Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2013-05-24 · Civilinė byla Nr. 2A-867/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2013-05-24
Bylos Nr.
2A-867/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytas Milius, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas
V. B., R. M., R. A.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-867/2013Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1., 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnuta rtisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dagvalda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3187-467/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dagvalda“ ieškinį atsakovams V. B., R. M., R. A. dėl tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Eksterjero centras“, J. Š.-M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Dagvalda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir, vadovaudamasis CK 6.66 str., prašė pripažinti 2008 m. spalio 15 d. trišalį tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą neteisėtu ir negaliojančiu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo V. B. 220 300 Lt, trečiajam asmeniui BUAB „Eksterjero centras“ pateikti kreditorinį reikalavimą ieškovui; pripažinti 2008 m. birželio 30 d. trišalį tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą neteisėtu ir negaliojančiu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo R. A. 100 687 Lt, trečiajam asmeniui J. Š.-M. pateikti kreditorinį reikalavimą ieškovui; pripažinti 2008 m. birželio 30 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą neteisėtu ir negaliojančiu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės R. M. 144 440 Lt bei atsakovei R. M. pateikti kreditorinį reikalavimą ieškovui.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad tarp UAB „Dagvalda“, UAB „Eksterjero centras“ ir V. B. buvo sudarytas trišalis tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas, kuriuo ieškovas užskaitė 220 300 Lt kaip gautą mokėjimą iš atsakovo V. B. pagal statybos rangos sutartį Nr. 2007/06/20 už atliktus darbus. UAB „Eksterjero centras“ užskaitė 220 300 Lt kaip gautą mokėjimą iš UAB „Dagvalda“, tuo tarpu V. B. liko skolingas UAB „Eksterjero centras“ 220 300 Lt. Tarp ieškovo UAB „Dagvalda“, J. Š.-M. ir R. A. 2008 m. birželio 30 d. buvo sudarytas trišalis tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas, kuriuo ieškovas užskaitė 100 687 Lt kaip gautą mokėjimą iš R. A., J. Š.-M. užskaitė 100 687 Lt kaip gautą mokėjimą (avanso grąžinimą) iš UAB „Dagvalda“ pagal 2007 m. sausio 18 d. rangos darbų sutartį. Tarp ieškovo UAB „Dagvalda“ ir R. M. 2008 m. birželio 30 d. buvo sudarytas tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas, kuriuo R. M. užskaitė 144 440 Lt kaip gautą apmokėjimą iš UAB „Dagvalda“ pagal 2006 m. spalio 25 d. sutartį, UAB „Dagvalda“ užskaitė 144 440 Lt kaip gautą mokėjimą iš R. M. pagal 2008 m. balandžio 1 d. sutartį. Po šio užskaitymo R. M. liko skolinga UAB „Dagvalda“ 10 560 Lt pagal 2008 m. balandžio 1 d. sutartį. Šių tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų pasirašymo metu UAB „Dagvalda“ jau buvo nemoki, 2009 metais įmonė veiklos faktiškai nevykdė, o 2010 metais UAB „Dagvalda“ buvo iškelta bankroto byla. Ieškovo BUAB „Dagvalda“ bankroto administratoriaus įsitikimu, egzistuoja visos sąlygos pareikšti actio Pauliana (CK 6.66 str.) ir jį patenkinti: UAB „Dagvalda“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių; ginčijami sandoriai vienareikšmiškai pažeidžia BUAB „Dagvalda“ kreditorių interesus, sandorio šalys veikė priešingai tiek ieškovo, tiek ieškovo kreditorių interesams ir pažeidė jų teises; sandorius sudariusios šalys yra susiję ne tik per bendras įmones, kitus sandorius, bet ir giminystės ryšiais, ieškovas ir atsakovai buvo nesąžiningi. Pripažinus įsiskolinimų užskaitymo aktus neteisėtais ir negaliojančiais ab initio bei pritaikius restituciją, iš atsakovų priteistina 465 427 Lt, o tretieji asmenys bei atsakovė R. M. priteistinai sumai turi teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą ieškovui.

Atsiliepimas

Atsakovas R. A. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovas praleido CK 6.66 str. 3 d. nustatytą 1 metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams, kad atsakovas R. A., sudarydamas 2008 m. birželio 30 d. trišalį tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, buvo nesąžiningas, pagrįsti. Atsakovo R. A. padėtis po ginčijamo sandorio nepasikeitė, nes sandoriu jis perėmė BUAB „Dagvalda“ 100 687 Lt skolą J. Š.-M. ir tokiu būdu atsiskaitė su BUAB „Dagvalda“. Atsakovo R. A. atžvilgiu po ginčijamo sandorio sudarymo tiesiog pasikeitė kreditorius, jokios naudos iš ginčijamo sandorio atsakovas negavo. Ieškovas nepateikė įrodymų apie UAB „Dagvalda“ finansinę būklę ir pradelstus įsipareigojimus būtent sandorio sudarymo dieną, t. y. 2008 m. birželio 30 d. Į bylą pateiktas 2008 m. gruodžio 31 d. balansas buvo sudarytas tik 2009 m. balandžio 30 d., jis patvirtintas 2010 m. spalio 5 d. ir VĮ Registrų centrui pateiktas tik 2010 m. gruodžio 10 d., todėl, jei įmonė ir būtų turėjusi finansinių sunkumų, atsakovas R. A. neturėjo galimybės apie tai sužinoti iš viešų registrų. Be to, nėra aišku, kaip 2008 metais sudarytas sandoris galėjo lemti įmonės nemokumą 2010 metų pabaigoje, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla. Atsakovo R. A. veiksmai sudarant ginčijamą sandorį niekaip nepažeidė jokių UAB „Dagvalda“ kreditorių, jei jų ir buvo, teisių, veikiau priešingai – atsakovas ginčijamu sandoriu perėmė UAB „Dagvalda“ įsiskolinimą J. Š.-M. Ieškovas neįrodė actio Pauliana ieškinio sąlygų (CK 6.66 str.), ginčijami sandoriai sudaryti prieš 2,5 metų iki bankroto bylos UAB „Dagvalda“ iškėlimo, jie nepadarė įtakos įmonės nemokumui.

Atsakovai V. B. ir R. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog atsakovas V. B. yra netinkamas atsakovas byloje. V. B. ir UAB „Eksterjero centras“ 2008 m. spalio 15 d. sudarius trišalį tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, V. B. atžvilgiu pasikeitė kreditorius, t. y. už ieškovo pastatytą namą atsakovas ieškovo iniciatyva pinigus turėjo sumokėti ne ieškovui, bet UAB „Eksterjero centras“, kuriam buvo skolingas ieškovas. Pagal CK 6.101 str. 1 d. kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui nereikalaujant skolininko sutikimo. Tokiu būdu atsakovas V. B. jau yra įvykdęs prievolę ieškovui pagal 2007 m. birželio 20 d. rangos sutartį, ieškovas šios sutarties neginčija ir nėra keliamas klausimas dėl tinkamo piniginės prievolės įvykdymo pagal šią sutartį, todėl atsakovas V. B. šioje byloje neturėtų dalyvauti arba turėtų būti traukiamas tik trečiuoju asmeniu. Taip pat ieškovas yra praleidęs 1 metų ieškinio senaties terminą ieškiniui CK 6.66 str. pagrindu pareikšti, dėl to atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovai V. B. ir R. M., sudarydami ginčijamus sandorius, buvo sąžiningi tiek objektyviai, tiek subjektyviai. Ieškovas, teigdamas apie atsakovų nesąžiningumą, remiasi tik abstrakčiais argumentais, nepateikdamas jokių įrodymų. Atsakovai nėra verslininkai, todėl jiems nėra keliami reikalavimai domėtis kita šalimi, jos finansine padėtimi ir turimais kreditoriais. Po ieškovo, V. B. ir UAB „Eksterjero centras“ 2008 m. spalio 15 d. trišalio tarpusavio užskaitymo akto sudarymo ieškovo padėtis tik pagerėjo, nes jo skola UAB „Eksterjero centras“ sumažėjo. Tuo metu ieškovui nebuvo iškelta bankroto byla, ieškovas vykdė veiklą, o reikalavimo perleidimas įstatymų leidžiamas, net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Ieškovo ir atsakovės R. M. 2008 m. birželio 30 d. sudarytu tarpusavio įsiskolinimo aktu buvo įskaityti tarpusavio šalių skoliniai įsipareigojimai, atsiradę dviejų 2006 m. spalio 25 d. ir 2008 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Pagal 2006 m. spalio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė R. M. pardavė ieškovui 1 550 vienetų paprastųjų vardinių materialių UAB „Būsto projektai“ akcijų, kurių bendra vertė buvo 310 000 Lt. Ieškovas nuo 2006 m. gruodžio iki 2008 m. sausio sumokėjo atsakovei 165 560 Lt už akcijas ir liko skolingas atsakovei 144 440 Lt. Atsakovė R. M. 2008 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi iš ieškovo įsigijo 1 550 vienetų paprastųjų vardinių materialiųjų UAB „Būsto projektai“ akcijų, kurių vertė pagal sutartį buvo 155 000 Lt. Kadangi ieškovas pagal 2006 m. spalio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį buvo skolingas atsakovei 144 440 Lt, tai atsakovė, pirkdama akcijas pagal 2008 m. balandžio 1 d. sutartį, 2008 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo ieškovui 10 560 Lt, t. y. skirtumą tarp ieškovo skolos atsakovei ir tarp atsakovės mokėtinos sumos ieškovui. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Tokio sandorio, net ir esant kitų kreditorių, įstatymai sudaryti nedraudžia ir yra kildinami iš normalios verslo praktikos, kada yra atliekami tarpusavio įsiskolinimų užskaitymai, siekiant mažinti bendrovės įsiskolinimą ir taip išvengti bankroto rizikos. Po šio sandorio sudarymo ieškovo padėtis ženkliai pagerėjo – buvo sumažintas neigiamas skolų balansas 144 440 Lt suma, be to, gauta 10 560 Lt pajamų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovai žinojo apie tai, kad sudarant ginčijamus sandorius bus pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai. Tačiau ieškovas teismui nepateikė jokių jo teiginius galinčių pagrįsti įrodymų. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų apie tai, kokių konkrečių kreditorių interesai buvo pažeisti, nepateikta įrodymų, ar sudarant ginčijamus sandorius, iš viso buvo kreditorių, kurių interesai buvo pažeisti ginčo sandoriais. Be to, ginčo sandoriai buvo sudaryti prieš 2,5 metų iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį atsakovas V. B. tvirtino, kad jis yra netinkamas atsakovas byloje, nes jis jau yra įvykdęs prievolę ieškovui pagal 2007 m. birželio 20 d. rangos sutartį, ieškovas šios sutarties neginčija ir nėra keliamas klausimas dėl tinkamo piniginės prievolės įvykdymo pagal šią sutartį, todėl, atsakovo tvirtinimu, šioje byloje jis neturėtų dalyvauti arba turėtų būti traukiamas tik trečiuoju asmeniu. Teismas atmetė tokius atsakovo argumentus kaip nepagrįstus, nes ieškovas ginčija trišalį sandorį, kurio viena iš šalių buvo atsakovas V. B., o tai reiškia, jog atsakovas, kaip sandorio dalyvis, pagrįstai įtrauktas į nagrinėjamą bylą šalimi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad po ieškovo, V. B. ir UAB „Eksterjero centras“ 2008 m. spalio 15 d. trišalio tarpusavio užskaitymo akto, grindžiamo reikalavimo perleidimo pagrindais, sudarymo ieškovo padėtis iš esmės nepablogėjo, atvirkščiai, jo skola UAB „Eksterjero centras“ sumažėjo. Ieškovui, V. B. ir UAB „Eksterjero centras“ 2008 m. spalio 15 d. sudarius trišalį tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, V. B. atžvilgiu pasikeitė kreditorius, t. y. už ieškovo pastatytą namą atsakovas ieškovo iniciatyva pinigus turėjo sumokėti ne ieškovui, bet UAB „Eksterjero centras“, kuriam buvo skolingas ieškovas. Teismas nurodė, jog pagal CK 6.101 str. 1 d. kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui nereikalaujant skolininko sutikimo. Konstatavo, kad atsakovas V. B. jam priklausančią sumokėti 220 300 Lt sumą sumokėjo ne ieškovui, bet UAB „Eksterjero centras“, o tuo metu ieškovui nebuvo iškelta bankroto byla, ieškovas vykdė veiklą, o reikalavimo perleidimas įstatymais nedraudžiamas.

Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės R. M. 2008 m. birželio 30 d. sudarytu tarpusavio įsiskolinimo aktu buvo įskaityti tarpusavio šalių skoliniai įsipareigojimai, atsiradę dviejų 2006 m. spalio 25 d. ir 2008 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Pagal 2006 m. spalio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė R. M. pardavė ieškovui 1 550 vienetų paprastųjų vardinių materialių UAB „Būsto projektai“ akcijų, kurių bendra vertė buvo 310 000 Lt. Ieškovas nuo 2006 m. gruodžio iki 2008 m. sausio sumokėjo atsakovei 165 560 Lt už akcijas ir liko skolingas atsakovei 144 440 Lt. Atsakovė R. M. 2008 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi iš ieškovo įsigijo 1 550 vienetų paprastųjų vardinių materialiųjų UAB „Būsto projektai“ akcijų, kurių vertė pagal sutartį buvo 155 000 Lt. Kadangi ieškovas pagal 2006 m. spalio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį buvo skolingas atsakovei 144 440 Lt, tai atsakovė, pirkdama akcijas pagal 2008 m. balandžio 1 d. sutartį, 2008 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo ieškovui 10 560 Lt, t. y. skirtumą tarp ieškovo skolos atsakovei ir tarp atsakovės mokėtinos sumos ieškovui. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta gerokai iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Teismas vertino, kad tokio sandorio, net ir esant kitų kreditorių, įstatymai sudaryti nedraudžia ir jis kildinamas iš normalios verslo praktikos, kada yra atliekami tarpusavio įsiskolinimų užskaitymai, siekiant mažinti bendrovės įsiskolinimą ir taip išvengti bankroto rizikos. Konstatavo, jog po šio sandorio sudarymo ieškovo padėtis taip pat nepablogėjo, nes buvo sumažintas neigiamas skolų balansas 144 440 Lt suma, be to, gauta 10 560 Lt pajamų.

Teismas nustatė, kad tarp ieškovo, J. Š.-M. ir R. A. 2008 m. birželio 30 d. sudarytas trišalis tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas, kuriuo ieškovas užskaitė 100 687 Lt kaip gautą mokėjimą iš R. A., J. Š.-M. užskaitė 100 687 Lt kaip gautą mokėjimą (avanso grąžinimą) iš UAB „Dagvalda“ pagal 2007 m. sausio 18 d. rangos darbų sutartį, R. A. pagal šią užskaitą liko skolingas J. Š.-M. 100 687 Lt. Teismas vertino, jog akivaizdu, kad po šio ginčijamo sandorio sudarymo atsakovo padėtis iš esmės nepasikeitė – jo atžvilgiu pasikeitė tik kreditorius, nes sandoriu jis perėmė UAB „Dagvalda“ 100 687 Lt skolą J. Š.-M. ir tokiu būdu atsiskaitė su UAB „Dagvalda“. Pripažino, kad savo skolą J. Š.-M. atsakovas R. A. jau yra sumokėjęs, ką patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, ir jokios naudos iš ginčijamo sandorio R. A. negavo.

Ieškinyje nurodyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Dagvalda“ buvo nemoki, o ginčijami sandoriai lėmė įmonės nemokumą taip, kad įmonė šiai dienai nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų, kuo pažeidžiamos įmonių kreditorių teisės. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovas pateikė BUAB „Dagvalda“ 2008 m. gruodžio 31 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Teismas nurodė, kad pateiktas balansas buvo sudarytas tik 2009 m. balandžio 30 d., patvirtintas 2010 m. spalio 5 d., VĮ Registrų centrui pateiktas 2010 m. gruodžio 10 d., t. y. jo ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo ir atsakovai neturėjo jokios galimybės iš viešų registrų sužinoti informaciją apie ieškovo finansinę padėtį. Atkreipė dėmesį, jog ginčijami sandoriai yra sudaryti 2008 m. birželio ir spalio mėnesiais, o bankroto byla ieškovui iškelta tik Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi. Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, kaip 2008 metais sudaryti sandoriai lėmė įmonės nemokumą 2010 m. pabaigoje, t. y. praėjus 2,5 metų nuo jų sudarymo. Pripažino, jog ieškovas nepateikė duomenų, kad 2008 m. birželio 30 d. ir spalio 15 d. ieškovas turėjo kreditorių, kuriems mokėjimai jau buvo pradelsti ir kurių teisės galimai buvo pažeistos ginčijamų sandorių sudarymu. Teismas išaiškino, kad įmonės nemokumas, pradelsti įsipareigojimai ir kreditoriai, kurių teisės ginčijamais sandoriais tariamai yra pažeistos, turi egzistuoti būtent ginčijamų sandorių sudarymo metu, tačiau apie pradelstų įsipareigojimų egzistavimą ir ieškovo turtinę būklę 2008 m. birželio ir spalio mėnesiais įrodymų į bylą nepateikta.

Teismas pažymėjo, kad CK 6.67 str. yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, bet nagrinėjamu atveju ši norma netaikytina, nes byloje nekonstatuotina nė viena iš šiame straipsnyje nurodytų sąlygų. Atitinkamai teismas laikė, kad atsakovai yra sąžiningos ginčijamų sandorių šalys ir pareiga nuginčyti atsakovų sąžiningumą tenka ieškovui. Ieškovas nurodė, kad atsakovai žinojo apie tai, kad sudarant ginčijamus sandorius bus pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai, tačiau, teismo manymu, tokiems teiginiams pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų, o vadovavosi tik abstrakčiomis materialinėmis teisės normomis bei citatomis iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas išaiškino, kad įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymu yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kokių konkrečių kreditorių interesai buvo pažeisti, nepateikė įrodymų, ar sudarant ginčijamus sandorius, iš viso buvo kreditorių, kurių interesai buvo pažeisti ginčo sandoriais. Pažymėjo, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti prieš 2,5 metų iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Nurodė, kad per visą šį laikotarpį ieškovo kreditoriai turėjo teisę kreiptis į teismą dėl galimai jų interesus pažeidžiančių sandorių sudarymo ar kitomis priemonėmis ginti savo interesus, tačiau to nepadarė, o tai teismui leido daryti išvadą, jog ieškovo ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo kreditorių, kurių interesai galėjo būti pažeisti. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovai nėra verslininkai, todėl jiems nėra keliami reikalavimai domėtis kita šalimi, jos finansine padėtimi ir turimais kreditoriais.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė actio Pauliana ieškinio sąlygų, reglamentuojamų CK 6.66 str., nes ginčijami sandoriai buvo sudaryti prieš 2,5 metų iki BUAB „Dagvalda“ bankroto bylos iškėlimo ir nepadarė įtakos įmonės nemokumui, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (CPK 185 str., CK 1.5 str.).

Be to, šiuo atveju teismas laikė, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria UAB „Dagvalda“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 20 d. (pasibaigus 10 dienų jos apskundimo terminui). Kadangi byloje ieškinys buvo pareikštas tik 2011 m. gruodžio 2 d., teismas vertino, jog CK 6.66 str. nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas Pauliano ieškiniui pareikšti yra praleistas. Nurodė, kad byloje atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, dėl to pripažino, jog šio termino pasibaigimas lemia pagrindą atmesti ieškinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Dagvalda“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

1. Iš pateikto į bylą 2008-12-31 d. balanso matyti, kad tuo metu įmonė jau buvo nemoki. Pagal ĮBĮ 2 str. 8 p. įmonės nemokumas suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir praleisti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iš įmonės 2008-12-31 d. balanso matyti, kad įmonės turtas buvo lygus 411 405 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 836 207 Lt, iš ko darytina išvada, jog bendrovė jau 2008 m. buvo nemoki. Pažymėtina, kad 2009 m. bendrovė veiklos faktiškai nevykdė, o 2010 m. UAB „Dagvalda“ buvo iškelta bankroto byla vieno iš kreditorių iniciatyva. Taigi, esant įmonės nemokumui, įmonė neprivalėjo sudaryti 2008-10-15 d. Trišalio tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto, 2008-06-30 d. Trišalio tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto bei 2008-06-30 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto. Įrodymų, kad ieškovas tokią pareigą turėjo, nėra pateikta.

Kaip matyti, pagal pateiktą BUAB „Dagvalda“ kreditorių sąrašą įmonės skolos kreditoriams susidarė jau nuo 2008 metų pradžios, o pirmos eilės kreditoriams nemokamas darbo užmokestis susidarė nuo 2008-06-30 d., kai kurios skolos, pvz. Valstybinei mokesčių inspekcijai, yra susidariusios netgi nuo 2007-06-30 d. Sudarius 2008-10-15 d. Trišalio tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, 2008-06-30 d. Trišalio tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą bei 2008-06-30 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą buvo patenkinti reikalavimai, kurie nėra pirmaeiliai, ieškovas, jau būdamas nemokus, pažeidė kitų kreditorių teises. Ginčo aktais nepagrįstai buvo suteikta kreditoriams pirmenybė į reikalavimų patenkinimą, pažeidžiant kitų kreditorių įstatymu jiems suteiktą pirmenybės teisę į reikalavimų patenkinimą.

Ginčo aktais patenkinus kreditorių reikalavimus, mažinama kitų kreditorių galimybė gauti proporcingą reikalavimų patenkinimą. Ieškovo buvęs vadovas, žinodamas kad įmonė nemoki, ginčo aktais suteikdamas galimybę tretiesiems asmenims gauti reikalavimo patenkinimą anksčiau už kitus kreditorius, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė kitų kreditorių teises.

Nagrinėjamų ginčų atveju tiek atsakovai, tiek tretieji asmenys turėjo žinoti apie ieškovo nemokumą. Visos bylos šalys yra susiję. Pažymėtina, jog ieškovo BUAB „Dagvalda“ direktoriumi ginčijamų aktų sudarymo metu buvo A. K. (vadovavimo periodas nuo 2006-03-20 iki 2009-02-25), vėliau ieškovo direktoriumi bei akcininku buvo V. M. (vadovavimo periodas nuo 2009-02-25 iki UAB „Dagvalda“ bankroto bylos iškėlimo), kuris taip pat vadovavo įmonei UAB „Eksterjero centras“ (vadovavimo periodas nuo 2008-05-27 iki UAB „Eksterjero centras“ bankroto bylos iškėlimo). Pažymėtina, jog atsakovė R. M. taip pat vadovavo UAB „Eksterjero centras“ (vadovavimo periodas nuo 2007-04-02 iki 2008-05-26), taip pat svarbus faktas tas, jog atsakovė R. M. bei ieškovo buvęs direktorius bei akcininkas V. M. yra vyras ir žmona. Trečiasis asmuo J. S. — M. taip pat yra susijusi su ieškovu, pažymėtina, jog J. S. — M. buvo UAB „Turkiškos vaišės“ vadovė, kurios akcijos priklausė UAB „Vertical group“, o šios įmonės vadovė buvo atsakovė R. M., o vėliau UAB „Turkiškos vaišės“ akcijas įsigijo ieškovas. Atsakovai V. B. ir R. A. taip pat yra susiję su ieškovu per kitus sandorius.

Nurodytos aplinkybės patvirtina tai, kad visos šalys žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo nemokumą, sunkią finansinę būklę ir elgėsi nesąžiningai, sudarydamos ginčo aktus, t. y. esant nemokiam skolininkui, turinčiam daug kitų kreditorių, darė įskaitymus, kuriais patenkinti trečiųjų asmenų (susijusių asmenų), kaip kreditorių, reikalavimai, pažeidžiant kitų kreditorių teises. Todėl teismo argumentai, jog atsakovai neturėjo jokių galimybių sužinoti apie ieškovo finansinę padėtį, jog nekonstatuota nei viena iš nesąžiningumo prezumpcijos sąlygų pagal CK 6.67 str. bei jog ieškovas neįrodė actio Pauliana ieškinio sąlygų, yra atmestini ir neteisėti. Esant nurodytoms aplinkybėms ginčo aktai turi būti pripažinti negaliojančiais bei turi būti taikytina restitucija.

Atsiliepimas

2. Teismas nurodo, jog praleistas 1 metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti; kaip matyti, tiek teismas, priimdamas sprendimą, tiek atsakovai, teikdami atsiliepimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 178/2008. Kaip minėta, ieškiniai pagal CK 6.66 str. gali būti reiškiami per 1 metų ieškinio senaties terminą. Tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės administratorius nurodytu pagrindu ginčija prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus sandorius, nustatant, ar nepraleistas 1 metų ieškinio senaties terminas, taikytinos ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nuostatos, reglamentuojančios terminą, nuo kurio bankroto administratorius sužino apie bankrutuojančios įmonės sandorius. Pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. redakciją, įsigaliojusią nuo 2008 m. liepos 1 d., administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų gavimo dienos (dokumentai perduoti 2010-12-03 d., ieškinys teismui pateiktas 2011-12-02 d.) Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų atsiliepime į ieškinį bei teismo sprendime minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006 priimta tuo metu, kai galiojo ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nuostata, nustatanti, jog bankroto administratorius apie sandorius sužino nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tokiu atveju CK 6.66 str. 3 d. nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas besąlygiškai rėmėsi atsakovų atsiliepimuose minima teismų praktika, kurios metu galiojo teisės normos kitaip reglamentuojančios sužinojimo apie sandorius momentą. Taigi teismo argumentas, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas ir dėl to ieškinys yra atmestinas, yra neteisėtas, nes teismas priėmė sprendimą remdamasis negaliojančiu įstatymu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skubotai priėmė sprendimą visapusiškai neištyręs bylos aplinkybių, dėl ko teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

Atsakovai V. B., R. A. ir R. M. pateikė atsiliepimus į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimais prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose atsakovai iš esmės pakartoja atsiliepime į ieškinį ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Ieškovas prašo jo teises ginti, taikant CK 6.66 str. numatytą actio Pauliana institutą. CK 6.66 str. įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nebus pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nėra šių actio Pauliana instituto taikymo sąlygų: ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių sąlygų buvimo/nebuvimo nagrinėjamu atveju.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčijami trišaliai įskaitymų aktai pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes, ieškovo įmonei būnant faktiškai nemokia, minėtų aktų šalims, kaip ieškovo kreditoriams, buvo suteiktas nepagrįstas prioritetas kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu ir šie kreditoriai neteko galimybės į proporcingą savo reikalavimų patenkinimą. Šiuo atveju yra nesutiktina su minėtu apelianto teiginiu ir pritartina atsiliepimuose išdėstytai pozicijai. Iš tiesų, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas. Pažymėtina, kad tokius sprendimus lemia verslo logika, nes tai gali būti vienintelis būdas išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įskaitymas ar kitas analogiškas sandoris nėra draudžiamas. Atkreiptinas dėmesys, jog tokie sandoriai gali būti naudingi tiek skolininkui, tiek jo kreditoriams, nes taip sumažinami skolininko įsipareigojimai, o likusiems kreditoriams yra sudaromos prielaidos visiškai patenkinti savo reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad ginčijami trišaliai įskaitymų aktai yra sudaryti prieš 2,5 metų iki bankroto bylos iškėlimo. Šis laikotarpis rodo, jog tuo metu būtent šie įskaitymo aktai padėjo įmonei išvengti bankroto bei vykdyti savo įsipareigojimus likusiems kreditoriams. Tai, kad minėti įskaitymai atitiko UAB „Dagvalda“ kreditorių interesus, pagrindžia ir ta aplinkybė, jog nė vienas iš ieškovo kreditorių nesikreipė į teismą dėl trišalių įskaitymų aktų nuginčijimo ir nesiėmė kitų veiksmų ginti savo pažeistas teises. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad ginčijami aktai neprieštaravo įstatymams ir nepažeidė ieškovo kreditorių teisių.

Apeliantas nurodo, kad jis nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino. Su šiuo apelianto teiginiu nesutiktina. Pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų gavimo dienos. Apeliantas pateikė įrodymus, jog jam dokumentai perduoti 2010 m. gruodžio 3 d. (b. l. 129, 130), ieškinys teismui pateiktas 2011 m. gruodžio 5 d. (b. l. 1). Iš šių duomenų matyti, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, nors ir nežymiai.

Sutiktina su apelianto teiginiu, kad šiuo atveju UAB „Dagvalda“ neturėjo pareigos sudaryti ginčijamų sandorių. Įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Taip pat ir skola kitam kreditoriui negali būti traktuojama kaip pareiga sudaryti sandorį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad bylos šalys, o konkrečiai UAB „Dagvalda“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovas turėjo pareigą sudaryti sandorius dėl kokių nors kitų priežasčių.

Apeliantas teigia, kad ginčijamų aktų šalys buvo nesąžiningos. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra sutiktina. Visų pirma, byloje yra nustatyta ir ieškovas pripažino, jog iš viešų duomenų nebuvo galimybės sužinoti apie ieškovo turtinę padėtį ar kreditorius. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog atsakovai ir tretieji asmenys pažeidė savo pareigą domėtis kita sandorio šalimi ir buvo nesąžiningi. Antra, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti nesąžiningumo prezumpcijos, nustatytos CK 6.67 str., nes nė viena iš minėtame straipsnyje nustatytų sąlygų neegzistavo ginčijamų aktų sudarymo metu. Pavyzdžiui, apeliantas nurodo, kad atsakovės R. M. sutuoktinis V. M. vadovavo ieškovo įmonei, tačiau svarbu tai, jog 2008 m. birželio 30 d. tarpusavio įskaitymo akto sudarymo su R. M. metu jis nevadovavo ieškovo įmonei, nes jo vadovavimo periodas prasidėjo tik nuo 2009 m. vasario 25 d. Faktiškai analogiškos situacijos yra susiklosčiusios ir su kitais atsakovais bei trečiaisiais asmenimis. Trečia, vien tai, kad ginčijamų aktų šalys yra susijusios, nereiškia, kad jos buvo nesąžiningos. Juo labiau, kad apeliantas nurodo abstraktų teiginį, jog jos yra susijusios per įvairius sandorius. Šiuo konkrečiu atveju verslo ryšių palaikymas, kuris dažnai buvo vienkartinis ir susiklostęs prieš daug metų iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, nėra laikytinas tokiu glaudžiu ryšiu, kuris leistų teigti, jog šalys turėjo visus duomenis apie ieškovo turtinę padėtį ir kreditorius bei dėl to sąmoningai siekė ginčijamais aktais sukelti neva neigiamas pasekmes ieškovui bei jo kreditoriams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra actio Pauliana taikymo sąlygų viseto ir atmetė ieškinį. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus atsakovams V. B., R. A. ir R. M., kurie prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsakovai nenurodo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio bei nepateikė teismui minėtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl atsakovams bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėVytas MiliusVigintas Višinskis