Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-59-626/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-01-13
Bylos Nr.: 1A-59-626/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00310-2016-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Nida Vigelienė
Nuteistasis: S. U.
Nukentėjusysis: M. F., J. F.
Civilinis ieškovas: E. M., J. F., M. F., E. Č., L. V.
Advokatai: Aivaras Alimas

Kategorijos

1.2.14.5.1Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-59-626/2020Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00310-2016-8

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1.; 1.2.29.1.1.; 1.2.14.1.1.; 2.4.6.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Jolitai Žylienei,dalyvaujant prokurorei Agnei Šneiderienei,nuteistojo S. U. gynėjui advokatui Aivarui Alimui,nukentėjusiesiems M. F., J. F.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo S. U. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-07 nuosprendžio, kuriuo S. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (4 nusikalstamos veikos), BK 178 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-04-14 darbų atlikimo sutarties su L. V. suklastojimo), pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, 65 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams ir 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda, įpareigojant S. U. laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje bei atlyginti civiliniams ieškovams priteistą turtinę žalą. Baudą nustatyta sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu S. U. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2015-09-18 būsto remonto sutarties, sudarytos su E. Č., suklastojimo) ir dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinių ieškovų E. M., J. F. ir M. F. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti visiškai ir iš S. U. priteista: E. M. – 1 688 Eur, J. F. – 1 000 Eur, M. F. – 500 Eur.

Civilinių ieškovų E. Č. ir L. V. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies ir iš S. U. priteista: E. Č. – 1 100 Eur, L. V. – 2 990,99 Eur. Kitoje dalyje E. Č. ir L. V. civilinius ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. U. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad neturi leidimo verstis būsto remonto darbais ir neturi teisės teikti tokio pobūdžio paslaugas, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2014-12-13, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, atvykęs pas E. M. į namus, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), melagingai žadėdamas greitai ir kokybiškai nurodytame name visiškai įrengti du vonios kambarius, pasirašė su E. M. 2014-12-13 būsto remonto sutartį ir šios sutarties 2015-01-03 pakeitimą, iš anksto žinodamas ir suprasdamas, kad sutartyje numatytos prievolės - visiškai įrengti du vonios kambarius neįvykdys, iš E. M. už pažadėtus darbus grynaisiais paėmė: 2014-12-13 - 500 Lt (144,81 Eur) avansą; 2014-12-15 – 1 000 Lt (289,62 Eur); 2014-12-19 - 150 Lt (43,44 Eur), iš kurių 100 Lt (28,96 Eur) už kurą; 2014-12-24 - 652 Lt (188,83 Eur) ir 162 Lt (46,92 Eur), iš kurių – 100 Lt (28,96 Eur) už kurą ir 62 Lt (17,96 Eur) medžiagoms pirkti; 2014-12-31 - 550 Lt (159,29 Eur); 2015-01-03 - 172 Lt (49,81 Eur), iš kurių 100 Lt (28,96 Eur) už kurą; 2015-01-08 – 777,60 Lt (225,21 Eur), iš kurių 100 Lt (28,96 Eur) už kurą; 2015-01-13 – 863,85 Lt (250,19 Eur), iš kurių 100 Lt (28,96 Eur) už kurą ir 113,85 Lt (32,97 Eur) medžiagoms pirkti; 2015-01-21 – 690,27 Lt (199,92 Eur), iš kurių 100 Lt (28,96 Eur) už kurą; 2015-01-29 - 50 Eur; 2015-01-30 bankiniu pervedimu gavo 40 Eur, tačiau savo įsipareigojimų įrengti du vonios kambarius neįvykdė, gavęs iš užsakovės E. M. iš viso 1 688,04 Eur, nuo jos pasislėpė, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą - E. M. priklausantį 1 688,04 Eur turtą (pinigines lėšas).

2. Taip pat S. U., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad neturi leidimo verstis būsto remonto darbais ir neturi teisės teikti tokio pobūdžio paslaugas, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip 2015-09-14, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, atvykęs pas E. Č. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, melagingai žadėdamas greitai ir kokybiškai šiame name suremontuoti du kambarius, pasirašė su E. Č. 2015-09-14 ir 2015-09-18 būsto remonto sutartis, iš anksto žinodamas ir suprasdamas, kad sutartyse numatytos prievolės neįvykdys, iš E. Č. už pažadėtus darbus paėmė: 2015-09-18 - 550 Eur ir 600 Eur; 2015-09-25 - 550 Eur, tačiau savo įsipareigojimų suremontuoti kambarius neįvykdė, gavęs iš užsakovo E. Č. iš viso 1 700 Eur, o atlikęs darbų ne daugiau nei už 600 Eur sumą, pasislėpė, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą – E. Č. priklausantį 1 100 Eur vertės turtą (pinigines lėšas).

3. Taip pat S. U. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad neturi leidimo verstis būsto remonto darbais ir neturi teisės teikti tokio pobūdžio paslaugas, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016-03-10, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, atvykęs pas M. F. į butą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, melagingai žadėdamas greitai ir kokybiškai nurodytame name suremontuoti vieną kambarį, pasirašė su J. F. 2016-03-10 būsto remonto sutartį, iš anksto žinodamas ir suprasdamas, kad sutartyje numatytos prievolės – suremontuoti kambarį neįvykdys, iš J. F. už pažadėtus darbus paėmė: 2016-03-10 - 100 Eur avansą; 2016-03-20 - 400 Eur; 2016-03-25 - 500 Eur; 2016-04-01 iš M. F. paėmė 500 Eur, tačiau savo įsipareigojimų įrengti vieną kambarį neįvykdė, gavęs iš užsakovės J. F. iš viso 1 000 Eur, o iš M. F. - 500 Eur, nuo jų pasislėpė, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą - J. F. ir M. F. priklausantį 1 500 Eur turtą (pinigines lėšas).

4. Taip pat S. U. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad neturi leidimo verstis būsto remonto darbais ir neturi teisės teikti tokio pobūdžio paslaugas, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip 2017-04-14, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku atvykęs pas L. V. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, melagingai žadėdamas greitai ir kokybiškai nurodytame name atlikti būsto apdailos darbus, pasirašė su L. V. 2017-04-14 būsto remonto sutartį, iš anksto žinodamas ir suprasdamas, kad sutartyje numatytos prievolės – atlikti būsto apdailos darbus neįvykdys, iš L. V. už pažadėtus darbus paėmė 4 000 Eur, tačiau savo įsipareigojimų atlikti būsto apdailos darbus neįvykdė, gavęs iš užsakovo L. V. 4000 Eur, o atlikęs darbų ne daugiau, kaip už 1 330 Eur sumą, nuo L. V. pasislėpė, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą – L. V. priklausantį 2 670 Eur vertės turtą (pinigines lėšas).

5. Taip pat S. U. suklastojo tikrą dokumentą, o būtent: jis, 2017-04-14 name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas apgaule įgyti L. V. priklausantį turtą, suklastojo tikrą dokumentą – 2017-04-14 darbų atlikimo sutartį, kurioje nurodė savo vardą, tačiau nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo pavardę ir asmens kodą, o būtent, melagingai nurodė, kad jo pavardė yra „V.“, asmens kodas yra (duomenys neskelbtini) ir pasirašydamas sutartį, melagingai patvirtino, kad visi jo pateikti duomenys yra teisingi, t. y. suklastojo tikrą dokumentą – darbų atlikimo sutartį.

6. Taip pat S. U. turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau, kaip iki 2017-07-18, atlikdamas būsto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apdailos darbus, iš šio būsto pavogė L. V. priklausančius įrankius: 124,89 Eur vertės perforatorių „Makita“; 131,11 Eur vertės akumuliatorinį gręžtuvą „Bosh“ ir 64,99 Eur vertės kampinį šlifuoklį „Makita“, tokiu būdu pagrobė svetimą - L. V. priklausantį 320,99 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

7. Nuteistojo gynėjas advokatas Aivaras Alimas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo išteisinti S. U. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; išteisinti dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo bylą nutraukti BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu.

8. Skunde nurodoma, jog sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį kaip sukčiavimas, svarbu įvertinti ir jo ketinimų turinį bei jų susiformavimo momentą. Nurodo, jog asmens ketinimų turinį gali rodyti galimybių įgyvendinti įsipareigojimus neturėjimas, kas nagrinėjamoje situacijoje nėra nustatyta. Pasak apelianto, kasacinio teismo praktikoje patvirtintos žemesniųjų instancijų teismų išvados dėl sukčiavimo nebuvimo tokiais atvejais, kai asmuo atliko savo įsipareigojimus pagal sutartis, tačiau užsakovo netenkino gaminio kokybė, medžiagos, iš kurių jos padarytos, todėl jis liepė atlikti darbą kokybiškai ir, kilus nesutarimų dėl darbo kokybės, gaminys buvo išsivežtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3S3/2014). Taigi realus darbo atlikimas, ir esant ginčui dėl atlikto darbo kokybės, paneigia galimybę tokią situaciją vertinti kaip sukčiavimą. Analogiška situacija nustatyta ir nagrinėjamu atveju. Pasak gynėjo, nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, kad tarp sutarties šalių, užsakovų E. M., J. F., M. F., E. Č., L. V. ir vykdytojo S. U. yra ginčas dėl sutarties įvykdymo. Visais atvejais darbai pagal sudarytas sutartis būdavo pradedami, priklausomai nuo susitarimo apimties skyrėsi darbų atlikimo trukmė. Vienais atvejais - E. Č., L. V. būsto remontų atvejais, iš nukentėjusiųjų parodymų galima daryti išvadas, kad pradžioje darbų atlikimo kokybė ir tempas tenkino užsakovus, E. M., J. F. ir M. F. būstų remonto atveju užsakovai nurodo, kad nebuvo patenkinti darbų atlikimo tempu ir tvarka nuo pat darbų atlikimo pradžios. Pirmosios instancijos teismas visuose epizoduose neginčijo to, kad darbai buvo pradėti ir atitinkamai dalis darbų buvo padaryta. Taipogi E. Č. ir L. V. būstų remonto atveju didžioji dalis avansu sumokėtų pinigų buvo mokama matant tam tikrą progresą vykdomuose darbuose, ką rodo ir tai, kad visa sutarta pinigų suma nebuvo išmokėta. Visais atvejais darbai buvo nutraukti esant nesutarimams dėl tolimesnės darbo eigos, užsakovams išreiškiant nepasitenkinimą atliekamų darbų tempais ir kokybe.

Žemesnės instancijos teismas

9. Nurodo, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kuo sutarties pasirašymo metu pasireiškė S. U. apgaulė. Pažymi, kad nukentėjusieji susirado S. U. pagal skelbimą internete, susitikus ir apžiūrėjus darbo objektus, S. U. pasiūlydavo palankias darbo atlikimo kainas ir terminus ir tai lėmė nukentėjusių sprendimą pasirašyti būsto remonto sutartis. Analogiškus parodymus dėl to davė tiek E. M., tiek E. Č., tiek L. V.. M. F. S. U. pasiūlė kitas žmogus, bet visiems užsakovams sutarties pasirašymo metu remonto kaina buvo lemiamas veiksnys lėmęs apsisprendimą samdyti S. U.. Nei vienas iš užsakovų nebandė tikrinti nei S. U. kvalifikacijos, nei atsiliepimų apie jį internete. Nors darbai iki galo nebuvo atlikti, tačiau tai nepaneigia to, kad sutarties sudarymo metu S. U. turėjo ketinimus vykdyti savo įsipareigojimus ir galimybes tai padaryti. Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos prieštaringos išvados vienu metu teigiat, kad darbai nebuvo atlikti, kitu - kad darbai buvo atlikti netinkamai, nekokybiškai, nesutariama dėl atliktų darbų apimties.

Šalies argumentai

10. Apeliantas vertindamas teismo argumentus dėl sukčiavimo E. M. atžvilgiu, nurodo, jog iš teismo išvadų lieka neaišku, ar jo ginamasis jokių darbų neatliko, ar atliko nekokybiškai, nes viena vertus teismas nurodė, kad beveik per du mėnesius S. U. neatliko sutartų darbų, net nepadarė nieko ženklaus, toliau teigė, kad buvo įstatyta dušo kabina, bet šis darbas buvo atliktas nekokybiškai. Pažymi, jog liko neįvertintas sutartyje numatytas darbo apmokėjimas, o būtent, kad darbai apmokami po darbų atlikimo, todėl nesupranta, kaip tokio pobūdžio sutarties pasirašymas įtraukė E. M. į jai nenaudingą sandorį. Taipogi nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas įprastinę praktiką pasirašyti sutartį vertino ne tik kaip įtraukimą į žalingą sandorį, bet kaip būdą piktnaudžiauti pasitikėjimu, siekiant įgauti E. M. pasitikėjimą, sudaryti gero ir patikimo specialisto įvaizdį, ko pasėkoje, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, reikalavo mokėti atlyginimą už darbus, kurių realiai nedirbo. Šiame kontekste yra nesuprantama, kodėl nukentėjusiosios žodžiais tariant „darbams praktiškai nevykstant, nesimatant rezultato, o tik prašant mokėti atlyginimą, kas savaitę, nors niekas nebuvo padaryta“, S. U. buvo mokami pinigai. Pažymi, kad pinigai buvo mokami dalimis, kas savaitę, vadinasi E. M. periodiškai vis mokėjo pinigus, nors sutartyje, kaip buvo minėta, nurodyta kita apmokėjimo tvarka.

11. Taip pat prašo vertinti kritiškai E. M. parodymus dėl S. U. pažadų, kad jis reikalui esant pasitelks į pagalbą UAB ar kitus asmenis, nors realiai S. U. jokios įmonės neturėjo ir su juo nedirbo jokie pagalbiniai darbuotojai; parodymai, kad kaimynai neva matė, kad S. U. tik atvažiuodavo ir nieko nedarydavo, nes nesuprantama, kaip kaimynai galėdavo įvertinti, ar darbai yra atliekami, jeigu darbai vyko buto viduje, sanitariniuose mazguose. Neaišku ir kuo pagrįstas nukentėjusiosios pasitikėjimas, kad darbų vykdytojo pareigas jis įvykdys, jeigu jos parodymais darbai nevyko nuo pat pradžių.

12. Pasak gynėjo, skundžiamo nuosprendžio motyvai leidžia manyti, kad S. U. gebėjimas ir atitinkamai reali galimybė atlikti remonto darbus yra nepaneigta, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad S. U. neturėjo galimybės atlikti remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl daro išvadą, kad S. U. su E. M. sudarė sutartį iš anksto suvokdamas, kad įsipareigojimų pagal sutartį nevykdys ir darbų neatliks, t. y. nesiekė sukurti civilinius santykius, o sutartį panaudojo, kaip apgaulės priemonę E. M. suklaidinti.

Žemesnės instancijos teismas

13. Nesutinka ir su teismo argumentu, kad S. U. sudarinėdamas sutartis ir su kitais nukentėjusiais veikė pagal tam tikrą pasirinktą sukčiavimo modelį, nes vien sutarties sudarymas nereiškia sukčiavimo piktnaudžiaujant pasitikėjimu, o bylos medžiaga nepatvirtina, kad S. U. sutarties sudarymo metu suvokė, kad įsipareigojimų pagal sutartį nevykdys ir darbų neatliks. Pasak gynėjo, iš byloje surinktos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo išvadų matyti, kad tarp šalių įvyko ginčas dėl sutarties įvykdymo kokybės ir apimties. Gynėjo nuomone, įvertinus E. M. parodymus galima daryti pagrįstą išvadą, kad sprendimą samdyti S. U. remonto darbams ir sudaryti su S. U. sutartį lėmė ne kokia nors apgaulė iš S. U. pusės, o pasiūlyta itin palanki darbų atlikimo kaina. Be kita ko, vykdydama avansinius mokėjimus, nors sutartyje buvo numatyta apmokėjimas už atliktus darbus, nukentėjusioji E. M. elgėsi nerūpestingai, tačiau pats savaime tokių avansinių mokėjimų prašymas nesudaro pagrindo vertinti tokius veiksmus kaip sukčiavimą.

14. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštaringas ir dėl sukčiavimo E. Č. atžvilgiu. Remiasi E. Č. parodymais, kad S. U. dirbo sutartyje numatytus darbus ir jam buvo mokami pinigai kol matėsi kažkoks progresas; kad buvo padaryta pusė darbų pirmajame kambaryje ir penki procentai darbų antrajame kambaryje, tačiau darbai, nukentėjusiojo nuomone, buvo nekokybiškai padaryti. Gynėjo nuomone, tai rodo, jog darbai vyko, tik užsakovo netenkino jų atlikimo kokybė ir tempas.

15. Kritiškai vertina ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad S. U. slėpė nuo E. Č. svarbią informaciją apie save bei nesiekė sukurti tikrų civilinių santykių dėl būsto remonto darbų atlikimo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė S. U. parodymų, kad el. laiške įrašyta U. pavardė yra tiesiog rašybos klaida, nes vėliau sutartyje pavardė įrašyta teisingai, nurodytas tikslus asmens kodas. Be to, E. Č. patikrino S. U. asmens dokumentus, ar teisingai užrašytas asmens kodas. Jokių atsiliepimų apie save ar rekomendacijų iš S. U. nebuvo prašoma, jis niekaip neklaidino dėl savo galimybių atlikti remonto darbus, užsakovui tiko pasiūlyta remonto kaina, iš esmės tai buvo pagrindinis veiksnys lėmęs jo apsisprendimą, remonto darbai realiai vyko, nesutariama tik dėl jų atlikimo kokybės ir apimties, kas nesudaro pagrindo S. U. veiksmus vertinti kaip sukčiavimą, nes objektyvūs tyrimo metu nustatyti duomenys neleidžia daryti vienareikšmės išvados dėl apgaulės dėl ketinimų ir galimybės atlikti būsto remontą, bei išankstinės tyčios nevykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartį buvimo. Jo ginamasis darbus pradėjo ir tęsė iki kol buvo tinkama užsakovui, kai užsakovo netenkino darbų tempas ir kokybė, darbai nebebuvo tęsiami, E. Č. nenurodo, kad bandė susigrąžinti sumokėtus pinigus, tarp sutarties šalių yra ginčas dėl sutarties atlikimo apimties. Pažymi, jog sutarčių 3.1.4. punkte buvo numatyta, kad vykdytojui turi būti apmokama už atliktus darbus, tačiau buvo prašoma ir mokami pinigai už neatliktus darbus, kas rodo didelį nukentėjusiojo E. Č. neatsargumą, tačiau niekaip nerodo apgaulės ir išankstinio žinojimo ir suvokimo, kad S. U. nevykdys savo prievolės pagal pasirašytas sutartis. Vien ta aplinkybė, kad priešingai nei nurodoma sutartyje, užmokesčio buvo prašoma ne už atliktus darbus, o avansu, nepagrindžia apgaulės S. U. veiksmuose. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog vertinant pas E. Č. atliktų S. U. darbų apimti, vertę, yra sudėtinga tiksliai nustatyti kokia darbų dalis buvo atlikta, tikslūs skaičiavimai nebuvo padaryti, nėra kvalifikuoto specialisto, eksperto išvados dėl darbų kokybės, nuo būsto remonto praėjo keturi metai ir remontai yra užbaigti kitų vykdytojų ir nėra galimybės patikrinti S. U. darbų kokybės. Visa tai rodo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai santykiai ir atitinkamai visos šios aplinkybės turi ir gali būti nustatytos civilinio proceso tvarka.

16. Gynejo nuomone, iš S. U. ir iš J. F. bei M. F. parodymų galima taip pat daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė ginčas dėl sutarties įvykdymo apimties ir kokybės. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ir šiuo atveju niekaip nepaneigė S. U. galimybės ir ketinimų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal pasirašytą sutartį. Pirmosios instancijos teismas priešingai nei L. V. ir E. Č. atveju visiškai nevertino atliktų darbų ir S. U. atsakomybę už sukčiavimą grindė tuo, kad S. U. neatliko darbų pagal sudarytą būsto remonto sutartį, tačiau vien ši aplinkybė negali patvirtinti ketinimo jau sutarties sudarymo metu nevykdyti sutarties; tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad S. U., kaip ir kitais atvejais, po sutarties pasirašymo pradėjo vykdyti remonto darbus ir juos vykdė iki nesutarimų dėl remonto atlikimo tempo ir kokybės, kas rodo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie negali būti vertinama kaip sukčiavimas, nenustačius esminės apgaulės požymio. Remiasi J. F. parodymais, kad jos apsisprendimą samdyti S. U. atlikti remonto darbus lėmė kaina, kuri jai pasirodė nedidelė ir pažadas greitai atlikti darbus.

17. Analogiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl sukčiavimo L. V. atžvilgiu. Remiasi L. V. parodymais, iš kurių matyti, jog: darbų apimtys buvo didelės, juos reikėjo daryti etapais; darbai vyko, tačiau lėtai; netiko darbų kokybė; dalis darbų liko neužbaigtų; iš pradžių S. U. dirbo gana kruopščiai, dėl to jokių įtarimų nesukėlė, dirbo nuo 2017 metų kovo pradžios, o birželio, liepos mėnesi S. U. vis vangiau atlikinėjo darbus ir rečiau pasirodydavo darbe. Gynėjo nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad kovo - gegužės mėnesiais imtinai darbų tempas ir apimtis L. V. tenkino. Pažymi, kad savo parodymuose L. V. niekur neteigia, kad jis tikrino S. U. asmens patikimumą, dar iki sutarties pasirašymo svetima V. pavarde, S. U. atliko L. V. patalpose darbus, kurių atlikimo kokybė, galima daryti išvadą L. V. tenkino, nes buvo pasamdytas ir kitiems darbams ir pasirašyta sutartis, kaip matyti tiek iš S. U. tiek iš L. V. parodymų, sutartis sudaryta L. V. iniciatyva ir jis pasirinko kokius duomenis įrašyti į sutartį, todėl negalima daryti išvados, kad kitokios pavardės įrašymas kokiu nors būdu Įtakojo L. V. sprendimą sudaryti sutartį, taipogi ir tai, kad žinodamas tikrąją S. U. pavardę jis sutarties nebūtų sudaręs. L. V. ir nebetenkinant darbų atlikimo tempui ir apimtims nuo 2017 metų birželio mėn. ir toliau mokėdamas avansinius mokėjimus, ir sumokėdamas avansu netgi didesnę sumą negu buvo nurodyta sutartyje elgėsi itin nerūpestingai, tačiau tai niekaip nepagrindžia, kad gavus avansinius mokėjimus ir, užsakovo nuomone, neatlikus dalies darbų, tokie teisiniai santykiai gali lemti vykdytojo baudžiamąją atsakomybę.

Šalies argumentai

18. Skunde nurodo, kad nėra pagrindo konstatuoti ir antrą požymį, skiriantį sukčiavimą nuo civilinio delikto - kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiųjų interesų patenkinimas civilinio proceso tvarka būtų kaip nors apsunkintas. Tokiai išvadai nepakanka vien fakto, kad sutartyse jo ginamasis nenurodydavo savo gyvenamosios vietos adreso. Vienam iš nukentėjusiųjų S. U. adresas buvo žinomas, net ir nesant jo nurodyto sutartyje. S. U. nesislapstė, priešingai negu teigiama pirmosios instancijos teismo argumentuose, mobiliojo telefono numerio nekeitė, jis buvo žinomas visiems nukentėjusiesiems, byloje nėra jokių duomenų, kad kiti nukentėjusieji nesėkmingai bandė sužinoti S. U. adresą ir tai sukliudė jiems apginti savo interesus civilinio proceso tvarka, priešingai - nukentėjusieji savo parodymuose teigė, kad kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes tokį savo pažeistu teisių būdą manė esant efektyvesni. Taip pat nurodo, jog pagal sutarties 6.2 punktą, visi ginčai dėl sutarties yra sprendžiami pagal užsakovo gyvenamąją vietą, į tai teismas apskritai neatsižvelgė. Nukentėjusiųjų sprendimą ginti savo pažeistas teises ne civilinio proceso tvarka lėmė perskaityti atsiliepimai apie S. U. internete. Tuo tarpu E. Č. net buvo nuvykęs į jo ginamojo namus. Taip pat nesutinka, kad buvo apsunkinta L. V. teisė savo pažeistas teises ginti civilinės teisės priemonėmis. Nurodo, jog L. V., nepriklausomai nuo sutartyjenurodytos pavardės, nebūdamas patenkintas darbų atlikimo tempu ir kokybe, pradėjo ieškoti informacijos apie vykdytoją internete ir informaciją jis rado, pasinaudodamas S. U. telefono numeriu, kuris jam buvo žinomas, taip sužinojo ir tikruosius S. U. duomenis. Taigi, L. V. nebuvo jokių kliūčių savo teises ginti civilinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

19. Skunde akcentuojamas ir didelis nukentėjusiųjų nerūpestingumas, kuris, teismų praktikoje, padeda atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad įtakos nusikalstamų veikų padarymui turėjo rizikingas pačių nukentėjusiųjų elgesys, nes jie avansu mokėjo S. U. dideles pinigų sumas už neatliktus darbus, nors pagal sudarytas sutartis buvo įsipareigoję su vykdytoju atsiskaityti tik už atliktus darbus, t. y. elgėsi lengvabūdiškai, todėl savo rizika prisiėmė tokio elgesio pasekmes. Tokį nukentėjusiųjų elgesį teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Gynėjo nuomone, išskirtinį nukentėjusiųjų neatsargumą rodo tai, kad E. M., J. F. ir M. F., būdami nuo pat sutarties vykdymo pradžios nepatenkinti sutarties vykdymo tempu ir kokybe, vis tiek periodiškai avansu mokėjo S. U. pinigus, L. V. sumokėjo didesnę negu numatyta sutartyje sumą avansu, nors tokia apmokėjimo tvarka sutartyje nebuvo numatyta (kaip galima matyti iš pastarojo parodymų jis nepakankamai domėjosi sutarties vykdymo eiga). Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, toks nukentėjusiųjų elgesys vertintinas kaip neatitinkantis minimalaus protingo nukentėjusiojo elgesio lygio.

20. Įvertinęs skunde dėstomas aplinkybes, gynėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimui; nepagrindė kaip S. U. veiksmuose pasireiškė apgaulė; nepaneigė jo galimybių vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus ir to, kad S. U. visais atvejais pradėjo ir vykdė remonto darbus; apsiribojo tik kontaktinių duomenų nenurodymu sutartyse; iš esmės nenagrinėjo klausimo dėl to, ar S. U. savo veiksmais įtraukdamas nukentėjusiuosius į jiems nenaudingus sandorius, kurie lėmė jiems nuosavybės teise priklausančio turto praradimą, sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Byloje taipogi nustatytas ir itin didelis nukentėjusiųjų nerūpestingumas. Visų šių kriterijų visuma rodo, kad šiuo atveju asmens veika neperžengė civilinių santykių ir savo interesus nukentėjusieji gali nekliudomai ginti civilinės teisės priemonėmis.

21. Prašo bylą pagal BK 300 straipsnį nutraukti dėl mažareikšmiškumo. Nurodo, jog S. U. inkriminuojamais veiksmais pasekmės pasireiškė tik tuo, kad jis, pasirašydamas kito asmens pavarde sukūrė teisinius santykius su L. V.. Šiais S. U. veiksmai jokia turtinė arba neturtinė žala nėra padaryta. Savo įsipareigojimus pagal šią sutartį S. U. pripažino ir vykdė. Visa tai kas išdėstyta rodo, kad nusikaltimas, kurį padarė S. U., pripažintinas mažareikšmiu. Pažymi, jog L. V. sudarydamas sutartį netikrino S. U. duomenų, taip pat neieškojo apie jį informacijos internete nei nurodyta sutartyje, nei jokia kita pavarde, todėl nėra aišku kodėl pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad ši veika turėjo esminės reikšmės L. V. sudarant sutartį. Nesupranta ir teismo argumentacijos dėl kitų sutarčių su užsakovais sudarymo kaip sukčiavimo modelio, nes kitose sutartyse S. U. nurodė savo tikrą pavardę, o sutartis pasirašyta L. V. iniciatyva, ką šis ir parodė teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai negu nurodo Pirmosios instancijos Teismas sutarties suklastojimas nesukėlė reikšmingų padarinių L. V., kaip matyti iš tolimesnių L. V. veiksmų, jis žinojo S. U. duomenis ir galėjo savo teises ginti civilinio proceso tvarka.

22. Skunde nesutinkama ir su teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, jog S. U. pavogė L. V. priklausančius įrankius. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visų pirma neįvertino kilusių dvejonių dėl nusikaltimo dalyko. Pasak gynėjo, teismas, pripažindamas, kad L. V. parodymai dėl vieno iš įrankių paneigti įmonės, kurioje jis neva pirko šį įrankį, pateiktais duomenimis, teismas nevertino to, kad kitų L. V. pateikti įrankių įsigijimo dokumentai yra išblukę, neįskaitomi, todėl ir dėl šių įrankių egzistavimo kyla pagrįstų abejonių. Taigi, visų pirma pirmos instancijos teismas nesurinko pakankamai įrodymų, kad šie įrankiai realiai egzistavo ir buvo nurodomos vagystės vietoje, o nesant nusikaltimo dalyko nėra ir nusikaltimo sudėties. Be to, gynėjo nuomone, net ir pripažinus, kad nurodomi kaip pagrobti įrankiai iš tiesų egzistavo, surinkti įrodymai nepatvirtina, kad juos pagrobė būtent S. U.. Pirmosios instancijos teismo nuomone aplinkybė, pagrindžianti tai, kad įrankių vagystę įvykdė S. U., yra ta, kad jokie kiti svetimi asmenys be S. U. į patalpas, kuriuose buvo įrankiai negalėjo patekti. Šią teismo išvadą vertina kaip niekuo nepagrįsta prielaidą, nes teismas nepaneigė, kad į patalpas patekti, signalizacijos kodą žinoti ir atitinkamai paimti įrankius, galėjo ir kiti asmenys, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad iki per ir po nurodomos įrankių vagystės objekte vyko nuolatiniai remontai, nuolat lankydavosi kiti asmenys, tai, kad jie remonto darbus atliko ankščiau neleidžia daryti išvados, kad šie asmenys negalėjo pasidaryti atsarginio rakto ir žinoti signalizacijos kodo ir įrankius paimti vėliau, jie liudytojais neapklausti ir šių aplinkybių teismas apskritai nenagrinėjo. Be kita ko, nors L. V. ir teigia, kad įrankių pasigedo liepos mėnesį, tačiau su pareiškimu į policiją kreipėsi tik po mėnesio, kas leidžia manyti, kad įrankiai galėjo dingti ir rugpjūčio mėnesį, kada remonto darbus atlikinėjo dar kiti asmenys, ko teismas taipogi neįvertino. Vertindamas S. U. tikslą ir motyvą teismas rėmėsi prielaidomis, kad šią veiką S. U. padarė, nes jam nuolat trūko pinigų ir jis turėjo skolų bei įrankius nuomodavosi. Pirmosios instancijos Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad įrankiai nerasti, nėra nei vieno liudytojo, kuris patvirtintų jog būtent S. U. pagrobė minėtus daiktus.

23. Pažymi, kad teismas savo išvadą dėl nusikalstamos veikos padarymo grindžia iš esmės tik nukentėjusiojo L. V. parodymais. Todėl nagrinėjamu atveju ypatingai svarbus liudytojo patikimumo klausimas. Gynėjas, vertindamas L. V. parodymų patikimumą, pažymi, kad jo parodymai dėl vieno iš įrankių pagrobimo buvo paneigti įmonės, iš kurios jis neva pirko stakles, pateiktais duomenimis (L. V. pateikė užsakymą, tačiau staklių nepirko ir jos buvo grąžintos tiekėjams), taigi galima teigti, kad L. V. pateikė melagingą informaciją dėl vieno iš vagystės dalykų egzistavimo, kas verčia abejoti ir kitų L. V. parodymų dėl įrankių vagystės patikimumu. Gynėjo nuomone, L. V. kaltindamas S. U. sukčiavimu, neabejotinai turi išankstinę nuomonę apie S. U., todėl dar ir dėl šios aplinkybės jo kaip liudytojo patikimumas vertintinas kritiškai. Pažymėtina, kad jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių S. U. įrankių iš L. V. buto vagystės įvykdymą teismas nenurodė. Gynėjo nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad neįrodyta S. U. kaltė dėl jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

24. Atsiliepimai į skundą nepateikti. Teismo posėdžio metu nuteistojo S. U. gynėjas advokatas Aivaras Alimas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti. Taip pat skundą atmesti prašė nukentėjusieji M. F. bei J. F..

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

26. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas netinkamai aiškino BK 182 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktikus svetimo turto įgijimo apgaule piktnaudžiaujant pasitikėjimu išaiškinimus ir neteisingai vertino tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius kaip baudžiamuosius. Skunde prašoma S. U. išteisinti, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o bylą dalyje dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje nutraukti dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnio pagrindu). Taip pat nesutinkama su apylinkės teismo išvada, kad byloje yra pakankamai įrodymų S. U. kaltei dėl įrankių vagystės pagrįsti.

Dėl BK 182 straipsnio taikymo

27. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

28. Apgaulė sukčiavime naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Jai būdingi požymiai: praeities ar dabarties faktų iškreipimas, ateities įvykių klaidingas pateikimas siekiant suklaidinti nukentėjusįjį ar asmenį, kuriam patikėtas turto ar turtinės teisės valdymas, ir pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, panaikinimą ar išvengimą turtinės prievolės, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių (Kasacinė byla Nr. 2K-65-697/2019).

29. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma tik civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį, ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018).

30. Apylinkės teismas nurodė, kad sukčiavimas įvykdytas pasinaudojant nukentėjusiųjų pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės rūšių, kuriai būdinga, kad tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui, kuriuo piktnaudžiaudamas kaltininkas įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina. Iš teismų praktikos matyti, kad labiausiai paplitęs apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu būdas yra kaltininko pateikimas apie save tikrovės neatitinkančios informacijos, pavyzdžiui, kad jis užsiima tam tikrų paslaugų teikimu (įdarbinimu užsienyje ar pan.) arba verčiasi atitinkamu verslu, siūlant partnerystę ar prašant paskolos verslui plėtoti ir pan. (Kasacinė byla Nr. 2K-395/2008).

Žemesnės instancijos teismas

31. Nagrinėjamoje byloje S. U. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (keturios veikos) už tai, kad neturėdamas leidimo verstis būsto remonto darbais ir neturėdamas teisės teikti tokio pobūdžio paslaugas, melagingai žadėdamas greitai ir kokybiškai: nukentėjusiajai E. M. įrengti du vonios kambarius; E. Č. suremontuoti du kambarius, M. F. ir J. F. suremontuoti vieną kambarį, L. V. name atlikti apdailos darbus, iš anksto žinodamas ir suprasdamas, kad su nukentėjusiaisiais pasirašytose sutartyse nurodytų prievolių neįvykdys, ėmė pinigus avansu, tačiau darbų iš esmės neįvykdė, sumokėtų pinigų nukentėjusiesiems negrąžino ir tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą.

32. Pagrindiniai apelianto argumentai dėl neva netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant S. U. veiksmus pagal BK 182 straipsnio 1 dalį yra susiję su tuo, kad tarp užsakovų ir S. U. buvo sudarytos būsto remonto sutartys, sutartyse nurodyti darbai buvo vykdomi, tačiau nukentėjusiesiems esant nepatenkintiems darbų atlikimu, sutartys pastarųjų noru arba bendru sutarimu buvo nutrauktos. Sumokėti pinigai nukentėjusiesiems negrąžinti, nes jie sumokėti už S. U. atliktus darbus. Taip pat teigiama, kad S. U. besąlygiškai pasitikėti jokio pagrindo nukentėjusieji neturėjo, o pinigus avansu mokėjo savo noru, nors sutartyse buvo numatyta, kad pinigai turi būti išmokėti atlikus darbus.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados dėl S. U. kaltės padarius keturis nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos, išsamiai motyvuotos ir atitinkančios bylos įrodymus. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų.

Žemesnės instancijos teismas

34. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atliktų darbų kokybės, apylinkės teismas motyvuotai šią aplinkybę paneigė. Šias apelianto aplinkybes visų pirma paneigia nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai bei jų pateikti duomenys (fotonuotraukos, sutartys), iš kurių matyti, kad darbai iš esmės buvo imituojami, o ir atlikta jų dalis, buvo nekokybiška ir jie patyrė nuostolius dėl darbų perdavimo, kad faktiškai sutartimis prisiimtos prievolės nebuvo įvykdytos. Taip pat visi nukentėjusieji nurodė, jog nors sutartyje ir buvo numatyta, kad pinigai S. U. bus mokami po darbų atlikimo, tačiau būtent pat S. U. reikalaudavo ir prašydavo pinigus sumokėti iš anksto.

35. 2014-12-13 sudaryta būsto remonto sutartis tarp E. M. ir S. U.. Joje S. U. įsipareigojo už 4 700 Lt (kas atitinka 1 361,21 Eur) sumą atlikti būsto remonto darbus objekte ((duomenys neskelbtini), Vilniuje) nuo 2014-12-13 iki 2015-01-18 bei perduoti atliktus darbus užsakovei. Taip pat susitarė, kad jis atsako už atliktų darbų kokybę ir terminus. Sutartyje nėra nurodyti S. U. kontaktai (gyvenamosios vietos adresas, telefono numeris, elektroninio pašto adresas), nurodyta tik vardas, pavardė ir asmens kodas (1 t., b. l. 32-34). Po sutarties tekstu yra rankraštiniai įrašai apie sumokėtus pinigus ir S. U. parašas, kad pinigus gavo. Iš įrašų matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-12-13 iki 2015-01-30 E. M. sumokėjo S. U.: už darbą (perskaičiavus litus į eurus) 1 463,34 Eur; už kurą - 173,77 Eur; už medžiagas – 50,93 Eur. Iš viso 1 688,04 Eur. 2015-01-03 sutartimi buvo pakeista 2014-12-13 būsto remonto sutartis ir šalių susitarta, kad S. U. darbas yra 1 ir 2-o sanitarinių mazgų pilnas įrengimas – sienų, lubų pabaigimas, paruošimas, klijavimas plytelėmis, santechnikos prijungimas (dušo kabinų, praustuvių ir klozetų po vieną kiekviename aukšte), durų įdėjimas. Nustatomas naujas darbų pabaigos terminas – 2015-02-04. Šioje sutartyje taip pat nenurodyti S. U. kontaktai (t. 1, b. l. 35). Nukentėjusioji E. M. nurodė, kad darbai praktiškai nevyko, buvo tik prašoma mokėti atlyginimą kas savaitę, nors niekas nebuvo padaryta. Jai nuolat klausinėjant dėl lėtai vykstančių darbų, S. U. tikino ją atsivesiąs pagalbininkus. Ji nusprendė nebemokėti S. U. pinigų, tačiau pastarasis pagrasino viską mesti ir išeiti, todėl bijodama prarasti jau sumokėtus pinigus, vėl sumokėjo. Po to jis susirinko daiktus ir nebepasirodė, sakė, kad susirgo. Pinigai buvo sumokėti, o darbai neatlikti. Jis tik įstatė dušo kabiną, tačiau ir ją teko išlupti, nes buvo įstatyta netinkamai, už išlupimą taip pat turėjo sumokėti. Paaiškino, kad S. U. pinigus išviliojo paveikdamas ją psichologiškai, šnekėjo, kad rūpinasi sūnumi, kad „šiandien“ lizingo įmokas reikia mokėti. Sutartį pratęsė, tikėdamasi, kad sutartis bus įvykdyta, tikėjo žmogumi. Iš 2014-12-13 nukentėjusiosios su S. U. pasirašytos sutarties matyti, kad S. U. buvo įsipareigojęs suremontuoti du vonios kambarius, tačiau fotonuotraukos iš remontuotų patalpų ir nukentėjusiosios parodymai paliudija, kad S. U. iš esmės sutarties neįvykdė, tik pastatė dušo kabiną. 2014-12-13 sutartyje nurodytų darbų terminas buvo pratęstas, tačiau jie ir toliau iš esmės nevykdyti. Taigi, beveik per du mėnesius S. U. neatliko sutartų darbų. Tai, kad darbai iš esmės nevyko, o tik buvo imituojami, matyti iš 2014-12-13 sutartyje padarytų rankraštinių įrašų, kad S. U. gavo 1 463,34 Eur sumą, kuri yra beveik 30 kartų didesnė nei suma medžiagoms pirkti. Sutiktina ir su apylinkės teismo argumentu, kad S. U. tyčią, žinojimą, kad jis nevykdys sutarties, parodo ir tai, kad jis nuo nukentėjusiosios pasislėpė, žinodamas, jog sutartyje nėra nurodytas jo adresas, todėl nukentėjusiajai bus sunku jį surasti. Nors nukentėjusioji žinojo nuteistojo telefono numerį, tačiau iš jos parodymų matyti, kad S. U., pastarajai paskambinus, liepė jai nebeskambinti ir pasakė, jog jis jai nieko neskolingas. S. U. teiginius, kad nukentėjusioji žinojo jo gyvenamąją vietą, paneigė pati nukentėjusioji, nes tai, pasak jos, ir buvo priežastis kreiptis į prokuratūrą dėl S. U. suradimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo. E. M. pateiktos 2015-02-28 fotonuotraukos patvirtina, kad S. U. neatliko darbų pagal pasirašytas sutartis (1 t., b. l. 6-13).

36. 2015-09-14 ir 2015-09-18 buvo sudarytos būsto remonto sutartys tarp E. Č. ir S. U.. Iš 2015-09-18 būsto remonto sutarties matyti, kad darbų kaina yra 1 500 Eur, darbų pradžia 2015-09-18, pabaiga - 2015-10-01. Sutartyje vykdytoju nurodytas S. U., įrašytas jo asmens kodas. Sutarties paskutinio lapo kitoje pusėje yra rankraštiniai įrašai, patvirtinantys, kad S. U. 2015-09-18 gavo 550 Eur ir 600 Eur, 2015-09-25 gavo 550 Eur, iš viso 1 700 Eur. 2015-09-14 sudarytoje būsto remonto sutartyje įrašų apie gautas pinigų sumas nėra. Šios sutarties darbų kaina nurodyta 1 000 Eur, darbų pradžia 2015-09-14, darbų pabaiga 2015-10-01. Abiejų sutarčių darbo objekto adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Sutarčių 3.2 punkte numatyti vykdytojo įsipareigojimai: laiku atlikti sutartimi numatytą darbą, informuoti užsakovą apie darbo pabaigą ir galimybę perduoti darbą, organizuoti darbo priėmimą ir perdavimą užsakovui, taip pat vykdytojas atsako už atliktų darbų kokybę ir terminus (t. 1, b. l. 50-51, 52-53). Iš 2015-09-18 būsto remonto sutarties matyti, kad antrame lape, teksto gale, po eilute „Vykdytojas“ yra parašyta „S. U.“, žemiau yra parašas, o po parašu yra parašytas adresas „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 50-51, 54-55). Nukentėjusysis E. Č. nurodė, kad pirmą savaitę vyko vieno kambario remonto darbai, todėl jis sudarė sutartį ir dėl antro kambario (pirma sutartis pasirašyta 2015-09-14, antra – 2015-09-18). Darbai turėjo būti atlikti iki 2015-10-01 (per dvi savaites). Avansu S. U. nukentėjusysis sumokėjo 330 Eur. Nukentėjusysis nurodė, jog atidirbęs savaitę S. U. iš karto dar paprašė pinigų. Pirmame kambaryje nuteistasis išrinko sienas, abu kartu nupirko medžiagų remontui, vėliau paaiškėjo, kad medžiagos netinkamos darbams. Išrinkęs kambarį S. U. pradėjo daryti darbus, paprašė dar 600 Eur ir tada pradėjo slapstytis. Pirmus kartus sakydavo, kad reikėjo papildomai užsidirbti, kad yra užsiėmęs, kad susirgo, o po to nebekėlė ragelio. S. U. nuolat įnirtingai reikalavo apmokėti kuo daugiau į priekį, sakė, kad jam reikia pinigų, kad reikia vaikui, lizingui mokėti, taip pat mokėti už įrankių nuomą ir pan. Vėliau paaiškėjo, kad už įrankių nuomą jis taip pat buvo skolingas. Paskutinis mokėjimas atliktas 2015-09-25, po šio mokėjimo jis nebepasirodė. Kai pradėjo slapstytis, bet dar atvyko, jis paprašė S. U. nurodyti gyvenamąją vietą. S. U. nurodė, jog gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau paaiškėjo, kad ten jis niekad negyveno, o šiuo adresu gyvenanti moteris jo nepažįsta. Taip pat pažymėjo, kad S. U. iš pradžių nenorėjo nurodyti gyvenamosios vietos, apie 10 min. reikėjo įtikinėti kam reikalingas sutartyje jo adresas, S. U. šnekėjo nesąmones, kad jis (E. Č.) sumuš S. U. atėjęs ir pan. Skambinant telefonu S. U. neatsiliepdavo. S. U. ieškojo įdėdamas jo automobilio nuotrauką į internetą, po to nuėjo į įmonę, kur S. U. nuomodavosi įrankius, ten jis buvo nurodęs, jog gyvena Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Rado jį (duomenys neskelbtini), klausė kodėl pastarasis slapstosi, ilgai šnekėjo, S. U. sutiko tęsti darbus, atėjo po 2 dienų, išrinko antrą kambarį, pasakė, kad nieko neskolingas ir išėjo. Tuo tarpu buvo sutarta dėl trijų kambarių remonto už 2 500 Eur kainą. Reikėjo apšiltinti du kambarius, vieną reikėjo perskirti siena ir padaryti du kambarius. Pasak nukentėjusiojo, net ir tiek, kiek buvo padaryta, buvo padaryta nekokybiškai, sugadintos statybines medžiagas, kiti du statybininkai darbus padarė per 3 dienas. Byloje nustatyta, kad S. U. turėjo remonto darbus įvykdyti iki 2015-10-01, iš nukentėjusiojo gavo 1 700 Eur. Apylinkės teismas konstatavo jog S. U. apgaule įgijo iš nukentėjusiojo 1 100 Eur, atėmus atlyginimą už atliktus darbus. E. Č. pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad S. U. neatliko darbų pagal pasirašytas sutartis. Taip pat iš nuotraukų matyti darbų kokybės fragmentai (elektros laidų sujungimai, apšiltinimo medžiagos sudėjimas ir kt.) ir, kad yra neatlikta didelė darbų dalis (t. 1, b. l. 43-48). S. U. pateikta UAB laikmena su fotonuotraukomis iš pas E. Č. remontuotų patalpų taip pat patvirtina, jog būsto remonto darbai nebuvo baigti, neatlikta didelė darbų dalis (t. 2, b. l. 110).

37. 2016-03-10 sudaryta būsto remonto sutartis tarp S. U. ir J. F. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje remonto. Darbų kaina – 1 500 Eur, darbų pradžia 2016-03-21, darbų pabaiga 2016-04-11. Pagal 3.2 punktą vykdytojas įsipareigojo laiku atlikti sutartimi numatytą darbą, informuoti užsakovą apie darbo pabaigą ir galimybę perduoti darbą, organizuoti darbo priėmimą ir perdavimą užsakovui, taip pat atsako už atliktų darbų kokybę ir terminus. Po sutarties teksto yra rankraštiniai įrašai apie sumokėtus pinigus, t. y. S. U. už darbą 2016-03-20 buvo sumokėta 400 Eur, po penkių dienų 2016-03-25 – 500 Eur, po šešių dienų 2016-04-01 – 500 Eur. Sutarties 4.3 punkte nurodyta, kad užsakovas darbų pradžioje sumoka 100 Eur avansą nuo sutartos sumos, todėl iš viso buvo sumokėta vykdytojui S. U. 1 500 Eur (t. 1, b. l. 88-89). Nukentėjusysis M. F. nurodė, kad sutarė su S. U. dėl vieno kambario buto remonto. S. U. prisistatė meistru, sakė, kad sugebės atlikti buto remonto darbus ir įsipareigojo juos padaryti per tris savaites. Pats S. U. pasiūlė atlyginimo už remontą kainą – 1 500 Eur. Sutartį pasirašė jo motina J. F., kuri po remonto norėjo bute gyventi. J. F. po sutarties pasirašymo avansu sumokėjo 100 Eur. Sutartis pasirašyta 2016-03-10, darbai pradėti tik 2016-03-21. Jis S. U. sumokėjo 2016-04-01 500 Eur, dar 1 000 Eur avansu vėliau sumokėjo jo motina. Po paskutinės išmokos S. U. darbų nebetęsė, motyvuodamas tuo, kad jam trukdoma. Iki sutartos datos (2016-04-11) remontas nebuvo atliktas. Remonto darbus S. U. pradėjo, tačiau problemos prasidėjo nuo pirmos savaitės, nes darbai buvo vangiai atliekami, o trečią savaitę S. U. dingo, buto raktą palikęs pašto dėžutėje. Paskambinus S. U. pasakė, kad darbų nevykdys, priežasties nepaaiškino. Vėliau S. U. nebekėlė telefono ragelio. Kai S. U. pranešė, kad nebedirbs, bute nebuvo sąlygų gyventi, plytelės nuplėštos, sienos neparuoštos, lubos nepadarytos, tualetas ir vonia neužbaigti. Kad pabaigti remontą jie samdė kitą meistrą, apie 90 procentų darbų reikėjo atlikti nuo pradžių. S. U. reikalavo pinigų avansu ir jie mokėjo, pasitikėjo juo. Taip pat mokėjo jam už kurą bei medžiagoms. Kreipėsi į draudimo bendrovę, nes manė, kad butas sugadintas, bet bendrovė įvykio nepripažino draudžiamuoju įvykiu, kadangi buvo neoficialiai samdytas meistras. Nukentėjusioji J. F. parodė, jog S. U. žadėjo butą suremontuoti, tačiau ji ateidama į butą matė, kad darbai nevyksta, įrankių S. U. mažai turėjo, dirbo vangiai ir klausinėdavo, kada ji vėl ateis į butą pasižiūrėti. S. U. sugalvodavo daug įvairių priežasčių, kodėl negali dirbti (tai pirštus susižeidė pjaustydamas kopūstus, tai serga, tai pateko į avariją ir automobilį sudaužė). Ji jau S. U. buvo davusi 1 500 Eur, tačiau S. U. prašė vėl sumokėti arba paskolinti pinigų, bet ji nebemokėjo ir neskolino, tuomet jis supyko ir pasakė, kad su ja daugiau nenori turėti reikalų, pradėjo neatsiliepinėti į jos skambučius. Pirmą kartą S. U. sumokėjo 500 Eur (100 Eur avansu ir 400 Eur medžiagoms), apie 100 Eur S. U. galėjo išleisti medžiagoms (pirko cemento, glaisto), grąžos neatidavė. Kitą savaitę sumokėjo 500 Eur, po to paskambino ir pasakė, kad neateis, nes avarija įvyko, mašiną sudaužė. Sakė, kad vienam sunku dirbti, kitą asmenį atsives, bet taip ir neatsivedė. Sumokėjo dar 500 Eur, nes galvojo, kad yra sutartis, po to pretenzijas jai reikš. Trečią savaitę S. U. rasdavo priežasčių nedirbti. Praėjus 3 savaitėms vėl reikalavo pinigų, ji atsisakė, nurodydama, kad mažas procentas darbų padarytas ir, kad už medžiagas duotus pinigus, kurių jis neišleido, užsiskaitytų sau. S. U. prašė paskolinti, ji atsisakė, nebeatėjo, sūnui pasakė, kad neberemontuos ir ji po to rado raktą pašto dėžutėje. Po jo išvykimo, ji iškarto telefonu padarė buto fotonuotraukas, nes draudimas paprašė nufotografuoti. Įvykio registracijos kortelės duomenys patvirtina, kad M. F. 2016-04-06, 21.36 val., pranešė, kad jis su J. F. nukentėjo nuo S. U., kuris pagal pasirašytą būsto remonto sutartį įsipareigojo suremontuoti butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau paėmęs pinigus – 1 500 Eur, darbų neatliko ir pasišalino iš objekto, raktą palikęs pašto dėžutėje. Būsto remontas liko neužbaigtas, todėl gyvenamoji vieta yra sugadinta ir netinkama gyventi (t. 1, b. l. 66, 67). M. F. pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad S. U. neatliko darbų pagal 2016-03-10 sudarytą būsto remonto sutartį (t. 1, b. l. 74).

38. 2017-04-14 darbų atlikimo sutartis patvirtina, kad tarp L. V. ir S. U. (sutartyje pasirašiusio S. V.) buvo sudaryta sutartis dėl dvibučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrengimo. Visa priskaičiuota suma už darbus yra 3 747 Eur, 2017-04-14 dienai vykdytojui jau buvo sumokėta 2 220 Eur suma avansu. Sutartyje nurodyta, jog likusi 1 527 Eur suma už laiku ir kokybiškai atliktus darbus bus sumokėta per 7 kalendorines dienas nuo atliktų darbų akto pasirašymo dienos arba atskiru susitarimu gali būti išmokama dalimis iki darbų vykdymo pabaigos. Vykdytojas įsipareigojo visus darbus pabaigti iki 2017-06-01 (1 t., b. l. 122-123). Nukentėjusysis L. V. parodė, kad jis pasamdė S. U. kotedžo apdailos ir elektros išvedžiojimo darbams. S. U. sutiko atlikti darbus, sakė, kad moka šiuos darbus daryti. Darbų apimtys buvo didelės, reikėjo etapais daryti. Kas savaitę S. U. mokėjo pinigus, taip pat mokėjo už kurą. Po poros mėnesių pamatė, kad per lėtai vyksta darbai, S. U. darbų nebaigė, medžiagų daug sunaudojo ir dingo. S. U. prašė mokėti avansu, jis mokėdavo, nes kai kurie darbai ne iš karto pasimato. Jį iš pradžių įspėjo kaimynai, pasak jų S. U. atvykdavo tik kelioms valandos ir mažai dirbdavo. Kalbėjo su S. U. ir apie sutarties nutraukimą, tačiau pastarasis tikino, kad darbus užbaigs. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad S. U. nuolat rasdavo priežastį, kad jam būtų išmokėti pinigai avansu, kartais visai nesusiję su remonto darbais, ir jis sumokėdavo. Pastebėjo, kad S. U. be reikalo griovė, neteisingų dalykų pridarė, o liepos mėnesį dingo. Jis skambino S. U. kelias savaites, tačiau šis neatsiliepė. Pradėjo jo ieškoti, pagal telefono numerį surado atsiliepimus apie S. U. internete, paaiškėjo, kad S. pavardė skiriasi nuo sutartyje įrašytos, todėl kreipėsi į policiją. Iš viso S. U. sumokėjo už darbus 4 000 Eur. Iš esmės sutampančius parodymus davė ir liudytoja M. V.. Apylinkės teismas nustatė, kad buvo atlikta darbų už 1 330 Eur sumą (ne daugiau nei trečdalis), apgaule pasisavintos L. V. priklausančios 2 670 Eur dydžio piniginės lėšos. Kitų objektų apžiūros protokolu buvo apžiūrėta S. U. pateikta USB laikmena su remonto darbų nuotraukomis ir vaizdo įrašais iš L. V. būsto patalpų. Nuotraukos patvirtina, kad būsto įrengimo darbai nėra baigti, nepadaryta didesnė darbų dalis (t. 1, b. l. 151, 152).

39. Įvertinus visų nukentėjusiųjų parodymus bei kitus paminėtus įrodymus, matyti, jog S. U. dar prieš sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais buvo nesąžiningas, nes prieš imdamasis gyvenamojo būsto remonto (apdailos, elektros išvedžiojimo, apšiltinimo ir kt.) darbų, juos patikino, kad gali atlikti kokybiškai sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, tačiau ne tik iki galo remonto darbų neatliko, o atliktų darbų dalis buvo visiškai nekokybiška. Byloje taip pat nėra duomenų, kad S. U. turėtų reikiamų profesinių įgūdžių statybos darbams, tuo tarpu nukentėjusiajam E. Č. teigė turintis verslo liudijimą ir žadėjo jį jam pateikti, o kitus nukentėjusiuosius patikino, kad gebės atlikti sutartyse numatytus darbus. Be to, nukentėjusiesiems E. Č., J. F., L. V. nurodė klaidingą savo pavardę (E. Č. bendraujant elektroniniu paštu, kitiems – sutartyse). Pasak E. Č., tai jį suklaidino, nes internete, prieš pasirašant sutartį, jis ieškojo atsiliepimų apie „U.“, o ne „U.“, jei būtų žinojęs tikrąją pavardę, būtų S. U. nesamdęs, nes internete yra daug neigiamų atsiliepimų apie jį, kad žmonės neatgauna pinigų ir pan. Apklausiamas apylinkės teisme S. U. nurodė, kad sutartyje su L. V. klaidingą pavardę („V.“) nurodė būtent dėl to, kad internete apie jį buvo daug neigiamų atsiliepimų. Tai rodo, kad S. U. iš anksto turėjo tyčią suklaidinti nukentėjusiuosius, nepriklausomai nuo to, kad dalis iš jų prieš sudarant sutartis neieškojo atsiliepimų apie jį internete. Taigi, sutartis S. U. sudarė su nukentėjusiaisiais leisdamas jiems suprasti, kad jis turi reikiamų gebėjimų ir įgūdžių apdailos darbams.

40. Sutiktina ir su apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusių parodymai patvirtina, kad remonto darbai vyko vangiai, buvo iš esmės imituojami, siekiant kuo daugiau gauti avansu pinigų. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog S. U. supratus, kad pinigų avansu daugiau nebebus duodama, šis darbus be pateisinamos priežasties nutraukdavo, į nukentėjusiųjų telefono skambučius nereaguodavo.

41. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad S. U. jau sudarant sutartis siekė, kad būtų apsunkinta jo suradimo galimybė. Nors S. U. teigė, kad visi nukentėjusieji jį galėjo rasti, nes žinojo jo gyvenamąją vietą, tai paneigta nukentėjusiųjų parodymais ir sutartimis, kuriose S. U. gyvenamoji vieta nenurodyta arba nurodyta melaginga. Nukentėjusioji E. M. teismui parodė, jog į policiją kreipėsi būtent dėl to, kad nežinojo, kur S. U. gyvena, o telefonu jis atsisakė bendradarbiauti. Nukentėjusysis E. Č. apylinkės teismui paaiškino, kad S. U. pradėjus slapstytis (neatvykti į darbą), jis pareikalavo į sutartį įrašyti pastarojo gyvenamąją vietą, prašyti S. U. teko apie 10 min., nes jis nenorėjo. Vėliau paaiškėjo, kad S. U. nukentėjusiajam nurodytoje gyvenamojoje vietoje niekada negyveno. Šią aplinkybę patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja Z. G., nurodžiusi, jog S. U. nurodytu adresu ji gyvena jau 43 metus, tačiau S. U. nepažįsta ir jis nėra gyvenęs sutartyje nurodytu adresu (t. 1, b. l. 63). Nukentėjusysis E. Č. parodė, kad jis S. U. ieškojo internetu (įdėdamas jo vairuojamo automobilio fotonuotrauką), adresą sužinojo tik iš įrankių nuomos bendrovės „D.“ ir tai netikslų. S. U. įkalbėjo grįžti pabaigti darbus, tačiau jis jų neužbaigė (tik išrinko antrą kambarį) ir vėl pasišalino. Pasirašydamas sutartį su L. V. S. U. nenurodė gyvenamosios vietos adreso bei įrašė į sutartį ne savo pavardę „V.“ ir neteisingą asmens kodą. L. V. informaciją apie S. U. surado internete pagal S. U. telefono numerį. Su nukentėjusiąja pasirašytoje sutartyje taip pat įrašyta klaidinga pavardė „U.“. Taigi akivaizdu, kad teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė be teisėsaugos institucijų pagalbos savo turtinius interesus apginti civilinio proceso tvarka.

42. Apibendrinat išdėstytą, konstatuojama, jog prieš nukentėjusiuosius sudarant sutartis bei jų pagrindų reikalaujant pinigų, buvo panaudota apgaulė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. U. su nukentėjusiaisiais pasirašytų sutarčių objektas – įvairūs remonto darbai (tarp jų elektros išvedžiojimas). Sutartys pasirašytos S. U. apžiūrėjus remonto reikalaujančius objektus ir patikinus, kad reikiamus remonto darbus jis gali atlikti. Sutartyse buvo numatyta, kad užsakovas apmoka vykdytojui pagal atliktų darbų aktą išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (sutarčių 4.2. punktas), tačiau, S. U. prašant bei reikalaujant, visi sutartimi sulygti pinigai būdavo sumokėti avansu, nesant jokio darbų atlikimo akto bei esant iš esmės neatliktiems sutartiems darbams. Be to, nors S. U., neturintis atitinkamo išsimokslinimo, nukentėjusiuosius patikino galintis atlikti būsto remonto darbus, nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad kaltininko gebėjimai atlikti apdailos darbus yra abejotini ir nepagrįsti, nes iš esmės visus jo atliktus darbus (tiek kiek jie buvo padaryti), reikėjo perdaryti, o dalis statybinių medžiagų buvo sugadintos. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė be teisėsaugos institucijų pagalbos savo turtinius interesus apginti civilinio proceso tvarka (žr. 41 punktą). Išdėstytos aplinkybės patvirtina apylinkės teismo išvadą, jog S. U. nuo pat pradžių slėpė nuo nukentėjusiųjų reikšmingą informaciją apie save, suklaidindamas nukentėjusiuosius ir įtraukdamas juos į sandorius dėl būsto remonto darbų atlikimo, nors pats nesiekė sukurti tikrų civilinių teisinių santykių, jo tikslas buvo imituojant remonto darbus, bei prašant įvairiais pagrindais avanso – gauti iš nukentėjusiųjų pinigus (už kurą, avansą už darbą), žinant, kad sutartų darbų jis nepadarys. Šios aplinkybės taip pat rodo, kad S. U. siekis gauti kuo didesnę pinigų sumą, iš esmės neketinant atlikti sutartyse numatytų darbų, buvo susiformavęs iš anksto, dar iki sutarčių sudarymo.

43. Esant nustatytam faktui, kad S. U. klaidino nukentėjusiuosius dėl ketinimų vykdyti sutartis ir faktui, kad siekdamas gauti pinigus iš nukentėjusiųjų taikė apgaulės metodą, būtina įvertinti, ar apgaulingos taktikos panaudojimo atvejis įgyjant svetimą turtą pripažintinas nusikalstama veika. Ypatingą reikšmę veikos pripažinimui nusikalstama ir jos kvalifikavimui turi subjektyvieji požymiai – tyčios susiformavimo momentas, apibrėžtumas, padarytos žalos dydis, kaltininko veiksmai siekiant apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės priemonėmis. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia apgaule įgyjant svetimą turtą, turtinę teisę, išvengiant turtinės prievolės ar ją panaikinant, paprastai dėl savanaudiškų paskatų (Kasacinė byla Nr. 2K-65-697/2019).

44. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad panaudotos apgaulės nėra pagrindo laikyti esmine. Taip pat su argumentu, kad pačių nukentėjusiųjų didelis nerūpestingumas lemia tai, kad jų pažeistos teisės turėtų būtų ginamos ne baudžiamąja, o civilinio proceso tvarka.

45. Sutiktina su skundo argumentu, kad nukentėjusiųjų sprendimui samdyti S. U. remonto darbams turėjo įtakos mažesnės (nei tuo metu buvo siūloma) kainos už remonto darbus pasiūlymas. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis. Pažymėtina, kad Lietuvoje dar iki šiol paplitusi praktika remonto darbams samdyti meistrus pagal rastus skelbimus internete, nes šios paslaugos teikėjų trūksta. Be to, neretai tokios sutartys sudaromos žodžiu. Kaip nustatyta pirmiau, nukentėjusiųjų apsisprendimą lėmė nuteistojo užtikrinimas, kad gali atlikti sutartus remonto darbus. Nukentėjusioji E. M. nurodė, kad ji dėl remonto darbų kalbėjo ne su vienu meistru, tačiau jie atsisakydavo dėl mažos darbų apimties, arba nurodydavo, kad išvyksta į užsienį. S. U. skelbimą rado internete, patikėjo juo, sudarė sutartį. Taip pat S. U. skelbimą, kad atlieka būsto remonto darbus, internete rado kiti nukentėjusieji (išskyrus F., kuriems S. U. pasiūlė kitas meistras). Kaip jau minėta, S. U. prieš imdamasis darbo, apžiūrėdavo objektus, patikindavo nukentėjusiuosius, kad gali atlikti reikiamus būsto remonto darbus, E. Č. nurodė turintis ir verslo liudijimą ir žadėjo jį pateikti. Pažymėtina, kad E. Č. prieš pasirašant sutartį bandė ieškoti apie kaltininką informacijos internete, tačiau jos nerado dėl neteisingai nurodytos jo pavardės elektroniniame pašte „U.“. E. Č. teisme nurodė, kad būtent pagal šią pavardę ieškojo atsiliepimų apie nuteistąjį internete ir tik neradęs neigiamų atsiliepimų, nutarė su juo sudaryti sutartį. Su J. F. sudarytoje sutartyje taip pat nurodyta klaidinga „U.“ pavardė (tiek prie „vykdytojo“, tiek prie parašo rekvizitų), kuri nurodyta ir elektroniniame pašte E. Č.. Pats S. U. patvirtino, kad sutartyje su L. V. nurodė neteisingą pavardę „V.“, nes internete yra daug blogų atsiliepimų apie jį. Taigi, šios bei anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nukentėjusiųjų apsisprendimą samdyti S. U. lėmė ne tik siūloma patraukli remonto darbų kaina, bet ir jo patikinimas, kad gali juos atlikti per pakankamai trumpus terminus ir kokybiškai, priešingu atveju jie sutarčių nebūtų sudarę. Būtent sudarytos sutartys ir pradėti remonto darbai, tikėjimas S. U., kad jis savo pareigas įvykdys, lėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą (S. U. prašant) mokėti pinigus avansu. Taigi, esant susiklosčiusiai situacijai, galima konstatuoti, jog iš esmės gyvenimiškoje praktikoje įprasti ir neišsiskiriantys sandoriai, buvo paremti tam tikra rizika dėl nekokybiškų, ar mažiau kokybiškų darbo rezultatų, tačiau nukentėjusieji negalėjo suvokti, kad kaltininkas sutartis sudarys net nekindamas savo pareigų įvykdyti, t. y. tik imituos remonto darbus, sudarydamas regimybę dėl sandorių vykdymo, tačiau iš tikrųjų tokiu būdu tik sieks gauti kuo didesnę pinigų sumą iš nukentėjusiųjų.

46. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, nukentėjusiųjų elgesys mokant avansu S. U. dideles pinigų sumas buvo nepakankamai rūpestingas, tačiau šio nukentėjusiųjų elgesio taip pat nėra pagrindo pripažinti šalinančiu S. U. baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, jog nukentėjusieji detaliai ir, nors vienas kito nepažįsta, tapačiai paaiškino aplinkybes dėl S. U. samdymo darbams bei pinigų mokėjimo S. U. avansu. Kaip jau minėta, visi nukentėjusieji patvirtino, kad S. U. patikino, kad gali atlikti reikiamus remonto darbus. Jie, nebūdami šios srities žinovais, neturėjo galimybių iš anksto patikrinti S. U. kompetencijos kaip tik praktikoje. Be to, iš S. U. elgesio (prieš sudarant sutartį ir ją sudarant, nurodant klaidingus savo asmens duomenis) matyti, jog jis taip siekė, kad apie jį nebūtų sužinomi neigiami atsiliepimai internete. Taip pat visi nukentėjusieji nurodė, kad būtent S. U. prašydavo pinigus mokėti avansu, o ne po darbų perdavimo (kaip nurodyta sutartyse), nurodydamas įvairias priežastis (pagalba sūnui, automobilio remontas ir kt.), mokėjo juos įtikinti dėl pinigų perdavimo, ar net jų išsireikalauti. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, jie pinigus mokėjo nes buvo sudarytos sutartys, todėl tikėjo, kad sutartimis prisiimti įsipareigojimai bus įvykdyti. Nukentėjusioji E. M. parodė, kad pinigus mokėjo paveikta nukentėjusiojo psichologiškai, nes, kai ji nusprendė nebemokėti S. U. pinigų, pastarasis pagrasino viską mesti ir išeiti, todėl bijodama prarasti jau sumokėtus pinigus, vėl sumokėjo, tačiau S. U. susirinko daiktus ir nebepasirodė. E. Č. nurodė, kad S. U. nuolat įnirtingai reikalavo apmokėti kuo daugiau į priekį, sakė, kad jam reikia pinigų, kad reikia vaikui, lizingui mokėti, taip pat mokėti už įrankių nuomą ir pan. Iš nukentėjusiųjų M. F. ir J. F. parodymų matyti, kad S. U. reikalaudavo pinigų, J. F. paskutinį kartą atsisakius mokėti ar paskolinti, S. U. supyko ir su ja atsisakė toliau bendrauti. M. F. sumokėjus 500 Eur, S. U. nebepasirodė. L. V. taip pat S. U. sumokėjo visą (net ir daugiau) sutartimi sulygtą sumą prašant kaltinamajam. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad nukentėjusiųjų elgesys nebuvo pakankamai rūpestingas, tačiau šio elgesio nėra pagrindo pripažinti išimtinai nerūpestingu, nes, kaip jau ne kartą minėta, remonto meistrų ieškojimas ir su jais sutarčių sudarymas ir šiai dienai yra paplitusi ir gyvenimiška situacija. Nukentėjusiųjų apsisprendimą mokėti pinigus lėmė nuteistojo užtikrinimas, kad gali atlikti sutartus remonto darbus, kuriuos jis įsipareigojo įvykdyti sutartimis, kurias ir pats atsinešė pasirašyti, taip sustiprindamas pasitikėjimą jo ketinimais. Pasiremiant pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pritaria, pirmosios instancijos motyvams, kad nukentėjusiųjų pasitikėjimas kaltininku ir pinigų mokėjimas avansu buvo paremtas žodiniu ir rašytiniu susitarimu, o S. U. juo piktnaudžiavo. Kaip jau minėta, nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusieji galėjo suvokti, kad kaltininkas tik imituos remonto darbus, sudarydamas regimybę dėl sandorių vykdymo, tačiau iš tikrųjų tokiu būdu tik sieks gauti iš jų kuo didesnę pinigų sumą.

47. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusieji gali apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nukentėjusieji galėtų bandyti ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, teismų praktikoje nepripažįstama aplinkybe, iškart tokius teisinius santykius paverčiančia civiliniais, o kaltininko veiksmus – ne nusikalstama veika. Net jei būna priimti tam tikri teismų sprendimai civilinio proceso tvarka dėl skolos priteisimo, tai nereiškia, kad nukentėjusiesiems nebuvo pasunkinta galimybė ginti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-942/2017).

48. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. U. padarytos veikos atitinka BK 182 straipsnyje įtvirtinto sukčiavimo požymius. Todėl apylinkės teismo sprendimas paliekamas galioti.

Dėl BK 300 straipsnio

49. Apylinkės teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus – nukentėjusiojo L. V. ir liudytojos M. V. parodymus, 2017-04-14 darbų atlikimo sutartį, bei paties kaltinamojo S. U. parodymus, jo prisipažinimą, kad neteisingai įrašė sutartyje savo pavardę ir asmens kodą, konstatavo, jog S. U. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – suklastojo 2017-04-14 darbų atlikimo sutartį įrašydamas joje melagingą informaciją apie save ir savo parašu patvirtino tokios informacijos teisingumą. Įvertinęs S. U. veiksmus dėl nusikalstamos veikos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį padarymą, apylinkės teismas sprendė, jog nėra pagrindo atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

50. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, jog nėra pagrindo atleisti S. U. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnyje mažareikšmiškumo. S. U. gynėjo nuomone, sutarties suklastojimas nebuvo labai pavojinga veika ir nesukėlė reikšmingų padarinių L. V.. Skunde pažymėta, jog L. V., sudarydamas sutartį, netikrino S. U. duomenų, taip pat neieškojo apie jį informacijos internete nei nurodyta sutartyje, nei jokia kita pavarde, todėl nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad ši veika turėjo esminės reikšmės L. V. sudarant sutartį. Apeliantas nesupranta ir teismo argumentacijos dėl kitų sutarčių su užsakovais sudarymo kaip sukčiavimo modelio, nes kitose sutartyse S. U. nurodė savo tikrą pavardę, o sutartis pasirašyta L. V. iniciatyva, ką šis ir parodė teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Gynėjo manymu sutarties suklastojimas nesukėlė reikšmingų padarinių L. V., nes, kaip matyti iš tolimesnių L. V. veiksmų, jis žinojo S. U. duomenis ir galėjo savo teises ginti civilinio proceso tvarka. Apygardos teismas su šiais gynėjo argumentais nesutinka.

51. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų konkretaus nusikaltimo veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką. Taigi, ne tik žalos dydis ar pačios žalos padarymas, bet ir nusikaltimo dalykas, taip pat ir kaltininko kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai turi esminę reikšmę išvadai apie nusikaltimo mažareikšmiškumą.

52. Sprendžiant dėl veikos, nurodytos BK 300 straipsnyje, požymių ir jos pavojingumo, atsakant į apelianto argumentus, kad suklastotas dokumentas nebuvo priežastimi žalai atsirasti, pažymėtina, jog sutartis yra šalių valios objektyvi išraiškos forma. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Pagal teismų praktiką, jei dėl dokumente įrašytų melagingų faktų gali kilti grėsmė fizinių ar juridinių asmenų interesams ar jie gali sukelti asmenims, institucijoms, valstybei teisiškai reikšmingus padarinius, net ir neatsiradus šiems padariniams, toks dokumento suklastojimas laikytinas pavojinga ir paprastai baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnį užtraukiančia veika (Kasacinė nutartis Nr. 2K-306-895/2016). Byloje nustatyta, kad sutartyje buvo suklastoti duomenys tam, kad jei nukentėjusysis sugalvotų ieškoti duomenų pagal kaltininko sutartyje nurodytą pavardę internete, nukentėjusiajam nebūtų pateikiama internete esanti neigiama informacija apie kaltinamąjį. Taigi, S. U. sutartyje nurodydamas klaidingą pavardę, siekė, kad jį būtų sunku identifikuoti ir tai jam neužkirstų kelio vykdyti sukčiavimo. Be to, klaidingo asmens kodo nurodymas rodo, kad taip pat buvo siekiama apsunkinti nukentėjusiajam galimybę savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Šią išvadą patvirtina ir nustatyta aplinkybė, kad į visas sutartis su nukentėjusiaisiais specialiai buvo neįrašomas ir nuteistojo adresas. Nukentėjusysis nurodė, jog netikrino sandorio metu S. U. tapatybės dokumentų, manydamas, jog jis ir yra sutartyje nurodytas asmuo, pastarasis nesitikėjo būti esmingai apgautas. Tuo tarpu nuteistasis klaidingus duomenis į sutartį įrašė siekdamas savanaudiškų tikslų bei apsunkinti jo identifikavimą, suradimą, atsakomybės pareikalavimą, tokie nuteistojo veiksmai laikytini pavojingais, nes sutarties sudarymas buvo pagrindas tarpusavio teisėms ir pareigoms atsirasti, be kita ko reikalauti iš nukentėjusiojo avanso. Savo pareigas pagal sutartį nukentėjusysis vykdė, sumokėjo sutartyje sulygtą kainą. Tuo tarpu S. U. savo pareigų iš esmės visiškai neatliko ir pinigų negrąžino. Vien tai, kad nuteistojo asmenybę nukentėjusysis identifikavo pagal telefono numerį internete, neleidžia daryti priešingos išvados ir nedaro S. U. veiksmų mažiau pavojingais.

53. Taip pat nepagrįstas gynėjo argumentas, kad tik sutartyje su L. V. buvo neteisingai nurodyta pavardė. Neteisingai pavardė nurodyta ir rankraštiniuose įrašuose sutartyje su J. F. „U.“ (nurodant jį kaip vykdytoją ir parašo rekvizituose), tą pačią „U.“ pavardę kaltininkas nurodė ir elektroniniame pašte, kuriuo prieš sutarties sudarymą bendravo su nukentėjusiuoju E. Č., kas taip pat suklaidino šį nukentėjusįjį ir dėl to jis su S. U. sudarė remonto darbų sutartį.

54. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nėra pagrindo S. U. veikos pripažinti mažareikšme.

Dėl kaltinimo vagyste

55. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – nukentėjusiojo L. V. ir liudytojos M. V. parodymus, įrankių pirkimo kvitus, padarė išvadą, kad šių įrodymų pakanka konstatuoti, kad S. U. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2017-07-18, atlikdamas būsto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apdailos darbus, iš šio būsto pavogė L. V. priklausančius įrankius: perforatorių „Makita“, akumuliatorinį gręžtuvą „Bosh“, kampinį šlifuoklį „Makita“ ir tokiu būdu pagrobė svetimą - L. V. priklausantį 320,99 eurų vertės turtą.

56. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog S. U. pavogė L. V. priklausančius įrankius. Pasak gynėjo, teismas, pripažindamas, kad L. V. parodymai dėl vieno iš įrankių paneigti įmonės, kurioje jis neva pirko šį įrankį, pateiktais duomenimis, teismas nevertino to, kad kitų L. V. pateikti įrankių įsigijimo dokumentai yra išblukę, neįskaitomi, todėl ir dėl šių įrankių egzistavimo kyla pagrįstų abejonių. Be to, gynėjo nuomone, net ir pripažinus, kad nurodomi kaip pagrobti įrankiai iš tiesų egzistavo, surinkti įrodymai nepatvirtina, kad juos pagrobė būtent S. U.. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad įrankiai nerasti, nėra nei vieno liudytojo, kuris patvirtintų jog būtent S. U. pagrobė minėtus daiktus.

57. Priimdamas tokią išvadą apylinkės teismas rėmėsi nukentėjusiojo L. V. ir liudytojos M. V. nuosekliais parodymais, kad tik vienas S. U. šiuos įrankius galėjo paimti, nes turėjo raktus nuo būsto, žinojo signalizacijos kodą, į namą įsilaužta nebuvo, įrankiai dingo vasarą, kai kiti meistrai nedirbo (J. dirbo iki S. U. atėjimo kovo mėnesį, o laiptininkai dirbo gegužės mėnesį, tačiau jiems signalizacijos kodas nebuvo duotas, nes tuo metu dirbo S. U.). L. V. taip pat parodė, kad staklės ir kiti įrankiai dingo liepos mėnesį, kai iš darbo vietos pasišalino S. U.. Kadangi liepos mėnesį daugiau dirbančiųjų be S. U. name nebuvo, įrankius galėjo paimti tik S. U.. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas paneigė S. U. argumentus, kad tuo metu, kai jis dirbo pas nukentėjusįjį, ten dirbo ir kiti asmenys. Su šiomis apylinkės teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka ir papildomai nebekartoja.

58. Apygardos teismas sutinka ir su apylinkės teismo argumentu, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais. Vien tai, kad L. V. nukentėjo nuo neteisėtų S. U. veiksmų, neįrodo, kad jis suinteresuotas apkalbėti S. U.. Be to, jo pareiškimas dėl įvykdyto sukčiavimo pasitvirtino. Gynėjo manymu, nukentėjusiojo parodymų nėra pagrindo pripažinti patikimais, nes iš kaltinimo buvo pašalintas staklių pagrobimas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog iš kaltinimo pašalintas pjaustymo staklių pagrobimas, kadangi byloje nepakako surinktų duomenų neabejotinai išvadai dėl staklių įsigijimo pagrįsti, tačiau tai savaime nedaro melagingais nukentėjusiojo parodymų, nes abejonės dėl staklių (ne)įsigijimo, esant priešingai nukentėjusiojo ir kaltinamojo versijai, liko taip ir nepašalintos (nei patvirtintos, nei paneigtos). Be to, nukentėjusiojo L. V. parodymus, kad jis kaltinime nurodytus įrankius turėjo, patvirtina jo pateikti čekiai, iš kurių matyti, jog gręžtuvas „Bosch“ buvo įsigytas už 131,11 Eur, perforatorius įsigytas už 124,89 Eur, o kampinis šlifuoklis už 64,99 Eur. Prekės įsigytos 2016 m. rugsėjo-spalio mėnesį (t. 1, b. l. 119-121). Priešingai nei nurodo gynėjas, čekiai dėl perforatoriaus, kampinio šlifuoklio yra pakankamai aiškiai įskaitomi: „šlifuokl kamp 9558 HNR (125 MM)“, įsigytas už 64,99 Eur 2006-10-01 (t. 1, b. l. 121); „perforatorius elektr HR2300“, įsigytas 2016-09-04 už 124,89 Eur (t. 1, b. l. 120). Čekis dėl gręžtuvo įskaitomas iš dalies: „gręžt akum <...> 14.4 V-LI 2x2,0 AH“, įsigytas už 131,11 Eur 2016-10-15 (t. 1, b. l. 119).

59. Pasiremdama pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog byloje surinktų įrodymų pakanka neabejotinai išvadai, kad įrankius (perforatorių „Makita“, akumuliatorinį gręžtuvą „Bosh“, kampinį šlifuoklį „Makita“) pagrobė S. U..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. U. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jurgita MačionytėVitalija NorkūnaitėNida Vigelienė