Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovams Č. K. ir S. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovai 2007 m. balandžio 3 d. papildomai pasiskolino iš ieškovo 2 221 Lt, paskolos santykius įformindami paskolos rašteliu. Ieškovui pareikalavus skolą grąžinti, atsakovai nesutiko ir į raginimus atsiskaityti nereagavo. Skolos rašteliai nėra nuginčyti ir yra galiojantys, todėl atsakovai turi pareigą grąžinti pasiskolintus pinigus.

Pažymėtina, jog atsakovai neprisimena, jog būtų pasirašę paskolos raštelius. Skolos raštelių turinys yra prieštaringas, nėra privalomų rekvizitų, skirtingi parašai, todėl galimai jie yra suklastoti ir turėtų būti paskirta ekspertizė, kad būtų ištirta rašysena. Be to, nėra iš ieškovo gavę ir turėję tokių pinigų sumų. Atsakovų nuomone, ieškovas nepagrindė paskolos dalyko (pinigų perdavimo) fakto, šis faktas neatsispindi paskolos rašteliuose. Taip pat ieškovas nepaaiškino kokiomis aplinkybėmis ir tikslais tariamai skolino atsakovams pinigus ir kokiu būdu pinigai buvo perduoti.

Be to, atsakovai niekada nebuvo įsipareigoję ieškovui parduoti žemę, todėl jis turėtų pateikti įrodymus, kad buvo sudarytas koks nors žemės pirkimo-pardavimo sandoris arba preliminari sutartis (CK 6.165 str.), tačiau tokių įrodymų ieškovas negali pateikti, nes jų nėra. Atsakovai neneigė, kad ieškovas yra kelis kartus apmokėjęs sąskaitas už elektrą, tačiau šią finansinę pagalbą ir kitas smulkias sumas, skirtas alkoholiniams gėrimams pirkti (atsakovas S. K. tuo metu, kai vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas, piktnaudžiavo alkoholiu) atsakovas atidirbo per beveik 6 metų laikotarpį ieškovo sodyboje, dirbdamas įvairius darbus, ir jokio užmokesčio už tai negavo.

Pažymėtina, jog palūkanos paskaičiuotos nepagrįstai, nes nėra jokių skolų, nuo kurių skaičiuojamos palūkanos, todėl jų skaičiavimas neturi teisinio ir faktinio pagrindo. Kadangi skolos rašteliuose nėra nurodyta jokių prievolės įvykdymo terminų, galima būtų laikyti, kad prievolės įvykdymo terminas yra neapibrėžtas (CK 6.53 str. 1, 2d.) ir jos turėtų būti vykdomos pagal pareikalavimą (CK 6.53 str. 2 d.).

2007 m. balandžio 3 d. atsakovai pasirašė skolos raštelį (pakvitavimą), kad pasiskolino iš ieškovo J. P. 2 221 Lt. Skolos grąžinimo terminas raštelyje nenurodytas. Visi trys rašteliai surašyti rusų kalba ant vieno popieriaus lapo. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. gruodžio 4 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad skolos rašteliuose savo vardus, pavardes įrašė ir pasirašė atsakovai. Iš 2014 m. birželio 2 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad atsakovas S. K. 2013 m. gruodžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8-7538 pardavė 0,2468 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), suformuotą 2013 m. birželio 14 d., trečiajam asmeniui A. C.

Nagrinėjamu atveju ieškovas paskolos suteikimą atsakovams grindžia skolos rašteliais (pakvitavimais), kuriuos pats surašė ir kurie buvo pas ieškovą. Atsakovai neigia pinigus gavę, nors raštelius dėl skolos pasirašė. Vertinant skolos raštelių turinį, tekstą, rekvizitus matyti, kad juose nėra įrašo ir ieškovo parašo, kad tikrai pinigus perdavė atsakovams, o atsakovai pinigus gavo. Taip pat skolos rašteliuose nėra nurodytas pinigų perdavimo momentas ir vieta, nėra reikalavimo ar įsipareigojimo pinigus grąžinti, neaišku iki kada skola turėjo būti grąžinta, nėra jokių duomenų kokiu tikslu pinigai buvo skolinami ir kokiomis sąlygomis (palūkanos, netesybos, mokėjimo terminai, prievolės užtikrinimo priemonės ir kt.). Kadangi skolos rašteliuose neužfiksuotas pinigų perdavimo momentas, pareigą įrodyti, kad pinigus atsakovai gavo turi įrodyti ieškovas.

Paskolos rašteliuose nurodyto žodžio „pasiskolinome“ (išvertus iš rusų kalbos) vien lingvistinis aiškinimas, nesant kitų įrodymų taip pat nepatvirtina, kad ieškovas perdavė atsakovams pinigus, o atsakovai pinigus paėmė. Žodžio ,,pasiskolinome“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą, o sutarčių aiškinimo principai ir taisyklės nepripažįsta pažodinio sutarties teksto suabsoliutinimo. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles turi būti atsižvelgiama ne vien į pažodinį teksto aiškinimą, bet ir į sutarties sudarymo aplinkybes, tikruosius sutarties šalių ketinimus ir kita (CK 6.193 str.). Kaip matyti iš skolos raštelių, ieškovo ir atsakovų paaiškinimų teisme, rašteliai buvo surašyti ne paskolos gavėjų, o paties ieškovo. Tai įgalina taikyti contra proferentem taisyklę, pagal kurią abejonės dėl paskolos sutarties sudarymo, pinigų perdavimo paskolos gavėjams turi būti aiškinamos šias sąlygas pasiūliusios šalies (ieškovo) nenaudai ir atsakovų naudai (CK 6.193 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Abejonių nepašalina ir liudytojų parodymai, nes nė vienas liudytojas nepatvirtino pinigų perdavimo fakto, o pats ieškovas pareiškė, kad pinigų perdavimo niekas nematė. Atsakovai viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad pinigų negavo. Ieškovas, būdamas pakankamai atidus, protingas ir rūpestingas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, būdamas įmonės vadovas, privalėjo tinkamai sudaryti paskolos sutartį ir užfiksuoti paskolintų lėšų perdavimą atsakovams, juo labiau, kad pats surašė paskolos raštelius, paskolinius santykius siekė įforminti su mažiau išsilavinusiais asmenimis, neturinčiais patirties pildyti dokumentus, bet to nepadarė.

Teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, jog ieškovas neįrodė pinigų perdavimo atsakovams ir paskolos sutarties sudarymo fakto (CPK 12 str., 178 str.), todėl jo reikalavimas dėl 8 264 Lt ir 2 221 Lt skolos priteisimo laikytinas nepagrįstas ir atmestinas. Netenkinus reikalavimo dėl skolos priteisimo, nėra teisinio pagrindo priteisti palūkanas, kurios paskaičiuotos nuo skolų sumos.

CPK 93 str. 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys atmestas, iš ieškovo priteistinos atsakovams bylinėjimosi išlaidos. Atsakovai prašė priteisti iš ieškovo tokias bylinėjimosi išlaidas: 1 099,54 Lt (318,45 Eur) už rašysenos ekspertizę ir 1 354,77 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, iš viso 1673,22 Eur, tačiau pateikė įrodymus (mokėjimo kvitus, išrašus iš banko sąskaitos), kad apmokėjo ekspertizės išlaidas ir 1 065,19 Eur teisinių paslaugų išlaidas. Šios atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į bylos apimtį, parengtų procesinių dokumentų skaičių, atstovo darbo ir laiko sąnaudas, atliktus procesinius veiksmus, teismo posėdžių skaičių ir trukmę pripažintinos racionaliomis, pagrįstomis ir būtinomis, jos nėra per didelės, atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teisnes paslaugas nustatytus kriterijus, todėl iš ieškovo priteistina atsakovams iš viso 1 383,64 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d., 88 str., 98 str.). Kitų 289,58 Eur teisinių paslaugų išlaidų (jų sumokėjimo) atsakovai nepagrindė, todėl jos nepriteisiamos.

Be to, teismas nepagrįstai susiejo pinigų perdavimo aplinkybę su mokėjimo kvitų turėjimu, kadangi ieškovas mokėjimų kvitų negavo ir jų neprivalėjo turėti. Pinigai buvo skolinami atsakovų prašymu konkrečiam tikslui, tai yra prieš pirkdami arklį ir kitus daiktus bei norėdami atsiskaityti su paslaugų teikėjai ir kitais kreditoriais. Pažymėtina, jog atsako patys kreipdavosi į ieškovą dėl paskolos. Tuo tarpu atsakovai, gavę pinigus, patys atsiskaitydavo su pardavėjais ir paslaugų teikėjais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas tiesiogiai pinigų atsakovams neperdavė, yra nepagrįsta bei paremta tik prielaidomis.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismas be jokio pagrindo priėjo prie išvados, jog 2014 m. spalio 18 d. paskolos sutartis CK 6.875 str. 3 d. prasme nebuvo sudaryta. Atsakovai, kaip minėta, neigė pasirašę paskolos raštelius, tačiau reikalavimo dėl paskolos raštelių pripažinimo negaliojančiais nebuvo pareiškę. Akivaizdu, jog atsakovai nebūtų pasirašę paskolos raštelių, jei paskola jiems nebūtų suteikta ir pinigai nebūtų buvę perduoti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Atsižvelgiant į paskolos raštelių tikslus, jų surašymo aplinkybes bei šalių paaiškinimus, pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui, tai yra atsakovams.

Pažymėtina, jog teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas už tokias paslaugas kaip dokumentų tvirtinimas, išsiuntimas, įteikimas, kopijavimas ir kita.

Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas beveik 10 metų nereikalavo grąžinti pakvitavime nurodytų sumų, todėl atsakovai negali prisiminti, kokiomis aplinkybės jų parašai atsirado pakvitavime. Atsakovų nuomone, parašai galėjo atsirasti tik tokiais atvejais, kaip gavus juos ant tuščio popieriaus lapo ir po to ieškovui pačiam užpildžius pakvitavimą arba apgaulės būdu, gavus atsakovų parašą su vienu pakvitavimo tekstu, o vėliau ieškovui tekstą papildžius. Be to, ieškovo argumentas, jog ieškovas skolino tam tikrą pinigų sumą konkrečiam tikslui yra nepagrįstas, kadangi ieškovas pats tiksliai negali įvardinti laiko ir kokiu tikslu skolino pinigus atsakovams. Tai reiškia, jog jokių paskolų nebuvo.

Be to, atsakovai pažymi jog palūkanų skaičiavimas yra nepagrįstas, kadangi dėl jokių pakvitavime mokėjimų terminų šalys nesusitarė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Paskolos sutartis yra realinis sandoris, tai yra paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn bei paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 str. 1 ir 2 d.). Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).

Nagrinėjamu atveju, ieškovas J. P. tvirtina, jog jis su atsakovais Č. K. ir S. K. sudarė skolos raštelius, kuriais ieškovas atsakovams paskolino tam tikrą pinigų sumą. Ieškovas teigė, jog atsakovams skirtingais skolos rašteliais paskolino skirtingas pinigų sumas, tai yra 8 264 Lt ir 2 221 Lt bei 816 Lt avansą. Skolos raštelius ieškovas grindžia pakvitavimu, iš kurio matyti, jog skolos rašteliai buvo sudaryti: 2004 m. spalio 18 d., 2005 m. lapkričio 29 d. ir 2007 m. balandžio 3 d. Pažymėtina, jog atsakovai nesutinka, kad tarp jų ir ieškovo buvo sudaryti skolos rašteliai, pagal kurias ieškovas atsakovams paskolino pinigų. Be to, atsakovai teigė, jog pagal minėtus raštelius jokių pinigų negavo.

Atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje pinigų perdavimo gavėjams, atsakovams, faktas iš esmės neužfiksuotas apelianto pateiktame pakvitavime, kadangi skolos rašteliai iš esmės neatitinka CK 6.871 str. 3 d. keliamus reikalavimus. Dėl to, šioje byloje sprendžiant, ar buvo pinigų perdavimo atsakovams faktas ar ne, būtina aiškintis šių dokumentų nuostatas, jų surašymo aplinkybes, tikrąją šalių valią.

Vertinant šalių sudarytų rašytinės skolos raštelių tekstą matyti, kad rašteliuose nėra nustatytos šalių pareigos, tai yra nenustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti, o paskolos gavėjui priimti ir grąžinti tam tikrą pinigų sumą. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtuose rašteliuose yra tik atsakovų duomenys, tuo tarpu ieškovo duomenų, parašų – nėra. Nors skolos rašteliuose yra nurodyta konkreti pinigų suma, tačiau nėra numatyta jos grąžinimo sąlyga ir terminai. Taip pat nėra aišku, kokiu tikslu buvo paskolinti pinigai. Teisėjų kolegijos vertinimu, skolos rašteliai neatspindi tikrosios šalių valios, kadangi ji nėra išreikšta aiškiai ir detaliai. Be to, byloje nustatyta, kad paskolos rašteliai visą šį laiką buvo pas ieškovą. Šiuo atveju nurodoma aplinkybė, jog ieškovas nuo paskolos pasirašymo dienos beveik 10 metų nereiškė atsakovams jokių pretenzijų, neeliminuoja ieškovo teisės reikšti teisėto ir pagrįsto reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto (CPK 12 str., 178 str.), todėl jo argumentas, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad paskolos sutartis CK 6.875 str. 3 d. prasme nebuvo sudaryta, yra atmestinas.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, tai yra laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius (ieškovas) turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkai (atsakovai) – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Nagrinėjamu atveju pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui, atsakovams, faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui, ieškovui (CPK 12, 178 str.).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog paskolos raštelio tekstas: „<..> pasiskolinome <...>“ - tiek lingvistine žodžio prasme, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pinigų perdavimas įvyko raštelio pasirašymo metu. Raštelyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjams momento. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Sutarties teksto formuluotė ,,pasiskolinau“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, yra atmestinas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.