- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- e2S-278-513/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05495-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Čuchraj
- Pareiškėjas
- S. V.
- Suinteresuotas asmuo
- PlusPlus Capital AS, atstovaujama PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialo, akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“
- Kategorijos
- 3.4.2.6.2Paaiškėjus, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl savo tyčinių veiksmų
- 3.4.2.6.8Kiti su atsisakymu iškelti fizinio asmens bankroto bylą susiję klausimai
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys PlusPlus Capital AS, atstovaujama PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialo, akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“, antstolis A. S.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas S. V. prašė iškelti jam bankroto bylą, kadangi negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA); bankroto administratore paskirti E. G.; laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti išlaidų sąmatą numatant 600,00 Eur sumą per mėnesį, reikalingą būtiniesiems poreikiams tenkinti; nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo plano atkūrimo projektui parengti ir pateikti teismui tvirtinti, skaičiuojant nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Atsiliepimas
2. Kreditorė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepimu prašė atsisakyti pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjo didžioji dalis pradelstų įsiskolinimų (30 270,75 Eur skola, 5 proc. palūkanos ir 170,00 Eur bylinėjimosi išlaidos) atsirado būtent dėl jo žalingų įpročių, t. y. 2016 m. vasario 28 d. būdamas neblaivus pareiškėjas Norvegijoje sukėlė eismo įvykį, trečiųjų asmenų žalai atlyginti iš viso išmokėta 31 320,75 Eur draudimo išmokų. Pažymi, kad tuo atveju, jei pareiškėjas eismo įvykio metu būtų buvęs blaivus, kreditorė, išmokėjusi draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, nebūtų įgijusi atgręžtinio reikalavimo teisės į pareiškėją, o pareiškėjo pradelsti įsiskolinimai kitiems kreditoriams neviršytų 25 MMA, tai reikštų, kad nėra pagrindo iškelti bankroto bylą. Pažymėjo, jog su pareiškėju buvo sutarta dėl skolos grąžinimo dalimis, jis pats pasiūlė pirmus 6 mėnesius kas mėnesį mokėti po 150 Eur, šį įsipareigojimą pareiškėjas vykdė ir iš viso pervedė 1 050 Eur. Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2018 m. sausio 23 d., pareiškėjas 2018 m. kovo 7 d. patikino, jog įsipareigojimus vykdys, tačiau jau 2018 m. kovo 12 d. jo advokatas informavo, kad pareiškėjas įsipareigojimų vykdyti neketina, nes rengiasi fizinio asmens bankroto procesui, o 2018 m. liepos 23 d. informavo kreditorę, kad nutraukia susitarimą dėl skolos grąžinimo kas mėnesį po 150 Eur. Mano, kad vertinant visos bylos kontekste pareiškėjo veiksmai laikytini nesąžiningais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. sausio 6 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui S. V. fizinio asmens bankroto bylą.
4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas turi neįvykdytų įsipareigojimų PlusPlus Capital AS, atstovaujamai PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialo, 3 350,72 Eur, ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 31 676,45 Eur bei antstoliui A. S. 2 203,05 Eur. Iš viso pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai sudaro 37 230,22 Eur. Pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių terminai suėję, suma akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų dydį. Pareiškėjas neturi jokio registruotino turto, turi du nepilnamečius vaikus. Teismas pažymėjo, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlygiškas pagrindas iškelti šiam asmeniui bankroto bylą, nes turi būti įvertintas jo sąžiningumas.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjo pajamos 3 metų laikotarpiu iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d., taip pat nuo 2014 m. iki 2016 m. vasario 28 d. Norvegijoje įvykusio eismo įvykio buvo didelės, o pareiškėjas yra jaunas (30 metų), darbingas vyras, neturintis sveikatos problemų, ribojančių darbo pasirinkimą, įgyjęs darbo patirties statybų sektoriuje. Nors pareiškėjas neturi nei aukštojo, nei profesinio išsilavinimo, tačiau jis ilgą laiką dirbo staliumi ir teismas vertino, kad tai yra paklausi ir gerai mokama profesija. Teismas nurodė, kad pateikti elektroniniai laiškai, siųsti 2019 m. kovo–balandžio mėnesiais, nepatvirtina pareiškėjo pastangų susirasti geriau mokamą darbą siekiant atsiskaityti su kreditoriais.
6. Teismas pažymėjo, kad didžioji dalis pradelstų įsiskolinimų susidarė dėl pareiškėjo neteisėtais veiksmais padarytos žalos, t. y. pareiškėjas neblaivus vairavo transporto priemonę ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu nukentėjo kita transporto priemonė bei keleivių turtas. Toks pareiškėjo elgesys neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens standarto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kurį laiką vykdė pradinį susitarimą su draudimo bendrove dėl žalos atlyginimo dalimis, mokėdamas po 150 Eur atlygino 1 050 Eur, tačiau draudimo bendrovei pradėjus derinti ilgalaikį susitarimą siekiant didesnių įmokų, pareiškėjas nusprendė įsipareigojimų nebevykdyti ir pranešė draudimo bendrovei ketinantis bankrutuoti. Teismas vertino, kad pareiškėjas turėjo galimybę mokėti žalos atlyginimą dalimis draudimo bendrovei, 150 Eur per mėnesį įmokos nelaikytinos dideliu finansiniu įsipareigojimu, ir konstatavo, jog pareiškėjas siekia išvengti įsipareigojimų bankrutavęs. Aplinkybę, kad šiuo metu pareiškėjas nedirba, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 1 002 Eur darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, teismas vertino kaip laikiną pareiškėjo prastą finansinę padėtį, neleidžiančią teismui daryti išvados, kad pareiškėjas ateityje visiškai nebegalės vykdyti prievolės dėl žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad sąžiningumo požiūriu pareiškėjo pozicija sudaro pagrindą manyti, kad jis nėra suinteresuotas padengti savo skolinius įsipareigojimus, tikisi, jog ilgainiui jie bus nurašyti, o tai nesuderinama su Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtimi.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Pareiškėjas S. V. (apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo S. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tenkinti.
8. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, netyrė ir nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
9. Teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neteisingai taikė FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, t. y. neteisingai aiškino fizinio asmens nemokumo sąvoką, pagal kurią fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Teigia, jog jo nemokumas turėtų būti vertinamas nuo tada, kai kreditorius pareikalavo grąžinti visą skolos sumą, t. y. nors pagal susitarimą su kreditoriumi laikytis grafiko ir skolos dengti dalimis nebegalėjo jau 2018 m. vasario mėn., o susitarimą nutraukė 2018 m. liepos mėn., tačiau kreditoriai reikalaudami grąžinti visą skolą į teismą dėl skolos priteisimo ir vykdomojo rašto kreipėsi tik po beveik metų, 2019 m. vasarą. Dėl to, FABĮ požiūriu nemokus jis tapo 2019 m. vasarą ir teismas tik nuo šio momento turėjo vertinti jo pajamas.
10. Taip pat teigia, kad teismas klaidingai nurodo, jog jo pajamos tiek iki eismo įvykio 2016 m. vasario 28 d., tiek ir po jo ilgą laiką, t. y. iki 2020 m. liepos mėn., buvo geros. Nurodo, jog nuo 2019 liepos 5 d. jis nedirbo, augino prieš kelis mėnesius gimusį sūnų. 2019 m. rugpjūčio 1 d. įregistravo individualią veiklą (išsiėmė verslo liudijimą), buvo susiradęs klientą, tačiau jis dingo ir realių užsakymų daugiau negavo, prasidėjo žiema, o pirmojo karantino metu dar labiau buvo apribotos jo galimybės vykdyti individualią veiklą, užsakymų visai nebuvo. 2020 m. birželio 28 d. jis įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau 2020 m. lapkričio mėn. buvo atleistas dėl sumažėjusio darbo krūvio įmonėje, todėl registravosi Užimtumo tarnyboje ir karantino laikotarpiu gauna tik 257 Eur subsidiją kaip individualią veiklą vykdantis asmuo. Teigia, kad ieško darbo ir užsakymų ir, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jo pajamos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 5 d. iki 2020 m. birželio 28 d. buvo mažos, turtinė padėtis buvo prasta ir jis nebegalėjo mokėti įmokų net ir po 150 Eur per mėnesį. Pažymi, jog teismas visiškai nepasisakė dėl jo paties būtinosioms išlaidoms reikalingų sumų.
11. Pažymi, jog nuo 2018 m. vasario mėn. draudimo įmonė grasinimais pradėjo reikalauti grąžinti skolą po daugiau nei 600 Eur per mėnesį, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Taip pat teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbdavys iš pradžių dengdavo nuomos išlaidas komandiruočių metu, tačiau vėliau buvo nurodyta patiems darbuotojams susimokėti už apgyvendinimą, todėl jo išlaidos dar labiau padidėjo ir jis neišgalėjo mokėti ne tik kreditoriaus reikalaujamų didesnių įmokų, bet ir po 150 Eur per mėnesį. Teigia, kad elgėsi sąžiningai, teikė kreditoriui įrodymus apie gaunamas pajamas, tačiau draudimo bendrovė nesileido į kompromisus, o teismas šių aplinkybių nevertino.
12. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodė, jis laikomas mokiu ar nemokiu FABĮ požiūriu, todėl teismas negalėjo pasisakyti dėl nesąžiningumo. Teismas nekonkretizavo FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto pagrindo, kuriuo remdamasis atsisakė iškelti bankroto bylą, nors šioje normoje yra baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas gali atsisakyti iškelti bankroto bylą asmeniui. Jeigu teismas laikė jį nesąžiningu ir būtent dėl to atsisakė iškelti bankroto bylą, turėjo būti aiškiai nurodyta ir detalizuota, kokie konkretūs jo veiksmai leido teismui jį laikyti nesąžiningu FABĮ požiūriu. Nutartyje nėra nurodyta, dėl kokių konkrečių veiksmų / neveikimo ar sandorių sudarymo jis yra laikomas nesąžiningu, o civilinėje teisėje asmens nesąžiningumas nepreziumuojamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
14. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
15. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių atskirojo skundo argumentų.
17. FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo turimi įsipareigojimai – 37 230,22 Eur, kurių terminai suėję, viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą įsiskolinimų dydį, taigi, pareiškėjas formaliai atitinka šios teisės normos sąlygą, reikalingą fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui, t. y. nemokumą, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl tokios būklės priežasčių, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, kai paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, t. y. dėl veiksmų (neveikimo), kurie CK požiūriu laikomi nesąžiningais. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo nutartyje konkrečiai ir neįvardyta, akivaizdu, kad bankroto bylą pareiškėjui atsisakyta iškelti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
19. Minėta, kad FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį bankroto byla asmeniui gali būti keliama iš esmės tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.), o asmens siekis bankrutuoti turi būti nukreiptas ne į skolų mokėjimo išvengimą, o į mokumo atkūrimą. Įstatymas imperatyviai nustato, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningas fizinis asmuo, nes tik sąžiningas bankrutuojančio asmens elgesys gali užtikrinti jo ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Sprendžiant dėl fizinių asmenų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015; 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-434-421/2017; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, kt.).
20. Nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 28 d. Norvegijoje, vairuodamas automobilį ir būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė ir turtas, priklausantis Norvegijos piliečiams. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ žalai atlyginti iš viso išmokėjo 31 320,75 Eur draudimo išmokų žalą patyrusiems Norvegijos piliečiams. Kadangi pareiškėjas eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus, kreditorė kreipėsi į pareiškėją dėl išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo, šalys susitarė dėl mokėjimo dalimis, po 150 Eur per mėnesį. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kurį laiką vykdė susitarimą su draudimo bendrove dėl žalos atlyginimo dalimis ir mokėdamas po 150 Eur atlygino 1 050 Eur, vėliau pareiškė ketinantis bankrutuoti. Pareiškėjui nebevykdant įsipareigojimų Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. liepos 8 d. išdavė teismo įsakymą Nr. eL2-8334-637/2019 dėl 30 440,75 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo kreditorei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad būtent neteisėti paties pareiškėjo veiksmai ir pasirinktas elgesys, t. y. vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, ir nulėmė jo finansinius sunkumus – 31 320,75 Eur skolą draudimo įmonei. Taigi pareiškėjui pareiga atlyginti neteisėtais, nesąžiningais veiksmais padarytą žalą atsirado dar 2016 m. ir jis tai žinojo bei suprato, nes neteisėti veiksmai negali sukelti teisėtų lūkesčių, kad žalos atlyginti nereikės.
21. Pažymėtina, jog neteisėti pareiškėjo veiksmai 2016 metais ir aptariamas eismo įvykis patys savaime praėjus trejiems metams nuo šių veiksmų atlikimo neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbus yra būtent pareiškėjo elgesys kreditoriaus atžvilgiu ir siekis kiek įmanoma daugiau padengti žalą. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo požiūriu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Taigi nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas jo elgesį ir turtinę padėtį turėjo vertinti tik nuo momento, kai suėjo įsipareigojimų vykdymo terminas, t. y. nuo 2019 m. vasaros. Detaliai išanalizavęs pareiškėjo gautas pajamas nuo 2017 m. rugpjūčio mėn., t. y. per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo, pirmosios instancijos teismas būtent ir vertino pareiškėjo elgesį sąžiningumo požiūriu, t. y. realias jo galimybes po 2016 m. vasario 28 d. įvykusio eismo įvykio atlyginti padarytą žalą ir pareiškėjo veiksmus bei siekį tą žalą atlyginti.
22. Sutiktina su apeliantu, kad asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, tačiau, priešingai jo teiginiams, pirmosios instancijos teismas labai detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus ir pagrindė savo išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, o būtent dėl jo finansinės padėties negerinimo ir finansinių įsipareigojimų nemažinimo, nors pareiškėjas žinojo ir suprato savo įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjas tiek iš karto po eismo įvykio, tiek ir vėliau turėjo realias finansines galimybes mažinti turimus įsiskolinimus, tačiau susitarimą su draudimo bendrove dėl įsiskolinimo dengimo dalimis po 150 Eur per mėnesį vykdė tik pusę metų, iš viso sumokėjo tik 1 050 Eur ir nuo 2018 m. vasario mėn. mokėjimus nutraukė, nors iš pareiškėjo banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo mėn. gavo 1378 Eur darbo užmokestį, 2018 m. balandžio mėn. – 824,41 Eur, 2018 m. gegužės mėn. – 2567,45 Eur, 2018 m. birželio mėn. – 1552,45 Eur. Nors pareišėjas teigia, kad šiuo laikotarpiu darbdavys pradėjo reikalauti susimokėti už būsto nuomą būnant komandiruotėse, pažymėtina, jog tokie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, pagal DK 107 straipsnio 2 dalį tokie darbdavio reiklavimai neteisėti. Pareiškėjas nenurodo, kodėl negynė savo interesų, o iš VSDFV pažymos matyti, jog pas šį darbdavį dirbo iki pat vaiko priežiūros atostogų pradžios 2019 m. vasario mėn. Pareiškėjui teigiant, kad draudimo įmonė pradėjo grasinimais reikalauti didesnių įmokų, pažymėtina, jog pareiškėjas neieškojo abi puses tenkinančio sprendimo, bet pasirinko elgtis pasyviai – iš viso nebemokėti net sutartų 150 Eur įmokų per mėnesį.
23. Pažymėtina, jog aptariamu laikotarpiu, t. y. 2018 m. liepos 1 d., kita kreditorė – PlusPlus Capital AS, atstovaujama PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialo, pareiškėjui nevykdant įsipareigojimų pagal 2016 m. kovo 19 d. vartojimo kredito sutartį dėl 3000 Eur vartojimo kredito, vienašališkai nutraukė sutartį, o Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimu už akių iš pareiškėjo priteista 2235,92 Eur skola, 375,21 Eur palūkanos, 201,23 Eur delspinigiai, 15 procentų dydžio sutartinės metinės palūkanos, 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos ir 63,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas nenurodo, kodėl, užuot vykdęs įsipareigojimus, juos didino, nors, kaip matyti iš kredito mokėjimo grafiko, mėnesio įmoka sudarė tik apie 80 Eur, o, kaip minėta, realias finansines galimybes vykdyti ir šiuos įsipareigojimus pareiškėjas turėjo.
24. Pažymėtina, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningumas, užkertantis kelią iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, gali būti konstatuotas ne tik dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), bet ir dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje. Kaip minėta, asmenys, siekiantys pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra, turi sąžiningai dėti maksimalias pastangas gauti kuo didesnes pajamas, sudarančias galimybę tenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl to asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-796-219/2015; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-421/2017, 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020).
25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas yra jaunas (30 metų), darbingas vyras, neturintis sveikatos problemų, ribojančių darbo pasirinkimą, turintis darbo patirties statybų sektoriuje, nesiekė rasti darbo, už kurį būtų mokamas didesnis už rinkoje esantį statybininko atlyginimą, bet, priešingai, kaip pats nurodo, nuo 2019 liepos 5 d. nebedirbo, augino prieš kelis mėnesius gimusį sūnų, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. įregistravo individualią veiklą, tačiau negavo nė vieno užsakymo. Pažymėtina, jog paties pareiškėjo nurodoma darbo santykių pabaiga sutampa su teismų sprendimų, kuriais priteistos skolos, priėmimu ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant jokių įrodymų apie pareiškėjo pastangas susirasti geriau mokamą darbą ir bent iš dalies dengti įsiskolinimus, akivaizdu, kad pareiškėjas sąmoningai pablogino savo finansinę situaciją siekdamas išvengti įsiteisėjusių teismų sprendimų priverstinio vykdymo. Tokią išvadą pagrindžia ir pareiškėjo argumentai, kad jo finansinė padėtis turėtų būti vertinama būtent nuo 2019 m. vasaros, kai sumažėjo jo gaunamos pajamos.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo veiksmus per trejų metų laikotarpį iki pareiškimo dėl bankroto teisme priėmimo ir pareiškėjo veiksmus, dėl kurių yra jo deklaruojama nemokumo būsena, pagrįstai juos vertino kaip nesąžiningus. Pareiškėjas, žinodamas savo 2016 m. padarytų neteisėtų veiksmų padarinius bei įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, sąmoningai jų nevykdė, nors turėjo realias finansines galimybes, o nuo 2019 m. vasaros, kai buvo priimti teismų sprendimai dėl šių įsipareigojimų ir žalos atlyginimo, pablogino savo finansinę padėtį ir nesiėmė jokių veiksmų jai pagerinti, be to, nevykdė savo įsipareigojimų ir juos didino, dėl to susidarė papildomos priverstinio išieškojimo ir delspinigių, palūkanų, netesybų sumos.
27. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą ir šiuo pagrindu (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas) netenkino pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagrindą priežastiniam ryšiui tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir nemokumo konstatuoti sudaro tai, kad pareiškėjas per paskutinius trejus metus ir ypač po 2019 m. vasarą priimtų teismų sprendimų, kuriais iš jo priteistas žalos atlyginimas ir skola, iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo elgėsi nesąžiningai nedėdamas pastangų gauti pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius ir kvalifikaciją buvo pajėgus gauti, darydamas kliūtis nors minimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Toks pareiškėjo elgesys neužtikrina teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros ir neatitinka reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.
28. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, išdėstytų aplinkybių kontekste vertindamas pareiškėjo elgesį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neiškėlė jam fizinio asmens bankroto bylos konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą, nes priešingu atveju, įvertinus nustatytas aplinkybes, bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui nebūtų suderinamas su FABĮ tikslais, teisingumo ir sąžiningumo principais.
29. Atskiruoju skundu nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl teismas pažymi, jog, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nutartis būtų priimta neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, juo labiau kad šios išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, jų nekartodamas mano, kad nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo ją keisti ar naikinti.
30. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
31. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.