Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-01-07 · Civilinė byla Nr. 2A-68-241/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-07
Bylos Nr.
2A-68-241/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Egidijus Žironas
Atsakovas
J. M.
Ieškovas
A. Š.
Kategorijos
  • 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-68/241/2015Proceso Nr. 2-55-3-02850-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8.; 63.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui J. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 160 000 Lt skolos, 100 800 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. spalio 23 d. paskolino atsakovui 160 000 Lt, kuriuos gavęs, atsakovas surašė paskolos raštelį ir įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2006 m. gruodžio 31 d. bei mokėti 12 procentų dydžio metines palūkanas, tačiau laiku paskolos negrąžino, į raginimus grąžinti paskolą nereaguoja.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas 2014 m. sausio 7 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkintino visiškai. Atsakovas nesutiko su preliminaraus spendimo dalimi dėl priteistų palūkanų ir prašė ieškinio dalį atmesti bei reikalavimui dėl palūkanų taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė. Ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 160 000 Lt skolos, 96 000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 256 000 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. sausio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 042 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

Vertindamas šalių sudarytos sutarties sąlygą dėl palūkanų, teismas sprendė, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad šalys buvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo termino. Teismas nurodė, kad labiau tikėtina, jog šalys tarėsi tik dėl pačios paskolos sumos grąžinimo termino, o ne dėl palūkanų mokėjimo termino. Teismas pažymėjo, kad atidaus, rūpestingo ir protingo asmens vertinimu, paskolos sutarties sąlyga dėl palūkanų mokėjimo tik iki tam tikros konkrečios datos, nesiejant palūkanų mokėjimo su pačios paskolos sumos grąžinimo momentu, būtų neprotinga ir tokiomis sąlygomis šalys sutarties nesudarytų. Teismas įvertino ieškovo pateiktą dokumentą, kuriuo ieškovas grindė savo argumentus, jog atsakovas iki 2008 m. rugsėjo 30 d. mokėjo palūkanas ir pripažino, kad šis dokumentas vienareikšmiškai negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, jog atsakovas iš tikrųjų mokėjo palūkanas, tačiau ieškovo pozicija, jog jis kreipdamasis į teismą prašo priteisti palūkanas nuo minėtos datos, sudaro prielaidas konstatuoti, jog labiau tikėtina, kad atsakovas palūkanas mokėjo iki ieškovo nurodytos datos. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šalys, sudarydamos paskolos sutartį, susitarė tik dėl palūkanų dydžio, ir atsakovo prievolė mokėti palūkanas išlieka iki visiško paskolos sumos grąžinimo. Teismas tenkino atsakovo prašymą dėl senaties termino reikalavimui priteisti palūkanas taikymo ir ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas daugiau nei už 5 metus atmetė – priteisė ieškovui iš atsakovo 96 000 Lt palūkanų. Atsakovo argumentus, jog šalių sutartos palūkanos yra pernelyg didelės ir turi būti mažinamos, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad dėl palūkanų šalys susitarė laisva valia. Abi sutarties šalys yra fiziniai asmenys, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog atsakovas buvo priverstas sudaryti sutartį ar atsakovas būtų buvęs priklausomas nuo ieškovo, turėjęs ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių ir pan., todėl sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.228 straipsnio ir keisti šalių sudarytos sutarties sąlygą dėl palūkanų dydžio bei mažinti šalių sutartų palūkanų dydį. Konstatavęs, kad atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, priteisė ieškovui penkių procentų dydžio procesinės palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo vadovautis atsakovo nurodyta vienerių metų vidutine tarpbankinių palūkanų norma, kadangi šalys buvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo po truputį daugiau nei dviejų mėnesių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 96 000 Lt palūkanų, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl 100 800 Lt palūkanų priteisimo atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išaiškino paskolos raštelį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo prievolė mokėti palūkanas išlieka iki visiško paskolos sumos grąžinimo. Paskolos raštelio turinys patvirtina, kad sudarant sutartį jo valia buvo tokia, kad 12 procentų metines palūkanas ieškovui moka tik iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir palūkanos skaičiuojamos tik iki 2006 m. gruodžio 31 d. Palūkanos už laikotarpį, einantį po nurodytos dienos, neturi būti skaičiuojamos.

2. Teismas nesivadovavo lingvistiniu paskolos raštelyje vartojamo žodžio „išmokėti“ aiškinimu. Paskolos raštelyje nėra tiesioginių nuorodų, kad palūkanas įsipareigoja mokėti iki paskolos grąžinimo. Paskolos raštelio formuluotė ir lingvistinis aiškinimas patvirtina, kad paskolos rašteliu jis ketino atiduoti pinigų sumą (išmokėti) lygią 12 procentų metinių palūkanų, apskaičiuotų iki 2006 m. gruodžio 31 d.

3. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad rūpestingo ir protingo asmens vertinimu, paskolos sutarties sąlyga dėl palūkanų mokėjimo iki tam tikros konkrečios datos, nesiejant palūkanų mokėjimo su pačios paskolos sumos grąžinimo momentu, būtų neprotinga ir tokiomis sąlygomis šalys sutarties nesudarytų. CK 6.156 straipsnio 1 dalis įtvirtina sutarčių laisvės principą, o 4 dalis nustato, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra. Taigi įstatymas sudaro sąlygas asmenims laisvai susitarti dėl sutarties nuostatų. Šalių susitarimas buvo galimas ir įstatymo nuostatos tai leido.

4. Priteisdamas 12 procentų dydžio metines palūkanas teismas neįvertino šių palūkanų dydžio, neatsižvelgė į tai, kad 2006 m. spalio 23 d. VILIBOR palūkanos tebuvo 3,85 procentai. Paskolos raštelyje buvo sutarta dėl daugiau nei 4 kartus didesnės metinės palūkanų normos (12 %), tai patvirtina, kad pasiskolinti pinigų iš banko buvo galima su žymiai mažesnėmis palūkanomis, nei nurodytos paskolos raštelyje. Tokia didelė paskolos raštelyje nurodyta palūkanų norma patvirtina jo tikrąjį ketinimą palūkanas mokėti tik iki 2006 m. gruodžio 31 d.

5. Priešingai nei nurodė teismas, rūpestingo ir protingo asmens vertinimu, Paskolos raštelio sąlyga dėl tokių didelių 12 % metinių palūkanų nesiejant palūkanų mokėjimo iki tam tikros konkrečios datos, o siejant su pačios paskolos sumos grąžinimo momentu, būtų neprotinga ir tokiomis sąlygomis šalys (atsakovas) sutarties nebūtų sudariusios.

6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas labiau patvirtina, kad atsakovas palūkanas mokėjo iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 202 straipsnio reikalavimo neatitinkančia rašytinio įrodymo kopija, kurios originalas nebuvo pateiktas, kaip patvirtinančia paskolos raštelio sąlygą apie tai, kad šalys sutarė dėl palūkanų mokėjimo iki paskolos grąžinimo. Teismas nemotyvavo, kaip rašytinio įrodymo kopija yra susijusi su paskolos rašteliu.

7. Ieškovas galėtų reikalauti palūkanas priteisti už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., kurios turėjo būti išmokėtos 2006 m. gruodžio 31 d. Ieškovas į teismą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 16 d, todėl tokiam ieškovo reikalavimui jau yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti.

8. 2006 m. spalio 23 d. vidutinė metinė palūkanų tarpbankinė norma skolinant litais buvo 3,85 procento, tad paskolos raštelyje buvo sutarta dėl daugiau nei 4 kartus didesnės metinės palūkanų normos (12 %), nei tuo metu buvo vidutinė tarpbankinė palūkanų norma (3,85 %). Vien šios aplinkybės sudaro pagrindo teigti, kad paskolos raštelyje susitarimas dėl tokių didelių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams. Šios aplinkybės teismas nevertino ir dėl jos nepasisakė, tai lėmė netinkamą Lietuvos banko svetainės duomenų interpretavimą. Po teismo sprendimo priėmimo pervedė ieškovui 20 000 Lt paskolos dalies grąžinimui. Dalinis prievolės įvykdymas, taip pat sudaro pagrindą teismui svarstyti, dėl palūkanų mažinimo.

Atsiliepimas

Ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Neaiškumų dėl sutarties sąlygų nėra. Sutarties tekstas aiškus ir paprastas, atsakovas įsipareigojo iki 2006 m. gruodžio 31 d. grąžinti paskolą ir išmokėti 12 procentų metines palūkanas.

2. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi VILIBOR palūkanų norma, kadangi palūkanų dydį šalys nustatė susitarime. Atsakovas mokėjo palūkanas iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

3. Atsakovas nepagrįstai prašo taikyti ieškinio senatį. Atsakovas paskolos negrąžino, todėl taikoma CK 1.127 straipsnio 5 dalis, nes atsakovas, nemokėdamas paskolos, tęsia prievolės grąžinti paskolą pažeidimą.

4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad palūkanų dydis turėtų būti mažinamas. Palūkanų dydį nustatė atsakovas, toks susitarimas neprieštarauja teisės aktams bei sąžiningumo ir protingumo kriterijams, sudarytas šalių laisva valia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2006 m. spalio 23 d. paskolino atsakovui iki 2006 m. gruodžio 31 d. 160 000 Lt. Atsakovas savo ranka surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad jis paskolino iš ieškovo 160 000 Lt bei įsipareigoja grąžinti skolą iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir išmokėti 12 procentų metinių palūkanų (1 t., 3 b. l.).

Tarp šalių kilo ginčas dėl sandorio sąlygos, nustatančios palūkanų dydį, aiškinimo. Šalys nesutaria dėl palūkanų skaičiavimo termino. Ieškovas teigia, kad palūkanas susitarta mokėti iki visiško paskolos grąžinimo, o atsakovas teigia, kad tik iki 206 m. gruodžio 31 d. Teismas konstatavo, kad negalima teigti, jog šalys vienareikšmiškai buvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo termino, tačiau, atsižvelgdamas į paskolos sutarties prasmę, padarė išvadą, kad atsakovo prievolė mokėti palūkanas išlieka iki visiško paskolos grąžinimo. Apelianto manymu, teismas netinkamai aiškino paskolos raštelio turinį, neatsižvelgė į atsakovo ketinimą palūkanas mokėti tik iki 2006 m. gruodžio 31 d., todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl palūkanų mokėjimo termino.

Dėl palūkanų mokėjimo termino

Sutarčių aiškinimo taisyklių, reglamentuotų CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinimo bei taikymo klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013). Tais atvejais, kai aiškinant konkrečią sutartį jos šalys skirtingai vertina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Taikant objektyvųjį sutarčių aiškinimo būdą sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-670/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino paskolos raštelio turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad iš paskolos raštelio negalima daryti išvados, kad atsakovas palūkanas įsipareigojo mokėti tik iki 2006 m. gruodžio 31 d. Apeliantas teigia, jog teismas nesivadovavo lingvistiniu sutarties aiškinimo metodu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad paskolos raštelyje nebuvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo termino. Apelianto manymu, raštelyje vartojama sąvoka „išmokėti“ patvirtina jo įrodinėjamą aplinkybę, kad palūkanas susitarta mokėti tik iki 2006 m. gruodžio 31 d. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Atsakovo vartojamas žodis „išmokėti“ nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad susitarta dėl palūkanų mokėjimo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Žodis „išmokėti“ reiškia atsakovo įsipareigojimą mokėti palūkanas, tačiau neapibrėžia palūkanų mokėjimo termino. Šiuo atveju kito žodžio pavartojimas, pavyzdžiui „sumokėti“ raštelio turinio nekeistų, todėl nei lingvistinis žodžio „išmokėti“ aiškinimas, nei visas raštelio turinys, nei jame vartojama sakinių konstrukcija nepatvirtina atsakovo įrodinėjamos aplinkybės, kad palūkanas jis įsipareigojo mokėti tik iki 2006 m. gruodžio 31 d.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aiškus palūkanų mokėjimo terminas raštelyje nenurodytas, todėl vadovaujamasi bendromis paskolos teisinius santykius reglamentuojančia nuostatomis. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Aptartas paskolos santykių teisinis reglamentavimas patvirtina, kad tuo atveju, kai paskolos dalykas yra pinigai, paskolos sutartis yra atlygintinė. Tai reiškia, kad atsakovas ieškovo paskolintais pinigais naudojasi už užmokestį, šiuo atveju – mokėdamas paties nustatytas 12 procentų dydžio palūkanas. Minėta, kad pagal CK 6.872 straipsnio 2 dalį palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Iš paskolos raštelio turinio negalima daryti išvados, kad palūkanos nustatytos tik iki 2006 m. gruodžio 31 d., todėl yra pagrindas vadovautis aptartomis CK nuostatomis, numatančiomis, kad palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo. Atsakovas tik vienu atveju būtų galėjęs mokėti palūkanas iki jo nurodomos datos, t. y. tuomet, jei paskolos raštelyje nurodytą dieną būtų ieškovui grąžinęs pasiskolintą sumą.

Atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad laiku negrąžinus pasiskolintų pinigų, paskola taps neatlygintinė ir jis ieškovo pinigais naudosis nemokamai. Toks aiškinimas neatitiktų protingo ir apdairaus žmogaus standarto bei paskolos sutarties esmės.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovo pateiktas dokumentas (39 b. l.) neįrodo, jog atsakovas iki 2008 m. rugsėjo 30 d. mokėjo palūkanas, tačiau šis faktas nedaro įtakos teisingai pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovo pareigos mokėti palūkanas iki paskolos grąžinimo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Atsakovas neteisus, kad teismas, taikydamas ieškinio senaties terminą ir jo pradžią skaičiuodamas nuo 2006 m. gruodžio 31 d., turėjo atmesti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovui mokėjo palūkanas, todėl senaties terminas skaičiuojamas ne nuo 2006 m. gruodžio 31 d., o kiekvieną mėnesį pradedamas skaičiuoti iš naujo. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Atsakovui prašant teismas šį terminą taikė ir ieškovui iš atsakovo priteisė palūkanas tik už penkerius metus. Taigi, taikydamas ieškinio senaties terminą, teismas neturėjo pagrindo visiškai atmesti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Išdėstyti argumentai leidžia spręsti, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, patenkindamas palūkanų priteisimo reikalavimą iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl palūkanų mažinimo

Atsakovo manymu, teismo priteistos 96 000 Lt palūkanos turėtų būti sumažintos, atsižvelgiant į tai, kad 2006 m. spalio 23 d. vidutinė metinė tarpbankinė palūkanų norma skolinantis litais buvo 3,85 procentai bei tai, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo jis pervedė ieškovui 20 000 Lt (102 b. l.). CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatyminės palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra palūkanų mažinimo pagrindų. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pagal šio straipsnio 4 dalį sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paskolos raštelį surašė atsakovas. Palūkanų dydis nustatytas abiejų šalių laisva valia. Būtent už 12 procentų metines palūkanas ieškovas sutiko paskolinti atsakovui 160 000 Lt, o atsakovas sutiko už gautą paskolą mokėti tokio dydžio palūkanas.

Atsakovo nurodytas 2006 m. spalio 23 d. galiojęs tarpbankinių palūkanų dydis (Vilibor), nors ir daugiau nei keturis kartus mažesnis nei paskolos raštelyje susitartas šalių palūkanų dydis, nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės, kadangi paskola sudaryta tarp fizinių asmenų, o Vilibor palūkanos taikomos tarp bankų jiems skolinantis pinigus. Taigi atsakovo nurodomos aplinkybės apie tarpbankinių palūkanų normą nesudaro pagrindo vadovautis nurodytu palūkanų dydžiu bei konstatuoti, kad šalių sutartas palūkanų dydis yra nesąžiningas ar neprotingas.

Pagal Lietuvos banko skelbiamus statistinius duomenis, suteiktų naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams metinė palūkanų norma 2006 m. lapkričio mėnesį siekė 5,59 procentus (www.lb.lt) (CPK 179 str. 3 d.). Paskolos raštelyje nustatytos 12 procentų metinės palūkanos yra didesnės, tačiau toks palūkanų dydis savaime nelaikytinas neprotingu ar nesąžiningu ir nereiškia, kad toks susitarimas prieštarauja sąžiningumo principams. Atsakovas turėjo galimybę pasiskolintą paskolos sumą grąžinti laiku ir jam nebūtų reikėję mokėti palūkanų arba galėjo skolintis pinigus iš banko ir mokėti mažesnes nei šalių sutartos palūkanos. Tačiau paskolos raštelis patvirtina, kad atsakovas turėjo ketinimą pinigus pasiskolinti būtent iš ieškovo ir susitarė dėl nurodyto palūkanų dydžio. Iš atsakovo priteista 96 000 Lt palūkanų suma susidarė dėl to, kad atsakovas penkerius metus nevykdė savo prievolės mokėti palūkanas.

Įstatymas leidžia palūkanas skaičiuoti už ne ilgesnį nei penkerių metų terminą (CK 1.125 str. 9 d.), teismas atsakovui prašant šia įstatymo nuostata vadovavosi, todėl aplinkybė, kad atsakovas penkerius metus nevykdė savo prievolės mokėti palūkanas nesudaro pagrindo mažinti susidariusią palūkanų sumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad po teismo sprendimo priėmimo apeliantas sumokėjo ieškovui dalį pagrindinės skolos, palūkanų dydžio mažinimui įtakos neturi. Sumokėdamas 20 000 Lt atsakovas įvykdė savo prievolės grąžinti ieškovui pasiskolintą pinigų sumą dalį. Ieškovui iš atsakovo priteistos palūkanos paskaičiuotos už penkerius metus, kuomet atsakovas nevykdė savo pareigos grąžinti pasiskolintą pinigų sumą ir mokėti palūkanas, todėl po teismo sprendimo priėmimo sumokėta skolos dalis nesudaro pagrindo mažinti palūkanų sumą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti nustatytų palūkanų dydžio, kadangi jos neprieštarauja nei įstatymams, nei sąžiningumo ir protingumo principams.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino paskolos raštelyje numatytą palūkanų mokėjimo sąlygą, padarė teisingą išvadą, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos iki paskolos grąžinimo, bei pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti nustatytą palūkanų dydį, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 263 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovo apeliacinį skundą atmetus jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.). Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl pagal CPK 98 straipsnį jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidijus Žironas