Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-05-30 · Civilinė byla Nr. 2A-1618-910/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-01-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-05-30Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-30
Bylos Nr.
2A-1618-910/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-38160-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irmantas Šulcas, Laima Ribokaitė, Liuda Uckienė
Ieškovas
viešosios įstaigos Vilniaus universiteto
Atsakovas
J. M.-D.
Kategorijos
  • 1.3.4.1.5.2.1.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3.4.1.5.2.1.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1618-910/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38160-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.4.1.5.2.1.8; 1.3.4.1.5.2.1.9; 3.3.1.20. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmanto Šulco, Liudos Uckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) viešosios įstaigos Vilniaus universiteto apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ieškinį atsakovei J. M.-D. dėl darbo ginčo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė viešoji įstaiga Vilniaus universitetas (toliau – ieškovė, VU, darbdavė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. M.-D. (toliau – atsakovė, darbuotoja), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. DGKS-5967 darbo byloje Nr. APS-36-20323 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas) ir prašydamas pripažinti, kad atsakovė neįgijo teisės į kasmetinių nepanaudotų atostogų perkėlimą ar piniginės kompensacijos išmokėjimą, pasibaigus pagrindinio darbo sutarčiai.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovės ir VU sudaryta terminuota darbo sutartis Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros asistentės pareigoms baigėsi 2018 m. rugpjūčio 31 d. Pasibaigus šiai pagrindinei darbo sutarčiai, su atsakove sudaryta nauja terminuota darbo sutartis asistentės pareigoms nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. VU ir atsakovė taip pat yra sudariusios papildomą susitarimą mokslo darbuotojos pareigoms (projektinio darbo sutartis) dėl darbo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte „Vaikų su kochleariniais implantais socialinės integracijos iššūkiai Lietuvoje“ (toliau – Projektas). Papildomo susitarimo termino pabaiga – 2018 m. gruodžio 31 d. Šio projekto paraiškoje buvo įvardinti konkretūs mokslininkai, tarp jų – atsakovė, kurie projektą vykdys visu jo laikotarpiu 2017–2019 m. 2018 m. liepos 5 d. VU Žmogiškųjų išteklių valdymo sistemoje buvo automatiškai sugeneruotas ir atsakovei išsiųstas pranešimas apie artėjančią jos pagrindinio darbo sutarties termino pabaigą. Ieškovės teigimu, tokio pobūdžio pranešimai nėra individualizuoti, jie skirti priminti darbuotojui apie artėjančius terminus, dėl to, sprendžiant apie papildomo susitarimo tapimą pagrindine sutartimi arba jo nutraukimą, kiekvienu individualiu atveju atsižvelgiama į darbuotojo pageidavimus ir darbo santykių šalių valią. Ieškovė pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nenumatyta galimybės įgytas ir nepanaudotas atostogas perkelti, nutraukus vieną darbo sutarties sudedamąją dalį (pagrindinio darbo sutartį ar papildomą susitarimą dėl darbo), jeigu apskritai darbo santykis tarp darbuotojo ir darbdavio nenutrūko. Dėl to, ieškovės teigimu, nesant įstatyminio pagrindo, ji negalėjo perkelti atsakovės nepanaudotų kasmetinių atostogų, taip pat nėra pagrindo mokėti kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, jeigu nenutrūksta visas darbo santykis. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė, kaip ir kiti mokslo darbuotojai bei pedagogai, buvo išleista atostogų pagal VU rektoriaus 2018 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. R-321 laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., dar iki šių atostogų pradžios atsakovė jas atšaukė savo 2018 m. birželio 22 d. prašymu.

Atsiliepimas

3. Atsakovė prašė ieškovės ieškinį atmesti, palikti galioti Darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. DGKS-5967, priimtą darbo byloje Nr. APS-36-20323.

4. Atsakovė nurodė, kad ji ir VU 2015 m. liepos 21 d. sudarė pagrindinio darbo terminuotą darbo sutartį, kurios pagrindu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. dirbo VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros asistente. 2018 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė ir VU sudarė naują terminuotą pagrindinio darbo sutartį asistentės pareigoms vykdyti laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. 2017 m. gruodžio 29 d., t. y. galiojant 2015 m. liepos 21 d. sudarytai pagrindinio darbo terminuotai darbo sutarčiai, su darbdave VU buvo sudarytas papildomas susitarimas mokslo darbuotojos pareigoms vykdyti, kurio pagrindu atsakovė dirbo Projekte; šio susitarimo terminas – iki 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovės teigimu, 2018 m. liepos 5 d. pranešimu ji buvo informuota, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. bus nutraukta 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartis; šiame pranešime buvo nurodytas jos pagrindinio darbo sutarties numeris ir pabaigos data, tai, pasak atsakovės, leido jai manyti, jog pranešimas yra individualizuotas, ji pasitikėjo darbdavės pranešime pateikta informacija, t. y. kad 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartis dėl jos pagrindinio darbo bus nutraukta su papildomais susitarimais, kaip buvo nurodyta pranešime, todėl į savo tiesioginį vadovą dėl papildomo valandinio darbo susitarimą įforminančios 2017 m. gruodžio 29 d. darbo sutarties pakeitimo į pagrindinio darbo sutartį nesikreipė. Atsakovė nurodė, kad 2015 m. liepos 21 d. sudaryta pagrindinio darbo terminuota darbo sutartis buvo nutraukta 2018 m. rugpjūčio 31 d., tačiau kompensacija už nepanaudotas atostogas jai nebuvo išmokėta, su tuo ji nesutinka. Atsakovės vertinimu, 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasibaigus pagrindinio darbo 2015 m. liepos 21 d. darbo sutarčiai, nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. turėjo pasibaigti ir papildomo darbo susitarimas, kuris buvo įformintas 2017 m. gruodžio 29 d. darbo sutartimi, tačiau taip neatsitiko vien tik dėl to, jog 2018 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja jos ir VU 2018 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta pagrindinio darbo sutartis. Atsakovės įsitikinimu, vieni darbo santykiai, kurie buvo susiklostę 2015 m. liepos 21 d. darbo sutarties pagrindu, pasibaigė 2018 m. rugpjūčio 31 d., o 2018 m. rugsėjo 1 d. yra pradžia naujų jos ir VU darbo santykių, kurių pagrindas – 2018 m. rugpjūčio 29 d. darbo sutartis, įsigaliojusi 2018 m. rugsėjo 1 d.. Tuo tarpu 2017 m. gruodžio 29 d. darbo sutartis, įforminanti susitarimą dėl papildomo darbo, nenustojo galioti vien dėl to, kad tiek 2018 m. rugpjūčio 31 d., tiek ir 2018 m. rugsėjo 1 d. tarp jos ir VU buvo galiojanti darbo sutartis dėl pagrindinio darbo. Atsakovė nurodė, kad nesutinka su darbdave, jog buvo jos ir VU ketinimas toliau tęsti darbo santykius, nes tokiu atveju būtų pasirašytas 2015 m. liepos 21 d. darbo sutarties pakeitimas arba būtų atliekami veiksmai, numatyti DK 69 straipsnyje, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo. Atsakovės vertinimu, naujos darbo sutarties sudarymas 2018 m. rugpjūčio 29 d. ir jos įsigaliojimas nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo pagrindas naujiems darbo santykiams atsirasti, o ne pagrindas tęsti ankstesnius darbo santykius, kurių teisinis pagrindas buvo 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartis, nustojusi galioti 2018 m. rugpjūčio 31 d. Dėl to, atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra visos DK 127 straipsnio 6 dalyje nustatytos sąlygos piniginei kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas mokėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 702,54 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; nurodė, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. DGKS-5967 darbo byloje Nr. APS-36-20323 netenka galios; priteisė iš ieškovės valstybės naudai 11 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. liepos 21 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 25001985 (nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.), pagal kurią atsakovė dirbo VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros 0,75 etato asistente (pagrindinis darbas); ši darbo sutartis nutraukta 2018 m. rugpjūčio 31 d. DK 69 straipsnio 1 dalies pagrindu – suėjus terminui. Ieškovė ir atsakovė 2017 m. gruodžio 29 d. sudarė susitarimą dėl papildomo VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros mokslo darbuotojos darbo nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Nr. 25012405. Šalys 2018 m. rugpjūčio 29 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 25012591 dėl atsakovės darbo VU Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto asistente nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Darbuotoja 2018 m. spalio 11 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų. Darbo ginčų komisija sprendimu įpareigojo VU nustatyta tvarka apskaičiuoti ir išmokėti darbuotojai piniginę kompensaciją už 28 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų pagal 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį Nr. 25001985.

7. Teismas pažymėjo, kad nėra šalių ginčo dėl to, jog VU ir atsakovės 2015 m. liepos 21 d. sudaryta pagrindinė darbo sutartis 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo nutraukta suėjus šios sutarties terminui. Tuo tarpu 2017 m. gruodžio 29 d. šalių susitarimas dėl atsakovės papildomo darbo 2018 m. rugpjūčio 31 d., kai buvo nutraukta atsakovės pagrindinio darbo sutartis, nebuvo nei nutrauktas, nei pakeistas į pagrindinio darbo sutartį (DK 35 straipsnio 5 dalis, 69 straipsnio 1 dalis). Be to, 2018 m. rugpjūčio 29 d. šalių sudaryta nauja atsakovės pagrindinio darbo sutartis toms pačioms (asistentės) pareigoms, numatant atsakovės darbo pradžią – 2018 m. rugsėjo 1 d., t. y. kitą darbo dieną po ankstesnės pagrindinės darbo sutarties nutraukimo. Taip pat nėra šalių ginčo dėl to, kad atsakovė neprarado pagal 2015 m. liepos 21 d. pagrindinio darbo sutartį įgytų kasmetinių atostogų dienų DK 127 straipsnio 5 dalies pagrindu. Tačiau darbdavė, 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutraukusi su atsakove šią pagrindinę darbo sutartį, neišmokėjo darbuotojai kompensacijos už šios sutarties pagrindu įgytas, bet nepanaudotas kasmetines atostogas.

8. Teismas pabrėžė, kad pagal DK 35 straipsnio 5 dalį, nutrūkus pagrindinės darbo funkcijos darbo sutarčiai, susitarimas dėl papildomo darbo taip pat pasibaigia, nebent darbo sutarties šalys susitaria kitaip. Šiuo atveju tokio šalių susitarimo nėra. Teismas nurodė, kad ieškovės pozicija, jog galiojant susitarimui dėl papildomo darbo, VU ir darbuotojos darbo santykiai nebuvo nutrūkę, yra nepagrįsta: ieškovei 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutraukus su atsakove 2015 m. liepos 21 d. sudarytą pagrindinę darbo sutartį, 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasibaigė ne tik šalių darbo santykiai, susiklostę pagrindinės darbo sutarties pagrindu, bet ir darbo santykiai, susiklostę susitarimo dėl papildomo darbo pagrindu, todėl atsakovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. įgijo teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, o ieškovė, šalims nesusitarus kitaip (pvz. susitarus perkelti), – pareigą šią kompensaciją atsakovei apskaičiuoti ir atleidimo dieną išmokėti.

9. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju susiklosčius tokiai faktinei situacijai, kai, nutraukus atsakovės pagrindinio darbo sutartį, ji jau kitą darbo dieną vykdė tas pačias pareigas pagal naujai sudarytą pagrindinio darbo sutartį, ieškovė, atsakovės sutikimu, galėjo pasibaigusios darbo sutarties pagrindu įgytas kasmetines atostogas perkelti prie naujos pagrindinės darbo sutarties. Teismo nuomone, tik esant tokiam šalių susitarimui, ieškovė galėtų nemokėti atsakovei kompensacijos už pasibaigusios pagrindinės darbo sutarties pagrindu įgytas kasmetines atostogas. Nagrinėjamu atveju tokio susitarimo nebuvo. Priešingai, pati ieškovė nurodė, kad neturi galimybės perkelti nutrauktos atsakovės pagrindinės darbo sutarties pagrindu sukauptų ir jos nepanaudotų kasmetinių atostogų prie naujos jos pagrindinės darbo sutarties, ir tai tik dar kartą patvirtina, jog šalių darbo santykiai, susiklostę 2015 m. liepos 21 d. pagrindinės darbo sutarties pagrindu, pasibaigė, o 2018 m. rugsėjo 1 d., įsigaliojus naujai pagrindinei darbo sutarčiai, prasidėjo nauji ieškovės ir atsakovės darbo santykiai.

10. Išdėstytų argumentų pagrindu teismas konstatavo, kad, 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutraukus atsakovės pagrindinę darbo sutartį, jai turėjo būti išmokėta kompensacija už šios darbo sutarties pagrindu įgytas ir nepanaudotas kasmetines atostogas, ir ieškovė, savo vienašališku sprendimu anuliavusis jas bei neišmokėjusi darbuotojai priklausančios kompensacijos, pasielgė neteisėtai, todėl yra pagrindas šią kompensaciją priteisti atsakovei teismo tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad apeliantės ir atsakovės darbo santykiai nenutrūko ir, tęsiantis darbo santykiams, tęstina įgytų kasmetinių atostogų apskaita. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Prievolę sumokėti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas įstatymų leidėjas sieja su darbo santykio pasibaigimu (DK 127 straipsnio 6 dalis). Apeliantės ir atsakovės sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 25007985 baigėsi 2018 m. rugpjūčio 31 d., tačiau, pasibaigus šiai pagrindinio darbo sutarčiai, su atsakove jau kitą dieną (nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.) įsigaliojo nauja sutartis asistentės pareigoms. Šalys nesiėmė jokių veiksmų darbo santykiui nutraukti: darbdavė nereikalavo atsiskaityti, darbuotoja negrąžino raktų ar jai perduoto turto. Buvo visos prielaidos darbo santykių tęstinumui. Atsižvelgiant į tai, kad darbo santykiai su atsakove 2018 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo nutrūkę, nėra pagrindo mokėti jai kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

11.2. Nagrinėjamoje situacijoje darbo šalių santykiai vertintini ne tik pagal DK įtvirtintą reglamentavimą, tačiau ir Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 dalį, 72 straipsnį, kuriuose nustatyta, kaip priimama į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų, mokslo darbuotojų pareigas, kokia gali būti tokių darbuotojų darbo sutarčių trukmė. Su akademiniais darbuotojais sudaromos terminuotos darbo sutartys mokslo metams – nuo rugsėjo 1 d. iki kitų metų rugpjūčio 31 d. Atskirais atvejais sutartys gali būti sudarytos maksimaliam 2 metų laikotarpiui arba tik vienam semestrui. Tuo tarpu projektinis darbas vykdomas ir asmenys projektuose dirba pagal VU ir finansuojančių institucijų sudarytas projektų finansavimo ir administravimo sutartis, kuriose projektų vykdytojų darbo sutarčių terminai skaičiuojami kalendoriniais metais, nes tai tiesiogiai susiję su finansavimo skyrimo sąlygomis.

11.3. Atsakovės ir VU papildomo darbo susitarimas (projektinio darbo sutartis) dėl atsakovės darbo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte buvo sudaryta nuo 2017 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovės papildomas darbas mokslo darbuotojos pareigose vykdomas Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte „Vaikų su kochleariniais implantais socialinės integracijos iššūkiai Lietuvoje“ (Nr. S-MIP-17-111). Šio projekto paraiškoje buvo įvardinti konkretūs mokslininkai (projekto vykdytojai), kurie projektą vykdys per visą jo laikotarpį 2017-2019 metais. Atsakovė niekada neišreiškė pageidavimo nutraukti savo darbą Projekte, nors teikiant projekto paraišką jai buvo žinoma Projekto trukmė. Dėl to apeliantė turėjo pagrindą manyti, kad atsakovė nepageidauja nutraukti susitarimo dėl papildomo darbo. Atsižvelgdama į vykdomo Projekto finansavimo sąlygas ir veiklų tęstinumą, apeliantė neturėjo ketinimų nutraukti papildomą susitarimą su atsakove. Teismas nepagrįstai nevertino apeliantės argumento, kad sutarties šalių valia, vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 2 dalimi, gali būti išreiškiama ir konkliudentiniais veiksmais, jeigu sandoriui įstatymas nenustato konkrečios formos. DK 35 straipsnio 5 dalyje nenustatyta, kad dėl papildomo darbo susitarimo nenutraukimo šalys privalo sutarti konkrečia (rašytine) forma.

11.4. Bylos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad darbo santykių šalių veiksmai rodo jų tikrąją valią nenutraukti darbo santykio ir įrodo šio santykio tęstinumą. Nesutampant pagrindinės darbo sutarties ir papildomo susitarimo terminams, šio nutraukimas tik dėl formalaus DK 35 straipsnio 5 dalies reikalavimo, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes ir į tai, jog abi šalys faktiškai vykdė savo įsipareigojimus pagal nurodytą susitarimą (darbuotoja vykdė savo projektinio darbo funkcijas, o darbdavė mokėjo už tai sulygtą darbo užmokestį), būtų fiktyvus veiksmas. Dėl šios priežasties teismo sprendimas priteisti atsakovei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas yra nepagrįstas, nes prieštarauja DK 127 straipsnio 6 dalies imperatyviai nuostatai, pagal kurią kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą.

11.5.

Apeliantė pripažįsta, kad atsakovės teisė į pagal 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį įgytas kasmetines atostogas nėra išnykusi, ir, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepertraukiamai toliau dirba Vilniaus universitete, pripažinus darbo santykių tęstinumą, ji turi teisę pasinaudoti sukauptomis kasmetinių atostogų dienomis, todėl jos interesai nenukenčia. Šie interesai ženkliai nukentėtų pripažįstant viso darbo santykio pasibaigimą dėl formalaus pagrindinio darbo sutarties pasibaigimo ir patenkinant byloje pateiktą darbuotojos reikalavimą. Taip būtų paneigtas darbo santykio tęstinumas – darbuotoja parastų dėl nepertraukiamo darbo santykio jai tenkančias pirmenybines ir kompensacines teises.

Atsiliepimas

12. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1 Apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas 2019 m. sausio 17 d., taigi apeliacinis skundas galėjo būti paduotas iki 2019 m. vasario 18 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 5 dalis). Ieškovės apeliacinis skundas paduotas 2019 m. sausio 21 d., t. y. praleidus CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą procesinį terminą. Kadangi praleistą terminą neprašoma atnaujinti, tai, vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktus, teismas turėjo atsisakyti priimti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai priėmus ieškovės apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal pavėluotai paduotą apeliacinį skundą (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

13.2 Ginčo šalis iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. siejo darbo teisiniai santykiai dėl pagrindinio darbo, susiklostę 2015 m. liepos 21 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu, o nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. ginčo šalių darbo teisinių santykių pagrindu tapo kita terminuota darbo sutartis, sudaryta 2018 m. rugpjūčio 29 d. Pagrindinio darbo teisiniai santykiai nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. nebuvo tęsiami 2015 m. liepos 21 d. sudarytos terminuotos pagrindinio darbo sutarties pagrindu, nes šalys nesudarė susitarimo pratęsti 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį, o sudarė naują terminuotą darbo sutartį.

13.3 Ieškovė neginčija pagrindinio darbo pagal 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį pabaigos 2018 m. rugpjūčio 31 d., o priešingai – ją pripažįsta (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Tai reiškia ir darbo teisinių santykių, susiklosčiusių tokios darbo sutarties pagrindu, pabaigą. Pasibaigus vieniems apeliantės ir atsakovės darbo teisiniams santykiams, nėra jokio pagrindo teigti, esą pagrindinio darbo teisiniai santykiai tarp tų pačių asmenų nenutrūksta, kai šie asmenys sudaro naują pagrindinio darbo sutartį. Tų pačių šalių sudaryta ir įsigaliojusi nauja pagrindinio darbo sutartis yra savarankiškas teisinis pagrindas naujiems (kitiems) pagrindinio darbo teisiniams santykiams tarp tų pačių šalių atsirasti (susiklostyti). Dėl to, atsakovės teigimu, apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju ginčo šalių darbo santykiai nenutrūko 2018 m. rugpjūčio 31 d. ir įgytų kasmetinių atostogų apskaita tęstina, tęsiantis darbo santykiams, yra visiškai nepagrįsti.

13.4 Iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ieškovė laikėsi aiškios pozicijos, kad atsakovei nepriklauso kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas pagal 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį, taip pat kad atsakovė, nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus naujai darbo sutarčiai, neteko teisės pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, nes, pasak ieškovės, atsakovei jos buvo anuliuotos. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad ieškovė laikosi jau kitokios pozicijos: esą 2015 m. liepos 21 d. darbo sutarties pagrindu sukauptomis kasmetinėmis atostogomis atsakovė turi teisę pasinaudoti, nes jos teisė į kasmetines atostogas nėra išnykusi. Tokia ieškovės pozicija dėl darbo teisinio santykio tęstinumo nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. yra nepagrįsta.

Šalies argumentai

13.5 Apeliantė nurodė, kad 2019 m. vasario 8 d. sumokėjo atsakovei teismo sprendimu priteistą 702,54 Eur dydžio kompensacijos sumą. Taigi apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas jau yra įvykdytas, ginčijama problema – išspręsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė visų pirma nurodo, kad ieškovės apeliacinis skundas paduotas praleidus CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą procesinį terminą. Pasak atsakovės, ieškovė nepareiškė prašymo atnaujinti praleistą terminą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti apeliacinį skundą (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau kadangi apeliacinis skundas visgi yra priimtas, tai apeliacinės instancijos teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal pavėluotai paduotą apeliacinį skundą (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

16. Teisėjų kolegija, analizuodama byloje esančius procesinius dokumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2019 m. sausio 17 d., ieškovės apeliacinis skundas Vilniaus apylinkės teisme registruotas 2019 m. vasario 18 d., tačiau iš ant voko esančio pašto antspaudo matyti, jog apeliacinis skundas išsiųstas 2019 m. vasario 14 d. (b. l. 169, 175). Pagal CPK 74 straipsnio 7 dalies nuostatas procesinių terminų pabaiga nustatoma atsižvelgiant į procesinio dokumento įteikimo paštui datą. Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas paštui įteiktas likus trims dienoms iki termino apeliaciniam skundui paduoti pabaigos, taigi CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nepažeistas.

17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartimi apeliantei buvo nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (b. l. 176-177). Pagal CPK 316 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad apeliantė trūkumus pašalino per teismo nustatytą terminą (b. l. 179). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinis skundas laikytinas paduotu jo pradinio padavimo dieną, t. y. 2019 m. vasario 14 d. (CPK 316 straipsnio 2 dalis).

18. Išdėstytų motyvų pagrindu atsakovės argumentai dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atmestini kaip nepagrįsti (CPK 74 straipsnio 7 dalis, 307 straipsnio 1 dalis, 316 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovės (darbuotojos) teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas šio konkretaus ginčo atveju

19. Nagrinėjamoje byloje kilo darbo teisinių santykių šalių ginčas dėl darbuotojos (atsakovės) teisės gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kai, pasibaigus vienai terminuotai darbo sutarčiai dėl pagrindinio darbo, darbuotoja toliau dirba ieškovės viešojoje įstaigoje pagal naują terminuotą pagrindinio darbo sutartį.

20. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. liepos 21 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 25001985, pagal kurią atsakovė dirbo VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros asistente 0,75 etato, nurodant, jog tai – pagrindinis darbas, sutarties terminas – nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 10). Ieškovė ir atsakovė 2017 m. gruodžio 29 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 25012405 dėl mokslo darbuotojos darbo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte (projektinio darbo sutartis), nurodant, jog tai – pagrindinio valandinio darbo papildomas susitarimas, sutarties terminas – nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (b. l. 11). Atsakovė 2018 m. liepos 5 d. gavo ieškovės pranešimą, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. bus nutraukta terminuota darbo sutartis Nr. 25001985 su vėlesniais pakeitimais, papildymais ir papildomais susitarimais; jeigu darbuotoja pageidauja toliau dirbti Universitete susitarime dėl papildomo darbo numatytomis sąlygomis, ji turi kreiptis į savo tiesioginį vadovą dėl papildomo darbo susitarimo pakeitimo į darbo sutartį (b. l. 22). Šalių 2015 m. liepos 21 d. sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 25001985 pasibaigė 2018 m. rugpjūčio 31 d. DK 69 straipsnio 1 dalies pagrindu – suėjus terminui. Šalys 2018 m. rugpjūčio 29 d. sudarė naują terminuotą darbo sutartį Nr. 25012591 dėl atsakovės darbo VU Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto asistente (visu etatu) nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 12).

21. Darbuotoja 2018 m. spalio 11 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl 2015 m. liepos 21 d. terminuotos darbo sutarties Nr. 25001985 pagrindu įgytų, bet nepanaudotų kasmetinių atostogų, prašydama arba piniginės kompensacijos, arba pratęsti turėtą darbo sutartį ir pripažinti nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas (b. l. 74-75). Darbo ginčų komisija 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu įpareigojo VU nustatyta tvarka apskaičiuoti ir išmokėti darbuotojai piniginę kompensaciją už 28 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų pagal 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį Nr. 25001985 (b. l. 107-110).

22. Nesutikdama su Darbo ginču komisijos sprendimu, darbdavė (ieškovė) kreipėsi dėl darbo ginčo išsprendimo į teismą, ieškinyje suformuluodama reikalavimą pripažinti, kad atsakovė neįgijo teisės į nepanaudotų kasmetinių atostogų perkėlimą ar piniginės kompensacijos išmokėjimą, pasibaigus pagrindinio darbo sutarčiai (b. l. 1-4). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės 702,54 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, įgytas dirbant pagal 2015 m. liepos 21 d. terminuotą darbo sutartį Nr. 25001985, pasibaigusią 2018 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 158-163).

23. Apeliantės (darbdavės) įsitikinimu, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas darbuotojai neturėjo būti išmokėta, nes kompensacijos mokėjimas įstatymų leidėjo susietas su darbo santykio pasibaigimu (DK 127 straipsnio 6 dalis), tuo tarpu nagrinėjamu atveju, 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasibaigus 2015 m. liepos 21 d. darbo sutarčiai dėl pagrindinio asistentės darbo, jau kitą dieną, t. y. 2018 m. rugsėjo 1 d., įsigaliojo nauja darbo sutartis su atsakove dėl pagrindinio asistentės darbo, taigi darbo santykiai su atsakove nebuvo nutrūkę.

24. Teisėjų kolegija, analizuodama šioje konkrečioje byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, pažymi tai, kad teisę į ginčo dalyku esančias kasmetines atostogas atsakovė įgijo dirbdama VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros asistente 0,75 etato pagal terminuotą 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį Nr. 25001985, kuri pasibaigė 2018 m. rugpjūčio 31 d., suėjus jos terminui, DK 69 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantė teisingai nurodo, kad po 2018 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė toliau dirbo Universitete asistente. Tačiau pažymėtina tai, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. asistentės pareigas atsakovė ėjo visu etatu naujos darbo sutarties Nr. 25012591, sudarytos 2018 m. rugpjūčio 29 d. naujam terminui, pagrindu. Tokios aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad ginčo šalių 2015 m. liepos 21 d. sudaryta darbo sutartis nebuvo pakeista ir pratęsta, ji pasibaigė, suėjus šios sutarties terminui (DK 69 straipsnio 1 dalis), o nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. asistentės pareigas atsakovė ėjo naujos 2018 m. rugpjūčio 29 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties pagrindu.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl to, kad, pasibaigus vienai terminuotai darbo sutarčiai, buvo iš karto sudaryta nauja terminuota darbo sutartis, išlaikytas nepertraukiamas atsakovės darbo stažas ieškovės įstaigoje. Tačiau, pasibaigus 2015 m. liepos 21 d. terminuotai darbo sutarčiai, turėjo būti išspręsti visi klausimai, susiję su šios darbo sutarties pasibaigimu, taip pat ir dirbant pagal šią sutartį įgytų, tačiau nepanaudotų kasmetinių atostogų klausimas.

26. Bylos duomenimis, darbuoja (atsakovė) nepanaudotų atostogų klausimą siekė išspręsti šalių susitarimu, kreipdamasi į darbdavę (ieškovę) ir siūlydama dvi alternatyvas: arba sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, arba „atstatyti anuliuotas nepanaudotų atostogų dienas, turėtas iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. pagal darbo sutartį Nr. 25001985“ (b. l. 86). Darbdavė (ieškovė) nesutiko nė su viena darbuotojos siūlyta alternatyva, nurodydama, kad darbuotojai turėtų „naudoti atostogas ir jų nekaupti, nes jos bus prarastos, nutrūkus vienoms pareigoms, tačiau nenutrūkus visam darbo santykiui“ (b. l. 84).

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad darbdavės (ieškovės) pozicija, jog, darbuotojai (atsakovei) nepanaudojus 2015 m. liepos 21 d. terminuotos darbo sutarties Nr. 25001985 pagrindu įgytų atostogų iki šios sutarties termino pabaigos, tačiau toliau dirbant Universitete pagal susitarimą dėl projektinio darbo bei naują terminuotą pagrindinio darbo sutartį, nepanaudotos atostogos buvo prarastos (anuliavosi), yra aiškiai nepagrįsta, prieštaraujanti darbo teisės normoms, įtvirtinančioms darbuotojo teisę pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis arba gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal DK 127 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbuotojui įgijus teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas, DK užtikrina jam dvi galimybes: teisę pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis arba gauti piniginę kompensaciją už jas darbo santykių pasibaigimo atveju. Aptariamos teisės darbdavys negali nei pakeisti, nei apriboti. Teisę pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų arba gauti piniginę kompensaciją darbo santykių pasibaigimo atveju darbuotojas gali prarasti tik tada, kai praeina treji metai nuo kalendorinių metų, kuriais jis įgijo teisę į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos (DK 127 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl to, ar atsakovė DK 127 straipsnio 5 dalies pagrindu nėra praradusi kasmetinių atostogų dienų, įgytų 2015 m. liepos 21 d. terminuotos darbo sutarties pagrindu.

29. Nagrinėjamos bylos aspektu akcentuotina tai, kad darbuotoja (atsakovė), kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją dėl pagal 2015 m. liepos 21 d. terminuotą sutartį įgytų, tačiau nepanaudotų kasmetinių atostogų, vėlgi siūlė darbdavei (ieškovei) dvi alternatyvas, t. y. arba sumokėti jai piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, arba leisti pasinaudoti pagal 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį sukauptomis atostogomis (b. l. 74-75), tačiau darbdavė (ieškovė) nesutiko nė su vienu siūlymu, laikydamasi pozicijos, kad, likus galioti susitarimui dėl papildomo darbo, atsakovės darbo santykiai Universitete nenutrūko, todėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas mokėjimas draudžiamas (DK 127 straipsnio 6 dalis), o perkelti atsakovės sukauptų atostogų nėra galimybės, nes nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. su ieškove sudaryta nauja darbo sutartis, o ne pakeista turima (b. l. 93). Pabrėžtina tai, kad, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu priteisti darbuotojai už nepanaudotas atostogas piniginę kompensaciją, darbdavė (ieškovė), kreipdamasi dėl darbo ginčo išsprendimo į teismą, prašė pripažinti, jog atsakovė neįgijo teisės į nepanaudotų kasmetinių atostogų perkėlimą ar piniginės kompensacijos išmokėjimą, pasibaigus pagrindinio darbo sutarčiai (b. l. 4). Tuo tarpu apeliaciniame skunde darbdavė (apeliantė) visiškai keičia savo poziciją, reikštą tiek nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje, tiek pirmosios instancijos teisme, ir prašo pripažinti, jog apeliantės (ieškovės) bei atsakovės darbo santykiai nenutrūko ir įgytų kasmetinių atostogų apskaita tęstina (b. l. 169-173).

30. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliaciniame skunde darbdavės (apeliantės) suformuluotas reikalavimas prieštarauja CPK 312 straipsnyje įtvirtintam draudimui apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas taip pat negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbdavė (apeliantė) yra viešoji (mokslo) įstaiga, turinti Teisės taikymo skyrių, kuriame dirba kvalifikuoti teisininkai (b. l. 24). Darbdavės pozicijos visiškas keitimas, darbo ginčui pasiekus apeliacinę instanciją, be to, po to, kai Universitetas 2019 m. vasario 8 d. jau sumokėjo darbuotojai piniginę kompensaciją, kurią nusprendė priteisti pirmosios instancijos teismas, vertintinas kaip nesąžiningas darbuotojos, siūliusios alternatyvius darbo ginčo sprendimo būdus dar ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, atžvilgiu.

31. Apeliantė (ieškovė) teismui pateiktoje pažymoje nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė turėjo 27,003 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, įgytų einant asistentės pareigas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. pagal 2015 m. liepos 21 d. darbo sutartį Nr. 25001985, ir 8,521 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, įgytų einant mokslo darbuotojos pareigas nuo 2018 m. sausio 2 d. pagal 2017 m. gruodžio 29 d. papildomo darbo sutartį Nr. 25012405 (b. l. 122).

32. Ta aplinkybė, kad, pasibaigus 2015 m. liepos 21 d. pagrindinei darbo sutarčiai, nebuvo tinkamai išspręstas atsakovės papildomo mokslo darbuotojos darbo pagal 2017 m. gruodžio 29 d. sutartį Nr. 25012405 klausimas, o nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja ginčo šalių sudaryta darbo sutartis dėl atsakovės pagrindinio darbo asistente, nebuvo pagrindas darbdavei atsisakyti išspręsti atsakovės prašymą dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų, įgytų pagal pasibaigusią 2015 m. liepos 21 d. pagrindinio darbo sutartį: arba išmokant atsakovei piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, arba susitariant su darbuotoja, kad nepanaudotos atostogos jai bus suteiktos, dirbant pagal 2018 m. rugpjūčio 29 d. sudarytą pagrindinio darbo sutartį.

33. Išanalizavusi šioje konkrečioje byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasibaigus ieškovės ir atsakovės 2015 m. liepos 21 d. sudarytai pagrindinei darbo sutarčiai, atsakovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. įgijo teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, o ieškovė, šalims nesusitarus kitaip (pvz. dėl darbuotojos galimybės pasinaudoti nepanaudotomis atostogomis dirbant pagal 2018 m. rugpjūčio 29 d. sudarytą darbo sutartį), – pareigą šią kompensaciją atsakovei apskaičiuoti ir išmokėti.

34. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamoje situacijoje darbo šalių santykiai vertintini ne tik pagal DK nustatytą reglamentavimą, tačiau ir Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 dalies, 72 straipsnių nuostatas, kuriose nustatyta, kokiu būdu gali vykti priėmimas į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų bei mokslo darbuotojų pareigas, kokia gali būti tokių darbuotojų darbo sutarčių trukmė.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis jos įvardytų Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 dalies, 72 straipsnių nuostatomis, neišdėstė argumentų, kokią įtaką šių teisės normų nuostatų taikymas turi nagrinėjamoje byloje kilusiam darbo ginčui dėl teisės į nepanaudotas kasmetines atostogas, įgytas pagal pasibaigusią terminuotą darbo sutartį, išspręsti, nepagrindė, jog nurodytų teisės normų netaikymas lėmė neteisingą byloje kilusio ginčo išsprendimą.

36. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas darbo ginčą dėl darbuotojos (atsakovės) teisės į nepanaudotas kasmetines atostogas, įgytas pasibaigusios terminuotos darbo sutarties pagrindu, gynimo, šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, taip pat proceso teisės normas, tarp jų – reglamentuojančias darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, ir pagal susiklosčiusią šalių ginčo faktinę bei teisinę situaciją priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 312 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsniu 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą.

Teisėjai Laima RibokaitėIrmantas ŠulcasLiuda Uckienė