- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- e2A-136-538/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00831-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė, Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- A. S., I. S., J. A. S.
- Išvadą teikia
- Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. S. ir atsakovo A. S. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovams A. S., I. S., J. A. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“, institucija, teikianti išvadą byloje, Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. S., I. S., J. A. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais. Ieškovė ieškiniu, kuris 2017 m. spalio 5 d., 2017 m. spalio 9 d. ir 2017 m. kovo 8 d. buvo patikslintas, teismo prašė: 1) nutraukti (duomenys neskelbtini) Kretingos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje ieškovės ir atsakovo sudarytą santuoką dėl atsakovo A. S. kaltės, 2) nustatyti nepilnamečių dukrų R. S. ir A. S. gyvenamąją vietą su ieškove jos gyvenamojoje vietoje, 3) priteisti iš atsakovo A. S. išlaikymą po 230 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienai dukrai iki jų pilnametystės, 4) nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarką, 5) pripažinti iš dalies negaliojančia 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjos J. P. ir pirkėjos I. S. dėl 21/100 dalies gyvenamojo namo, garažo ir 21/100 dalies kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo, nustatant, kad pirkėjai pagal šią sutartį yra R. S. ir A. S., 6) pripažinti iš dalies negaliojančia 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp dovanotojų I. S., J. A. S. ir apdovanotojo A. S. dėl 21/100 dalies gyvenamojo namo, garažo ir 21/25 dalių kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo A. S. asmeninėn nuosavybėn, 7) pripažinti, kad 31/100 dalis gyvenamojo namo ir 31/100 dalis kiemo statinių, 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutartimi padovanoti A. S. asmeninėn nuosavybėn, yra ieškovės ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė, 8) padalinti santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą ir atsakovui priteisti 13/25 dalis gyvenamojo namo, garažą ir 13/25 dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), o ieškovei iš atsakovo priteisti 14 950 Eur piniginę kompensaciją, 9) padalinti santuokoje įgytus kilnojamuosius daiktus, juos natūra priteisti atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisti 3 680 Eur kompensaciją, 10) priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje ir pareiškimuose dėl ieškinio dalyko pakeitimo nurodė, kad po santuokos sudarymo šalys gyveno atsakovo mamai priklausiusioje gyvenamojo namo dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini), santuokos metu šalims gimė dukros R. S. ir A. S. Vėliau šalių santykiai ėmė blogėti, atsakovas netinkamai rūpinosi šeimos reikalais, piktnaudžiavo alkoholiu, bendras šalių gyvenimas tapo negalimas, todėl 2016 m. vasario mėn. ieškovė su dukromis išėjo iš namų ir pradėjo gyventi atskirai. Ieškovės teigimu, dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas. Ieškovę su dukromis sieja stiprus emocinis ryšys, todėl po santuokos nutraukimo jų gyvenamoji vieta nustatytina su ieškove, kartu nustatant ieškovės pasiūlytą atsakovo bendravimo su vaikais tvarką. Įvertinus vaikų poreikius ir šalių turtinę padėtį, iš atsakovo priteistinas 230 Eur dydžio kas mėnesį periodinėmis išmokomis mokamas išlaikymas kiekvienai dukrai.
3. Ieškovė taip pat nurodė, kad santuokos metu 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi sutuoktiniai įsigijo gyvenamojo namo dalį su priklausiniais, esančią (duomenys neskelbtini). Gyvenamojo namo dalies pirkimo sandoris buvo sudarytas atsakovo mamos I. S. vardu, nors faktiškai gyvenamasis būstas buvo įgytas už ieškovės ir atsakovo šeimos pinigines lėšas ir jų šeimos poreikiams tenkinti. Gyvenamajam būstui įsigyti ir remontuoti šalys skolinosi pinigines lėšas iš kredito įstaigų, ieškovės artimųjų giminaičių. Santuokos metu gyvenamasis būstas buvo iš esmės pagerintas. Iš bendrų šeimos lėšų buvo atliktas kapitalinis remontas, t. y. pakeisti gyvenamojo namo langai, grindys, remontuotos sienos, sutvarkyta šildymo sistema, kanalizacija, atlikti namo šiltinimo darbai. Ieškovė paaiškino, kad 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutartimi atsakovė I. S. padovanojo ieškovės ir atsakovo įsigytą ir remontuotą gyvenamojo namo dalį atsakovui, turtas įregistruotas kaip atsakovo asmeninė nuosavybė, nors faktiškai nuo 2005 m. gegužės 20 d. gyvenamojo namo dalis buvo šeimos turtas. Po 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sandorio sudarymo iš šeimos bendrų lėšų buvo atlikta daug gyvenamojo namo dalies pagerinimo darbų, buvo baigti lauko vandentiekio, buitinio ir lietaus nuotekų tinklų įvedimo darbai. Ieškovė pažymėjo, kad esminiai gyvenamojo namo dalies pagerinimai, rekonstrukcija buvo atliekami santuokos metu iš bendrų šeimos lėšų. Kadangi turtas buvo pagerintas iš esmės santuokos metu, ieškovės ir atsakovo bendromis lėšomis ir darbu, šis turtas pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalintinas nutraukiant šalių santuoką ieškinyje nurodytu būdu.
4. Atsakovas A. S. byloje pareiškė priešieškinį ieškovei R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo. Atsakovas prašė nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti nepilnametės dukros R. S. gyvenamąją vietą su atsakovu, o nepilnametės dukros A. S. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove. Atsakovas taip pat prašė priteisti atsakovui priešieškinyje nurodytus kilnojamus daiktus už bendrą 2 063 Eur sumą, o ieškovei priteisti priešieškinyje nurodytus daiktus už bendrą 6 580 Eur sumą, nustatyti, kad po santuokos nutraukimo prievolė kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal kredito sutartį Nr. 2393188 lieka asmenine atsakovo prievole, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat prašė atmesti kaip nepagrįstus ieškovės ieškinio reikalavimus dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir kompensacijos priteisimo.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nurodė, kad su ieškinio reikalavimais sutinka iš dalies, t. y. sutinka su reikalavimu nutraukti santuoką, tačiau mano, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovo nuomone, dukros R. S. gyvenamoji vieta nustatytina su atsakovu ir sutinka, jog dukros A. S. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Bendravimo tvarkos nustatyti nėra būtinybės, nes ginčų dėl bendravimo su vaikais tvarkos tarp šalių nekildavo. Atsakovo teigimu, nėra jokio pagrindo gyvenamojo namo dalies pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl šie ieškovės reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai 2018 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių dukrų R. S. ir A. S. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, nustatė atsakovo bendravimo su dukromis tvarką, priteisė iš atsakovo po 200 Eur kiekvieną mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienai dukrai išlaikyti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės, priteisė ieškovei iš atsakovo 12 500 Eur kompensaciją už jo asmenine nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimą, nustatant ją sumokėti per dvylika mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, padalino santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, priteisė ieškovei iš atsakovo 494 Eur kompensaciją už jai atitekusią mažesnę kilnojamųjų daiktų dalį, nustatė, kad odinis baldų komplektas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, televizoriaus spintelė asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui, o rašomasis stalas, vaikų lova, kompiuteris ir fotoaparatas buvo pripažinti vaikų daiktais. Teismas taip pat nustatė, kad prievolė kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal 2016 m. lapkričio 6 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2393188 yra asmeninė atsakovo prievolė, kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas padarė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, nes dėl savo charakterių ypatumų ir gyvenimo būdo jie nesugebėjo darniai gyventi ir išsaugoti šeimą. Teismas įvertino tai, kad bylos nagrinėjimo metu tarp šalių nebeliko ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, todėl šis ieškinio reikalavimas buvo patenkintas, taip pat buvo nustatyta maksimali atsakovo bendravimo su dukromis tvarka. Spręsdamas klausimą dėl išlaikymo priteisimo, teismas atsižvelgė į vaikų poreikius, šalių turtinę padėtį ir konstatavo, kad atsakovas per mėnesį kiekvienai dukrai privalo mokėti po 200 Eur dydžio išlaikymą.
8. Spręsdamas klausimą dėl 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančiomis teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo šeima name, esančiame (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi 2001 m. spalio 12 d., atsakovo mamai 1995 m. balandžio 11 d. dovanojimo sutarties pagrindu priklausančioje 31/100 gyvenamojo namo dalyje. 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė I. S. iš J. P. už 18 000 Lt nupirko po 21/100 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė dėl perkamo būsto dalies su pardavėja J. P. nebendravo, sandorio sudarymo metu nedalyvavo, pinigų neperdavė, o teisme apklausti liudytojai apie sandorio sudarymo aplinkybes žinojo tik iš ieškovės ir atsakovo A. S. pasakojimų. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog pirkimo–pardavimo sandorio šalis iš tiesų buvo ieškovė ir atsakovas A. S., o ne atsakovė I. S., todėl reikalavimas dėl 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia buvo atmestas. Kadangi ieškovė neįrodė, kad atsakovė I. S. nėra tikroji 2005 m. gegužės 20 d. sandorio šalis, nėra pagrindo pripažinti iš dalies negaliojančiu 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sandorį.
9. Teismas nustatė, kad atsakovui A. S. asmeninės nuosavybės teisė priklauso 686/1319 dalis žemės sklypo, 13/25 dalis pastato – gyvenamojo namo, kitų pastatų ir 13/25 dalis kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), ieškovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, transporto priemonių šalys neturi. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas padarė išvadą, kad nuo 2001 m. iki 2016 m. vasario mėn. iš šeimos bendrų lėšų buvo atlikta nemažai atsakovui priklausančios gyvenamojo namo dalies pagerinimų, kurių vertė 2011 m. spalio mėn. kainomis sudaro 25 009,29 Eur. Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo turto pagerinimai buvo atlikti santuokos metu bei sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu, tačiau teismas padarė išvadą, jog šie pagerinimai nėra tokio pobūdžio, kurie leistų atsakovo asmeninę nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nekilnojamąjį turtą, ieškovei iš atsakovo buvo priteista 12 500 Eur kompensacija už atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą, kurios dydis buvo apskaičiuotas pagal byloje esančią name atliktų darbų sąmatą. Teismas taip pat nustatė, kad santuokos metu šalys įgijo kilnojamųjų daiktų, kurie atitinkamai buvo padalinti. Kadangi atsakovas A. S. prievolę kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ prisiėmė jau šalims gyvenant atskirai, ši prievolė buvo pripažinta asmenine atsakovo prievole.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė R. S. prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo dalį ir pripažinti iš dalies negaliojančia 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjos J. P. ir pirkėjos I. S. dėl 21/100 dalies gyvenamojo namo, garažo ir 21/100 dalies kiemo statinių, nustatant, kad pirkėjai pagal šią sutartį yra R. S. ir A. S., pripažinti iš dalies negaliojančia 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp dovanotojų I. S., J. A. S. ir apdovanotojo A. S. dėl 21/100 dalies gyvenamojo namo, garažo ir 21/25 dalių kiemo statinių dovanojimo A. S. asmeninėn nuosavybėn, pripažinti, kad 31/100 dalis gyvenamojo namo ir 31/100 dalis kiemo statinių, 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutartimi padovanoti A. S. asmeninėn nuosavybėn, yra ieškovės ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė, padalinti nekilnojamąjį turtą ir A. S. priteisti 13/25 dalis gyvenamojo namo, garažą, 13/25 dalis kiemo statinių, o ieškovei iš atsakovo priteisti 14 950 Eur kompensaciją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino, jog sutuoktiniai prieš sandorio sudarymą skolinosi pinigines lėšas turtui įsigyti, o atsakovė I. S. nekilnojamajam turtui pirkti pakankamai pajamų neturėjo. Teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų R. B., J. B., J. P., K. R. parodymais, kurie patvirtina ieškovės reikalavimų pagrįstumą.
10.2. Teismui nepagrįstai atmetus reikalavimą dėl 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, nepagrįstai buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, nes nebūdami turto savininkai, atsakovai negalėjo disponuoti ginčo turtu.
10.3. Teismas nepagrįstai nepripažino ginčo turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis, todėl santuokos nutraukimo byloje šis nekilnojamasis turtas turėjo būti padalintas atsakovui visą turtą priteisiant natūra, o ieškovei priteisiant 14 950 Eur kompensaciją.
11. Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl kompensacijos priteisimo už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą ir šioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės į bylą pateikta remonto darbų sąmata 2011 m. spalio mėn. kainomis, nors šioje sąmatoje nurodytų darbų ir panaudotų medžiagų vertė neatitinka realios faktinės situacijos. Apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas turėjo remtis atsakovo pateikta lokaline sąmata, kuri sudaryta pagal 2006 m. spalio mėn. kainas, taip pat įvertinti aplinkybę, jog ieškovė 16 metų neatlygintinai naudojosi ginčo turtu, todėl ieškovė neturi teisės į kompensaciją už turto pagerinimą.
11.2. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo išlaidas už turto vertės nustatymą bei kadastrinių matavimų atlikimą. Be to, teismas netinkamai nustatė šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį ir dėl to neteisingai apskaičiavo šalims priteistinų atstovavimo išlaidų dydį.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės argumentai dėl apsimestinio sandorio ir turto dalies įgijimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, taip pat reikalavimą dėl 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog santuokos metu atsakovui priklausantis turtas buvo iš esmės pagerintas, teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl atsakovui priklausančios turto dalies pripažinimo bendrąja jungine sutuoktinių nuosavybe.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai I. S. ir A. S. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodė, kad ieškovės reikalavimai dėl 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančiomis yra nepagrįsti bei neįrodyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos ieškinio reikalavimus. Be to, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sandoriui ginčyti.
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. S. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė nurodė, kad teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės į bylą pateikta atliktų remonto darbų sąmata, kuri patvirtina realią atliktų namo pagerinimo darbų vertę. Atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo, jog ieškovė neprisidėjo prie turto pagerinimo, nors atliekant turto pagerinimus buvo panaudotos tiek ieškovės lėšos, tiek jos darbas. Ieškovės teigimu, atsakovo ginčijama teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, taip pat yra nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
17. Nagrinėjamu atveju byloje pateiktais apeliaciniais skundais yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, reikalavimas pripažinti atsakovo asmeninį turtą bendrąja jungtine nuosavybe bei priteista kompensacija už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą, teisėtumas ir pagrįstumas.
18. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, teismas neįvertino, jog sutuoktiniai prieš sandorio sudarymą skolinosi pinigines lėšas turtui įsigyti, o atsakovė I. S. nekilnojamajam turtui pirkti pakankamai pajamų neturėjo. Be to, teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų R. B., J. B., J. P., K. R. parodymais, kurie patvirtina ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.
19. Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apsimestiniu gali būti laikomas ir toks sandoris, kuris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tokiu atveju teismas turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
20. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad nuo 2001 m. spalio 12 d. ieškovė ir atsakovas pradėjo gyventi atsakovo mamai I. S. 1995 m. balandžio 11 d. dovanojimo sutarties pagrindu priklausančioje 31/100 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje. 2005 m. gegužės 20 d. atsakovė I. S. ir J. P. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė už 18 000 Lt iš J. P. nupirko 21/100 dalį statinių: gyvenamojo namo, pastato-garažo, kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovė byloje įrodinėjo, kad iš tikrųjų 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą turtą įsigijo ne atsakovė I. S., bet ieškovė ir atsakovas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, šioje byloje būtina nustatyti, kas pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo faktinis turto pirkėjas ir ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, kad sandoris yra sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, privalo įrodyti asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį, šiuo atveju – ieškovė (CPK 178 straipsnis).
21. Sprendžiant, ar sandoris buvo apsimestinis dėl jo subjekto, viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra ta, ar asmuo, kuris sutartyje nurodytas kaip pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos G. K. ir V. V. parodė, kad pinigus turto pardavėjai J. P. notarų biure sumokėjo atsakovė I. S. grynaisiais pinigais. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai I. S. ir J. A. S. 2005 m. gegužės 20 d., t. y. ginčijamo sandorio sudarymo dieną, pardavė žemės sklypą su pastatais sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ už 4 000 Lt. Byloje taip pat yra pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys, iš kurių matyti, kad 2005 m. liepos 14 d. atsakovai pardavė butą su patalpomis – sandėliu, esančius (duomenys neskelbtini), už bendrą 130 000 Lt sumą. Nors šios sutartys sudarytos jau po ginčijamo sandorio sudarymo, tačiau iš sutarčių turinio matyti, kad pinigai už šį turtą pardavėjams buvo sumokėti iki sutarčių sudarymo. Be to, iš byloje esančių atsakovų paaiškinimų matyti, jog ginčijamo sandorio dieną atsakovai turėjo santaupų, kurios taip pat buvo panaudotos įgyjant ginčo turtą. Taigi byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigti atsakovų argumentai, jog ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną jie turėjo pakankamai piniginių lėšų ginčo turtui pirkti.
22. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2005 m. kovo 3 d. su AB DNB banku sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu ieškovei ir atsakovui A. S. buvo suteiktas 25 000 Lt kreditas. Nors ieškovė nurodo, kad šios kredito lėšos buvo panaudotos ginčo turtui pirkti, tačiau byloje esančioje AB DNB bankas 2017 m. vasario 9 d. pažymoje nurodyta, jog šis kreditas buvo suteiktas vartojimo reikmėms (t. 1, b. l. 49). Taigi ieškovės ir atsakovo 2005 m. kovo 3 d. su AB DNB banku sudarytoje kreditavimo sutartyje būsto įsigijimas nebuvo nurodytas kaip kreditavimo tikslas. Be to, iš byloje pateikto atsakovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad dalis kredito lėšų (10 000 Lt), buvo išgryninta 2005 m. kovo 20 d., t. y. likus dviem mėnesiams iki ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, likusios kredito dalies išgryninimo operacijos įvykdymo data nurodyta 2005 m. gegužės 22 d. ir 2005 m. birželio 8 d., t. y. jau po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (t. 2, b. l. 192-195). Taigi pagal byloje esančius įrodymus negalima daryti pagrįstos išvados, jog 2005 m. kovo 3 d. vartojimo kredito sutarties pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos būstui pirkti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog sandorio sudarymo metu faktiškai turtą valdė ir juo naudojosi ieškovės ir atsakovo šeima, savaime nepatvirtina atsakovės I. S. sudaryto sandorio apsimestinumo bei nelemia jo negaliojimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ir atsakovas būtų vedę derybas su turto pardavėja J. P. dėl ginčo turto įsigijimo, taip pat nėra įrodymų, kad buvę sutuoktiniai būtų dalyvavę sudarant ginčijamą sandorį. Byloje apklaustos liudytojos G. K. ir V. V. patvirtino, kad pinigus turto pardavėjai mokėjo pati atsakovė I. S.
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų R. B., J. B., J. P., K. R. parodymais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovės prašymu liudytojais teismo posėdžio metu apklausti asmenys apie ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes sužinojo iš pačių ginčo šalių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas R. B. yra ieškovės tėvas, liudytojos J. B. ir K. R. yra ieškovės seserys, o liudytoja J. P. yra ieškovės draugė. Nors įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos nenumato draudimo remtis artimų giminaičių parodymais, tačiau nagrinėjamu atveju vien šių liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip patikimai patvirtinantys ieškovės nurodytas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, juolab, kad šių parodymų nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie 2005 m. kovo 3 d. gauto kredito panaudojimo aplinkybes. Įvertinusi aptartas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo išvada, jog byloje nebuvo įrodyta, kad 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, todėl šis ieškovės ieškinio reikalavimas buvo atmestas pagrįstai.
24. Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 20 d. tarp atsakovų I. S., J. A. S. ir A. S. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią atsakovai savo sūnui A. S. padovanojo 686/1319 dalį žemės sklypo, 13/25 dalį pastato-gyvenamojo namo, pastatą-garažą, pastatą-sandėlį, pastatą-garažą, 13/25 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovės reikalavimas dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo grindžiamas CK 4.48 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kurią perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Pažymėtina, kad 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovės I. S. įgyta nuosavybės teisė nebuvo nuginčyta, šis pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo pripažintas negaliojančiu, todėl pripažinti negaliojančia 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutartį ieškovės nurodytais argumentais taip pat nėra teisinio pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.
25. Byloje tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl 31/100 dalies gyvenamojo namo ir 31/100 dalies kiemo statinių, kurios yra asmeninė atsakovo nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, taip pat ieškovės teisės į kompensaciją už atsakovui priklausančio turto dalies pagerinimą bei šios kompensacijos dydžio. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepripažino 31/100 dalies gyvenamojo namo ir 31/100 dalies kiemo statinių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 12 500 Eur kompensacija už jam priklausančios turto dalies pagerinimą ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nei pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine nuosavybe, nei mokėti kompensaciją ieškovei už šio turto pagerinimą.
26. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.90 straipsnio 1 dalies turinį, yra nurodęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, jog iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-639-686/2015).
27. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Teismas taip pat gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2013). Taigi, pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).
28. Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo prašė pripažinti atsakovui A. S. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. 31/100 dalį gyvenamojo namo ir 31/100 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas. Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovės ir atsakovo šeima gyveno nuo 2001 m. spalio 12 d. iki 2016 m. vasario mėnesio. Tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad šiuo laikotarpiu buvo atliekami gyvenamojo namo dalies įrengimo ir remonto darbai. Šias faktines aplinkybes patvirtina šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, byloje esančios nuotraukos, PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo kvitai, remonto darbų sąmatos ir kiti rašytiniai įrodymai. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas sutuoktinių bendromis lėšomis atliktų namo pagerinimų vertę siejo su ieškovės pateiktuose sąmatiniuose skaičiavimuose, sudarytuose 2017 m. spalio mėn., kainomis, nurodyta darbų ir medžiagų verte (t. 3, b. l. 141-151). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sąmatoje esantys duomenys yra reikšmingi nustatant atliekamų darbų pobūdį ir jų vertę, tačiau vien lokalinė sąmata savaime neįrodo nekilnojamojo turto vertės padidėjimo. Pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto rangos darbai gali būti atliekami siekiant ne tik šio daikto vertės padidėjimo, bet ir jo esamai būklei išsaugoti ir išlaikyti. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės pateiktoje sąmatoje nurodyta darbų ir panaudotų medžiagų vertė sudaro atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančios turto dalies pagerinimų vertę.
29. Iš byloje esančios eksperto išvados Nr. 80202 matyti, kad atsakovui priklausančios 13/25 gyvenamojo namo dalies vertė 2018 m. vasario 19 d. buvo 28 400 Eur. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į 1995 m. balandžio 11 d. dovanojimo sutartyje nurodytą turto vertę, taip pat 2005 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą turto kainą, taip pat 2012 m. vasario 20 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu nurodyta turto vertę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie įrodymai yra susiję su ginčo nekilnojamojo turto verte skirtingais laikotarpiais, tačiau šie įrodymai nepatvirtina ir neįrodo nekilnojamojo turto vertės pokyčio, atsiradusio dėl santuokos metu sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu atliktų turto pagerinimų. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios atsakovo asmeninio turto vertės prieš pagerinimus ir po pagerinimų santykio, todėl nesant duomenų apie atsakovui priklausančio turto vertės pokytį, nėra galimybės spręsti klausimą, ar santuokos metu atlikti turto pagerinimai gali būti vertinami kaip esminiai ir sudaro pagrindą pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį ginčo turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nenustatęs šių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškovės reikalavimo dėl ginčo turto dalies pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
30. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad jeigu tinkamai nustačius ir įvertinus tikrosios atsakovo asmeninio turto vertės prieš pagerinimus ir po pagerinimų santykį paaiškėtų, kad sutuoktinių lėšomis ir darbu atlikti turto pagerinimai nevertintini kaip esminiai ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčo turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, spręstinas klausimas dėl kompensacijos ieškovei priteisimo už atliktus turto pagerinimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, remonto darbų sąmatoje nurodyta atliktų darbų ir medžiagų vertė negali būti laikoma esminiu kriterijumi, patvirtinančiu turto pagerinimo išlaidų dydį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydį apskaičiavo pagal ieškovės pateiktą remonto darbų sąmatą. Kaip jau minėta, vien sąmatoje nurodyta darbų ir medžiagų vertė negali būti vertinama kaip nekilnojamojo turto pagerinimo vertė. Dėl to nustatant kompensacijos už turto pagerinimus dydį turi būti nustatyta ne tik tai, kokie pagerinimai buvo atlikti bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu, bet ir kokia apimtimi šie pagerinimai padidino ginčo turto vertę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių nenustatė, todėl skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 12 500 Eur kompensacija už atsakovui priklausančios turto dalies pagerinimą, taip pat vertintina kaip nepagrįsta.
31. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neatskleidė bylos esmės, nes priimdamas skundžiamą sprendimą išsamiai nenustatė, neištyrė ir neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl ieškovės reikalavimo pripažinti atsakovui nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pažymėtina, kad šiam reikalavimui tinkamai išnagrinėti byloje turi būti nustatytas tikrosios atsakovo asmeninio turto vertės prieš pagerinimus ir po pagerinimų santykis. Įvertinus sutuoktinių lėšomis ir darbu atliktų pagerinimų nulemtą atsakovui priklausančio turto vertės pokytį, spręstina, ar atlikti pagerinimai gali būti vertinami kaip esminiai ir sudaro pagrindą pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti faktines aplinkybes dėl turto vertės pokyčio, svarstytinas klausimas dėl poreikio byloje skirti ekspertizę. Tik nustačius šias aplinkybes ir paaiškėjus, kad sutuoktinių lėšomis ir darbu atlikti turto pagerinimai nevertintini kaip esminiai ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčo turto bendrąja jungtine nuosavybe, spręstinas klausimas dėl kompensacijos ieškovei priteisimo už atliktus turto pagerinimus, o jos dydis nustatytinas pagal šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.
32. Atsižvelgdama į tai, kad teismas iš dalies netinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat į būtinybę surinkti naujus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog byla apeliacinės instancijos teisme iš dalies turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir būtų pažeista šalių teisė į apeliaciją. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas reikalavimas pripažinti atsakovo asmeninį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei ieškovei priteista kompensacija už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
33. Panaikinus teismo sprendimo dalį ir perdavus šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naikintina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti sprendžiamas bylą iš naujo išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
34. Kadangi kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra susiję su ieškovei iš atsakovo priteistos kompensacijos dydžio pagrįstumu bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, panaikinus šias teismo sprendimo dalis, teisėjų kolegija kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas dėl atsakovo asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir ieškovei iš atsakovo priteista 12 500 Eur kompensacija už atsakovo asmenine nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimą, nustatant ją sumokėti per dvylika mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. S. priteista 427 Eur žyminio mokesčio valstybei ir 1 491,35 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei R. S.
Panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės R. S. priteista 83,50 Eur žyminio mokesčio atsakovui A. S. ir atsakovų I. S., J. A. S. patirtos 800 Eur advokato išlaidos.
Kitą Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.