Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 26 d. sprendimu jo naudai priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją dėl lėšų pervedimo, vykdant šį teismo sprendimą. Ministerija tiek telefonu, tiek raštu informavo, kad privalo vykdyti antstolio patvarkymą ir priteistą žalos atlyginimą pervesti antstoliui. Gavusi teismo sprendimą, Ministerija antstolio patvarkymą įvykdys. Pareiškėjas, vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-9988-821/2015, argumentais, pabrėžė, kad Ministerija privalo vykdyti tiesiogines teismo nutartis, kurias gali panaikinti tik aukštesnės instancijos teismas. Pinigines lėšas gali areštuoti tik pareiškėjo įgalioti asmenys. Ministerija galėjo tik informuoti antstolį apie priteistą neturtinės žalos atlyginimą, o ne taikyti lėšų areštą arba pervesti tik 50 procentų žalos atlyginimo. Manė, kad Ministerija, atsakydama į jo 2016 m. birželio 6 ir 12 d. prašymus, nepagrįstai nesivadovavo minėtu teismo išaiškinimu, vengė vykdyti teismo sprendimą. Ministerija (jos tarnautojai) neturi teisės pervesti priteistų sumų į pašalinių asmenų (antstolių) sąskaitas, o tai darydama pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Nurodė, kad Ministerijos tarnautojų aplaidumas ir teismo sprendimo nevykdymas paveikė pareiškėją psichologiškai, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sužalota sveikata.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 12–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, kad Ministerijoje 2016 m. balandžio 11 d. buvo gautas G. N. 2016 m. balandžio 5 d. prašymas įvykdyti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgdama į tai, kad kartu su šiuo prašymu nebuvo pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas, Ministerija 2016 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (1.34.)7R-3579 paprašė jį pateikti. Ministerijoje 2016 m. birželio 6 d. buvo gautas antstolio M. A. patvarkymas dėl G. N. priklausančių lėšų 1 588 Eur sumai arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą. Ministerijoje 2016 m. birželio 10 d. ir 2016 m. birželio 20 d. buvo gauti pareiškėjo skundai dėl antstolio M. A. veiksmų, kuriuose buvo nurodyta, kad antstolis veikia neteisėtai. Į šiuos skundus Ministerija atsakė 2016 m. birželio 28 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5078, pažymėdama, jog privalo vykdyti antstolio patvarkymą, tačiau iki šiol nėra gavusi įsiteisėjusio teismo sprendimo, todėl neturi objektyvios galimybės įvykdyti antstolio reikalavimą.Ministerijos nuomone, šis ginčas yra nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsniu, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3 ir 6 dalimis ir pažymėjo, kad šių teisės aktų analizė Ministerijai leidžia teigti, kad tarp pareiškėjo ir jos susiklostę teisiniai santykiai yra priskirtini ne administracinei, o civilinei (civilinio proceso) teisei. Vien tai, kad šiuose santykiuose dalyvauja valstybės institucija (Ministerija), kitose srityse vykdanti viešąjį administravimą, Ministerijos nuomone, nesudaro pagrindo priskirti ginčo santykių administraciniams. Vadovavosi CK 6.271 straipsniu ir manė, kad Ministerijos veiksmai, susiję su teismo sprendimo vykdymu, nepatenka į aktų, kuriais padarytos žalos galima reikalauti, sąrašą, priešingu atveju žalos būtų galima reikalauti, pavyzdžiui, ir dėl valstybės institucijos pateikto ir atmesto ieškinio, apeliacinio skundo ar kito procesinio dokumento. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės teismo sprendimo vykdymo stadijoje buvo pažeistos, dėl teismo sprendimo priverstinio vykdymo nustatyta tvarka turėtų kreiptis į antstolį, o ne inicijuoti naują teisminį ginčą.Vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Ministerija taip pat pažymėjo, kad privaloma sąlyga pradėti teismo sprendimo vykdymo procedūras yra konkretaus sprendimo gavimas Ministerijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvykdė Ministerijos 2016 m. gegužės 12 d. rašte Nr. (1.34.)7R-3579 nurodyto prašymo, taigi Ministerija dar nėra priėmusi sprendimo dėl jam priteistos žalos pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą. Ministerijos 2016 m. birželio 28 d. atsakymas yra tik informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos dalykas. Dėl šių priežasčių prašė bylą nutraukti.Dėl pagrindo atlyginti neturtinę žalą Ministerija pabrėžė, kad antstolio procesinių veiksmų teisėtumo vertinimas nėra priskirtas jos kompetencijai. Todėl Ministerijos 2016 m. birželio 28 d. rašte išdėstyta nuomonė apie antstolio veiksmų privalomumą nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, taigi pareiškėjas neįrodė privalomos deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl Ministerijos veiksmų patyrė psichologinį spaudimą, neigiamus išgyvenimus ir sveikatos sutrikdymą, atsakovo vertinimu, yra akivaizdžiai deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė neigiamas ilgai išliekančias pasekmes, todėl žalos faktas taip pat nėra įrodytas.