Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-04-09 · Civilinė byla Nr. e2-351-241/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-09
Bylos Nr.
e2-351-241/2019
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00177-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Ieškovas
E. F. I. M. F.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-351-241/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00177-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. F. I. M. F. von U. G. von W. ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos šilas“ bankroto administratorės Audronės Pečkienės atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-706-883/2018, kuria atsisakyta pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos šilas“ bankrotą tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. F. I. M. F. von U. G. von W. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ignalinos šilas“ iškėlimo, kuriame pateikė ir prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu dėl jos vadovo V. K. veiksmų iššvaisčius ir/ar galimai pasisavinus ieškovo suteiktą paskolą; dėl tokių tyčinį bankrotą sukėlusių veiksmų, įmonė negali grąžinti paskolos ieškovui ir yra nemoki.

Žemesnės instancijos teismas

2. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi UAB „Ignalinos šilas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė Audronę Pečkienę.

Atsiliepimas

3. UAB „Ignalinos šilas“ bankroto administratorė Audronė Pečkienė pateiktame atsiliepime į prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, nurodė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, o vėliau ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. UAB „Ignalinos šilas“ bankrotas pripažintinas tyčiniu dėl įmonės valdymo organo pareigų nevykdymo, netinkamo vykdymo; sudarytų nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių; įmonės veiklos organizavimo tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir dėl laiku neiškeltos bankroto bylos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi prašymo dėl UAB „Ignalinos šilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.

5. Teismas, įvertinęs ieškovo ir bankroto administratorės argumentus, sprendė, jog byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadai, kad UAB „Ignalinos šilas“ prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y., kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai.

6. Teismas nustatė, kad UAB „Ignalinos šilas“ 2010 m. vasario 10 d. buvo suteikta 522 663,34 Eur paskola miško žemei įgyti, paskolos grąžinimo terminas numatytas 2011 m. rugpjūčio 2 d. Bankroto administratorės teigimu, minėti pinigai buvo sumokėti tarpininkams dėl būsimų miško žemės sklypų pirkimo, kurie vėliau turėjo būti grąžinti natūra įvairiems fiziniams asmenims, tačiau nei vienas sandoris neįvyko, nes buvo nustatyti klastojimo faktai. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nurodė nesant pagrindo spręsti, kad V. K. sudaryti sandoriai būtų buvę sudaryti sąmoningai siekiant iššvaistyti ar pasisavinti įmonės turtą ją privedant prie bankroto. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą teigti egzistavus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas aplinkybes, t. y., kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai.

7. Teismo vertinimu, įmonės vadovo nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis. Byloje nėra įrodymų, kad BUAB „Ignalinos šilas“ vadovas V. K. sąmoningai siekė bloginti įmonės finansinę padėtį ir privesti UAB „Ignalinos šilas“ prie bankroto, todėl teismas nesutiko su bankroto administratorės atsiliepime išdėstytais argumentais dėl V. K. nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip tyčinio bankroto, požymio.

8. Teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad BUAB „Ignalinos šilas“ vadovas V. K. perskolindamas BUAB „Ignalinos šilas“ gautą paskolą elgėsi sąmoningai siekdamas apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, taigi nėra pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

9. Teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių tyčinį blogą BUAB „Ignalinos šilas“ valdymą, nenaudingų bendrovei sandorių sudarymą, todėl nenustatė pagrindo spręsti, kad UAB „Ignalinos šilas“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o netinkama bendrovės vadovo veikla – tyčiniai įmonės vadovo V. K. veiksmai.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10. Ieškovas E. F. I. M. F. von U. G. von W. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti UAB „Ignalinos šilas“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1 Teismas nepagrįstai UAB „Ignalinos šilas“ vadovo V. K. sudarytus sandorius vertino kaip verslo nesėkmę. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina nuoseklų vadovo veikimą siekiant privesti įmonę prie bankroto. Beveik visą ieškovo 2010 m. vasario 10 d. paskolos sutartimi įmonei suteiktą 522 663,34 Eur paskolos sumą vadovas perskolino įmonės darbuotojui R. J. (buvusios sutuoktinės broliui) ir pats iš įmonės kasos išėmė pinigus, iš viso – 520 157,54 Eur; paskolų R. J. sutartys buvo be numatytų palūkanų, todėl akivaizdžiai nenaudingos įmonei, nors įmonė privalėjo mokėti palūkanas ieškovui, be to, jose nenumatytas grąžinimo terminas. Vadovas nereikalavo grąžinti paskolų, o R. J. jų niekuomet negrąžino, tačiau sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurias įmonė perėmė reikalavimo teises į asmenis, su kuriais R. J. buvo sudaręs preliminarias žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Tokiu būdu įmonė atgavo tik 74 494,22 Eur iš R. J. paskolintos 198 389,71 Eur sumos. Taip pat į R. J. skolą įskaitytas automobilio Lexus įsigijimo už 24 617,70 Eur sandoris, kuris blogino įmonės turtinę padėtį, nes šiuo metu likutinė jo vertė tik 9 436 Eur. Įmonės vadovas paėmęs iš įmonės kasos 321 767,83 Eur sumą, šių lėšų negrąžino ir nėra jų naudojimą pagrindžiančių duomenų, nors kasos išlaidų orderiuose nurodyta, kad pinigai skiriami žemės ūkio paskirties žemės sklypams pirkti. Taigi ieškovo paskola, kuri buvo suteikta miško žemei pirkti, nebuvo panaudota pagal paskirtį, sudarydama paskolos sutartis įmonė vykdė ne įstatuose nurodytą veiklą, bet iš esmės veikė kaip finansų įstaiga. Atitinkamai vadovas sudarinėjo įmonei nuostolingus ir verslo logikai prieštaraujančius sandorius, todėl egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta tyčinio bankroto sąlyga.

10.2 Vadovas ignoravo ieškovo prašymus dėl informacijos apie įmonės veiklą pateikimo, taip pat nevykdė jam priklausančių pareigų: neteikė finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui, neorganizavo akcininkų susirinkimų, neteikė duomenų Valstybinei mokesčių inspekcijai, neekonomiškai, pažeisdamas akcininko interesus, valdė įmonę. Tokie veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto sąlygą. Įmonė nemokia tapo dar 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vadovas niekada nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau sudarinėjo įmonei nenaudingus sandorius vis labiau blogindamas įmonės padėtį ir ribodamas kreditorių galimybes atgauti bent dalį skolos. Nepagrįsta teismo išvada, kad buvusio vadovo neiškreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis.

10.3 Nepagrįsta teismo išvada dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimo nebuvimo, nes V. K. suteiktos paskolos susigrąžinimui buvo panaudota ieškovo suteikta paskola, vadovas ne tik pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nuostatas, tačiau ir ieškovo suteiktą paskolą panaudojo ne pagal paskirtį. Tokiu būdu vadovo veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto sąlygą.

11. BUAB „Ignalinos šilas“ bankroto administratorė Audronė Pečkienė atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti UAB „Ignalinos šilas“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1 Teismas nepagrįstai nusprendė, kad UAB „Ignalinos šilas“ bankrotas nėra tyčinis. Egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokumo, o vėliau ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Įmonė jokios ūkinės gamybinės veiklos nevykdė ir jokių pajamų neuždirbo. Iš ieškovo 2010 m. gauta paskola įnešta į įmonės kasą, vėliau išmokėta darbuotojams V. K. ir R. J., neužtikrinant šių pinigų grąžinimo jokiomis priemonėmis. R. J. perleido įmonei reikalavimo teises į jam priteistų sumų reikalavimo teisę, kurių vertė lygi iš įmonės gautų pinigų sumai, duomenų, kad V. K. būtų grąžinęs pinigus ar perleidęs reikalavimo teises, nėra. Laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. antstoliai ar patys skolininkai pervedė įmonei į atsiskaitomąją sąskaitą 86 183,51 Eur. Tik nedidelės dalies išlaidas vadovas pagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Tokie veiksmai nelaikytini verslo nesėkme, o rodo tyčinius veiksmus.

11.2 Teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo. V. K. piktnaudžiavo teise paimdamas iš ieškovo paskolą ir jos negrąžindamas iki 2011 m. rugpjūčio 5 d.; netinkamai atliko vadovo pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pagal buhalterinės apskaitos dokumentus iš ieškovo paimta paskola panaudota dalį perskolinant lėšas R. J. bei pačiam V. K. išsimokant per kasą. R. J. skola sudengta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, tačiau paskolos sutartyse toks paskolos grąžinimo būdas nenumatytas, be to, jis naudingas tik senajam kreditoriui, o ne įmonei. Duomenų, kam V. K. panaudojo ieškovo paskolos pinigus, nėra, nors kasos išlaidų orderiuose nurodyta, kad pinigai skiriami žemės ūkio paskirties žemės sklypams pirkti. Pagal įmonės duomenis, vadovo skola įmonei 2018 m. rugpjūčio 14 d. – 373 262,05 Eur. Turimais duomenimis, V. K. 2010 m. vasario 26 d. suteikė įmonei 49 235,40 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas buvo 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau paskola grąžinta nesuėjus terminui, dar 2010 m., panaudojant iš ieškovo gautus pinigus.

11.3 Teismas nepagrįstai sprendė dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. Nuo 2011 m. iki 2018 m. vadovas neteikė finansinės atskaitomybės VĮ Registrų centrui, nešaukė akcininkų susirinkimo bei neteisingai vertino ir balanse rodė mokėtinas sumas ir įsipareigojimus; 522 663,34 Eur paskola ieškovui turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip 2011 m. rugpjūčio 5 d., jokių duomenų dėl sutarties pratęsimo nėra, todėl ši suma turėjo balanse atsispindėti kaip per vienerius metus mokėtina suma. ĮBĮ prasme įmonės nemokumas konstatuotinas 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau įmonės vadovas nesiėmė jokių priemonių kelti bankroto bylą arba gerinti įmonės būklę.

11.4 2014–2018 m. V. K. išsimokėjo sau 74 494,22 Eur be jokio teisinio pagrindo, tuo dar labiau pablogindamas įmonės finansinę padėtį, sąmoningai pažeisdamas kreditorių teises ir interesus bei CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumą. Pagal pateiktus duomenis įmonės nemokumas kiekvienais metais didėjo. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu preziumuojama, kad bankrotas tyčinis.

11.5 Įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditoriai neturi iš ko atgauti turtą. Vienintelis turtas – debitoriniai įsiskolinimai, kurių išieškojimas ribotas.

Atsiliepimas

12. Trečiasis asmuo V. K. ieškovo atskirąjį skundą prašo atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

12.1 Ieškovas atskirajame skunde iš esmės pakartoja tokius pačius formalius argumentus ir motyvus, kurie išdėstyti pareiškime. Teismas juos tinkamai įvertino.

12.2 Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vadovo sudaryti sandoriai vertintini kaip verslo nesėkmė, o ne kryptingas nuoseklus veikimas siekiant privesti įmonę prie bankroto. Nors įmonės vadovo ir darbuotojo R. J. veiksmai buvo įforminti kaip tariamos paskolos, faktiškai tai buvo įmonės interesų atstovavimas siekiant įgyvendinti ieškovo ir M. V. verslo modelį. Iš įmonės gautomis lėšomis buvo perkamos apskrities administracijų išduotos išvados, pagal kurias galima atkurti nuosavybės teises į miškų ūkio paskirties žemės sklypus. Pagal šias išvadas atkurti miškų sklypai turėjo būti perleisti įmonei, užskaitant tariamai gautą paskolą. Paaiškėjus išvadų suklastojimo faktams, prasidėjo teisminiai procesai, kuriuose R. J. ir V. K. pripažinti nukentėjusiaisiais, jiems priteistas žalos atlyginimas, reikalavimo teisės į žalos atlyginimą perleistos įmonei, kadangi jos naudai ir interesais buvo veikiama.

12.3 Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantas pateikė kaip akcininkas, tačiau gina tik savo kaip kreditoriaus teises, nepasisakydamas, kodėl būdamas vieninteliu akcininku ir pagrindiniu kreditoriumi siekė skolinti pinigus, kaip jie buvo skirti, kodėl nesiekė pinigų atgavimo, nesikreipė į teismą ir kt. Bylos duomenys (elektroniniai laiškai) patvirtina, kad ieškovas žinojo apie apskričių administracijų išvadų įsigijimą, tam neprieštaravo, žinodamas apie praleistus paskolos grąžinimo terminus tam pritarė. Taigi tiek pats verslo modelis, tiek ir paskolos panaudojimo tikslai ieškovui buvo žinomi.

12.4 Aplinkybę, kad nei buvęs vadovas, nei R. J. kryptingai neveikė prieš įmonės interesus, patvirtina perleistų reikalavimo teisių realumas. Automobilį Lexus R. J. perdavė vienas iš žalą sukėlusių asmenų, veikiant įmonės interesais, šis turtas perduotas įmonei.

12.5 Terminas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepraleistas, nes su ieškovu žodžiu buvo susitarta, jog suėjus paskolos grąžinimo terminui jis bus pratęsiamas. Tai patvirtina ieškovo konkliudentiniai veiksmai: elektroniniai laiškai, tai, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui jis nereiškė pretenzijų ir leido toliau vykdyti sugalvotą verslo modelį.

12.6 Pirmiau išsimokėdamas sau pinigines lėšas pagal suteiktą paskolą V. K. nepažeidė nustatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos, nes pagal susitarimus su ieškovu, paskolos grąžinimo terminas buvo nuolat pratęsiamas ir nesuėjęs. Be to, nors paskola įmonei buvo trečiojo asmens vardu, faktiškai šias pinigines lėšas skolino pats ieškovas, nes lėšas pervedė trečiajam asmeniui į asmeninę sąskaitą, o šis įmonei. Vėliau trečiasis asmuo dalį paskolos grąžino ieškovui iš asmeninių lėšų ir atitinkamai išsimokėjo sau iš įmonės lėšų. Taigi šiuose santykiuose veikė tik kaip tarpininkas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Ignalinos šilas“ bankrotą atsisakyta pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundų ribų.

14. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti UAB „Ignalinos šilas“ bankrotą tyčiniu, konstatavęs, jog nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas ir bankroto administratorė neįrodė tyčiniam bankrotui būdingų požymių egzistavimo, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl atmetė kaip nepagrįstus prašymus pripažinti UAB „Ignalinos šilas“ bankrotą tyčiniu. Apeliantai atskiruosiuose skunduose iš esmės pakartoja prašymuose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išdėstytą savo poziciją.

Dėl tyčinio bankroto požymių

15. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.

16. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).

17. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas).

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apeliantų atskirųjų skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB ,,Ignalinos šilas“ tyčinio bankroto požymių nebuvimo.

19. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantai atskiruosiuose skunduose iš esmės pakartoja jau anksčiau savo prašymuose pripažinti bankrotą tyčiniu pateiktus argumentus, nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamos nutarties turinį, akivaizdu, kad visos apeliantų nurodomos aplinkybės, sietinos tiek su buvusio įmonės vadovo V. K. veiksmais panaudojant ieškovo įmonei suteiktą paskolą, tiek pačiam iš kasos paėmus pinigines lėšas, tiek perskolinant lėšas R. J. sklypų įsigijimui, tiek sudarant reikalavimo teisių perleidimo sutartis, taip pat aplinkybės dėl bankroto bylos neinicijavimo, buvo aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai sprendė bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Apeliantai atskiruosiuose skunduose nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys tyčinio bankroto sąlygų (ne)egzistavimą, teismo nebuvo įvertinti.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

20. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bankroto administratorė tokiu požymiu laiko įmonės valdymo organų pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, nes įmonė faktiškai nemokia tapo 2011 m. gruodžio 31 d., taip pat Registrų centrui neteikus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, neorganizavus akcininkų susirinkimų, neekonomiškai valdžius įmonę ir kt.

21. Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama taip, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju įmonės vadovo nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis, nes byloje nėra įrodymų, kad BUAB „Ignalinos šilas“ vadovas V. K., nors ir nevykdė visų jam, kaip įmonės vadovui įstatymuose numatytų pareigų, tačiau tokiais veiksmais ir neveikimu sąmoningai siekė bloginti įmonės finansinę padėtį ir privesti BUAB „Ignalinos šilas“ prie bankroto. Nors apeliantai nurodo, kad atsakovė 2011 m. gruodžio 31 d. tapo nemoki, kadangi nurodytu metu jau turėjo būti grąžinusi paskolą ieškovui, todėl pagal balansą pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto, tačiau vien šie duomenys, neįvertinus tuo metu buvusių faktinių santykių su ieškovu (pastarajam nereikalaujant prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo), nepatvirtina, kad įmonės vadovas, nesikreipdamas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai blogino įmonės turtinę padėtį, sudarinėdamas jai nenaudingus, kreditorių teises ir interesus pažeidžiančius sandorius.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

23. Sprendžiant, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis. Tai reiškia, kad ne bet kokių nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, o tik tokių, dėl kurių sudarymo egzistuoja priežastinis ryšys su jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu iki tokio laipsnio, jog šie veiksmai kvalifikuotini kaip tyčinis bankrotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).

24. Pagal bylos duomenis, 2010 m. sausio 8 d. UAB „Ignalinos šilas“ įregistruota VĮ Registrų centre; įmonės vadovas – V. K., kuris buvo ir įmonės akcininku, tačiau nuo 2010 m. balandžio 28 d. vienintelis akcininkas E. F. I. M. F. von U. G. von W. (ieškovas). Ieškovas 2010 m. vasario 10 d. suteikė UAB „Ignalinos šilas“ 522 663,34 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas buvo numatytas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. Sutartyje paskolos panaudojimo tikslas nebuvo numatytas. Pagal pateiktus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyta, kad 522 681,08 Eur paskola 2010 m. buvo panaudota – 198 389,71 Eur paskolinant R. J. 2010 m. kovo 1 d., kovo 7 d. bei balandžio 7 d. paskolos sutartimis bei kasos išlaidų orderiais ir 321 767,83 Eur per kasą išmokant V. K.. Paskolos sutartyse su R. J. nurodyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui pirkti žemės ūkio paskirties žemes Ignalinos rajone, kurių vertė prilygtų paskolos sumai; paskolos suteiktos be palūkanų (paskolų sutarčių 3 punktas); pagal 4 punktą paskola pripažįstama grąžinta, kai perduodami paskolos davėjui žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės dokumentai arba įnešus (pervedus) į paskolos davėjo atsiskaitomąją sąskaitą kredito įstaigoje. V. K. pinigai išmokėti iš kasos pagal kasos išlaidų orderius (2010 m. kovo 18 d., kovo 27 d., balandžio 10 d. bei gegužės 25 d.). Kasos išlaidų orderiuose nurodyta, kad pinigai skiriami žemės ūkio paskirties žemės sklypams pirkti. Bankroto administratorė teisi, kad byloje nėra duomenų apie bent vieną nupirktą žemės sklypą, tačiau pateikti antstolių patvarkymai dėl skolos išieškojimų bei Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendis, kuriuo, be kita ko, tenkintas UAB „Ignalinos šilas“ civilinis ieškinys ir priteistas 83 077,50 Eur turtinės žalos atlyginimas, bei elektroniniai laiškai su ieškovu (ir tai, kad ieškovas ilgą laiką nesidomėjo įmonės veikla nei paskolos grąžinimu) neleidžia spręsti, kad nurodytos aplinkybės liudija egzistuojant tyčinio bankroto požymius. Įvertinus bylos duomenis pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai apie pagrindo spręsti, kad V. K. sudarytais sandoriais buvo sąmoningai siekiama iššvaistyti ar pasisavinti įmonės turtą ją privedant prie bankroto, nebuvimą.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

25. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

26. Pagal byloje Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartimi patvirtintą bei 2018 m. spalio 16 d. nutartimi patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, BUAB „Ignalinos šilas“ turi vos kelis kreditorius, didžiausias patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (810 128,17 Eur), tuo tarpu įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai santykinai mažareikšmiai (27,42 Eur ir 77,23 Eur), susidarę tik 2018 m., skola VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ – 17,76 Eur.

27. Bylos duomenimis, 2010 m. vasario 26 d. V. K. suteikė UAB „Ignalinos šilas“ 49 235,40 Eur eurų paskolą, sumokėdamas pinigus į bendrovės kasą. Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „Ignalinos šilas“ išrašai iš AB DNB banko sąskaitų bei sąskaitų aktyvumo ataskaitos liudija, kad 2010 m. balandžio 30 d. V. K. buvo išmokėta (grąžinta) 23 169,60 Eur paskolos dalis, 2010 m. gegužės 15 d. 26 065,80 Eur paskolos likutis, nors paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie veiksmai nesudaro pagrindo pripažinti CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą, nes kitų kreditorių įmonė tuo metu neturėjo, o ieškovo konkliudentiniai veiksmai sudarė pagrindą spręsti apie paskolos grąžinimo nereikalavimą. Šie argumentai suponuoja išvadą, kad piniginių lėšų V. K. išmokėjimas nelėmė kreditorių reikalavimų patenkinimo eilės pažeidimo.

28. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjama, todėl šiuo bankroto administratorės atskirajame skunde nurodytu aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir, jas įvertinęs, tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, todėl atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė