Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J.-S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

10. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjos skundo reikalavimui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, nurodė, kad pareiškėja apie jos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju turėjo sužinoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) priėmus nurodytą nutartį, t. y. 2017 m. gegužės 8 d. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėja turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą 2017 m. gegužės 8 d. ir, nepraleisdama ieškinio senaties termino, 2018 m. vasario 2 d. kreipėsi į teismą su skundu, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas pareiškėjos skundo reikalavimui netaikytinas.

11. Teismas, spręsdamas dėl klausimą dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjos patirtą žalą, remdamasis aktualia LVAT formuojama praktika, nurodė, kad netinkamas Direktyvos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę yra konstatuotas nacionalinio teismo, išaiškinus, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga. Vadinasi, pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, kyla pareiga atlyginti.

12. Dėl priteistino žalos dydžio teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai už kelionę sumokėtų sumų, kurios galėjo būti grąžintos kaip draudimo išmoka už neįvykusią kelionę, tačiau nebuvo išmokėtos dėl pačios pareiškėjos neveikimo. Tokiu atveju turistams išmokėtinos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos, todėl, jei pareiškėja (ar kitas pagal sutartį turėjęs keliauti asmuo) nustatytu laiku būtų kreipųsis dėl draudimo išmokos sumokėjimo, pagal sutartį atlygintina suma (4,96 proc. nuo pagal sutartį sumokėtos kelionės kainos – 636,58 Eur) būtų sudariusi ne daugiau, nei 31,57 Eur. Tokiu atveju likusi neatlyginta pagal sutartį suma sudarytų 605,01 Eur (636,58 Eur – 31,57 Eur). Todėl teismas vertino, kad pareiškėjos patirta žala sudaro 302,5 Eur (605,01 Eur / 2). Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, turi būti priteista 302,50 Eur turtinei žalai atlyginti.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo taip pat priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2018 m. vasario 7 d.).

III.

17. Atsakovo atstovas vertina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (toliau – ir Įstatymas) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

18. Atsakovo atstovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, t. y. nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

19. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Šiuo atveju neegzistuoja ir joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Nesant deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos, teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės pareiškėjai priteisė turtinę žalą. Atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

22. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 636,58 Eur sumai. Todėl pareiškėjai gavus žalos atlyginimą pagal UAB „Freshtravel“ bankroto byloje pareikštą finansinį reikalavimą, dar kartą sumokant pareiškėjai žalos atlyginimą pagal teismo sprendimą, nesant jokio teisinio pagrindo pareiškėjai gauti dvigubą žalos atlyginimą, būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad skundžiamas teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygų visuma, byloje nėra tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, teismas nepagrįstai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą; be to, atsakovui iki sprendimo priėmimo nebuvo žinoma apie tai, kad prie bylos yra prijungta papildoma medžiaga.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

29. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1467-502/2019).

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

31. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

32. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja už kelionę sumokėtų pinigų neatgavo. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

33. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

34. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į pinigų, sumokėtų už kelionę (išskyrus draudimo kompensaciją, kuri galėjo būti grąžinta kaip draudimo išmoka už neįvykusią kelionę, tačiau šiuo atveju nebuvo išmokėta dėl pačios pareiškėjos neveikimo), grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

35. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius.

36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, jog pareiškėja sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad 2014 m. lapkričio 6 d. Paslaugų sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Madeirą), kadangi pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. į „Beta.lt“, UAB sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 10001 už kelionę pervedė 2 198,00 Lt (636,58 Eur) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Aplinkybe, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

37. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius atsakovo argumentus, kad teismas pažeidė ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje nustatytą atsakovo teisę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus dėl prie bylos 2018 m. vasario 20 d. pridėtos medžiagos. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė ir nepaaiškino, kokias argumentus ir samprotavimus dėl prie bylos pridėtos papildomos medžiagos jis konkrečiai ketino pateikti.

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

39. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.