- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- A-698-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00205-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), priteisti 3 190 Eur turtinės žalos ir 6 090 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojo patvirtintu 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“ buvo nuspręsta paimti iš A. V. jam priklausantį šaunamąjį ginklą IŽ-27EM, 12x76/12x70 kalibro, Nr. 082751711, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 86. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-664-283/2014 nusprendė pareiškėjo A. V. skundą patenkinti, panaikinti Šiaulių AVPK 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“. Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimu „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo“ siūlė panaikinti A. V. Šiaulių AVPK Pakruojo rajono policijos komisariato išduotą leidimą Nr. 86 laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams, A. V. priklausantį šaunamąjį ginklą IŽ-27EM, 12x76/12x76 kalibro, Nr. 082751711, perduoti Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo tolimesniam naudojimui nustatymo komisijai. Nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. vasario 28 d. A. V. priklausantis šaunamasis ginklas IŽ-27EM, 12x76/12x76 kalibro, Nr. 082751711, buvo paimtas neteisėtai, po to jis nebuvo grąžintas, neteisėto ginklo paėmimo laikotarpis nebuvo įskaičiuotas į vėlesnį ginklo paėmimo laikotarpį.
Dėl to, jog neteisėtai buvo paimtas ginklas ir šaudmenys, pareiškėjas patyrė ne mažesnę nei 3 190 Eur turtinę žalą, nes ne mažiau kaip už 2 890 Eur sumą būtų sumedžiojęs žvėrių ir paukščių, be to, negalėjo prie namų sumedžioti lapių, kurios iš namų kiemo išnešė naminių paukščių už 300 Eur sumą. Dėl to, jog iš pareiškėjo buvo neteisėtai paimtas ginklas ir šaudmenys, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, neteko pragyvenimo ir maisto šaltinio, o tokie veiksmai truko ilgą laiką, daugiau nei 21 mėnesį, todėl pareiškėjui buvo padaryta 6 090 Eur neturtinė žala. Įrodymai, jog iš pareiškėjo buvo neteisėtai paimtas ginklas ir šaudmenys, yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas ir administracinė byla Nr. I-664-283/2014.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo A. V. nurodytos aplinkybės dėl nesumedžiotų žvėrių ir paukščių bei prarastų naminių paukščių nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas taip pat nurodo patyręs 2 890 Eur turtinę žalą dėl nesumedžiotų žvėrių ir paukščių, tačiau jokių duomenų, kaip yra apskaičiuota ši turtinė žala, nepateikia, kaip ir nepateikia jokių objektyvių duomenų ir apie naminių paukščių praradimo aplinkybes bei šių praradimų apskaičiavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl patirtos turtinės žalos yra deklaratyvaus pobūdžio ir vertintinos kritiškai. Pareiškėjas reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo nepagrindė jokiais įrodymais. Atsakovo nuomone, nėra pagrįstas ir pareiškėjo A. V. reikalavimas dėl 6 090 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju išvardintų aplinkybių, suponuojančių pareiškėjo galimai patirtą neturtinę žalą, nenustatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kad priėmus 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“ jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir bendravimo galimybių sumažėjimą. Šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, ar bylai aktualiu laikotarpiu turėjo teisę medžioti, ar priklausė medžiotojų būreliui. Patikslino, jog, be medžiotojų būrelio žinios, medžioti negalima. Nurodė, kad draudžiama šaunamąjį ginklą, išduotą medžioklei, naudoti sodybos teritorijoje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kiek žvėrių sumedžiodavo iki ginklo paėmimo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė turėti šaunamąjį ginklą medžioklei, o reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas aptarė aktualų teisinį reguliavimą, faktines aplinkybes ir nurodė, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-664-283/2014 nurodė, kad Šiaulių AVPK 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“ priėmė neturėdamas pakankamų ir objektyvių faktinių duomenų, leidusių daryti išvadą, jog A. V. įstatymų nustatyta tvarka buvo įtariamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad Šiaulių AVPK 2012 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“ neteisėtas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl teismas patenkino A. V. skundą ir panaikino Šiaulių AVPK 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“.
Teismas konstatavo, kad šio sprendimo panaikinimo faktas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme vertinamas kaip valdžios institucijos neteisėtas veiksmas. Iš to padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai – nustatyta. Tačiau siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. turtinė ir neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Dalį patirtos žalos pareiškėjas sieja su negautomis pajamomis, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės (žr., pvz., 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007 ir kt.). Iš asmens, turinčio ribotos civilinės apyvartos civilinį ginklą, bylos Nr. 86 matyti, jog 2008 m. gegužės 19 d. pareiškėjui A. V. buvo išduotas medžiotojo bilietas Nr. 050170, 2009 m. kovo 4 d. Šiaulių AVPK Pakruojo rajono PK buvo priimtas sprendimas, kuriuo nuspręsta A. V. išduoti leidimą įsigyti lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei, 2009 m. gegužės 4 d. išduotas leidimas įsigyti ginklą Nr. 40-75-4-L11-22. Byloje nėra rašytinių duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 19 d., tai yra teisės suteikimo medžioti, iki 2012 m. gegužės 18 d., kuomet atsakovo atstovo sprendimu iš pareiškėjo buvo paimtas šaunamasis ginklas ir leidimas laikyti (nešioti) ginklus, realiai medžiojo priklausydamas medžiotojų būreliui ar medžiojo kaip medžiotojų būrelio svečias. Pareiškėjas šių aplinkybių skunde nenurodė, plačiau nepaaiškino ir jo atstovas teismo posėdžio metu, pažymėjo, jog pareiškėjas priklausė ir šiuo metu priklauso Preičiūnų medžiotojų būreliui, galėjo medžioti elnių patinus, šernus ir kt. Šiuos argumentus ir pareiškėjo skaičiavimus, kiek pareiškėjas kas mėnesį patyrė nuostolių nemedžiodamas, teismas vertino kaip aplinkybes, pagrįstas prielaidomis, kurių pagrindu teismas negali pripažinti, kad asmuo patyrė realią žalą negautų pajamų forma. Teismas sprendė, kad pareiškėjas byloje neįrodė, jog anksčiau kas mėnesį sumedžiodavo mėsos už 100 eurų, todėl pareiškėjui 2 890 Eur žala nepriteista.
Pareiškėjo argumentai, kad neturėdamas medžioklinio šautuvo jis negalėjo prie namų sumedžioti lapių, kurios iš namų kiemo išnešė naminius paukščius, t. y. kad pareiškėjas neteko turto už 300 Eur, atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas, kad ir turėdamas medžioklinį ginklą, nebūtų galėjęs medžioti savo namų valdoje, kadangi medžioti galima tik medžioklės plotuose. Pažymėta, jog pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Be to, pareiškėjas apsiginti nuo plėšriųjų medžiojamųjų žvėrių galėjo naudodamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, nes pagal Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas. Pareiškėjas taip pat neįrodė, jog jo patirta turtinė žala sudaro 300 Eur, nes teismui nepateikė rašytinių įrodymų, susijusių su naminių paukščių įsigijimu, jų verte. Teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjo motina R. V. paaiškino, kad naminius paukščius – žąsis, viščiukus, antis – pirko ji iš savo asmeninių ir skolintų lėšų, taigi turtinė žala galėjo atsirasti pareiškėjo motinai, o ne pačiam pareiškėjui. Be to, teismo nuomone, šios hipotetinės žalos atsiradimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su nustatytais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, nes, kaip jau minėta, pareiškėjas savo namų valdoje negalėjo medžioti, vadovaujantis Medžioklės įstatymu, plėšriųjų medžiojamųjų žvėrių gaudymui galėjo naudoti kitas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, todėl pareiškėjui 300 Eur žala nepriteista.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas galėjo pasinaudoti Medžioklės įstatymo 18 straipsnyje numatytu medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo institutu, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į seniūniją dėl žalos, padarytos medžiojamųjų gyvūnų, atlyginimo.
Teismas pripažino, kad dėl neteisėto ginklo ir leidimo iš pareiškėjo paėmimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, tačiau iš dalies ir pats prisidėjo prie nurodytų neigiamų pasekmių atsiradimo. Iš Medžioklės Lietuvos Respublik?s teritorijoje taisyklių 16 punkto reglamentavimo matosi, kad dalyvauti medžioklėje galima ir neturint šaunamojo ginklo bei leidimo tokį ginklą laikyti (nešiotis), tačiau, kaip nurodė pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu, pareiškėjas medžioklėse be šaunamojo ginklo nedalyvavo sąmoningai, manydamas, kad dėl to gali pablogėti jo reputacija. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl ginklo ir leidimo paėmimo sumažėjo jo bendravimo galimybės, neatvyko į teismo posėdį ir nepaaiškino, kuo jam pasireiškė neturtinė žala, nors patiriamus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kuriuos sukėlė neteisėti veiksmai, geriausiai gali apibūdinti pats asmuo. Byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas, paimdamas iš pareiškėjo šaunamąjį ginklą medžioklei, būtų siekęs pažeminti pareiškėją. Atsakovo atstovo veiksmus, kurie vėliau buvo pripažinti neteisėtais, lėmė ir pareiškėjo elgesys, dėl ko pareiškėjas Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis nurodyta teismų praktika, įvertinęs tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatyti atsakovo atstovo veiksmai buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teisę pažeidė tokiu būdu, jog jai apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, sprendė, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių AVPK padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui atskirai nepriteistas.
III.
Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad jam padarytos turtinės ir neturinės žalos fakto buvimą ir dydį patvirtino liudytoja R. V.. Mano, kad teismas priėmė neadekvatų sprendimą. Pažymi, kad atsakovo vardu jo niekas neatsiprašė, teisme atsakovo atstovas neigė pažeidimą, atsakovas neieškojo jokių būdų esamą situaciją išspręsti taikiai. Nesutinka, jog medžioklėje galima dalyvauti be ginklo. Laiko neadekvačiais pirmosios instancijos teismo teiginius, jog dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo galėjo kreiptis į seniūniją.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo manymu, teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, objektyviai ir nešališkai įvertino šalių argumentus, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas A. V. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Šiaulių AVPK, atlyginti 3 190 Eur turtinę ir 6 090 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Šiaulų AVPK veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė turėti šaunamąjį ginklą medžioklei, o reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatyti atsakovo atstovo veiksmai buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teisę pažeidė tokiu būdu, jog jai apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, todėl nagrinėjamu atveju Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui atskirai nepriteistinas.
A. V. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde teigia, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jam turėtų būti priteistas patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“ buvo panaikintas. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos – Šiaulių AVPK – veiksmai nustatyti. Ginčo dėl šio fakto byloje nėra.
Minėto CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009).
Teisėjų kolegija pažymi, kad žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. CK 6.249 straipsnio norma neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Šiame įstatyme nustatyta: ,,jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.“ Be to, teisėjų kolegija įrodymų instituto kontekste pažymi, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).
Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl 3 190 Eur negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos kaip pajamos už sumedžiotą mėsą (100 Eur kas mėnesį) ir pareiškėjas neteko turto už 300 Eur (neturėdamas medžioklinio šautuvo negalėjo sumedžioti lapių, kurios iš namų kiemo išnešė naminius paukščius), pagrįsti prielaidomis, todėl ši suma negali būti laikoma turtine žala. Toks tariamas pajamų gavimas yra kelių prielaidų (galimo) atsiradimo rezultatas, todėl CK 6.249 straipsnio bei CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu negali būti pripažintas negautomis pajamomis arba nuostoliais. Tokioje situacijoje teismui nekilo pareiga įrodinėti žalos faktą ir dydį už pareiškėją.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 3 190 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis taip pat dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė ir neturtinę žalą, kurią įvertino 6 090 Eur suma. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl neteisėto ginklo ir leidimo iš pareiškėjo paėmimo jis galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Tačiau pareiškėjas nenurodė ir absoliučiai nepateikė jokių įrodymų, kaip atsakovo atstovo veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės (moralinės) žalos atsiradimo faktą. Be to, kaip teisingai savo sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. V. galėjo dalyvauti medžioklėse, bet jose nedalyvavo sąmoningai, o atsakovo atstovo veiksmus, kurie vėliau buvo pripažinti neteisėtais, įtakojo ir pačio pareiškėjo elgesys (A. V. Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį).
Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį nėra jokio pagrindo teigti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti reikėtų priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.