- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-22
- Bylos Nr.
- I-1801-463/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00440-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J-S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja R. J-S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti jai 318,29 Eur turtinę žalą už nesuteiktas turizmo paslaugas ir 5 proc. metinių palūkanų.
Skunde nurodoma, kad pareiškėja kartu su I. M. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionių sutartį Nr. PT004271 (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Madeirą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 15 d., už kelionę sumokėta 636,58 Eur suma. Tačiau nurodyta kelionė neįvyko, kadangi UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Vadovaujantis suformuota teismų praktika, pareiškėjos skundo reikalavimai atlygtini patirtą 318,29 Eur (636,58 / 2) neturtinę žalą ir priteisti 5 proc. metinių palūkanų yra pagrįsti, todėl jos teisės ir teisėti interesai turi būti apginti patenkinus jos skundą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 14–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja apie UAB „Freshtravel“ nemokumą sužinojo jau 2014 m. lapkričio 14 d., kada viešai per visuomenės informavimo priemones buvo paskelbtą apie UAB „Freshtravel“ nemokumą ir veiklos sustabdymą, todėl būtent nuo 2014 m. lapkričio 14 d. prasidėjo trejų metų ieškinio senaties termino eiga pareiškėjai kreiptis į teismą su reikalavimais dėl žalos atlyginimo. Tuo tarpu pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi tik 2018 m. vasario 5 d., todėl beveik trimis mėnesiais praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos pareikšti. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių pareiškėjai kreiptis į teismą anksčiau siekiant apginti jos neva pažeistas teises ir teisėtus interesus, nors visą laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. žinojo apie tai, kad yra galimai pažeistos jos teisės dėl UAB „Frestravel“ paskelbto nemokumo ir veiklos sustabdymo. Kadangi pareiškėja tinkamai nesirūpino savo teisių gynyba, elgėsi apdariai, nerūpestingai ir pasyviai, todėl jos galimai pažeistos teisės neturi būti ginamos. Nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu. Šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, kuri atsirado dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo, kadangi neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Lietuvos valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Europos komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą. Be kita ko, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatomis kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios Turizmo įstatymo nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Priimant Turizmo įstatymą, kuriuo įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai, todėl turi būti atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio turizmo departamentas prie Ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime (b. l. 10–12) su pareiškėjos skundu nesutinko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Turizmo departamentas neturi duomenų, jog dalis patirtos turtinės žalos pareiškėjai buvo atlyginti iš kelionių organizatoriaus turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo.
Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.
Siekiant užtikrinti visapusišką, išsamų ir objektyvų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimą teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartimi prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta administracinės bylos Nr. eI-809-821/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03725-2017-0) medžiagos kopija.
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 6 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004271 (toliau – ir Sutartis) (b. l. 45–46), kuria įsigyta 6 dienų poilsinę kolionę laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d.
Pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. į „Beta.lt“, UAB sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 10001 (b. l. 42) už kelionę pervedė 2 198,00 Lt (636,58 Eur).
Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ (b. l. 59) sustabdė pažymėjimo Nr. 13769 (b. l. 58), patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.
Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 (b. l. 60–61) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.
Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 (b. l. 60) panaikino pažymėjimo Nr. 13769 (b. l. 58), patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.
Pareiškėjos skunde nurodoma, kad pagal Sutartį sumokėta ir negrąžinta suma sudaro 636,58 Eur, tačiau, kadangi pagal Sutartį poilsinė kelionė buvo pirkta dviems asmenims, pareiškėjos patirta žala sudaro 318,29 Eur (636,58 / 2).
Dėl ieškinio senaties
Lietuvos valstybės atstovė Ministerija prašo pareiškėjos skundo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Prašymą grindžia tuo, jog pareiškėja apie UAB „Freshtravel“ nemokumą sužinojo jau 2014 m. lapkričio 14 d., kada viešai per visuomenės informavimo priemones buvo paskelbtą apie UAB „Freshtravel“ nemokumą ir veiklos sustabdymą (b. l. 24–29, 30, 31–32, 33–34).
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Vertinant, ar pareiškėjos skundo reikalavimui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-990-502/2017, kurioje kilo analogiškas ginčas kaip nagrinėjamu atveju, t. y. dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavęs, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, expressis verbis (lot. tiesiogiai) nurodė, kad kadangi nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamos turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Vadinasi, pareiškėja apie jos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, turėjo sužinoti LVAT priėmus nurodytą nutartį, t. y. 2017 m. gegužės 8 d. Kadangi nagrinėjamu atveju turtinė žala kildinama iš Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, o ne iš kelionių organizatoriaus, t. y. UAB „Freshtravel“ nemokumo fakto, teismas kaip nepagrįstus atmeta Ministerijos argumentus, kad pareiškėjos skundo reikalavimui turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kadangi jau nuo 2014 m. lapkričio 14 d. viešai per visuomenės informavimo priemones buvo paskelbta apie UAB „Freshtravel“ nemokumą ir veiklos sustabdymą ir pareiškėja nuo tada turėjo sužinoti apie jos teisės pažeidimą. Šioje vietoje teismas pažymi, kad pareiškėja su 2017 m. rugpjūčio 11 d. prašymu pati kreipėsi į Turizmo departamentą, kuris jai 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. SD-773 „Dėl prašymo atlyginti neturtinę žalą“ (b. l. 44) nurodė, kad jos patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ bankroto neįvykus kelionei, bus galima atlyginti tik tokiu atveju, jeigu jos atžvilgiu bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Atitinkamai, pareiškėja realizuodama savo teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jos pažeista teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, kreipėsi 2018 m. vasario 2 d. (b. l. 5) į teismą su skundu, prašydama priteisti turtinės žalos atlyginimą.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą 2017 m. gegužės 8 d. ir nepraleisdama ieškinio senaties termino 2018 m. vasario 2 d. kreipėsi į teismą su skundu, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas pareiškėjos skundo reikalavimui netaikytinas.
Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjų patirtą žalą
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Kaip jau buvo aptarta sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjos skundo reikalavimui, pareiškėja žalą kildina iš to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus ir todėl buvo pažeista jos teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju.
Taip pat kaip buvo nustatyta, LVAT, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr. 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017), padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Šioje administracinėje byloje LVAT konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, t. y. nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.
Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, tai darytina išvada, kad pareiškėja patyrė nuostolius, kuriuos Lietuvos valstybė turi jai atlyginti. Kaip nustatyta, toks aiškinimas atitinka ir aktualią LVAT formuojamą praktiką (žr. 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017 ir kt.).
Kaip matyti, netinkamas Direktyvos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę yra konstatuotas nacionalinio teismo, išaiškinus, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga. Vadinasi, pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, kyla pareiga atlyginti.
Likusieji proceso šalių išdėstyti argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui ir nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pažymėtina, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos dydžio
Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjai priteistinos turtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį, iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad rašytiniais byloje esančiais įrodymais patvirtina, kad pareiškėja su UAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį, atliko pagal ją mokėjimą, tačiau UAB „Frestravel“ savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė (b. l. 42, 44, 45–46). Taigi bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas.
Spręsdamas dėl pareiškėjos turtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtintas mechanizmas, užtikrinantis, kad asmenų nuostoliai, atsiradę dėl neįvykusios kelionės, būtų atlyginti bent iš dalies. Turistų patirtų nuostolių atlyginimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintas Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kurio 12 punkte nustatyta, kad turistas, siekdamas, kad būtų atlyginti jo nuostoliai, ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo Turizmo departamento informacijos, nurodytos Aprašo 38.2 punkte (informacija apie prašymų atlyginti nuostolius pateikimą ir nagrinėjimą), paskelbimo dienos turi kreiptis į Turizmo departamentą ir pateikti Aprašo 13 punkte nurodytus dokumentus, pagrindžiančius turėtų atlygintinų nuostolių dydį. Atlygintinų turistui nuostolių dydis nustatomas pagal Turizmo departamentui raštu pateiktą turisto prašymą atlyginti nuostolius; turisto su kelionių organizatoriumi sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties kopiją ar kitą dokumentą, patvirtinantį turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo faktą, ir pinigų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėjimo faktą patvirtinančius dokumentus (mokėjimo kvitų originalai arba banko mokėjimo pavedimų per elektroninės bankininkystės sistemą kopijos); būtino apgyvendinimo, maitinimo, pervežimo ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas patvirtinančius dokumentus ir (ar) savarankiško grįžimo į pradinę jo išvykimo vietą bilieto šaknelę (Aprašo 13 punktas). Taigi, iš esmės asmenys, nukentėję dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, visų pirma turėtų pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintais mechanizmais, užtikrinančiais pinigų, sumokėtų už neįvykusią kelionę, grąžinimą, ir tik tuo atveju, jei dėl netinkamo nacionalinio reglamentavimo, asmens sumokėta suma nebūtų grąžinta visa apimtimi, likusi negrąžinta suma pripažintina asmens patirta turtine žala ir priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai už kelionę sumokėtų sumų, kurios galėjo būti grąžintos kaip draudimo išmoka už neįvykusią kelionę, tačiau nebuvo išmokėtos dėl pačios pareiškėjos neveikimo (Aprašo 13 punkte nurodytų prašymų ir (ar) kitų dokumentų savalaikio nepateikimo). Tokiu atveju turistams išmokėtinos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos (b. l. 55), todėl, jei pareiškėja (ar kitas pagal sutartį turėjęs keliauti asmuo) nustatytu laiku būtų pasikreipusi dėl draudimo išmokos sumokėjimo, pagal Sutartį atlygintina suma (4,96 proc. nuo pagal sutartį sumokėtos kelionės kainos – 636,58 Eur) būtų sudariusi ne daugiau, nei 31,57 Eur. Tokiu atveju likusi neatlyginta pagal Sutartį suma sudarytų 605,01 Eur (636,58 Eur – 31,57 Eur). todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos patirta žala sudaro 302,5 Eur (605,01 Eur / 2).
Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis ir faktinis pagrindas tenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą, todėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteistina 302,50 Eur turtinė žala.
Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų
Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pagal LVAT jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Kadangi nagrinėjamos bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena, o nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas teisme priimtas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi (b. l. 6–7), todėl nuo 2018 m. vasario 7 d. pareiškėjai priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už šiuo teismo sprendimu priteistą sumą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos R. J-S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai R. J-S. (a. k. 48303070724) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 302,50 Eur (tris šimtus du eurus penkiasdešimt centų) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2018 m. vasario 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.