Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui UAB „Soscredit“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji amsenys – notaras Mindaugas Kačergis ir E. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė E. M. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti 2016-02-24 Pirkimo-paradvimo sutartį Nr. MK-1301, sudarytą su atskovu UAB „Soscredit“ negaliojančia; 2) pripažinti 2016-02-24 Išperkamosios nuomos sutartį Nr. IN20160224/1 negaliojančia; 3) pripažinti, kad ieškovė su atsakovu 2016-02-24 sudarė Kreditavimo sutartį; 4) taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovei 1/3 dalį buto, esančio(duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovui 7000 Eur; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2016-02-24 šalys sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė atsakovui 1/3 dalį buto su rūsiu, bendras plotas 67.08 kv.m, esančio (duomenys neskelbtini), už 7000 Eur. 2016-02-24 šalys taip pat sudarė Išperkamosiso nuomos sutartį, kuria pirkėjas (atsakovas) nuosavybės teise įsigijo 1/3 dalį minėto buto, o pardavėjai (ieškovei) buvo numatyta teisė naudoti ir valdyti 1/3 dalį buto kaip nuomininkui sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutartimi šalys sulygo, jog įmokos bus mokamos pagal grafiką. Išperkamosiso sutarties Specialiosiose sąlygose nustatyta, jog 1/3 buto dalies išpirkimo vertė – 9100 Eur, palūkanų norma – 22 proc., delspinigiai 0,20 proc.; už termino pažeidimą buvo numatytos 36 proc. palūkanos. Pažymėjo, jog už tarpininkavimo paslaugas buvo sumokėta 1000 Eur, todėl ieškovė gavo ne 7000 Eur, o 6000 Eur. Nurodė, jog atsakovo iniciatyva 2016-08-11 Susitarimu prie Išperkamosiso nuomos sutarties buvo pakeistos Specialios sąlygos ir nurodyta, jog 1/3 buto dalies išpirkimo vertė – 12.002,88 Eur, palūkanos – 24 proc., bei numatyta 50 Eur administravimo išlaidų suma; taip pat sudarytas įmokų grafikas, pagal kurį ieškovė, norėdama atgauti 1/3 dalį buto turėjo sumokėti atsakovui 12.002,88 Eur ir 32.466,50 Eur palūkanų, iš viso – 44.469,38 Eur. Taigi, dėl baudų ir palūkanų dydžio ieškovė nepajėgi išsipirkti 1/3 dalies. Pažymėjo, jog Išperkamosios nuomos sutartis sudaryta standartinėmis sąlygomis, todėl vertintina kaip vartojimo sutartis. Be to, sutartčių sąlygos buvo parengtos atsakovo, sąlygos nebuvo suderintos ir aptartos su ieškove. Pažymėjo, jog ieškovė siekė tik pasiskolinti 7000 Eur iš atsakovo, o parduoti buto dalies neketino, norėjo tik įkeisti. Be to, sudarydama sandorį, ji nesuvokė jo esmės dėl sveiaktos būklės. Taigi, Išperkamosios nuomos sutartis turi būti pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.), be to, ši sutartis iš esmės pažeidė šalių interesų pusiausvyrą. Atkreipė dėmesį, kad buto dalis buvo parduota už dvigubai mažesnę rinkos kainą, o sutarties sąlygose nustatyti terminai pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, numatyti delspinigiai buvo neprotingai dideli (36 proc.). Taip pat pažymėjo, jog ieškovė siekė ne parduoti buto dalį, bet gauti paskolą įkeičiant jį, todėl taikytina CK 1.87 str. 1 d., nes sandoris buvo sudarytas kitam sandoriui pridengti.

Atsakovas UAB „Soscredit“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė 2016-01-13 pateikė atsakovui paraišką dėl finansavimo suteikimo, todėl buvo sudaryta Išperkamosios nuomos sutartis. Šios sutarties pagrndu, siekiant užtikrinti paskolintų pinigų grąžinimą, ieškovė pardavė atsakovui 1/3 dalį buto už 7000 Eur. Šalys nustatė, jog išpirkimo kaina – 9100 Eur. Pagal šalių sulygtą grafiką, ieškovė turėjo mokėti kas mėnesį 188,09 Eur įmokas. Pažymėjo, jog ieškovė sutartį vykdė netinkamai, todėl susidarė skola. Siekiant išsaugoti sutartį, šalys 2016-08-11 sudarė susitarimą prie sutarties, pagal kurį susidariusi 2985,71 Eur pradelstų mokėjimų suma pridėta prie išperkamos turto vertės, todėl išperkamo turto vertė sudarė 12.002,88 Eur. Pabrėžė, jog po susitarimo ieškovė sumokėjo tik vieną įmoką, t.y. 245,76 Eur. Kadangi ieškovė nevykdė sutarties, tai buvo įvertinta kaip esminis jos pažeidimas ir sutartis 2017-02-07 buvo nutraukta. Nurodė, kad sutarties nutarukimo metu ieškovės neįvykdyti įsipareigojimai sudarė 13.262,51 Eur. Pažymėjo, jog buto pardavimas su teise jį išpirkti buvo esminė sąlyga, suteikiant finansavimą ieškovei. Tai buvo numatyta ir Pirkimo-pardavimo sutartyje. Pažymėjo, jgo parduotas turtas tarnavo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimas. Be to, šalių sudarytos sutartys vertintinos kaip kompleksinis sandoris. Atkreipė dėmesį, jgo tretysis asmuo, užtikrinant išmokėtų sumų susigrąžinimą, išdavė paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Pažymėjo, jog Išperkamosios nuomos sutartis vertintina kaip sąlyginis sandoris, kurio įsigaliojimas priklausė, ar bus sudaryta turto Pirkimo-pardavimo sutartis. Nesutiko, jog ieškovė sandorius sudarė suklydimo būsenoje, be to, ji ginčija sandorius praėjus 3 metams po jų sudarymo. Nors ieškovė siekia atgauti turtą, tačiau įmokų iki šiol nemoka. Pasak atsakovo, tarp šalių nesusiklostė vartojimo santykiai.

Tretysis asmuo E. M. atsiliepimu ieškinį prašė tenkinti.

Tretysis asmuo notaras Mindaugas Kačergis teismo nustatytu temrinu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdyje ieškovė ir tretysis asmuo ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas teismo posėdyje su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Tretysis asmuo notaras Mindaugas Kačergis į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką buvo informuotas tinkamai, iki posėdžio pradžios prašymų gauta nebuvo, neatvykimo priežastys teismui nėra žinomos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis CPK 7 str. bei 247 str., teismas bylą išnagrinėjo notarui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustayta, jog 2016-01-13 ieškovė kreipėsi į atsakovą su paraiška, kurioje nurodė, jog pageidauja gauti 6000 Eur paskolą trijų metų laikotarpiui, prašant iš jos nupirkti butą, esantį(duomenys neskelbtini), sudarant sąlygas jį išsipirkti išperkamosiso nuomos pagrindu, nurodant, jog bendros šeimos pajamos sudaro 1100 Eur (b.l. 60-64). Iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo truto išrašo matyti, jog nurodytas butas dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei (1/3 buto) ir trečiajam asmeniui E. M. (2/3 buto) (b.l. 73-74).

Taip pat nustatyta, jog 2016-02-24 šalys sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė (pardavėja) pardavė atsakovui (pirkėjui) 1/3 dalį buto/patalpos su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), už 7000 Eur, o pirkėjas įsipareigojo sumokėti nurodytą sumą per 30 darbo dienų (Sutarties 2.1 p.) (b.l. 7-13). Sutarties Preambulėje šalys nurodė, jog ši Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta, atsižvelgiant į tai, kad pardavėjas, kaip nuomininkas, kreipėsi į pirkėją, kaip nuomotoją, prašydamas finansuoti nekilnojamojo daikto įsigijimą pardavėjo, kaip nuomininko, nuosavybėn išperkamosios nuomos būdu; 2016-02-24 šalys pasirašė Išperkamosios nuomos sutartį, kuria pirkėjas įsipareigojo įsigyti iš pardavėjo nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą ir perduoti jį valdyti bei naudotis pardavėjui, kaip nuomininkui, Išperkamosios nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis; pirkėjas pagal išperkamosios nuomos sutartį įsipareigojo pardavėjui, kaip nuomininkui, įvykdžius visas išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, perduoti šios sutarties objektu esantį nekilnojamąjį daiktą pardavėjo nuosavybėn. Pagal Išperkamosios nuomos sutarties bendrąsias sąlygas, ieškovė, kaip nuomininkė, Sutarties 3.10 p. įsipareigojo mokėti įmokas pagal grafiką ir tik įvykdžius šias prievoles, ji įgytų nuosavybės teisę į turtą; Sutarties 5.2.1 ir 9.2.1 p.p. ieškovė įsipareigojo laiku ir tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus (b.l. 14-20). Sutarties 10.1.4 p. šalys sulygo, jog tuo atveju, jei nuomininkė vėluos daugiau nei du mėnesius mokėti (arba sumokės tik iš dalies) bet kokius pagal šią Sutartį jai tenkančius mokėjimus, įskaitant netesybas, tai bus laikoma esminiu Sutarties pažeidimu. Išperkamosios nuomos sutarties specialiosiomis sąlygomis šalys sulygo, jog turto išpirkimo vertė – 9100 Eur, palūkanų norma – 22 proc., delspinigiai – 0,20 proc. (b.l. 21); taip pat šalys nustatė, jog tuo atveju, jei nuomininkas ilgiau nei 15 dienų uždelsia vykdyti mokėjimus pagal sutartį, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas mokėtų nuomotojui 36 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo neišpirktos turto vertės dydžio, palūkanas mokant iki visiško turto išpirkimo dienos. Pagal įmokų grafiką, ieškovė nuo 2016-03-25 iki 2026-02-25 turėjo mokėti kas mėnesį po 188,09 Eur (b.l. 102-106). 2016-06-15 ieškovės pareiškimas patvirtina, jog atsakovas tinkami įvykdė pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. perdavė jai 7000 Eur sumą (b.l. 92).

Taip pat byloje nustatyta, jog ieškovė 2016-06-30 kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl baudos sumažinimo dėl sunkios finansinės padėties, prašė peržiūrėti palūkanų dydį ir įsipareigojo mokėti skolą laiku (b.l. 93). Atsižvelgiant į tai, 2016-08-11 šalys sudarė Susitarimą Nr. SK20160811-1 prie 2016-02-24 Išperkamosios nuomos sutarties (b.l. 22-23), kurio 1.1 punktu pakeitė Išperkamosios nuomos sutarties specialiąsias sąlygas; Susitarimo 1.2 p. šalys konstatavo, jog Susitarimo pasirašymo dieną pagal grafiką pradelsta nepamokėta suma yra 2.985,71 Eur, o pagal įmokų grafiką neapmokėtas kapitalas – 9.017,17 Eur. Susitarimo 1.3 p. šalys susitarė iki 2016-08-11 priskaičiuotų ir nuomininko nesumokėtų turto vertės dengimo įmokų, palūkanų, delspinigių sumą padidinti nuomotojo finansuojamą sumą iki 12.002,88 Eur; Susitarimo 1.4.1. p. šalys nustatė 24 proc. palūkanų normą laikotarpiu nuo 2016-08-11 iki 2031-07-05; Susitarimo 1.4.2 p. nurodė, jog nuo 2016-08-11 turto išpirkimo kaina šalių susitarimu nustatoma 12.002,88 Eur ir nuo šios sumos skaičiuojama palūkanų norma. Taip pat nustatyta, jog šalys, sudarydamos Susitarimą, nustatė įmokų mokėjimo grafiką, t.y. po 247,05 Eur kas mėnesį, mokant iki 2031-07-25 (b.l. 24-28).

2016-10-18, 2016-11-08 ir 2017-01-03 atsakovas siuntė priminimus ieškovei dėl įsipareigojimų pagal Išperkamosios nuomos sutartį nevykdymo, nustatant papildomą terminą skolai padengti (b.l. 78-80). Kadangi ieškovė į priminimus nereagavo, 2017-01-20 atsakovas informavo pastarąją dėl galimo sutarties nutraukimo, nurodydamas, jog ieškovė nepaisant raginimų nemoka pradelstų eilinių mokėjimų, todėl nustatė jai 14 dienų terminą 1.259,63 Eur skolai padengti, išaiškinant, jog padengus šią skolą, sutartis liks galioti, o padengus 13.262,51 Eur - turtas bus perduotas ieškovės nuosavybėn; priešingu atveju sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta (b.l. 76-77).

2017-02-07 raštu atsakovas informavo ieškovę, jog 2016-02-24 Išperkamosios nuomos sutartis nuo 2017-02-07 laikoma nutraukta, kadangi ieškovė netinkamai vykdė privalomus mokėjimus pagal Sutarties įmokų grafiką (b.l. 75).

2018-12-11 Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nurodytas butas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovui (1/3 dalis) ir trečiajam asmeniui E. M. (2/3 buto) (b.l. 36-38).

2017-06-12 Vartotojų teisių apsaugos tarnyba priėmė nutarimą dėl Išperkamosios nuomos sutarties, kuriuo pripažino, jog Sutarties 3.4, 5.1.3, 5.2.13, 6.6, 10.3, 10.4.1, 10.4.2 ir 10.5 punktai atitiko CK 6.228⁴ str. 2 d. kriterijų – iš esmės pažeidė šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai; pripažino, kad Sutarties bendrosios dalies 6.5 ir 10.6 p.p. atitiko CK 6.228⁴ str. 2 d. 5 p. sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t.y. nustatė neproporcingai didelė vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą; pripažino, kad Sutarties bendrosios dalies 5.2.4, 10.1.10 ir 10.2 p.p. atitiko CK 6.228⁴ str. 2 d. 9 p. sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t.y. įpareigojo vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybė susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; pripažino, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 13.10 p. atitiko CK 6.228⁴ str. 2 d. 18 p. kriterijų, t.y. panaikino ar suvaržė vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (b.l. 30-35).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė prašo pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.87 str. ir 1.90 str. numatytais pagrindais, pripažįstant, kad buvo sudaryta Kreditavimo sutartis. Ieškovė teigė, jog Sutarčių sąlygos nebuvo suderintos ir aptartos; pasak ieškovės, jos tikslas buvo pasiskolinti 7000 Eur iš atsakovo, tuo tarpu parduoti buto dalies ji neketino, o norėjo tik įkeisti; tokiu būdu pirkimo-paradvimo sandoris buvo sudarytas tiklsu kitam sandoriui pridengti, todėl jis pripažintinas negaliojančiu CK 1.87 str. 1 d. pagrindu. Be to, sudarydama sandorį, ieškovė nesuvokė jo esmės dėl sveikatos būklės, todėl Išperkamosios nuomos sutartis turi būti pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.); be to, ši sutartis iš esmės pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, nes buto dalis buvo parduota už dvigubai mažesnę rinkos kainą; taip pat numatyti delspinigiai buvo neprotingi.

Sprendžiant dėl ieškovės teiginių pagrįstumo, šios bylos kontekste svarbu atkreipti dėmesį į sutarties laisvės principą, (CK 6.156 str.) kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi, pagal nurodytas įstatymo nuostatas šalys savo nuožiūra nustato tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Svarbu pažymėti, jog sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 str. 3 d.). Tuo tarpu ieškovė imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimų, sudarant ginčo sutartis, nenurodė, tokių nenustatė ir teismas.

Ieškovė teismo posėdyje paaiškino, jog tuo metu, kai sudarė sutartį, vartojo vaistus ir alkoholį, todėl dėl savo būklės nesuprato sutarties turinio, be to, neįsigilino į jos sąlygas. Taip pat paaiškino, jog pildydama paraišką, nesuprato, kokiomis sąlygomis bus skolinami pinigai, be to, ji neturėjo laiko ir galimybių susipažinti su pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis, jų atsakovas jai neišaikšino, t.y. jis neįvykdė pareigos atskleisti ieškovei, kaip vartotojai, visapusišką informaciją. Dėl papildomai sudaryto Susitarimo paaiškino, jog jį pasirašė, bet taip pat neįsigilino į jo turinį.

Pažymėtina, jog sandorių negaliojimą tiek pagal CK 1.87 straipsnio, tiek pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas lemia ne atitinkamo sandorio pavadinimas, bet atitinkamos šalių valios nebuvimas sudarant konkretų sandorį, tame tarpe ir prisiimant sandoryje nustatytas prievoles. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiklos. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisių ir interesų tinkamu įgyvendinimu. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Dėl to teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sveikatos būklę, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo.

Sprendžiant nagrinėjamojoje byloje dėl Pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu, svarbu pažymėti, kad pirkimo – pardavimo sandoris savo esme ir turiniu yra suprantamas net ir vidutinio išsilavinimo asmeniui. Ieškovė teismo posėdyje paaiškino, jog yra įgijusi vidurinį išsilavinimą, baigusi prekybos mokyklą. Nors ji teigė, jog tuo metu dėl sveikatos būklės negalėjo suvokti sandorio turinio, įsigilinti į jį, duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, ji nepateikė (medicininių išrašų ir pan.). Be to, ieškovės paaiškinimai, jog ji neturėjo laiko susipažinti su sandorio turiniu, savaime neatleidžia jos nuo atsakomybės, kurią ji prisiėmė ginčo sandoriu. Priešingai, tai tik patvirtina, jog ieškovė elgėsi neapdairiai ir neatsakingai. Ta aplinkybė, jog ieškovė manė, kad sudarė Kredito sutartį ir įkeitė 1/3 dalį buto, o ne pirkimo-pardavimo sutartį, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji suklydo, kadangi teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu. Juolab, kad Pirkimo-pardavimo sutartis buvo notariškai patvirtinta ir iš jos turinio nustatyta, jog teisinės pasekmės pardavėjui (ieškovei) sutarties sudarymo metu notaro išaiškintos, jos jai yra visiškai aiškios ir suprantamos bei atitinka pardavėjo, kaip nuomininko, poreikius, tikslus ir interesus (Sutarties preambulė, b.l. 7-13). Be to, teismo posėdyje ieškovė neneigė, jog jai buvo suprantama, kad buto dalį ji atgaus tik tuomet kai sumokės visas įmokas (palūkanas, administravimo mokesčius ir kt.). Be to, iš Pirkimo-pardavimo turinio analizės, o būtent iš Preambulės akivaizdu, jog ši sutartis yra neatskiriama nuo Išperkamosios nuomos sutarties ir jos sąlygos negali būti vertinamos atskirai. Pažymėtina, jog Pirkimo – pardavimo sutartyje aiškiai daromos nuorodos į Išperkamosios nuomos sutartį, susiejant su šia sutartimi tiek perleidžiamo turto kainą, tiek jo grąžinimo sąlygas ir skolos grąžinimo terminus. Ieškovė teismo posėdyje patvirtino, jog jos tikslas buvo pasiskolinti atitinkamą sumą lėšų, prievolių įvykdymą užtikrinant jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taigi, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ieškovė suvokė savo veiksmus bei suprato, kad 1/3 buto ji atgaus tik tuo atveju, kai sumokės skolą su palūkanomis. Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamojoje byloje ginčijami sandoriai yra dvišaliai, todėl svarbi ne vienos, o abiejų sandorio šalių valia. Išanalizavus faktinius bylos duomenis ir rašytinius įrodymus, teismas nenustatė suklydimo dėl esminių sandorio elementų. Tai, kad ieškovė turėjo mokėti dideles palūkanas ir administravimo mokestį bei pardavė buto dalį už dvigubai mažesnę nei rinkos kainą, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 str. pagrindu; juolab, kad ieškovė akceptavo sutarties sąlygas laisva valia, o vėliau netgi sudarė Susitarimą, pratęsiant skolos grąžinimo terminą.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 23 punktas; kt.). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; kt.).

Byloje konstatuota, jog ieškovė 2016-01-13 kreipėsi į atsakovą su paraiška, kurioje nurodė, jog pageidauja gauti 6000 Eur paskolą trijų metų laikotarpiui, prašant iš jos nupirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini) sudarant sąlygas jį išsipirkti Išperkamosiso nuomos pagrindu, nurodant, jog bendros šeimos pajamos sudaro 1100 Eur (b.l. 60-64). Taigi, ieškovės paraiškos turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas, jame aiškiai išreikšta jos valia ir tikslas, aiškiai suformuluota, jog tikslu gauti paskolą ji prašo atsakovo nupirkti butą. Praėjus daugiau kaip mėnesiui, kai ieškovė pateikė paraišką atsakovui, šalys 2016-02-24 sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią, jog ieškovė (pardavėja) parduoda atsakovui (pirkėjui) 1/3 dalį buto/patalpos su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), už 7000 Eur, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti nurodytą sumą per 30 darbo dienų (Sutarties 2.1 p.) (b.l. 7-13). Sutarties Preambulėje šalys sulygo, jog ši pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta, atsižvelgiant į tai, kad pardavėjas, kaip nuomininkas, kreipėsi į pirkėją, kaip nuomotoją, prašydamas finansuoti nekilnojamojo daikto įsigijimą pardavėjo, kaip nuomininko, nuosavybėn išperkamosios nuomos būdu; dėl ko 2016-02-24 buvo pasirašyta Išperkamosios nuomos sutartis, kuria pirkėjas įsipareigojo įsigyti iš pardavėjo nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą ir perduoti jį valdyti bei naudotis pardavėjui, kaip nuomininkui, išperkamosios nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis; pirkėjas pagal išperkamosios nuomos sutartį įsipareigojo pardavėjui, kaip nuomininkui, įvykdžius visas išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, perduoti šios sutarties objektu esantį nekilnojamąjį daiktą pardavėjo nuosavybėn (Sutarties 2.1 p.; b.l. 14-21) ). Taigi, išdėstytų aplinkybių kontekste teismas nenustatė, jog kokį kitą sandorį buvo siekiama pridengti. Įvertinus ieškovės teiginius apie tai, kad ji tik norėjo pasiskolinti atitinkamą lėšų sumą, prievolių įvykdymą užtikrindama įkeitimu, santykyje su byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ginčytinu sandorių turiniu, teismas sprendžia, jog jie nėra pakankami išvadai, jog tarp šalių susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami kaip Kreditavimo santykiai.

Kaip yra pažymėjęs kasacinės instancijos teismas, vertinant ginčo sutarčių sąlygų sąžiningumą atsižvelgtina, be kita ko, į tai, kad lizingo, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai ir išperkamosios nuomos sutartyse šalių tikslai iš esmės analogiški: asmuo, įprastai neturintis pakankamai laisvų pinigų iš karto turtui įsigyti, susiranda finansuotoją, šis tą turtą įsigyja (arba pats jau jį turi) iš trečiojo asmens ir leidžia juo naudotis pirmajam asmeniui, nuosavybės teisė į sutarties objektu esantį turtą pereina tik visiškai atsiskaičius su finansuotoju, finansuotojas išsaugo nuosavybės teisę, kuri atlieka užtikrinamąją funkciją, nes, neįvykdžius sutarties, finansuotojas turi galimybę realizuoti turtą trečiajam asmeniui ir taip susigrąžinti dalį investicijos. Tokia sutartis yra alternatyva paskolos ar kreditavimo sutarčiai, kuri yra patogesnė tiek finansuotojui, tiek kitai sutarties šaliai. Taip yra todėl, kad finansuotojui užtikrinimo funkciją atlieka nuosavybe įgytas daiktas, šiuo atveju žemės sklypas. Finansavimo gavėjui taip pat nebereikia ieškoti papildomų prievolių užtikrinimo būdų, kurie būdingi sudarant kreditavimo sutartį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byla Nr. 3K-3-149-469/2018).

Byloje konstatuota, kad šalys sudarė dvi neatsiejamas sutartis, t. y. Išperkamosios nuomos ir Pirkimo – pardavimo, kurios savo esme kaip kompleksinis sandoris laikytinas alternatyva Kreditavimo sutarčiai. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, toks alternatyvus sudaromų sandorių pasirinkimas nedaro ginčo sandorių negaliojančių, ar apsimestinių, nes bet kuriuo atveju yra siekiama pasiskolinti lėšų tam tikromis sąlygomis. Byloje nustatyta, jog šalių valia sudarant sutartis buvo aiškiai išreikšta, taip pat ir dėl delspinigių dydžio; juolab, kad ieškovės paraiškoje nurodytas gaunamų pajamų dydis nesudarė pagrindo atsakovui abejoti jos pajėgumu vykdyti įsiapreigojimus pagal sandorius. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė suprato, kokius sandorius ji sudarė, aiškiai išreiškė savo valią, sudarytas sutartis iš pradžių vykdė, teikė prašymus dėl palūkanų mažinimo.

Nors ieškovė teigė, jog ginčo sutartys turi būti vertintinos kaip vartojimo, tačiau svarbu pažymėti, jog pagal CK 1.39 str. 1 d., vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Aplinkybė, kad atitinkama sutartis turi būti vertinama kaip vartojimo sutartis nėra preziumuojama. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šalys sudarė kompleksinį sandorį dėl turto perleidimo ir jo išpirkimo Išperkamosios nuomos būdu, t. y. suteiktas finansavimas susietas su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Tokiu būdu vartotojų apsaugos nuostatos nagrinėjamojoje byloje netaikomos, o 2017-06-12 Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas dėl Išperkamosios nuomos sutarties, kuriuo pripažino, jog kai kurie Sutarties punktai atitiko CK 6.228⁴ str. 2 d. kriterijų ir iš esmės pažeidė šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, - vertintinas kaip rekomendacinio pobūdžio (b.l. 30-35). Juolab, kad tarnyba vertino tik atskiro sandorio nuostatas, tuo tarpu teismas byloje konstatavo, jog šalys sudarė kompleksinį sandorį. Be to, pabrėžtina, jog teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl teismas Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu nesivadovauja.

Pagal CK 6.189 str. 1 d., teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl yra privaloma ir vykdytina. Taigi iš šių įstatymo nuostatų seka, kad sutartis įpareigoja atlikti tai, kas joje yra numatyta. Pažymėtina, kad CK 6.158 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatą, jog sutartis yra ją sudarančių asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, o kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir kilus ginčui, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią, taip pat turi būti atsižvelgta ir į šalių teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas įstatymo nuostatas, kasacinio teismo praktiką, ginčo sutarčių turinį bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog šalys valią buvo suderinę dėl 1/3 buto dalies pardavimo atsakovui, sudarant sąlygas jį išsipirkti Išperkamosiso nuomos pagrindu.

Pagal CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų 2018-03-05 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo pagrindu. Atmetus ieškinį, valstybei neatlygintinos bylinėjimosi išlaidos (atstovavimo ir procesinių dokumentų siuntimo) (CPK 96 str.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas patyrė 2012 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 83, 151-154). Atsižvelgiant į ieškovės sunkią turtinę padėtį, teismas mažina atsakovo prašomas priteisti atstovavimo išlaidas iki 600 Eur, priešingu atveju ieškovės interesai būtų neproporcingai pažeisti ir neadekvačiai apsunkinta jos galimybė atsiskaityti su atsakovu ateityje tuo atveju, jei teismo sprendimas įsiteisėtų (CPK 98 str., CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 263 str., 265 str., 268 - 270 str. str., teismas

nusprendžia:

ieškovės E. M. ieškinį atsakovui UAB „Soscredit“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji amsenys – notaras Mindaugas Kačergis ir E. M., atmesti.

Priteisti iš ieškovės E. M., a.k.: (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „SOSCREDIT“, į.k.: 302776742, naudai 600 Eur atstovavimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.