Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo G. E. ir suinteresuoto asmens L. E. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1525-151/2015 pagal pareiškėjo G. E. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. E., V. E., Kauno miesto 24–ojo notaro biuro notarui M. S., dėl praleisto įstatymų nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šios apeliacijos dalykas materialiosios teisės normos, reglamentuojančios praleisto termino palikimui priimti pratęsimą (CK 5.57 str. 1 d.), aiškinimas ir taikymas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo senelis V. E., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-12, 14). Pareiškėjo tėvas ir mirusio V. E., gim. (duomenys neskelbtini), sūnus V. E., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-13). Vadovaujantis LR CK 5.12 straipsniu palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą. Taigi CK 5.12 straipsnyje nustatyta vaikaičio ir provaikaičio teisė paveldėti atstovavimo teise, t. y. vaikaičiai ir provaikaičiai pagal įstatymą paveldėjimo santykiuose atstovauja mirusiam savo tėvui ar motinai. Nors vaikaičiai pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldi kaip antros eilės įpėdiniai, bet atstovavimo teise jie gali paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdiniais, jeigu nėra gyvų jų tėvų, kurie būdami gyvi tokią teisę turėtų. Tai reiškia, kad vaikaičiui, paveldinčiam atstovavimo teise, trijų mėnesių terminas palikimui priimti skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo momento, t.y. senelio mirties (CK 5.3 str. 1 d., 5.12 str., 5.50 str.). Pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka per tris mėnesius po senelio mirties į notaro biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė.

Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis jį turi priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti arba paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 str. 1-3 d.). CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis. Pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį teismas gali praleistą terminą pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kasacinio teismo praktika dėl CK 5.57 straipsnio 1 dalies taikymo yra išplėtota ir nuosekli, joje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad įpėdinis, siekdamas pasinaudoti CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, turi įrodyti, jog šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. tam tikros priežastys lėmė, kad įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis dėl svarbių priežasčių praleido terminą palikimui priimti, tačiau atsižvelgęs į tai, jog nepriklausomai nuo to ar teismas pratęs terminą palikimui priimti, ar ne - L. E. teisės nebus pažeistos bei į tai, kad didžiausią teisinį interesą į paveldimą turtą turintis pareiškėjo brolis - V. E., neprieštarauja dėl termino pratęsimo ir prašo pareiškimą tenkinti, pratęsė pareiškėjui terminą palikimui priimti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė termino palikimui priimti pratęsimą reglamentuojančias teisės normas. CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti palikimą priėmę įpėdiniai. Nagrinėjamoje byloje, palikimą priėmusi įpėdinė L. E., išreiškė aiškų nesutikimą, kad pareiškėjas priimtų palikimą praleidęs įstatymo nustatytą terminą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo, nenustatęs svarbių termino praleidimo priežasčių, pratęsti terminą palikimui priimti. Tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai sutinka, įpėdinis, praleidęs terminą palikimui priimti, gali priimti palikimą, tačiau jeigu palikimą priėmę įpėdiniai gera valia nesutinka dalytis paveldėtu turtu su palikimo laiku nepriėmusiu įpėdiniu, teismas jo teisę į paveldėjimą gali apginti tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepagrįstai lemiamą reikšmę suteikė trečiojo asmens V. E. sutikimui dėl termino pratęsimo ir nesant jokio teisinio pagrindo konstatavo, jog nepriklausomai nuo to ar teismas pratęs terminą palikimui priimti, ar ne - L. E. teisės nebus pažeistos. Teismui patikrinus testamentų registro duomenis nustatyta, kad dėl palikimo priėmimo per nustatytą terminą į notarą kreipėsi tik L. E.. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2990-775/2015 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. E. po senelio V. E. mirties priėmė jo palikimą, pradėjęs faktiškai paveldimą turtą valdyti. Tačiau šis sprendimas neįsiteisėjęs, jis apskųstas apeliaciniu skundu, o byla apeliacinės instancijos teisme dar neišnagrinėta. Neįsiteisėjus sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pratęsus terminą palikimui priimti suinteresuoto asmens teisės nebus pažeistos. Klausimo dėl termino palikimui priimti pratęsimo nagrinėjimo dienai, laikytina, jog suinteresuotas asmuo L. E. yra vienintelė įstatymų nustatyta tvarka priėmusi palikimą po V. E. mirties. Nesant visų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo, palikimo laiku nepriėmusio įpėdinio teisę į paveldėjimą gali apginta tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, teismas turi vertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, jog apie palikimo atsiradimą jam nebuvo žinoma, nes nebuvo informuotas apie senelio mirtį. Sužinoti apie senelio mirtį, ir tuo pačiu atsiradusią paveldėjimo teisę į jo turtą, pareiškėjui sutrukdė darbinė veikla, kadangi nuo 2014 m. kovo 15 d. iki 2014 m. birželio mėn. 13 d. kvalifikacijos kėlimo tikslais buvo išvykęs į komandiruotę Vokietijoje. Šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas į bylą pateikė 2014-03-14 UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą, kuriame nurodyta, jog G. E. nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. birželio 13 d. išleidžiamas kvalifikacijos kėlimo tikslais į komandiruotę į Vokietiją, Bielefeld, KG „Schuco International“ (b.l. 8). Byloje yra pateiktas 2014-08-21 Schüco International, KG bei Schüco Lietuva, UAB atstovo atsakymas, kad nei Schüco International, KG nei Schüco Lietuva nėra žinoma apie G. E. stažuotę nurodytu laikotarpiu. Šis asmuo ar susiję asmenys nesikreipė dėl jokios stažuotės ar vizito Schüco International, KG. Visos stažuotės į Schüco International, KG yra derinamos per atitinkamos šalies iš kurios yra siunčiamas asmuo dukterines bendroves. Schüco International Lietuva nesuteikė jokio leidimo ir nederino jokios stažuotės G. E. (b.l. 29). Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai – įmonės į kurią pagal 2014-03-14 UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą stažuotis buvo siunčiamas pareiškėjas, atstovo atsakymas paneigia pareiškėjo teiginius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo išvykęs į komandiruotę. Atmestini kaip visiškai nepagrįsti pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžių metu išsakyti teiginiai, jog Schüco International, KG bei Schüco Lietuva, UAB atstovo atsakymas nepaneigia pareiškėjo buvimo nurodytu laikotarpiu komandiruotėje, kadangi į komandiruotę jį siuntė ne Schüco Lietuva, UAB, o kita dukterinė Vokietijos įmonės bendrovė. Minėtame atsakyme aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ne tik Schüco Lietuva, UAB, bet ir pačioje patronuojančioje bendrovėje, t.y. toje į kurią tariamai pareiškėjas buvo išvykęs stažuotis, nėra jokių duomenų apie pareiškėjo stažuotę ar vizitą šioje įmonėje. Pareiškėjo teigimu, jį į stažuotę Vokietijoje siuntė UAB (duomenys neskelbtini). Byloje yra pateikta pareiškėjo ir šios bendrovės sudaryta darbo sutartis (b.l. 97-98) iš kurios matyti, kad darbo sutartis sudaryta 2014 m. kovo 14 d., darbo pradžia nustatyta 2014-03-17, taip pat nustatytas bandomasis laikotarpis iki 2014-06-17. Taigi pačią pirmą darbo dieną praktiškai visam darbo sutartyje nustatytam bandomajam laikotarpiui pareiškėjas buvo išsiųstas į ilgalaikę komandiruotę Vokietijoje. Šios aplinkybės taip kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo buvimo komandiruotėje. Juo labiau, kad pareiškėjas nepateikė jokių realių išvykimą į nurodytą komandiruotę patvirtinančių įrodymų - lėktuvo bilietų teigė neradęs, duomenų apie išmokėtus dienpinigius, padengtas komandiruotės išlaidas iš siuntusios įmonės nepateikęs, nes neturėjęs laiko, negalėjęs trukdyti UAB (duomenys neskelbtini) dirbančių asmenų ir pan. Pažymėtina, kad pirmasis posėdis byloje įvyko 2014 m. spalio 13 d., paskutinis – 2015 m. gegužės 13 d., iš viso byloje įvyko net 11 posėdžių, pareiškėjui buvo sudarytos itin palankios sąlygos pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius, todėl įrodymų nepateikimas negali būti pateisinamas laiko trūkumu. Pažymėtina, jog 2014 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsakydamas į teismo klausimą, pripažino, kad nurodytu laikotarpiu Vokietijoje jis nebuvo (garso įrašas 08:13- 09:06). Nors vėliau vykusiuose teismo posėdžiuose atkakliai neigė pripažinęs šią aplinkybę, nurodydamas jog taip sakė teismas, o ne pareiškėjas. 2014 m. lapkričio 5 d. garso įraše užfiksuotas tokio turinio pokalbis: teismas - arba buvot arba nebuvot, vienas iš dviejų, iš to kaip Jūs atsakėt aš supratau, kad Jūs toj Vokietijoj nebuvot. Ar galiu taip teigti?; pareiškėjas –taip, taip (08:50-09:07). Taigi akivaizdu, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, jog Vokietijoje nebuvo. Pareiškėjo vėliau pateikiami argumentai, jog jis taip nesakė, o sakė teismas yra paprasčiausia manipuliacija žodžiais, lingvistiniai išvedžiojimai nepaneigiantys paties fakto, kad pareiškėjas pripažino nebuvęs Vokietijoje. Teismas neturi tokių duomenų, o ir pats pareiškėjas nenurodo, kad šis jo fakto pripažinimas buvo padarytas dėl apgaulės, smurto suklydimo ir pan., jis atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl šį pripažinimą teismas vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 187 str.). Įvertinus visus byloje esančius rašytinius įrodymus, dalyvaujančių asmenų byloje žodžiu teiktus paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pareiškėjas neįrodė, kad nuo 2014 m. kovo 15 d. iki 2014 m. birželio mėn. 13 d. kvalifikacijos kėlimo tikslais buvo išvykęs į komandiruotę Vokietijoje. Pareiškėjo teigimu jam nebuvo žinoma apie palikimo atsiradimo faktą, kadangi jis nebuvo informuotas apie senelio mirtį. Tačiau suinteresuotas asmuo L. E. nurodė, kad 2014 m. kovo 16 d. informavo pareiškėją apie senelio mirtį ir pateikė į bylą mobiliojo telefono ekrano nuotraukos kopiją bei savo telefono skambučių ir pokalbių 2014.03.01-2014.03-31 laikotarpio išklotinę (b.l. 26-28). Šie įrodymai patvirtina, jog 2014 m. kovo 16 d. iš suinteresuotam asmeniui priklausančio telefono numerio abonentui, kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini), buvo išsiųstos trumposios žinutės su informacija apie senelio mirtį, Šv. Mišių, laidotuvių vietą ir laiką. Pareiškėjo teigimu, šios žinutės jis negavęs, kadangi nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio atsisakė šio abonento numerio. Pateikta UAB „Bitė Lietuva“ 2013-09-03 viešojo judriojo ryšio paslaugų įjungimo/išjungimo prašymo kopija nepatvirtina, jog pareiškėjas atsisakė nurodyto telefono numerio (b.l. 95). Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjas iš UAB „Bitė“ migravo į „Labas“, t.y. abonentinę sutartį pakeitė išankstinio mokėjimo kortele. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas, pradėjęs naudotis išankstinio apmokėjimo kortele, prarado anksčiau turėtą telefono numerį. Aplinkybę, kad pareiškėjas nebuvo atsisakęs abonento numerio, kuriuo jam buvo pranešta apie senelio mirtį, patvirtina pareiškėjo į bylą pateikta 2014-03-14 darbo sutarties Nr. 287/2014D kopija, kurioje nurodytas pareiškėjo telefono numeris - (duomenys neskelbtini) (b.l. 97). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo duoti paaiškinimai, jog numerio atsisakė, kadangi darbdavys jam davė kitą vertintini itin kritiškai. Akcentuotina, kad pareiškėjas teigia numerio atsisakęs 2013 m. rugsėjo mėnesį, tuo tarpu darbo sutartis sudaryta tik 2014 m. kovo mėnesį. Akivaizdu, kad šalių nesiejant darbo teisiniams santykiams, tariamam darbdaviui nebuvo jokio pagrindo išduoti pareiškėjui, kaip darbuotojui, naujo telefono ir/ar numerio. Taigi pareiškėjo teiginiai, jog nežinojo apie senelio mirtį paneigti byloje surinktais įrodymais. Apibendrinant konstatuotina, kad neegzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą. Palikimo priėmimas, savo esme, yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Asmens valia civiliniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška - tylėjimas (CK 1.64 straipsnis). Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Nesant jokių realiai sutrukdžiusių kliūčių kreiptis pareiškėjui į notarą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą laikotarpį reiškia, kad turėdamas apsisprendimo laisvę pareiškėjas nepareiškė noro priimti palikimą. Terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas turėjo galimybę atlikti veiksmus, būtinus palikimui priimti, tačiau to nepadarė. Neįgyvendinus subjektinės teisės iki materialinės teisės normose apibrėžtų terminų pabaigos, tokia teisė pasibaigia. Dėl to, nesant teismo pripažintų svarbiomis termino palikimui priimti praleidimo priežasčių, praleidusio įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti įpėdinio (pareiškėjo) teisė į palikimą pasibaigė.

Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį neteisingai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias praleisto termino palikimui priimti pratęsimą (CK 5.57 str. 1 d.) ir neteisingai išsprendė klausimą (CPK 330 straipsnis), todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės. Pareiškėjo G. E. prašydamas pratęsti terminą senelio, V. E. gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), palikimui priimti atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išklausęs pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus sprendžia, kad pareiškėjo G. E. tiek kreipimasis į teismą prašant pratęsti terminą palikimui priimti, tiek jo elgesys viso proceso metu vertintinas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas subjektine teise. CK1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise bei pasekmės tokio piktnaudžiavimo atveju - teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę. Piktnaudžiavimas savo teise atsiranda ne tik asmeniui turint tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau ir nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo. Įpareigojimas civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, inter alia įgyvendinant teisę į teisminę gynybą, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus nustatytas ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje bei CPK 7, 42, 95 straipsniuose. Kiekvienas asmuo turi ne tik teises, bet ir tų teisių nulemtas pareigas. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad pareiškėjo veiksmai pareiškime nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją (apie išvykimą į ilgalaikę komandiruotę, neinformavimą apie senelio mirtį, telefono numerio pakeitimą), o ypač jo elgesys proceso metu – teigimas apie tariamai turimus įrodymus, patvirtinančius pareiškime išdėstytas aplinkybes, jų žadėjimas pateikti vis kito posėdžio metu, prašymai atsidėti bylos nagrinėjimą, nes advokatas negali dalyvauti teismo posėdyje, o vėliau atstovavimo sutarties su advokatu nutraukimas, valstybės teisinei pagalbai paskyrus kitą atstovą byloje, prašymo nutraukti teisinės pagalbos teikimą prieš pat posėdį (2015 m. gegužės 8 d. penktadienį) pateikimas, o 2015 m. gegužės 11d. vykusiame posėdyje pareiškimas, kad pretenzijų advokatei neturi ir sutikimas, kad būtų jos atstovaujamas byloje. 2014 m. lapkričio 5 d. vykusiame posėdyje teismui sprendžiant klausimą dėl atsiliepime į pareiškimą suinteresuoto asmens pareikštų prašymų dėl įrodymų išreikalavimo tikslu patikrinti atsakovo teiginius dėl išvykimo į komandiruotę Vokietijoje, pareiškėjo padarytas pripažinimas, kad Vokietijoje nurodytu laikotarpiu nebuvęs, o teismui atmetus suinteresuoto asmens prašymus ir neišreikalavus įrodymų galinčių padėti nustatyti pareiškėjo teiginių tikrumą – pozicijos pakeitimas ir tvirtinimas, jog niekada nepripažinęs, kad nebuvo Vokietijoje, sistemingas proceso vilkinimas, nepagarbus elgesys kitų proceso dalyvių atžvilgiu ir t.t. neatitinka įstatyme įtvirtinto į teismą pasikreipusio asmens elgesio įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas standarto, kuris įgalintų teismą ginti tokio asmens pažeistas teises, nes visas pareiškėjo elgesys gali būti įvertintas tik kaip piktnaudžiavimas subjektine teise. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pažeista teisė turi būti ginama tam, kad būtų apginti sąžiningų asmenų teisėti interesai. Konstatavus piktnaudžiavimą teise, teismas gali atsisakyti ginti tokią subjektinę teisę, nes piktnaudžiavimas teise yra neteisėtas elgesys, todėl teisė negina ir negali ginti asmens, piktnaudžiaujančio teise, interesų (CK 1.137 str. 3 d.). Kas nagrinėjamu atveju sudaro savarankišką pagrindą pareiškimo atmetimui. Tačiau pirmosios instancijos teismas elgėsi priešingai- jis ne tik, kad neatsisakė ginti pareiškėjo teisės, tačiau sprendė, kad net ir nesant svarbių priežasčių dėl kurių buvo praleistas terminas palikimui priimti, yra būtina ginti piktnaudžiaujančio teise asmens teisę į palikimą. Įvertinus proceso eigą matyti, kad teismas nesiėmė priemonių užkirsti galimybę pareiškėjo piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, tokį elgesį toleravo ir netgi skatino. Byloje, kuri nėra sudėtinga nei teisine prasme, nei didelės apimties, buvo surengta net 11 posėdžių. Bylos nagrinėjimas buvo atidedamas arba skelbiamos pertraukos praktiškai vien tik pareiškėjo interesais. Tik vienas posėdis buvo atidėtas dėl suinteresuoto asmens ligos, kitas tenkinus suinteresuoto asmens atstovo prašymą atidėti, nes šalys bando susitarti taikiai (b.l. 49-50, 59-61) Visi kiti – tikslu pareiškėjui sudaryti galimybę būti atstovaujamam advokato ar pateikti pareiškimą pagrindžiančius įrodymus. Tokie teismo veiksmai nesuderinami su CPK 7 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas atskirąjį skundą pateikė tik dėl teismo nutarties dalies, kuria iš jo buvo priteistos suinteresuoto asmens L. E. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal CPK 93 ir 98 straipsniuose įtvirtintas taisykles. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus pareiškimą, suinteresuotas asmuo L. E., kurios suinteresuotumas bylos baigtimi skyrėsi nuo pareiškėjo, įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d., 443 str. 6 d.). Šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų perskirstymas yra sąlygotas ne pareiškėjo atskirojo skundo pagrįstumo, o CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, t.y. pareigos perskirstyti bylinėjimosi išlaidas priėmus naują sprendimą, buvimo. Priėmus suinteresuotam asmeniui L. E. palankų procesinį sprendimą, pareiškėjo atskirojo skundo tenkinimui nėra teisinio pagrindo. Byloje esantys įrodymai (sąskaita faktūra, pinigų priėmimo kvitas, b.l. 78-79), patvirtina, kad suinteresuotas asmuo patyrė 950 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Beveik pusę šios sumos (400 Eur) sudaro išlaidos už atstovavimą teismo posėdžiuose. Teismas atsižvelgęs į tai, kad būtent pareiškėjo piktnaudžiavimas procesu lėmė tokį kiekį posėdžių, kas atitinkamai sąlygojo ir suinteresuoto asmens išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, didėjimą, sprendžia, jog iš pareiškėjo priteistinos visos suinteresuoto asmens patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str.1, 3 d., 98 str.). Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo buvo pareiškęs prašymą priteisti išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos suinteresuotam asmeniui nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d..).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas,

nutaria:

pareiškėjo G. E. atskirąjį skundą atmesti.

Suinteresuoto asmens L. E. atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Pareiškėjo G. E. prašymą pratęsti terminą senelio, V. E. gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), palikimui priimti atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo G. E. (a.k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui L. E. (a.k. (duomenys neskelbtini) 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.