios nukritimo ir atsitrenkimo į pastato sieną, kilo nepriklausomai minėtų aplinkybių. Kiti skundo argumentai, jog specialisto išvadoje nėra nustatyta jokių sužalojimų nukentėjusiosios rankų srityje (pažymėtina, jog tokie sužalojimai nuteistajam nebuvo inkriminuoti), taip pat, jog galimai P. L. pusiausvyros neišlaikė todėl, kad pati paleido ranką, kuria laikėsi už tvoros, iš esmės yra prielaidų pobūdžio argumentai bei nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytų motyvuotų išvadų. Vien tai, kad nuteistajam nėra priimtinas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei jo pagrindu padarytos išvados dėl apelianto kaltės, dar nereiškia pastarąsias nesant teisingomis ir pagrįstomis.

12. Atsižvelgdama į visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka įrodymų teismo vidiniam įsitikinimui pagrįsti, kad būtent dėl V. B. veiksmų pastumiant nukentėjusiąją tarpusavio ginčo metu, ši nukrito ir patyrė nustatytus sužalojimus, vertintinus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

13. Bene pagrindinis V. B. apeliacinio skundo argumentas yra tai, jog jis neturėjo tyčios smurtauti prieš nukentėjusiąją, o tik siekė patraukti šios ranką nuo jo sklype augančios vynuogės šakelės, kas, nuteistojo vertinimu, paneigia jo veiksmuose buvus vieną iš būtinųjų, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, sudėties požymių – tyčią. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kaip visiškai pagrįstai skunde nurodo ir apeliantas, yra padaroma tik tyčiniais kaltininko veiksmais (tiesiogine arba netiesiogine tyčia). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo V. B. veikus netiesiogine tyčia. Su šia išvada bei su skundžiamame sprendime išdėstytu tyčios turiniu visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

14. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sutiktina, jog, kaip tvirtina nuteistasis apeliaciniame skunde, tyčios sukelti fizinį skausmą P. L. ar ją kaip nors sužaloti V. B. galimai ir neturėjo, tai yra nenorėjo, jog P. L. būtų sužalota (neveikė tiesiogine tyčia) – baudžiamosios bylos duomenys tokios išvados iš tiesų daryti neleidžia. Visgi, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, taip pat į nukentėjusiąją apibūdinančius duomenis – išties garbaus amžiaus, apsunkintos judėjimo galimybės, kas neabejotinai buvo žinoma, matoma ir pačiam nuteistajam (2 t., 168 b.l.), galima daryti neabejotiną išvadą V. B. suvokus savo veiksmų neteisėtumą suimant už rankos nukentėjusiąją ir pastumiant (kad ir nestipriai, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde), numačius, kad dėl tokio jo veiksmo gali kilti tam tikri, galimai ir sveikatai pavojingi padariniai (tarp jų ir sveikatos sužalojimas) ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, tai yra veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinio skundo argumentai priešingų išvadų dėl tyčios turinio daryti neleidžia.

15. Atsižvelgusi į pirmiau patartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, visi būtini objektyvieji bei subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai buvo nustatyti pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog nuteistajam V. B. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Taip pat kartu konstatuotina, jog įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, V. B. pirmosios instancijos teismas paskyrė tinkamą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atitinkančią bausmę.

16. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš V. B. valstybės naudai prašoma išieškoti 141,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už teisinės pagalbos teikimą pačiam apeliantui bei 162,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai P. L. (3 t., 9-14 b.l.).

17. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Įvertinusi byloje esančius duomenis apie nuteistojo turtinę padėtį, tai, jog iš byloje pateikto Valstybinės garantuojamos pagalbos tarnybos sprendimo (2 t., 152 b.l.) matyti, jog V. B. antrinė teisinė pagalba pirmosios instancijos teisme buvo teikiama, atleidžiant jį nuo išlaidų apmokėjimo 100 procentų, o apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas, šiuo atveju, buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo V. B. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. B. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistojo V. B. išieškoti 141,67 Eur bei 162,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmesti.