Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltaura“ ieškinį atsakovui D. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas civilinės atsakomybės dėl žalos, neperdavus bankroto administratoriui bendrovės turto, klausimas.Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 159 121 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. procesines palūkanas. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „Baltaura“ iškelta bankroto byla. Pareiga perduoti administratoriui bendrovės turtą ir visus dokumentus kilo buvusiam bendrovės direktoriui – atsakovui. 2014 m. gegužės 30 d. balanso duomenimis bendrovės atsargų vertė sudarė 437 746 Lt, ši suma atitinka bendrovės prekių knygos įrašus. 2014 m. rugsėjo 16 d. atsakovas pranešė, kad bendrovė iš R. K. ir R. K. nuomojo patalpas (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos) ir jie nėra grąžinę jose esančių prekių, darbo įrankių ir kito bendrovei priklausančio turto. R. K. administratoriui nurodė, kad nuomos sutartis nutraukta ir jokio ieškovės turto Patalpose nėra. Pagal 2015 m. spalio 15 d. perduotų prekių sąrašą atsakovas perdavė administratoriui dalį balanse apskaityto turto – atsargų už 37 329,42 Lt, liko neperduota turto 400 416,58 Lt sumai. Administratorius taip pat nustatė, kad bendrovės apskaitoje buvo du automobiliai Opel Vivaro ir Porsche 911 Carrera4. Automobilis Porsche 2012 m. liepos 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 39 000 Lt perleistas atsakovo sutuoktinei D. P.. Pinigai įmonei nesumokėti. Nuomos sutartimi atsakovas minėtą automobilį išnuomojo bendrovei, sutartyje nurodant, kad automobilis priklauso atsakovui ir jo vertė yra 128 000 Lt. Tokiu būdu bendrovė neteko 128 000 Lt rinkos vertės turto. 2012 m. spalio 9 d. bendrovė atsakovui perleido automobilį Opel Vivaro. Administratoriui turto perleidimo sutartis neperduota, tačiau perleidimo faktą patvirtina PVM sąskaita faktūra BRA Nr. 00003404 10 000 Lt sumai. Šios sumos atsakovas nesumokėjo. 2012 m. rugsėjo 1 d. sudarė nuomos sutartis, kuria atsakovas automobilį išnuomojo bendrovei, nurodant automobilio vertę 21 000 Lt. Tokiu būdu bendrovė neteko turto už 21 000 Lt.Dėl atsakovo kaltės, t. y. dėl jo neteisėtų veiksmų ir pareigų nevykdymo ieškovei ir jos kreditoriams padaryta 159 121 Eur žala, kurią atsakovas privalo atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 115 968 Eur žalos atlyginimą; 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; reikalavimą dalyje dėl 43 153 Eur priteisimo atmetė. Teismas atsakovo teiginius, kad 2013 m. sausio 1 d. nutraukus nuomos sutartį Patalpose liko ieškovei priklausantis turtas, o po 2013 m. birželio mėnesio jis patekti į Patalpas negalėjo, todėl jose buvusio turto administratoriui neperdavė, vertino kritiškai. Nurodė, kad per laikotarpį nuo nuomos sutarties nutraukimo iki 2013 m. birželio mėnesio atsakovas turėjo visas galimybes laiku pasirūpinti, jog prekės būtų išgabentos į kitą vietą. Patalpos buvo pardavinėjamos iš varžytynių, todėl atsakovas dar iki bankroto bylos iškėlimo turėjo galimybę per antstolį atgauti ieškovės turtą. R. K. ieškovei patvirtino, kad UAB „Baltaura“ visas prekes išsivežė ir Patalpose jų nėra. Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir atsakovas, kuris 2014 m. lapkričio 21 d. apklausiamas liudytoju VPK nurodė, kad turtas galimai yra paimtas kitų asmenų (pagrobtas) ar iššvaistytas. Iš ieškovės pateiktų buhalterinių dokumentų matyti, kad ieškovė nuo 2013 m. birželio iki 2014 m. gegužės mėnesio pardavinėjo prekes, kurios buvo įtrauktos į policijai pateiktą sąrašą. Pagrindinis sporto inventoriaus pirkėjas nuo 2014 m. buvo UAB „Baltaura LT“, o saunų ir vėdinimo įrangos – UAB „Apricum LT“, t. y. įmonės, kurių akcininkas ir direktorius yra atsakovas. Taip pat dalis prekių, kurios nurodytos policijai pateiktame sąraše, 2014 m. spalio 15 d. buvo perduotos administratoriui. Nei aplinkybė, kad neperduotas turtas yra išlikęs, nei atsakovo pateikti argumentai savo pasyviam elgesiui pateisinti, nėra įtikinami. Jokių įrodymų, patvirtinančių realų turto buvimą, turto buvimo vietą, atsakovas nepateikė, neįrodyta, kad turtas nėra prarastas ir dėl pateisinamų priežasčių neperduotas administratoriui. Toks atsakovo elgesys neatitinka įstatymų reikalavimų, nustatytų bendrovės vadovui, pažeidžia bankrutuojančios bendrovės, jos kreditorių interesus, daro jiems žalą, nes negalima atgauti turto, iš kurio būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Todėl teismas reikalavimą dėl 115 968 Eur žalos už neperduotą turtą priteisimo tenkino.Reikalavimas dalyje dėl 43 153 Eur nuostolių priteisimo netenkintas. Automobilių nuomos sutartyse nurodytos automobilių vertės neįrodo, kad tokia ir buvo jų tikroji rinkos vertė ir ieškovei padaryta 43 153 Eur žala.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį dėl 115 968,00 Eur žalos priteisimo ir šią ieškinio dalį atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neįvertino apelianto veiksmų siekiant patekti į Patalpas, kuriose buvo dalis ieškovės prekių, ir nenustatė, ar buvo reali galimybė į jas patekti, nepagrįstai kritiškai vertino apelianto teiginius, jog į Patalpas jis negalėjo patekti dėl pakeistų spynų. Apeliantas kaip protingas, sąžiningas ir teisingas vadovas vadovavosi įstatymo suteiktomis vadovo pareigomis ir dėdamas maksimalias pastangas bandė atgauti turtą. Kreipėsi į antstolių kontorą, siekdamas patekti į Patalpas ir susigrąžinti prekes, tačiau antstoliai tokios galimybės nesuteikė ir informavo, kad prekių ten nėra. 2014 m. lapkričio 12 d. apeliantas, jau nebūdamas bendrovės vadovu, parašė pareiškimą policijai dėl Patalpose buvusių prekių pavogimo. Teismas neatsižvelgė, kad apeliantas nuo 2014 m. birželio 27 d. nebuvo ieškovės vadovu, todėl negalėjo imtis jokių kitų veiksmų. Apeliantas išnaudojo visas galimybes atgauti turtą. Pateikė pareiškimą policijai bei pranešė apie tai ieškovės administratoriui, tačiau šis nesiėmė jokių veiksmų kaip oficialus vadovas dėl prekių susigrąžinimo. Teismas neteisingai įvertino apelianto dėtas maksimalias pastangas atgauti turtą, taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuo 2014 m. birželio 27 d. pareiga išsaugoti ieškovės turtą atsirado jos atstovui – administratoriui. Ieškovė teikia jai palankius ir tikrovės neatitinkančius duomenis bei klaidingai interpretuoja jų turinį. Prekių sąrašas pateiktas ieškovei ir policijai nesutampa, nes tuo pačiu kodu žymimos tos pačios prekės, tuo tarpu ieškovė analizuoja prekių kodą, o ne jų kiekį, tokiu būdu klaidindama teismą dėl prekių kodavimo, kiekio ir buvimo vietos. Prekės nebuvo žymimos kokiame sandėlyje ar kokiu adresu jos yra. Administratoriui buvo perduotos prekės, buvusios kitame nuomotame sandėlyje, taip pat dalis prekių buvo sandėliuojamos ir ieškovės buveinėje. Ieškovė įvertino padarytą žalą 115 968 Eur suma, kai tuo tarpu dalis šių prekių buvo grąžintos. Sąraše nurodytos prekės ir pardavinėtos prekės galėjo sutapti, tačiau tai nereiškia, kad buvo pardavinėjamos Patalpose esančios prekės. Teismas nenagrinėjo duomenų, kad buvo dideli prekių kiekiai, todėl pardavinėtos prekės galėjo sutapti su sąraše nurodytomis, tačiau prekės nebuvo iš to sąrašo, nes buvo sandėliuojamos kitose patalpose. Tai, kad kai kurios prekės buvo parduodamos UAB „Baltaura LT“ ir UAB „Apricum LT“, neįrodo apelianto kaltės, tuo labiau, kad prekės buvo parduodamos įstatymų nustatyta tvarka rinkos kainomis. Šių aplinkybių teismas nevertino. Vien ta aplinkybė, kad prekės buvo perparduotos įmonėms, kuriose atsakovas yra direktorius ir savininkas, nepatvirtina fakto, kad atsakovas veikė nesąžiningai ar turėjo galimybes prieiti prie Patalpose buvusių prekių. Byloje įrodyta, kad apeliantas negalėjo patekti į patalpas, nes buvo pakeista spyna, o antstoliai nesuteikė priėjimo prie turto. Taip pat įrodyta aplinkybė, kad apeliantas kreipėsi į policiją teigdamas, kad turtas galimai yra pavogtas arba iššvaistytas. Šios aplinkybės patvirtintos teismo ir ieškovės nėra ginčijamos. Priešingos teismo išvados kelia klausimą dėl teismo šališkumo, nes visos apelianto dėtos teigiamos pastangos yra vertinamos kaip neigiamos ar nepakankamos. Sprendime civilinės atsakomybės sąlygos neanalizuotos, o apelianto nurodytos aplinkybės yra pakankamos, kad jo veiksmuose ir neveikime dėl bendrovės prekių, nėra kaltės bei priežastinio ryšio. Todėl teismo sprendimas keistinas, atmetant ieškinį visa apimtimi.Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas neva į Patalpas nepateko nuo 2013 m. birželio mėnesio. Nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjo 2014 m. gegužės 30 d., apeliantas įmonės vadovo pareigas ėjo iki 2014 m. birželio 27 d. Laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2014 m. birželio 27 d. apeliantas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl ieškovės neva neteisėtai sulaikyto turto išreikalavimo iš trečiųjų asmenų, nesikreipė į teismą ar teisėsaugos institucijas dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ar atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn dėl galimo turto pasisavinimo. Apeliantas nepateikė įrodymų apie savo aktyvius veiksmus, siekiant ieškovės dispozicijon susigrąžinti turtą tuo laikotarpiu, kai vykdė ieškovės direktoriaus pareigas. Todėl nepagrįstas skundo argumentas, kad jis dėjo maksimalias pastangas turto atgavimui. Iškėlus bankroto bylą, apeliantas nesuteikė administratoriui informacijos apie kitus neva egzistavusius sandėlius, nenurodė, kad ieškovės turtas galimai buvo saugotas ir kitose vietose. Jokių rašytinių įrodymų dėl kitų patalpų nuomos apeliantas teismui nepateikė, taip pat nepateikė tikslaus adreso, kur neva buvo saugomas ieškovės turtas. Ši apelianto versija laikytina gynybine pozicija.Nuo 2013 m. birželio iki 2014 m. gegužės mėnesio apeliantas pardavinėjo tas prekes, kurias vėliau pareiškime teisėsaugos institucijai nurodė kaip neva neteisėtai laikomas Patalpose bei perdavė jas administratoriui. 2013 m. birželio mėn. – 2014 m. gegužės mėn. ieškovės išrašytų pardavimo sąskaitos faktūros, pareiškime teisėsaugos institucijai pateiktas prekių sąrašas ir 2014 m. spalio 15 d. perdavimo – priėmimo administratoriui aktas liudija, kad buvo pardavinėjamos tos prekės, kurios, pasak apelianto, buvo neteisėtai užlaikytos Patalpose. UAB „Baltaura LT“ ir UAB „Apricum LT“ užsiima identiška veikla, kurią iki bankroto vykdė ieškovė. Tokiu būdu apeliantas ieškovės turtą, kuris neva buvo neteisėtai sulaikytas Patalpose, perleido savo valdomoms ir vadovaujamoms įmonėms.Ieškovės prekes iš Patalpos išsivežė pats apeliantas tuo metu, kai dar galėjo į jas patekti, o versija apie Patalpose neva tebelaikomas prekes, kurias neva turėjo pareigą perimti administratorius, paneigia tiek apelianto neveiklumas iki bankroto bylos iškėlimo, tiek iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės vykdyti prekių pardavimai.Apeliantas neperdavė administratoriui 115 968 Eur vertės ieškovės turto. Tokios dalies turto disponavimo teisės suvaržymas pats savaime galėtų lemti įmonės nemokumą ir negebėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „Baltaura“ iškelta bankroto byla. Juridinių asmenų registro duomenimis iki bankroto bylos iškėlimo apeliantas buvo vienintelis UAB „Baltaura“ akcininkas ir vadovas. Ieškovė reikalavimą atlyginti bendrovei padarytą žalą grindė tuo, kad apeliantas bankroto administratoriui neperdavė 115 968 Eur vertės bendrovės turto (atsargų) bei perleisdamas automobilius Opel Vivaro ir Porsche 911 Carrera 4 bendrovei padarė 43 153 Eur žalą, todėl dėl apelianto neteisėtų veiksmų ieškovei ir jos kreditoriams padaryta 159 121 Eur žala. Teismas tenkino ieškinio dalį dėl 115 968 Eur vertės turto bankroto administratoriui neperdavimo, o ieškinio dalį dėl automobilių perleidimo patirtos žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, padavė apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl liudytojų apklausos ir žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes reikalinga apklausti liudytojus: antstolį, kuris buvo atsakingas už Patalpų varžytynes, bankroto administratorių bei R. K.. Apelianto teigimu, antstolis paliudytų, kad spynos buvo pakeistos ir apeliantas neturėjo galimybės į Patalpas patekti. R. K. ir bankroto administratorius patvirtintų aplinkybes, kad apeliantas savo veiksmais (neveikimu) žalos ieškovei nepadarė. R. K. paaiškintų, kur iš tiesų buvo prekės ir kokiu metu jos galimai (ne)buvo Patalpose, o bankroto administratorius paaiškintų, kodėl nesiėmė jokių veiksmų turtui susigrąžinti. Tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pakankamo pagrindo šių liudytojų apklausai, taip pat ir žodiniam bylos nagrinėjimui. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Viena tokių išimčių kasacinio teismo pripažįstama būtinybė apklausti liudytojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Pažymėtina, kad būtų laikomasi proceso kooperacijos ir koncentracijos principų, šauktinus į teismą liudytojus šalys privalo nurodyti savo procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose (CPK 111 str. 2 d. 3 p., 112 str., 135 str. 1 d. 3 p., 142 str. 2 d. 3 p., 143 str. 3 d.). Bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme arba apeliacinės instancijos teisme pareikštas prašymas apklausti liudytojus gali būti tenkinamas tik išimtiniais atvejais (CPK 245 str. 2 d., 251 str. 2 d., 314 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teismui net ir bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo pareiškęs prašymo liudytojais apklausti antstolį, R. K. bei bankroto administratorių. Pateikdamas tokį prašymą tik apeliacinės instancijos teismui, apeliantas nepagrindė, kodėl būtinybė juos apklausti iškilo būtent jau po teismo sprendimo priėmimo. Nėra jokio pagrindo spręsti klausimo dėl bankroto administratoriaus kaip liudytojo apklausos, nes jis ir taip aktyviai dalyvauja procese kaip ieškovės atstovas, teikia procesinius dokumentus, kuriuose išsamiai ir aiškiai yra išdėstęs savo poziciją dėl kilusio ginčo. Apeliantas nenurodė jokių priežasčių, kodėl nereiškė prašymo apklausti R. K. ir/ar antstolį liudytojais pirmosios instancijos teisme. CPK 314 straipsnis nustato, kad nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio aplinkybės nekonstatuotinos. Kitų reikšmingų motyvų, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodyta. Todėl aptarti prašymai atmetami (CPK 314 str., 321 str. 1 d.).

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, remdamasis ABĮ, CK, ĮBĮ nuostatomis bei kasacinio teismo išaiškinimais, teisingai išdėstė bendrovių valdymo organų nariams bendrovės veikloje keliamus reikalavimus bei civilinės atsakomybės dėl jų netinkamo vykdymo, inter alia kai įmonei keliama bankroto byla, sąlygas. Apeliantas šiais aspektais skundžiamo sprendimo faktiškai ir nekvestionuoja. Todėl pirmiau paminėtų motyvų, nurodytų skundžiamame sprendime, dėl įmonės vadovo pareigų bei jo atsakomybės sąlygų teisėjų kolegija nekartoja ir tik pabrėžia, kad tokio pobūdžio bylose ieškovė privalo įrodyti neteisėtus apelianto veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 12 str., 178 str.), o nustačius, kad asmuo atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turi atsakovas (šiuo atveju – apeliantas). Iš esmės ginčas kyla tik dėl įrodymų nustatant civilinės atsakomybės sąlygas vertinimo. Iš bylos medžiagos bei apeliacinio skundo matyti, jog iš esmės apeliantas neginčija, kad pagal 2014 m. gegužės 30 d. balanso duomenis BUAB „Baltaura“ turėtų būti 437 746 Lt (126 780 Eur) vertės trumpalaikio turto – atsargų (1 t., b.l. 22), taip pat neginčija, kad jis bankroto administratoriui 2014 m. spalio 15 d. yra perdavęs prekių 37 329,42 Lt (10 811,35 Eur) sumai (1, t. b.l. 25-57; 58-62). Pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš apelianto ieškovei 115 968 Eur žalą (neperduotas trumpalaikis turtas – atsargos), rėmėsi UAB „Baltaura“ 2014 m. gegužės 30 d. sudaryto balanso ir administratoriui 2014 m. spalio 15 d. perduoto turto duomenimis (1 t., b.l. 22, 58-62). Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad 115 968 Eur dydžio žala nustatyta neįvertinus, kad administratoriui dalis prekių buvo perduotos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas privalo administratoriui perduoti visą turimą ieškovės turtą (nesvarbu kur esantį), todėl pagrįstai likusi negrąžinto turto vertė laikyta ieškovės patirta žala. Taigi, iš bylos duomenų matyti, kad įmonė bankroto iškėlimo dienai turėjo būti likę materialių atsargų, tačiau faktiškai jų nėra, dėl ko yra pagrindas konstatuoti žalos atsiradimo faktą.Ieškovė neteisėtus apelianto veiksmus (neveikimą) grindė tuo, kad jis netinkamai vykdė savo kaip bendrovės vadovo pareigas – neišsaugojo ir neperdavė bankroto administratoriui UAB „Baltaura“ turto, dėl ko bendrovė patyrė 115 968 Eur žalą. Apeliantas turto neperdavimą, kaip minėta, grindžia tuo, kad jo veiksmuose (neveikime) nėra kaltės bei priežastinio ryšio, nes nutraukus Patalpų nuomos sutartį, jose liko ieškovės turtas. Apeliantas nurodo, kad buvo pakeista Patalpų spyna, todėl jis nuo 2013 m. birželio mėnesio negalėjo į jas patekti, o antstoliai prie turto nesuteikė priėjimo, be to, apeliantas kreipėsi į policiją dėl galimo turto pavogimo ar iššvaistymo. Pirmosios instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutiko, su jais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas. Teismui iškėlus įmonei bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Nors iškėlus įmonei bankroto bylą jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau jiems lieka pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytą žalą. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia ĮBĮ numatytus padarinius, be kita ko, bendrovės valdymo organai privalo perduoti administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Jei bendrovės finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad joje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma, ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, tai būtent šį turtą natūra ir privalo juridinio asmens valdymo organai perduoti administratoriui. Atitinkamai nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – šiuo atveju buvusio vadovo - kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), šis turi atlyginti bendrovei dėl to atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose (CK 2.87 str., 6.245 str. – 6.249 str., 6.263 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas taip pat suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Bylos duomenimis UAB „Baltaura“ su R. K. ir R. K. buvo sudariusi nuomos sutartis, kurių pagrindu nuomojosi Patalpas. Ieškovės teigimu, susisiekus su Patalpų nuomotojais, pastarieji paaiškino, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. nuomos sutartis nutraukta, šias aplinkybes patvirtina ir apeliantas. Taip pat R. K. administratoriui patvirtino, kad nuomos santykių nutraukimo metu jokių bendrovės prekių nuomotose Patalpose nebuvo. Nors apeliantas ir teigia priešingai, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas kaip bendrovės vadovas iš karto po nuomos sutarčių nutraukimo būtų kreipęsis į nuomotojus dėl ieškovei priklausančio turto atsiėmimo, taip pat nėra duomenų, kad tokios pretenzijos būtų netenkintos arba į jas nebūtų reaguota. Apeliantas net nepateikia įtikinamų paaiškinimų, kodėl Patalpose likusiu turtu nebuvo pasirūpinta iš karto nutrūkus nuomos teisiniams santykiams, t.y. po 2013 m. sausio 1 d. Netgi sutikus su apelianto argumentais, kad nuo 2013 m. birželio mėnesio jis negalėjo patekti į Patalpas, nes buvo pakeistos spynos, tai tik patvirtintų, kad iki tol jis dėl ieškovės turto atsiėmimo nebuvo kreipęsis. Šiame kontekste pastebėtina, kad 2014 m. lapkričio 12 d. pareiškime Vilniaus m. 2 policijos komisariatui apeliantas nurodė, kad konfliktas, po kurio apeliantas nebegalėjo pateikti į Patalpas, kilo dar vėliau - 2013 m. gruodžio mėn. (2 t., b.l. 40-41). Toks vadovo elgesys, juo labiau, turint omenyje itin didelę turto vertę (beveik 0,5 mln. litų), leistų daryti išvadą, kad jis apskritai nesirūpino įmonės turtu iki bankroto bylos iškėlimo, o į teisėsaugos institucijas dėl Patalpose buvusio turto (prekių) galimo pavogimo ar iššvaistymo kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 12 d., t. y. jau po bankroto bylos UAB „Baltaura“ iškėlimo. CK 2.82 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą, todėl apeliantas kaip bendrovės vadovas turėjo pareigą imtis priemonių bendrovei priklausančio turto išsaugojimui. Šiuo atveju, netgi tikint versija apie egzistavusias kliūtis turto susigrąžinimui, apeliantas faktiškai du metus jo atgavimui realių priemonių nesiėmė, o jo nurodomi apeliaciniame skunde teiginiai apie dėjimą pastangų (ir netgi maksimalių) nepatvirtinami jokiais įrodymais apie konkrečius aktyvius bandymus susigrąžinti turtą, kitaip tariant, yra tik deklaratyvūs. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad nuo 2014 m. birželio 27 d. jis nebuvo ieškovės vadovu, todėl pareiga išsaugoti ieškovės turtą atsirado administratoriui -tokia pareiga administratoriui kiltų tik tuo atveju, jei apeliantas būtų perdavęs ieškovės turtą ir administratorius nesiimtų priemonių jo išsaugojimui. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau tai nereiškia, kad apeliantui nebelieka pareigos atsakyti už savo veiksmais (neveikimu) įmonei padarytą žalą.Pirmiau nurodyta, kad vertinant vien paties apelianto nurodomą versiją nėra pagrindo pripažinti jo neteisėtų veiksmų nebuvimą ir kaltės prezumpcijos paneigimą. Juo labiau tai pasakytina vertinant ieškovės pateiktus į bylą įrodymus, iš kurių galima daryti išvadą, kad apelianto versija apie egzistavusias kliūtis turto susigrąžinimui apskritai itin menkai tikėtina. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės pateiktais buhalterinės apskaitos duomenimis, konstatavo, jog yra pagrindas daryti išvadą, kad apelianto teiktame (tik) 2014 m. lapkričio 12 d. Vilniaus m. 2 policijos komisariatui Patalpose esančių prekių sąraše nurodytomis prekėmis 2013 m. birželio mėn. – 2014 m. gegužės mėn. buvo prekiaujama su susijusiomis įmonėmis, nors, kaip minėta, pats apeliantas teigia negalėjęs jomis disponuoti. Tokią teismo išvadą apeliantas kvestionuoja teiginiais, kad prekės buvo tais pačiais kodais, tačiau iš skirtingų sandėliavimo vietų ir galėjo sutapti su Patalpose esančių prekių sąraše nurodytomis. Tačiau tokio pobūdžio teiginiai vėlgi yra deklaratyvūs – apeliantas, žinodamas visą bylos medžiagą, ne tik nepaneigia teismo išvados įrodymais, bet ir apskritai nenurodo jokių konkrečių apskaičiavimų ir parduotų prekių, sutampančių su sandėliuotomis kitur. Pažymėtina, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. pranešime ieškovei apeliantas ir nebuvo nurodęs jokių kitų prekių sandėliavimo vietų (1 t., b.l. 69-70). Ieškovei pateikus įrodymus, kad buvo pardavinėjamos prekės iš Patalpose esančių prekių asortimento, apeliantui kyla pareiga pateikti įrodymus, kad parduotos to paties kodo prekės iki jų pardavimo buvo sandėliuojamos taip pat kitur bei iš ten buvo parduotos (CPK 12, 178 str.), tačiau šios pareigos jis neįvykdė. Todėl esant nustatytiems apelianto neteisėtiems veiksmams, žalos padarymo faktui bei priežastiniam ryšiui, o apeliantui nepaneigus kaltės prezumpcijos, konstatuotina, kad apeliantui taikytina deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.246 str.-6.249 str.).Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas. Naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, areštavo apelianto turtą 159 121 Eur sumai (1 t., b.l. 126-127). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas 115 968 Eur sumai, atitinkamai keistinas ir taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas (CPK 145 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi apeliantui atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas (4 t., b.l. 125). Tačiau apeliantas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą yra atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, todėl bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme iš apelianto žyminis mokestis nepriteistinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeisti atsakovo D. P. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartimi taikytą laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sumažinant jį iki 115 968 Eur (vienas šimtas penkiolika tūkstančių devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai).

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto registro tvarkytojui.