Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-376/10

1.1.8.1.1.; 2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

2010 m. lapkričio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų:

G. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, lietuvio, LR piliečio, aukštojo išsilavinimo, vedusio, dirbančio Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Kelių policijos valdybos nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėju, gyvenančiu(duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisto;

V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, lietuvio, LR piliečio, aukštojo išsilavinimo, vedusio, dirbančio Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyresniuoju patruliu, gyvenančio(duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisto;

J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, baltarusio, LR piliečio, vidurinio išsilavinimo, vedusio, nedirbančio, gyvenančio(duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisto, gynėjo adv. Domanto Skebo

apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. nuteistas pagal BK 24 str. 5 d. 225 str. 2 d., BK 24 str. 6 d. 227 str. 2 d., 63 str. 4 d. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėn., pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėn., V. K. nuteistas pagal BK 225 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, J. K. nuteistas pagal BK 227 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėn., pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėju, 2006-09-02 apie 12 val. 06 min. telefoninio pokalbio su J. K. metu sužinojo, kad 2006-09-02 apie 12 val. 00 min. M. K. būdamas neblaivus (policijos pareigūnams panaudojus alkotesterį nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis – apie 1 promilę), vairavo automobilį F. S., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Karačiūnų g., Vilniuje, t. y. padarė LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. numatytą pažeidimą, ir buvo sulaikytas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės vyresniųjų patrulių G. Č. ir V. K., veikdamas M. K. sūnaus J. K. ir savo bei J. K. bendro pažįstamo E. K. prašymais, naudodamasis asmenine pažintimi su V. K., 2006-09-02 apie 12 val. 06 min. telefoninio pokalbio metu V. K. pasiteiravo – ,,Tai gal ten vietoj galit pranumeruot?“, į ką V. K. atsakė, kad – ,,Nelabai išeina“. To paties telefoninio pokalbio metu G. Ž. pasiteiravo – ,,Ta prasme, ten neturi nieko ar kaip?“, ir gavęs teigiamą atsakymą, nurodė V. K., kad – ,,Viskas aišku, supratau. Gerai, duok man jį, aš pasakysiu, jeigu, jeigu ten viskas gerai, tai aš pasakysiu, ir per mane, tada, o jeigu ne, tada darykit, kaip reikia“. V. K. sutikus – ,,Gerai. Šnekėk“, ir perdavus telefoną J. K., G. Ž. telefoninio pokalbio metu J. K. pasakė vėliau nurodysiantis reikalingą sumą bei susitarė dėl pinigų perdavimo laiko ir vietos. J. K. perdavus telefoną V. K., G. Ž. pasiūlė V. K. – ,,Nu tai ,,razberiomsia“ rytoj, ten aš rytoj futbolą žaisiu, jie ateis kaip tik ir vsio“ ir taip sukurstė V. K. pažadėti – ,,Nu tai gerai tada, tvarkoj tada, vsio, davai“, kad jis, V. K., netiesiogiai – per G. Ž., priims J. K. siūlomą kyšį už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. dėl vairavimo neblaiviam nesurašymą, ir 2006-09-02 apie 12 val. 15 min. Karačiūnų g., Vilniuje, iš J. K. tiesiogiai priimti dalį kyšio – 100 litų, už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. nesurašymą. Šiais veiksmais G. Ž. sukurstė V. K. pažadėti netiesiogiai priimti kyšį ir savo naudai tiesiogiai priimti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Taip pat, G. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėju, 2006-09-02 apie 12 val. 06 min. telefoninio pokalbio su J. K. metu sužinojo, kad 2006-09-02 apie 12 val. 00 min. M. K. būdamas neblaivus (policijos pareigūnams panaudojus alkotesterį nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis – apie 1 promilę), vairavo automobilį F. S., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Karačiūnų g., Vilniuje, t. y. padarė LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. numatytą pažeidimą, ir buvo sulaikytas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės vyresniųjų patrulių G. Č. ir V. K.. 2006-09-02 apie 12 val. 06 min. telefoninio pokalbio metu kurstė V. K. kyšininkauti, o pastarajam perdavus telefoną J. K., tolesnio telefoninio pokalbio metu G. Ž. sužinojo J. K. turimą pinigų sumą – ,,Ne, nu tai mes turim 150“ , ir nurodė šią pinigų sumą esant per mažą – ,,Tai ką, tu juokauji 100..“. J. K. išreiškus ketinimą papirkti policijos pareigūną netiesiogiai – ,,Ne, ne tu, ne, supranti, tai aš po to nu atvežčiau, ar tau perduočiau“ ir patikinus, kad – ,,Nu, nu, nu tai supranti, nu nedingsiu, nu. Aš tau rytoj...“, G. Ž. pasakė nurodysiantis reikalingą sumą – ,,Nu tai karoče, žiūrėk, reiškia taip, aš tau pasakysiu kiek, bet ne dabar“, ir nurodė pinigų perdavimo laiką ir vietą – ,,Ir reiškiasi, paskui, rytoj sekmadienį futbolas bus“, ,,Tai vat ateisi į futbolą“. Taip pat G. Ž. paaiškino, kad jis gali laiduoti už M. K., arba M. K. bus nubaustas – ,,A, nu viskas aišku, karoče, situacija tokia, nu kaip norit, arba aš galiu dabar ,,ručnutsia“, arba ne, ir formins, ir bus tada jums iki ,,poltaruškės“ arba ,,poltara goda“ ir gavo J. K. sutikimą – ,,Nu tai gerai, rytoj tada susitinkam“. J. K. perdavus telefoną V. K., tolesnio telefoninio pokalbio metu G. Ž. sukurstė V. K. pažadėti netiesiogiai – per G. Ž., priimti J. K. siūlomą kyšį už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. dėl vairavimo neblaiviam nesurašymą, ir 2006-09-02 apie 12 val. 15 min. Karačiūnų g., Vilniuje, iš J. K. tiesiogiai priimti dalį kyšio – 100 litų, už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. nesurašymą. Vėliau, 2006-09-02 tiksliai nenustatytu laiku, telefoninio pokalbio metu G. Ž. susitarė su J. K. dėl kitos skirto V. K. kyšio dalies – 500 litų, perdavimo G. Ž.. Vykdant šį nusikalstamą susitarimą, 2006-09-03 apie 10 val. futbolo stadione, esančiame Baltupių g., Vilniuje, M. K., E. K. supažindintas su G. Ž., perdavė G. Ž. 500 litų. Šiais veiksmais G. Ž. padėjo J. K. tiesiogiai ir M. K. netiesiogiai papirkti valstybės tarnautoją – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį V. K., siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus.

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės vyresniuoju patruliu, kartu su Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės vyresniuoju patruliu G. Č. užfiksavo, kad 2006-09-02 apie 12 val. 00 min. M. K. būdamas neblaivus (policijos pareigūnams panaudojus alkotesterį buvo nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis – apie 1 promilę) vairavo automobilį F. S., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Karačiūnų g., Vilniuje, t. y. padarė LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. numatytą pažeidimą, ir jį sulaikė. 2006-09-02 apie 12 val. 06 min. jis, V. K., telefoninio pokalbio metu G. Ž. paklaustas – ,,Tai gal ten vietoj galit pranumeruot?“, atsakė, kad – ,,Nelabai išeina“, o G. Ž. pasiteiravus – ,,Ta prasme, ten neturi nieko ar kaip?“, atsakė teigiamai, po ko G. Ž. nurodė jam, V. K., kad – ,,Viskas aišku, supratau. Gerai, duok man jį, aš pasakysiu, jeigu, jeigu ten viskas gerai, tai aš pasakysiu, ir per mane, tada, o jeigu ne, tada darykit, kaip reikia“. Taip palenktas G. Ž., jis, V. K., po tarp G. Ž. ir M. K. sūnaus J. K. vykusio telefoninio pokalbio, gavo G. Ž. pasiūlymą – ,,Nu tai ,,razberiomsia“ rytoj, ten aš rytoj futbolą žaisiu, jie ateis kaip tik ir vsio“, su neteisėtu G. Ž. pasiūlymu sutiko – ,,Nu tai gerai tada, tvarkoj tada, vsio, davai“, t. y. pažadėjo, kad jis, V. K., netiesiogiai – per G. Ž., priims J. K. siūlomą kyšį už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. dėl vairavimo neblaiviam nesurašymą, ir 2006-09-02 apie 12 val. 15 min. Karačiūnų g., Vilniuje, savo naudai iš J. K. tiesiogiai priėmė dalį kyšio – 100 litų, už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. dėl vairavimo neblaiviam nesurašymą. Šiais veiksmais V. K. pažadėjo netiesiogiai priimti kyšį ir savo naudai tiesiogiai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, po to, kai 2006-09-02 apie 12 val. 00 min. jo tėvas M. K. būdamas neblaivus (policijos pareigūnams panaudojus alkotesterį buvo nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis – apie 1 promilę) vairavo automobilį F. S., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Karačiūnų g., Vilniuje, t. y. padarė LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. numatytą pažeidimą, ir buvo sulaikytas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės vyresniųjų patrulių V. K. ir G. Č., 2006-09-02 apie 12 val. 03 min. telefonu kreipėsi į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėją G. Ž., kuriam nurodė, kad – ,,Supranti, yra biški problema“, ,,Nu, sustabdė biški“. 2006-09-02 apie 12 val. 06 min. telefoninio pokalbio su G. Ž. metu J. K. paaiškino įvykio aplinkybes – ,,Nu matai, važiavom iš grybų, tėvą sustabdė ir pripūtė vieną“, į G. Ž. klausimą – ,,Apiformino?“, atsakė – ,,Nu ne dar“, taip pat nurodė įvykio vietą – ,,Nu, prie Tapelių ežero“, apibūdino pažeidimą nustačiusius pareigūnus ir jų automobilį – ,,Nu, kelių policija“, ,,Venta“, bei paprašė – ,,Tai imk va, pašnekėk“ ir perdavė telefoną V. K.. Tolesnio telefoninio pokalbio metu G. Ž. pakursčius V. K. kyšininkauti ir pastarajam perdavus telefoną J. K., jis, J. K., nurodė G. Ž. turimą pinigų sumą – ,,Ne, nu tai mes turim 150“. G. Ž. įvertinus šią pinigų sumą esant per mažą – ,,Tai ką, tu juokauji 100..“, J. K. išreiškė ketinimą netiesiogiai papirkti policijos pareigūną – ,,Ne, ne tu, ne, supranti, tai aš po to nu atvežčiau, ar tau perduočiau“ ir patikino, kad – ,,Nu, tai supranti, nu nedingsiu, nu. Aš tau rytoj...“. To paties telefoninio pokalbio metu G. Ž. pasakė J. K. nurodysiantis reikalingą sumą – ,,Nu tai karoče, žiūrėk, reiškia taip, aš tau pasakysiu kiek, bet ne dabar“, ir nurodė pinigų perdavimo laiką ir vietą – ,,Ir reiškiasi, paskui, rytoj sekmadienį futbolas bus“, ,,Tai vat ateisi į futbolą“. G. Ž. paaiškinus, kad jis gali laiduoti už M. K., arba M. K. bus nubaustas – ,,A, nu viskas aišku, karoče, situacija tokia, nu kaip norit, arba aš galiu dabar ,,ručnutsia“, arba ne, ir formins, ir bus tada jums iki ,,poltaruškės“ arba ,,poltara goda“, jis, J. K., sutiko su neteisėto G. Ž. sumanymo sąlygomis – ,,Nu tai gerai, rytoj tada susitinkam“. J. K. perdavus telefoną V. K. ir tolesnio telefoninio pokalbio metu G. Ž. sukursčius V. K. pažadėti netiesiogiai – per G. Ž., priimti J. K. siūlomą kyšį už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. dėl vairavimo neblaiviam nesurašymą, 2006-09-02 apie 12 val. 15 min. Karačiūnų g., Vilniuje, J. K. tiesiogiai davė V. K. dalį kyšio – 100 litų, už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. nesurašymą. Vėliau, 2006-09-02 tiksliai nenustatytu laiku, telefoninio pokalbio metu J. K. susitarė su G. Ž. dėl kitos V. K. skirto kyšio dalies – 500 litų, perdavimo G. Ž.. Vykdant šį nusikalstamą susitarimą, 2006-09-03 apie 10 val. futbolo stadione, esančiame Baltupių g., Vilniuje, M. K., E. K. supažindintas su G. Ž., perdavė G. Ž. 500 litų. Šiais veiksmais, padedant G. Ž., J. K. pažadėjo netiesiogiai duoti ir tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės vyresniajam patruliui V. K., siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus.

Nuosprendis yra grindžiamas pokalbių frazėmis, paimtomis iš telefoninio pokalbio įrašo. Vertinant šį įrašą ir sprendžiant dėl jo pripažinimo įrodymų, nebuvo ištirtas tokio pobūdžio duomenų šaltinis, šių duomenų gavimo teisėtumas.

LR BPK 20 str. 1 d. nustato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tai ar telefono pokalbių įrašas yra gautas įstatymo nustatyta tvarka - į bylą nėra pateikta teismo nutartis dėl šių veiksmų sankcionavimo.

Operatyvinės veiklos įstatymo 17 str. numato, kad įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. Įstatymo 3 str. 8 d. numato, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka - motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė bei jos fiksavimas, net ir žinant apie tokią kontrolę vienam iš jų, reikalauja motyvuotos teismo nutarties, išskyrus atvejus, kai asmuo paprašo arba sutinka su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrenginiais.

Šiuo atveju byloje yra tik tarnybinis pranešimas apie tai, kad pokalbių kontrolė buvo vykdoma pagal Vilniaus apygardos teismo nutarimą (2 t. 40 l.), tačiau pati teismo nutartis nėra pateikta. Todėl byloje nėra jokių duomenų apie tai ar operatyviniai veiksmai (pakalbių kontrolė ir fiksavimas) buvo atlikti įstatymų nustatyta tvarka, ar šie veiksmai buvo sankcionuoti. Nėra galimybės įsitikinti duomenų gavimo leistinumu. Gynyba neturėjo galimybės įsitikinti, kad garso įrašas iš tiesų buvo daroma teisėtai.

LAT b.b. Nr. 2K-356/2008 pasisakė, kad, tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje būtina remtis duomenimis, gautais ne pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, būtina patikrinti, ar buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos jie buvo gauti. Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, privalo patikrinti: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais. Toks įpareigojimas kyla iš BPK 20 straipsnio 4 dalies, nustatančios, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.

Šiuo atveju į bylą nėra pateikta nutartis, patvirtinanti telefoninių pokalbių kontrolės teisėtumą. Vien tik nuoroda tarnybiniame pranešime apie VAT nutartį nėra pakankami duomenys, įrodantys, kad buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų.

Teismo nuomonė apie tai, kad pokalbių metu buvo suderinta dėl pareigūnų papirkimo yra grindžiamas prielaidomis apie tai, kad jo ginamasis yra instruktuojamas kaip ir kada perduoti kyšį. Tačiau tai tėra prielaida, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Jokių konkrečių užuominų apie kyšį pokalbių metu nebuvo ištarta. Pažymėtina, kad nei vienas iš nuteistųjų nepatvirtino teismui, kad įraše yra jų balsai ar kad pokalbis yra tarp kaltinamųjų. Nesant duomenų apie tai, kad garso įraše užfiksuotas būtent nuteistųjų pokalbis, šiuo įrašu negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apklausti policijos pareigūnai V. K. ir G. Č. pabrėžė, kad jokie pinigai jiems nebuvo duoti, vairuotoją M. K. paleido neįforminę pažeidimo, nes manė, kad jis yra pareigūno G. Ž. pažįstamas ar giminaitis, be to, jie patys nebuvo įsitikinę, kad M. K. tikrai neblaivus. Kaltintojas akcentuoja, kad pareigūnai neva privalėjo vežti vairuotoją į komisariatą, įforminti pažeidimą. Tokio pobūdžio argumentus kaltintojas (o ne teismas) turėtų pagrįsti konkrečių teisės aktų (pareigybinių instrukcijų ir pan.) nuostatomis, įrašydamas šių teisės aktų pažeidimus į kaltinimą. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

J. K. yra nuteistas už tai, kad jis perdavė kyšį, t.y. pareigūnas V. K. juos gavo, kad jų nepasisavino kiti asmenys. Tačiau duomenų apie tai, kaip, kada buvo perduoti pinigai ir ar tikrai V. K. buvo perduota visa 600 Lt suma, byloje nėra.

Teismas remiasi J. K. pirminiais parodymais apie tai, kad jis neva perdavė kyšį. Tačiau net ir analizuojant šiuos parodymus negalima daryti tokio pobūdžio išvados apie J. K. padarytus veiksmus. J. K. pirminėse apklausose nurodė: „grįžus namo man paskambino G. Ž. ir pasakė, kad dar reikės 500 Lt, todėl kitą dieną tėvas M. K. nuėjo į stadioną ir padavė pinigus kažkokiam vyrui“ (5 t., 58 l.). Surašant šiuos parodymus liko neišaiškinta esminė aplinkybė - kaip ir kada konkrečiai J. K. nurodė savo tėvui, ką šis turi daryti, ar tikrai buvo toks J. K. nurodymas tėvui (nes J. K. apie tokį nurodymą nekalba nei vienoje iš apklausų), kieno pinigus M. K. nešė į stadioną, kam konkrečiai perdavė. Nesant duomenų apie tai, kad J. K. davė nurodymą tėvui perduoti kyšį, kad buvo perduoti J. K. priklausantys pinigai ar kad J. K. veikė savo interesais, negalima nuteisti J. K. už tai, kad būtent jis perdavė kyšį. Nuosprendyje išvardintus veiksmus galima vertinti nebent kaip bendrininkavimą (padėjimą perduoti kyšį), tačiau kaltinimas bendrininkavimu šiuo atveju nėra pareikštas.

Nesant duomenų apie tai, kad J. K. susijęs su savo tėvo M. K. veiksmais stadione, negalima nuteisti J. K. už tai, kad jis tęsė nusikalstamą veiką, perdavė likusią dalį kyšio. Teismas nenurodė, kodėl jis mano, kad šie pinigai (ar dalis jų) neliko pas kitus asmenis ir tikrai atiteko V. K.. Susitarimo ar pažadėjimo duoti kyšį faktas savaime nereiškia, kad toks susitarimas buvo realizuotas, kad tų pinigų nepasisavino (ar nepasidalino) kiti asmenys.

Atmetus kaltinimą dėl 500 Lt kyšio perdavimo V. K., J. K. nebegalima traukti baudžiamojon atsakomybėn net ir tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad jis davė 100 Lt kyšį savo tėvo sulaikymo metu. Jei kyšio suma yra mažesnė, nei 1 MGL, paperkančio asmens veiksmai yra kvalifikuojami pagal LR BK 227 str. 3 d. nepriklausomai nuo to ar paperkantis asmuo siekia teisėtų ar neteisėtų paperkamo pareigūno veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas b.b. Nr. 2K-274/2007). J. K. negalima traukti atsakomybėn už baudžiamojo nusižengimo padarymą, nes yra suėję senaties terminai (LR BK 95 str. 1 d. l a p.).

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliantų apeliaciniai skundai atmestini.

Visų apeliantų skundai, nors ir yra surašyti atskirai, tačiau pagal savo esmę bei juose keliamus klausimus yra praktiškai vienodi: kalba eina apie įrodymų leistinumą bei suformuluoti prašymai išteisinti nuteistuosius. Kolegija, analizuodama visų apeliantų apeliacinių skundų argumentus, daro tai daugiau dėmesio teikdama G. Ž. apeliaciniam skundui, nes kitų apeliantų skundai, kaip jai buvo minima, iš esmės atkartoja G. Ž. skundą tik kitais žodžiais. Taip kolegija elgiasi atsižvelgdama ir į tai, jog pačių skundų apimtys, nuolat kartojant tas ir pačias aplinkybes, sudaro tam tikrą nepatogumą teismui, nes tokiu būdu yra bandoma iškoncentruoti teismą. Pažymėtina, kad visų apeliantų skundų motyvai yra gan deklaratyvūs, juose keliami klausimai yra susiję su teisės aktų taikymo aspektais, yra daug diskutuojama apie būtinybę taikyti tam tikrą teisės normą iškrentant iš visos situacijos konteksto, kalba eina apie įrodymų vertinimą, nenuginčijant faktiškai nei vieno įrodymo, kurio pasirėmė pirmos instancijos teismas priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ir kuriame nuosekliai nurodė kokius faktinius duomenys teismas laiko įrodymais, kokiais nesiremia ir nurodė tokio savo sprendimo motyvus. Pažymėtina, kad tik teismui suteikta teisė pagal vidinį įsitikinimą nepažeidžiant įstatymų nuostatų įvertinti įrodymus jų visumoje ir nustatyti ar šios faktinių aplinkybių visumos pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nepalankus gi vieno ar kito įrodymo vertinimas konkretaus kaltinamojo atžvilgiu savaime nesudaro pagrindo laikyti nuosprendį neteisėtu ir naikintinu.

Dėl virš išvardintų aplinkybių apelianto G. Ž. teiginys, „kad pripažindamas jį kaltu, teismas neteisingai išsprendė baudžiamosios atsakomybės, kaltės klausimus, nepagrįstai pripažino jį kaltu, nuosprendį grindė tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, taip grubiai pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 str. 1 d.) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p.). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimų ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Visas šias nuostatas teismas grubiai pažeidė padarydamas išvadą dėl jo kaltės, nuosprendį grindė tik ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės“ yra aiškiai deklaratyvus ir atmestinas kaip nepagristas, nes apylinkės teismas būtent ir įvertino įrodymų visetą.

Skundo motyvai, kad teismas nuosprendį G. Ž. (kitų nuteistųjų) atžvilgiu grindė tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, o tai prieštarauja LAT formuojamai praktikai, taip pat nėra pagrįsti, nes teismas būtent teisiamajame posėdyje ištyrė visus, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ir juos įvertino esmingai nepažeidžiant jokių teisės normų. Visi apeliantai gan siaurąja prasme mini LAT atitinkamus nutarimus, kuriuose nei viename nėra nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo surinkti duomenys turi būti besąlygiškai atmetami. Apylinkės teismas nurodė, kodėl jų neatmeta ir kodėl būtent jais vadovaujasi, todėl visiškai nėra pagristas skundo argumentas apie tai kad „Teismas nuosprendyje nurodė, kad nors jis neigia sukurstęs V. K. pažadėti netiesiogiai priimti kyšį ir savo naudai tiesiogiai priimti kyšį, tuo siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, tačiau tokie jo veiksmai įrodyti M. K. ir J. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie atitinka išklausytus telefoninių pokalbių įrašus, aplinkybę, kad jis skambino klausdamas apie J. K. patvirtino E. K., šis liudytojas patvirtino, kad būtent jis stadione suvedė jį ir M. K., apie tokį susitarimą patvirtina J. K. ir M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad stadione jis perdavė 500 Lt. Taigi, teismas nuosprendį pagrindė vien tik duomenimis, gautais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus atliktoje BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje nurodyta, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tik tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Teismų praktika Nr. 27, psl. 386). LR BPK 301 str. 1 d. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Toks įstatymo reikalavimas reiškia tai, jog prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios galios neturi (LAT 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis b.b.Nr. 2K-503/2006). Ignoruodamas minėtas įstatymo nuostatas ir LAT formuojamą praktiką, teismas nuosprendyje nurodė, kad vadovaujasi J. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį įtariamuoju 2007-06-05 (t. 5, b. 1. 58), taip pat jo parodymais, duotais 2008-11-28, kuomet šis asmuo buvo apklaustas liudytoju, nutraukus jo atžvilgiu bylą ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 5., b. 1. 75-76), taip pat vadovaujasi M. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apklausus jį 2008-10-28 liudytoju, nutraukus jo atžvilgiu bylą ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 5, b. 1. 73-74). Teismo posėdžių metu nei kaltinamasis J. K., nei liudytojas M. K. nepatvirtino ikiteisminio tyrimo stadijoje duotų parodymų, kuriais remiantis jis buvo kaltinamas ir kuriais remiantis pirmos instancijos teismas pripažino jį kaltu. Paneigdamas bei pripažindamas abejotinais parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu gautais apklausų duomenimis, nors net ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš šių asmenų nedavė parodymų, kad būtent jam kuris nors iš jų būtų perdavęs kokius nors pinigus ir nurodydami pinigų sumą nuolat painiojosi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Be to, tuo metu, kai J. K. ir M. K. davė jį kaltinančius parodymus, nei jis, nei jo gynėjas užduoti klausimų šiems asmenims ir taip dalyvauti sprendžiant dėl duodamų parodymų patikimumo, neturėjo galimybės. Tai dar viena priežasčių, dėl ko remiantis J. K. ir M. K. parodymais negalėjo būti daroma išvada apie jo kaltumą. Tokią pociziją yra išdėstęs ir LAT (LAT 2006 m. birželio 6 d. nutartis b.b. Nr. 2K-15/2006). Kaltinamasis J. K. ir liudytojas M. K. pirmos instancijos teismo posėdžių metu nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė jį kaltinančius parodymus, tai yra, kad ikiteisminio tyrimo metu visą laiką jautė spaudimą iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo verčiami duoti parodymus prieš jį, tokiu atveju pažadant jiems atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jų atžvilgių nutraukti. Visus kartus jie buvo apklausinėjami nedalyvaujant gynėjams, nežinojo ir nesuprato savo teisių, todėl apkalbėjo tiek save, tiek jį bei V. K.. Teismo posėdžių metu tiek J. K., tiek M. K. kategoriškai paneigė davę kam nors kyšį tiek įvykio vietoje, tiek kitą dieną stadione“. Apeliantų gi samprotavimai, kad teismas ne taip, kaip reikia jiems, įvertino faktines bylos duomenys, negali būti pagrindu laikyti skundžiamo nuosprendžio neteisėtu, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai teismo gali būti vertinami įrodymais, jei jie yra patvirtinti kitais teisme nustatytais faktinėmis duomenimis – minimais proceso dalyvių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais buvo teisingai vadovautasi tikslu patvirtinti kitus įrodymus, kurių tikrumo niekas nėra nuginčijęs (pvz. telefoninių pokalbių išklotinės ir patys telefoniniai pokalbiai).

G. Ž. (ir kitų apeliantų) argumentas, kad teismas nesiaiškino kodėl M. K. ir J. K. keitė parodymus, pats savaime yra prieštaringas, nes čia pat apeliantas nurodo, „kad šių asmenų parodymų pakeitimą (teismas) vertina kaip norą išvengti atsakomybės ir padėti jiems jos išvengti, kadangi liudytojų R. O., E. J. ir M. D. parodymai paneigia J. K. ir M. K. parodymus, kad jie buvo verčiami duoti jį ir V. K., o tuo pačiu ir save kaltinančius parodymus, be to tokie jų tyrimo metu duoti parodymai objektyviai yra patvirtinami teismo posėdžio metu išklausytais telefoninių pokalbių įrašais, kurių objektyvumu ir teisėtumu abejoti teismas pagrindų neturi, jie patvirtinami liudytojų parodymais, bylos medžiaga“. Jokio prasilenkimo su logika čia nėra, nes vėl gi kolegija pažymi, kad tai yra tik asmeninė apelianto nuomonė, kuri neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl nurodytų priežasčių kolegija atmeta kaip nepagrista apelianto argumentą, kad „Teismas nuosprendyje visiškai nenagrinėjo, kodėl liudytojas M. K. ir kaltinamasis J. K. teisminio tyrimo metu davė vienokius parodymus, o pirmos instancijos teisme juos iš esmės pakeitė, tik formaliai nurodė, kad šių asmenų parodymų pakeitimą vertina kaip norą išvengti atsakomybės ir padėti jiems jos išvengti, kadangi liudytojų R. O., E. J. ir M. D. parodymai paneigia J. K. ir M. K. parodymus, kad jie buvo verčiami duoti jį ir V. K., o tuo pačiu ir save kaltinančius parodymus, be to tokie jų tyrimo metu duoti parodymai objektyviai yra patvirtinami teismo posėdžio metu išklausytais telefoninių pokalbių įrašais, kurių objektyvumu ir teisėtumu abejoti teismas pagrindų neturi, jie patvirtinami liudytojų parodymais, bylos medžiaga. Tokie teismo motyvai prieštarauja elementariai logikai, kadangi J. K. ir M. K. parodymų pakeitimas ne tik kad nepadėjo išvengti atsakomybės, bet atvirkščiai, davė pagrindą juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn – J. K. atžvilgiu jo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės buvo panaikintas dar ikiteisminio tyrimo metu, o M. K. prokuroras paprašė iškelti bylą už neva melagingų parodymų davimą. Taip pat visiškai suprantama, kad operatyviniai darbuotojai E. J. ir M. D. bei Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas R. O. neigia darę kokį nors spaudimą J. K. bei M. K., kadangi prisipažindami patys neišvengtų atsakomybės už įgaliojimų viršijimą, todėl teismas būtent šių asmenų parodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi būtent buvus spaudimą J. K. ir M. K. atžvilgiu duoti jį kaltinančius parodymus patvirtina visa bylos medžiaga. Visų pareigūnų parodymai apie šias aplinkybes skiriasi. E. J. parodė, jog nei M. K., nei J. K. jis tuomet, kai jie pirmą kartą atvyko į Policijos departamento pastatą apie jiems gresiančią atsakomybę neinformavo, ir jokio spaudimo jiems nedarė, o M. D. savo parodymuose teigia, kad M. K. ir J. K. apie jiems gresiančią baudžiamąją atsakomybę buvo informuoti. Taip pat yra neatitikimai tarp operatyvinių darbuotojų ir tyrėjo parodymų, kadangi operatyviniai darbuotojai parodė, kad sužinoję apie šio įvykio aplinkybes pranešė apie tai STT tyrėjui R. O., ir susitarė su juo, kad jie atlydės į STT patalpas M. K. ir J. K., kur juos turėjo, kaip jie teigia, apklausti jų pačių gera valia įtariamaisiais, o STT tyrėjas R. O. apklausiamas teisme liudytoju parodė, kad jis buvo iš anksto pasiruošęs pranešimus apie įtarimus pagal turimą telefoninio pokalbio įrašą, operatyviniams darbuotojams dar net nepabendravus apie įvykio aplinkybes su M. K. ir J. K., ir liepė operatyviniams darbuotojams atvežti šiuos asmenis, kad jiems pareikštų iš anksto paruoštus įtarimus, dar net neįsiaiškinęs įvykio aplinkybių. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina faktą, kad iš anksto buvo ignoruojama M. K. ir J. K. teisė į gynybą, piktnaudžiaujant jų patiklumu, išgąsčiu bei teisinių žinių neturėjimu grasinama baudžiamąja atsakomybe ir žadama padėti jos išvengti. Antraip neįtikėtina, jog J. K. ir M. K., kurie neturi nieko bendro su baudžiamąja teise, nesant advokatų, kurie būtų galėję jiems patarti, patys būtų parašę identiškus prašymus apklausti juos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą“. Nuteistojo argumentus apie neva tai kažkokį daromą spaudimą kolegiją kritiškai vertina dar labiau ir dėl to, kadangi iškviestas į apeliacinės instancijos teismo posėdį liudytojas N. Š. taip ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti koks gi jo ar nuteistųjų atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis ar kitas smurtas, jis tik bandė perpasakoti tarp jo ir pareigūno vykusį pokalbį.

G. Ž. (kitų apeliantų) argumentas, kad nėra apskritai įrodyta, kad M. K. vairavo išgėręs, skamba grynai kaip paprastas nieko nereiškiantis lingvistinis pasisakymas, nes čia pat skunde apeliantas pažymi, kad tokiu duomenų ikiteisminio tyrimo metu buvo pakankamai. Dėl pasakyto apelianto argumentas, kad „Nesuprantama, kuo remdamasis teismas nuosprendyje nurodė, kad neginčijamai įrodyta, kad 2006-09-02 apie 12 val. M. K. vairavo automobilį neblaivus. Teismas nurodė, kad šiuo atveju kritiškai vertina M. K. parodymus, kad alkoholį vartojo iš vakaro, kadangi kartu su juo važiavę asmenys parodė, kad jis buvo blaivus ir šiuo atveju tiki liudytojų E. J. ir M. D. parodymais, kad jis niekam nematant miške gėrė sidrą, nes tai, teismo nuomone, yra objektyvi tiesa ir atitinka realią padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad nei liudytojas E. J., nei M. D. įvykio vietoje nebuvo, nematė ir negalėjo matyti kada M. K. vartojo alkoholinius gėrimus, teismo posėdžio metu jie teigė, kad šią aplinkybę jiems neva tai papasakojo pats M. K., tačiau M. K. teisme paneigė tai pasakojęs minėtiems operatyviniams darbuotojams, todėl pagal informacijos šaltinio pirmumą šių liudytojų parodymai yra išvestiniai iš M. K. neva tai jiems duotų parodymų, todėl tai nėra savarankiški ir reikšmingi duomenys, nes jų nepatvirtino pirminis šios informacijos šaltinis, tai yra pats M. K.. Teismas aplinkybę, kad M. K. alkotesteris parodė 1 promilės girtumą, vėl grindė tik ikiteisminio tyrimo metu duotais J. K., M. K., V. K. ir G. Č. parodymais, nors, kaip jau minėta ankščiau, tokiais parodymais teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovautis negali. Aplinkybė, kad M. K. buvo nustatytas 1 promilės girtumas, byloje iš viso nebuvo įrodyta, tai tėra tik prielaida. Nesuprantama, kodėl teismas nuosprendyje nurodė, kad kritiškai vertina V. K. ir G. Č. parodymus, kaip jie turėjo elgtis tokioje situacijoje. Pareigūnai kaltinamasis V. K. ir liudytojas G. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jokių pinigų jiems niekas nesiūlė ir jiems nedavė, o protokolo M. K. jie nesurašė todėl, kad tuo metu jų turėtas alkotesteris buvo tik kontrolinis, nesertifikuotas, be kvapo jokių kitų klinikinių girtumo požymių nebuvo, todėl jie abejojo, kad patikrinus sertifikuotu alkotesteriu jis pripūstų daugiau negu leidžiamas 0,4 promilių ir dėl šios priežasties nevežė jo patikrinimui per visą miestą, bet paleido važiuoti toliau. Ši aplinkybė, kad M. K. nebuvo vežamas patikrinti sertifikuotu alkotesteriu, nors policijos pareigūnai ir turėjo taip elgtis pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukciją, neduoda pagrindo teigti, kad jiems buvo siūlomas ar buvo duotas kyšis, tai vėlgi tėra prielaida, o už tokį pažeidimą pareigūnams galėtų grėsti tik drausminė atsakomybė“ yra grynai jo tam tikras samprotavimas apie ne jo naudai apylinkės teismo atliktą teisėtą įrodymų vertinimą.

Visiškai nepagristas yra G. Ž. (ir kitų apeliantų) argumentas, kad nepagristai teismas nuosprendį grindė ir duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, t.y. telefoninių pokalbių įrašais, nes apeliacinės instancijos teismo buvo gauta visa išslaptinta informacija, patvirtinanti, kad telefoninių pokalbių įrašai buvo renkami teisėtai. Dėl pasakyto šis apelianto argumentas: „Nepagrįstai teismas nuosprendį grindė ir duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, tai yra telefoninių pokalbių įrašais, nurodydamas, kad jų objektyvumu ir teisėtumu abejoti neturi pagrindo. Pažymėtina, kad pagal LAT formuojamą praktiką pirmos instancijos teismas pirmiausia privalėjo patikrinti, ar buvo teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, tai yra ar byloje yra apygardos teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko motyvuotos nutartys arba nutarčių išrašai, padaryti teismo pareigūnų, sankcionavusių veiksmo atlikimą, tačiau to nepadarė. BPK 4 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos P. T. reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 straipsnio 1 dalis. Tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje būtina remtis duomenimis, gautais ne pagal BPK, būtina patikrinti, ar buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos jie buvo gauti. Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, privalo patikrinti: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Toks įpareigojimas kyla iš BPK 20 straipsnio 4 dalies, nustatančios, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Vieninteliai duomenys apie tai, kad jo telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo sankcionuotas Vilniaus apygardos teismo pirmininko ir Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimis yra 2007 m. gegužės 9 d. Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos 5 valdybos vyriausiojo tyrėjo E. J. surašytas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Tačiau tokių duomenų telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumui patikrinti nepakanka. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Nesant byloje motyvuotų nutarčių, nebuvo suteikta galimybė nei jam, nei jo gynėjui susipažinti su telefoninių pokalbių įrašų kaip įrodymo leistinumu baudžiamojoje byloje, buvo pažeisti privalomi šalių lygybės ir rungimosi principai baudžiamajame procese. Minėtame protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo nurodyta, kad bylai reikšmingas pokalbis, pagal kurio turinį jam buvo pareikšti kaltinimai ir jis buvo pripažintas kaltu, įvyko 2006 m. rugsėjo 2 d. 12.06 val. ir pažymėtas numeriu 68, kuomet jis neva tai iš mobilaus ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini)skambino J. K. į mobilaus ryšio telefoną numeriu (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini)priklausytų jam, G. Ž.. Teismo posėdžio metu jis parodė, kad neprisimena, jog toks telefono numeris priklausytų jam, pas jį nebuvo rasta tokio numerio kortelė, pagal byloje esantį UAB „Tele2“ raštą „Dėl informacijos pateikimo“ (t. 5, b.l. 142) matyti, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini)priklausė išankstinio apmokėjimo paslaugai „Pildyk“, apie kurios vartotojus duomenys nėra renkami. Taip pat nebuvo nustatytas ir telefono numerio (duomenys neskelbtini)priklausomumas, todėl visiškai neaišku tarp kokių asmenų vyko teismo posėdžio metu išklausytas telefoninis pokalbis ir kieno balsus girdėjo šio pokalbio metu. Nei jis, nei J. K. ar V. K. teismo posėdžio metu nepatvirtino, kad šio pokalbio metu girdėti balsai priklausė jiems, todėl visiškai nesuprantama kaip teismas, nenustatęs pokalbio įrašo autentiškumo, jame užfiksuoto balsų priklausomumo būtent jiems, tai yra jam, J. K. ir V. K., galėjo grįsti juo apkaltinamąjį nuosprendį. Nei vienam iš jų nepatvirtinus pokalbio turinio ir jo interpretacijos nuosprendyje išdėstytas balsų priklausomumas ir pokalbio aiškinimas tėra grįstas prielaidomis, siekiant suteikti jam norimą prasmę“ teismo vertinamas tik kaip bandymas klaidinti teismą ir kaip siekis išvengti atsakomybės bei paskirtos bausmės.

Pažymėtina, kad visi apeliantai bandė kelti abejonių dėl telefoninių pokalbių autentiškumo, tačiau nei nuteistieji nei jų gynėjai net nekėlė apeliacinės instancijos teisme prašymų dėl fonoskopinės ekspertizės paskyrimo. Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį į to paties apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo N. Š. parodymus, kuriuose jis niekuo neverčiamas į gynėjos klausimą pats pasakė, kad „...atvykus, man buvo duota pasiklausyti telefoninių pokalbių, kuriuose G. Ž., kalbėjo su mano kolega, kažkada aš dirbau Vilniaus miesto kelių patrulių rinktinėje. Esmė buvo ta, kad kelyje buvo sustabdytas žmogus, kuris paskambino G. Ž. ir paprašė pagalbos....“ Taigi pokalbių tikrumas ir autentiškumas net apeliacinės instancijos teisme apklausiamam liudytojui jokių abejonių nesukėlė, kaip nekelia abejonių šis klausimas ir apeliacinės instancijos teismui.

Savo skunde nuteistasis V. K., nors ir išsakydamas mintys savaip, praktiškai apeliuoja tais pačiais argumentais dėl įrodymų leistinumo, todėl kolegija atskirai šiuo klausimu nepasisako, nes yra pasisakiusi analizuojant nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą. Pabrėžtina, jog kolegija neįžvelgia jokio BPK 20 str. 5 d. nuostatų pažeidimų dėl jau aptartų motyvų, kurių nekartoja. Dėl telefoninių pokalbių autentiškumo vertinimo kolegija jau taip pat yra pasisakiusi anksčiau. Kiti skunde dėstomi argumentai kolegijos vertinami vien tik bandymas klaidinti kolegiją tam tikrais lingvistiniais išvedžiojimais, bet ne kaip bylos esmę keičiantys duomenys.

Nuteistojo J. K. gynėjas savo skunde, kaip jau buvo minima, taip pat kelia praktiškai analogiškus kitų apeliantų keliamus klausimus, dėl kurių kolegija jau yra pasisakiusi. Kolegija neįžvelgia jokių teisių į gynybą pažeidimų nei teisių į vertėją pažeidimų, nes šiais klausimais apylinkės teismas nuosprendyje pasisakė ir kolegija su pirmos instancijos teismo išvadomis sutinka. Gynėjas skunde daugiau dėmesio skiria telefoninių pokalbių fiksavimo teisėtumui, tačiau šiuo klausimu kolegija taip pat jau yra pasisakiusi. Gynėjo gi išsakyti argumentai, susiję su jo ginamojo sulaikymo aplinkybėmis įtarus vairuojant neblaiviam, kolegijos vertinami tik kaip asmeninė gynėjo nuomonė, asmenimis požiūris į tam tikras aplinkybes, tačiau nepaneigia apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurių vertinimas kolegijai abejonių nekelia. Gynėjo argumentas dėl galimos veikos kvalifikavimo pagal BK 227 str. 3 d. apskritai nesvarstomas, nes tokio pobūdžio versija apskritai neturi byloje jokio pagrindo.

Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas išsamiai išanalizuotais BPK 20 str. neprieštaraujančiais įrodymais, todėl naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl pasakyto visų apeliantų apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų G. Ž. ir V. K., o taip pat nuteistojo J. K. gynėjo adv. Domanto Skebo apeliacinius skundus atmesti.