- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-28
- Bylos Nr.
- eI2-11814-1161/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08358-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- L. M. K. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. M. K. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23SD17436 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. spalio 28 d. prašymą iš naujo bei priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2022 m. sausio 17 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareiškėjo atžvilgiu priėmė sprendimą Nr. 22S57977, kuriuo nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 18 mėnesių bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo 18 mėnesių.
Pareiškėjas teigia, kad 2022 m. spalio 28 d. kreipėsi į Migracijos departamentą prašydamas panaikinti VSAT sprendimą bei išduoti leidimą pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, jam esant Lietuvos Respublikoje neteisėtai (įvertinus jo priklausomumo ryšį su jo sužadėtine).
Paaiškina, kad atsakovas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą pateikti prašymą dėl LLG, motyvuojant neteisėtu pareiškėjo buvimu. Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytu sprendimu, kreipėsi į teismą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1689-463/2023, panaikino Migracijos departamento sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą leisti pateikti jam dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, net ir esant pareiškėjui Lietuvoje neteisėtai bei įpareigojo Migracijos departamentą jo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad taip pat kreipėsi į VSAT dėl Sprendimo panaikinimo visoje apimtyje. VSAT 2023 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą Nr. 23S30581, kuriuo nusprendė atmesti pareiškėjo prašymą panaikinti 2022 m. sausio 17 d. VSAT sprendimą Nr. 22S57977 pilnoje apimtyje, sutrumpino draudimo atvykti terminą iki 6 mėnesių, jį įvedė į CSIS sistemą. Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytu Sprendimu, kreipėsi į teismą. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2157-629/2023 panaikino VSAT 2023 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 23S30581 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti Pareiškėjo 2022 m. gruodžio 6 d. prašymą.
Atkreipia dėmesį, kad 2023 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą abiem institucijoms, prašant jų greičiau įvykdyti LVAT nutartis.
Pažymi, kad 2023 m. rugsėjo 7 d. atsakovas raštu pateikė atsakymą į pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 1 d. prašymą, nurodydamas, kad Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjo Indijos Respublikos piliečio L. M. K. S. prašymą leisti pateikti jam dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo esant Lietuvoje neteisėtai. Šio pakartotino nagrinėjimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad nėra priežasčių dėl kurių L. M. K. S. galėtų būtų taikoma išimtis ir jam galėtų būti leista pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi esant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, kartu pateikė ir ginčijamą 2023 m. liepos 14 d. Sprendimą Nr. 23SD17436
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsisakymas priimti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, motyvuojant vien tuo, kad asmuo yra valstybėje narėje neteisėtai, neįvykdęs pirminio sprendimo dėl jo išsiuntimo bei turi galiojantį draudimą atvykti, neįvertinus jo ir ES piliečio priklausomumo santykio, yra draudžiama tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) jau suformuotos praktikos.
Teigia, kad atsakovas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo 2022 m. spalio 28 d. prašymą, neatliko tinkamo jo prašymo vertinimo, t. y., neįvertino pareiškėjo priklausomumo ryšio nei su jo naujagime, nei su jos motina, kuria jis rūpinasi, visą Sprendimą grindė vieninteliu argumentu - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir VVTA), pateikta nuomone, užuot atlikęs išsamų ir objektyvų tyrimą, - įvertinęs situaciją iki vaiko gimimo, iki vaiko perdavimo globai ir priežasčių, kodėl tokie veiksmai buvo atlikti, organizuojant apklausą su vaiko motina, pareiškėju, vaiko močiute, tikslu išsamiai ir objektyviai įvertinti pareiškėjo ryšį, užklausiant VŠĮ „Vaikų ir paauglių socialinio centro“ Globėjų ir įvaikintojų tarnybą dėl pareiškėjo įsitraukimo į vaiko gyvenimą. Mano, kad tokiu būdu nebuvo tinkamai atliktas tyrimas, apsiribota formaliu vertinimu, nepagrįstai priimant Sprendimą atsisakyti pareiškėjui leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Pažymi, kad vaiko motinai turint sunkią psichinę ligą, nesant pajėgiai vienai pasirūpinti kūdikiu, kartu nesant galimybės pasinaudoti ir šeimos susijungimo teise kitoje valstybėje (kadangi motinai yra reikalingas nuolatinis gydymas, kuris jai valstybės lėšomis yra garantuojamas tik Lietuvos Respublikoje), buvo prašoma įvertinti šias aplinkybes ir leisti pareiškėjui pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tikslu užtikrinti geriausius vaiko interesus.
Teigia, kad po prašymo atsakovui pateikimo pareiškėjo šeimos situacija eskalavo, - vaikas buvo perduotas globai, kadangi nėra asmenų, galinčių juo pasirūpinti, t. y., motina J. P. neturi socialinių įgūdžių užtikrinti vaiko priežiūros, serga psichine liga, o vaiko tėvas – negali būti paskirtas naujagimės globėju, kadangi yra Lietuvoje neteisėtai (neturi jokio dokumento, įteisinančio jo padėtį Lietuvos Respublikoje), iš jo paimtas pasas, negali dirbti, jo atžvilgiu vykdoma išsiuntimo procedūra. Taigi, nesuteikus teisės pareiškėjui pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi ir nepanaikinus pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei įvesto draudimo, Lietuvoje nelieka asmenų, galinčių pasirūpinti naujagime, tokiu būdu iš vaiko atimama teisė augti su tėvais.
Nurodo, kad pareiškėjas negali būti paskirtas vaiko globėju, kadangi Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kas eliminuoja ir galimybę oficialiai/teisėtai dirbti, ir jo atžvilgiu yra vykdoma išsiuntimo procedūra.
Teigia, kad pareiškėjui nesuteikus galimybės pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, - iš jo atimama galimybė užtikrinti jo vaiko interesus, kadangi vaiko mama negali pati pasirūpinti nei savimi, nei vaiku, o tėvas neturi dokumentų, įteisinančių jo buvimą LR, - vaikas yra perduotas globai.
Mano, kad visos nurodytos aplinkybės yra reikšmingos vertinant pareiškėjo priklausomumo ryšį su jo vaiku ir sužadėtine, tačiau atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, jų nevertino, formaliai atsisakė leisti pareiškėjui pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytą poziciją ir prašė skundą tenkinti.
Atsakovas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, kad prieš priimant ginčijamą Sprendimą atsakovas atliko papildomus veiksmus (kreipėsi į VVTA, įvertino VVTA išvadą), ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus ankstesnio sprendimo trūkumus, įvertino su pareiškėju susijusias aplinkybes. Pažymi, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas finansiškai išlaikytų dukrą. Pabrėžia, kad pareiškėjas neplėtoja emocinio ryšio su dukra – nuo laikinos globos nustatymo 2023 m. sausio 2 d. jis nei vieno karto fiziškai nėra aplankęs dukters globos centre ir kad jis keletą kartų per mėnesį trumpais vaizdo skambučiais, kuomet vaiką lanko mama, bendrauja su dukra. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skunde pateiktais teiginiais, kad Migracijos departamentas nevertino pareiškėjo priklausomumo ryšio su dukra, o rėmėsi tik VVTA išvada. Pažymi, kad šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pažymi, kad nors pareiškėjas akcentuoja, kad negali būti oficialiai paskirtas vaiko globėju, tačiau neteikia jokių paaiškinimų dėl to, kad metus laiko su dukra bendravo retų ir trumpų nuotolinių susitikimų metu.
Atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ir nurodyta ginčijamame Sprendime, nuo 2023 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir UTPĮ, ir Įstatymas) pakeitimams, užsieniečiai gali naudotis galimybe pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir nebūdami fiziškai Lietuvos Respublikoje per išorės paslaugų teikėjus užsienio valstybėse. Pažymi, kad išorės paslaugų teikėjo padalinys veikia ir Indijos Respublikoje.
Nurodo, kad pareiškėjas su dukra bendrauja retų ir trumpų nuotolinių susitikimų metu, pareiškėjas Lietuvoje neteisėtai yra nuo 2021 m. birželio 18 d., anksčiau itin dažnai keitė darbovietes, o iš aukštosios mokyklos, kurioje studijavo, studentų sąrašų buvo išbrauktas už nepažangumą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo gebėjimas užsidirbti lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje kelia rimtų abejonių. Mano, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. Sprendimo Nr. 23SD17436 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui pirmas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2018 m. sausio 20 d. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu (studijų) pagrindu (galiojo iki 2019 m. sausio 20 d.). 2019 m. sausio 20 d. leidimas laikinai gyventi buvo pakeistas ir galiojo iki 2020 m. sausio 15 d. 2020 m. balandžio 15 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu (darbo) pagrindu, galiojęs iki 2022 m. balandžio 15 d.. Išduotas leidimas laikinai gyventi Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu buvo panaikintas, nes darbo sutartis su užsieniečiu buvo nutraukta. L. M. K. S. Migracijos departamento sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT). VAAT sprendimu užsieniečio skundas buvo atmestas, o įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui, 2021 m. birželio 18 d. L. M. K. S. išduotas leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. 2021 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą grąžinti L. M. K. S. į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo jį savanoriškai išvykti į Indiją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. L. M. K. S. šio įpareigojimo neįvykdė. Atsižvelgus į tai, kad užsienietis tuo metu buvo Mykolo Riomerio universiteto studentas, 2021 m. spalio 28 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pratęsti savanoriško išvykimo terminą iki 2021 m. lapkričio 19 d. L. M. K. S. savanoriškai iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį neišvyko.
2022 m. sausio 17 d. VSAT priėmė sprendimą Nr. 22S57977 išsiųsti L. M. K. S. į jo kilmės valstybę (Indiją); uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 18 mėnesių; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 18 mėnesių. VSAT 2023 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 23S30581 sutrumpino pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 6 mėnesių bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) 6 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2157-629/2023 panaikino VSAT 2023 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 23S30581 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 6 d. prašymą.
2022 m. spalio 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui, kuriuo prašė panaikinti VSAT 2022 m. sausio 17 d. sprendimą, leisti pareiškėjui pateikti dokumentus leidimui laikinai gyventi, išduoti pareiškėjui jo pasą 5 dienoms. Migracijos departamentas atsakė pareiškėjui 2022 m. lapkričio 29 d. raštu. Šis atsakymas buvo apskųstas teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu panaikino Migracijos departamento sprendimą ir įpareigojo pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
2023 m. rugsėjo 7 d. Migracijos departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 1 d. prašymą (kuriuo pareiškėjas prašė įgyvendinti LVAT sprendimą), pateikė 2023 m. liepos 14 d. Sprendimą Nr. 23SD17436, kuriuo pakartotinai įvertino pareiškėjo 2022 m. spalio 28 d. prašymą.
Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
UTPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 39 straipsnis įtvirtina pagrindus, kada užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (1 p.); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (2 p.); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas (3 p.); turi suklastotą leidimą gyventi (4 p.) arba turi suklastotą kelionės dokumentą (5 p.).
Pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai: panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko ir Lietuvoje neteisėtai yra nuo 2021 m. birželio 18 d.
LVAT 2023 m. gegužės 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1689-463/2023 (pagal pareiškėjo skundą dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą leisti pateikti dokumentus esant jam Lietuvoje neteisėtai) be kita ko pažymėjo, kad tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nedera su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). LVAT minėtu sprendimu panaikino Migracijos departamento 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. lapkričio 28 d. prašymą.
LVAT 2023 m. gegužės 24 d. sprendime, taip pat atkreipė dėmesį, kad ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendime, priimtame byloje C-82/16, nurodė, jog dėl trečiosios šalies piliečio atsisakymo vykdyti pareigą grįžti ir bendradarbiauti per išvežimo ar išvesdinimo procedūrą jam neturi būti leidžiama visiškai arba iš dalies išvengti sprendimo dėl draudimo atvykti teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Ouhrami, C 225/16, EU:C:2017:590, 52 punktą), vis dėlto, kai trečiosios šalies pilietis kompetentingai nacionalinei institucijai pateikia prašymą suteikti teisę gyventi šalyje šeimos susijungimo su Sąjungos piliečiu, atitinkamos valstybės narės piliečiu, tikslu, ši institucija negali atsisakyti nagrinėti šį prašymą, remdamasi vien tuo, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šios valstybės narės teritoriją. (žr. šio sprendimo 57; 60; 61p.).
Pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo 2022 m. lapkričio 28 d. prašymą, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nurodė, kad „atsižvelgus į tai, kad L. M. K. S. duktė S. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, formaliai L. M. K. S. atitinka Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, tačiau, įvertinus VVTA pateiktą nuomonę dėl L. M. K. S. dalyvavimo vaiko gyvenime, tai, kad L. M. K. S. jau nuo 2021 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, ir tai, kad jis sistemingai ignoravo Lietuvos Respublikos institucijų priimtus sprendimus, žinodamas, kad Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, piktybiškai siekė kuo ilgiau likti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas daro išvadą, kad nėra priežasčių, dėl kurių L. M. K. S. galėtų būtų taikoma išimtis ir jam galėtų būti leista pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi esant Lietuvos Respublikoje neteisėtai“. Minėtame sprendime Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad L. M. K. S. dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu į Migracijos departamentą galėtų kreiptis tik įvykdęs 2022 m. sausio 17 d. VSAT sprendimą Nr. 22S57977 ir būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime atsižvelgęs į tai, kad užsienietis itin dažnai keitė darbovietes, o iš aukštosios mokyklos, kurioje studijavo, studentų sąrašų buvo išbrauktas už nepažangumą, darė išvadą, kad užsienietis yra žemos socialinės atsakomybės, o jo gebėjimas užsidirbti lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje kelia rimtų abejonių. Pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą užsieniečio socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika vertinti kaip nepastovius ir nestiprius.
Teismas, įvertinęs nurodytus ginčijamo Sprendimo argumentus, daro išvadą, kad byloje nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjas formaliai atitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Visgi atsakovas atsisakė leisti pareiškėjui pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Kad buvimas neteisėtai šalyje negali būti pagrindas atsisakyti leisti pareiškėjui pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju, jau konstatuota LVAT 2023 m. gegužės 24 d. sprendime.
Dėl kitų atsakovo Sprendime nurodytų motyvų teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovas vertino daugiau aplinkybių nei pirminiame sprendime, kuris buvo panaikintas LVAT 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu, tačiau visgi teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas neužtikrino objektyvaus pareiškėjo prašymo vertinimo, nes išsamiai netyrė aplinkybių dėl pareiškėjo vaiko interesų užtikrinimo, šeimos gyvenimo bei neaptarė pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad jis rūpinasi tiek nepilnamečiu vaiku, tiek vaiko motina, kuri serga sunkia psichinės sveikatos liga. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino šeimos interesų, nesiaiškino priežasčių, dėl kurių pareiškėjas fiziškai nelankė dukters, o bendravo tik vaizdo skambučių pagalba, nepaprašė pateikti paaiškinimų nei paties pareiškėjo, nei pareiškėjo sužadėtinės (dukros motinos), nei jos mamos (pareiškėjo dukros močiutės), nei VŠĮ „Vaikų ir paauglių socialinio centro“ Globėjų ir įvaikintojų tarnybos, o vadovavosi tik VVTA raštu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, todėl yra naikintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. M. K. S. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23SD17436 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. spalio 28 d. prašymą dėl leidimo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Respublikoje.
Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.