- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-484-221/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09154-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- N. D.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.4Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
- 2.6.10.8Žalos atlyginimo būdo, dydžio nustatymas ir žalos atlyginimo mokėjimas
- 2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui N. D. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 926,24 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d. Rusijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Hyundai“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo V. S. (V. S.) kaltės. Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo 926,24 Eur dydžio draudimo išmoką. Draudimo išmoka išmokėta pagal užsienio žalų reguliavimo partnerio pateiktus pranešimus. Tarp šalių 2012 m. gruodžio 4 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/228351547, kuria buvo apdrausta automobilio „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2013 m. birželio 11 d. atsakovas pateikė ieškovei prašymą atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo pagal 2012 m. gruodžio 4 d. draudimo sutartį, kadangi nesinaudos transporto priemone. Atsakovas savo parašu patvirtino, kad įsipareigoja nesinaudoti ir neleisti naudotis draudimo sutartyje nurodyta transporto priemone kitiems asmenims nuo 2013 m. birželio 11 d. Transporto priemonę „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas pardavė J. V., kuris 2013 m. liepos 12 d. minėtą automobilį pardavė Č. V. Norėdamas vėl naudoti (parduoti) transporto priemonę, atsakovas privalėjo draudikui pateikti prašymą dėl atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo panaikinimo ir nutraukti draudimo sutartį. Atsakovui nepateikus prašymo dėl atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo panaikinimo ir transporto priemonę perdavus naudotis kitiems asmenims, draudimo apsauga jo apdraustai transporto priemonei vis tiek buvo taikoma. 2013 m. rugpjūčio 14 d. Rusijoje įvykus eismo įvykiui, kurio metu transporto priemone „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas, yra visos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalyje numatytos sąlygos ieškovei reikalauti žalos atlyginimo. Taip pat atsakovas neįvykdė draudimo sutarties 2.2.3. punkte numatyto įpareigojimo informuoti draudiką apie apdraustos transporto priemonės savininko pasikeitimą. Nenutraukdamas draudimo sutarties, atsakovas suvokė, jog galioja draudimo apsauga. Atsakovas elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, dėl to turi prisiimti neigiamas pasekmes, atsiradusias dėl tokio nerūpestingumo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė nesutinkantis su ieškiniu. Atsakovas teigė, kad 2013 m. gegužės 9 d. transporto priemonę „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė J. V., o pastarasis 2013 m. liepos 12 d. tą pačią transporto priemonę perleido Č. V. Dėl to ieškovė neteisingai, nepagrįstai ir neteisėtai jį nurodo atsakovu. Perleidęs transporto priemonę, atsakovas 2013 m. birželio 11 d. informavo ieškovę apie sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, jam ieškovė pasiūlė parašyti prašymą dėl draudimo sutarties nutraukimo, tą atsakovas ir padarė. Šioje byloje turi būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nėra aišku, kaip ir kokiu pagrindu yra paskaičiuota 926,24 Eur suma žalos atlyginimui, kurią prašo priteisti ieškovė. 2013 m. rugpjūčio 14 d. kelių eismo įvykio pažymoje yra nustatyta, kad transporto priemonė „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti L. V., kurią vairavo V. S., buvo apdrausta draudimo polisu LT/03/ED 0602012. Atsakovas su ieškove buvo sudaręs įprastinę transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 03/228351547, todėl ieškovė neturėjo pareigos mokėti draudimo išmoką dėl 2013 m. rugpjūčio 14 d. Rusijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinti trečiųjų asmenų automobiliai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu patenkino ieškinį: priteisė ieškovei iš atsakovo 926,24 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (926,24 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 28 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, 70,08 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, 21 Eur žyminį mokestį, 126,55 Eur dokumentų vertimo išlaidas.
5. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui, nes ginčas byloje kilo dėl atsakovo prašymo atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo pagal 2012 m. gruodžio 4 d. draudimo sutartį, jo pasižadėjimo nesinaudoti ir neleisti naudotis draudimo sutartyje nurodyta transporto priemone kitiems asmenims nuo 2013 m. birželio 11 d. Teismas pripažino nepagrįstomis atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jis 2013 m. birželio 11 d. ieškovui pateikė prašymą dėl draudimo sutarties nutraukimo, nes į bylą yra pateiktas 2013 m. birželio 11 d. atsakovo prašymas dėl draudimo sutarties nutraukimo/performinimo, kuriame varnele pažymėtas ne prašymas nutraukti draudimo sutartį, o prašymas atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo, taip pat pasižadėjimas nesinaudoti ir neleisti naudotis draudimo sutartyje nurodyta transporto priemone kitiems asmenims nuo 2013 m. birželio 11 d. Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 9 d. atsakovas transporto priemonę „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė J. V., pažeisdamas ne tik 2013 m. birželio 11 d. prašyme įrašytą įsipareigojimą, bet ir 2012 m. gruodžio 4 d. sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 2.2.3 punktą, kuriuo atsakovas įsipareigojo pasikeitus transporto priemonės savininkui per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos informuoti apie tai draudiką. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d. transporto priemonei galiojo 2012 m. gruodžio 4 d. sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 draudimo apsauga, todėl, atlygindama eismo įvykio metu padarytą žalą, ieškovė 2016 m. balandžio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimus išmokėti 926,24 Eur dydžio draudimo išmoką. Teismas nurodė, kad ieškovės atstovas 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog draudimo polisas LT/03/ED 0602012 yra išduotas tarp šalių 2012 m. gruodžio 4 d. sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 pagrindu. Teismo vertinimu, 926,24 Eur žalos dydis yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais: 2016 m. balandžio 14 d. raštu, 2016 m. spalio 21 d. raštu, 2016 m. balandžio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimais dėl draudimo išmokų byloje Nr. 1700716, 2016 m. balandžio 27 d. ir 2016 m. lapkričio 22 d. tarptautinių mokėjimų pavedimais, kuriuose yra nurodytas bylos Nr. 1700716. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pagal 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 2.2.3 punktą draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, motyvuodamas tuo, jog, atsakovui pateikus 2013 m. birželio 11 d. prašymą atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo, pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 punktą ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo visos žalai atlyginti išmokėtos sumos.
6. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti ieškinį, nes ieškovė įrodė, jog atsakovas nevykdė 2013 m. birželio 11 d. prašyme atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo prisiimto įsipareigojimo nesinaudoti ir neleisti naudotis draudimo sutartyje nurodyta transporto priemone kitiems asmenims nuo 2013 m. birželio 11 d., pažeidė 2012 m. gruodžio 4 d. sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 2.2.3 punktą per 15 dienų informuoti draudiką apie pasikeitusį transporto priemonės savininką, ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 926,24 Eur dydžio žalą.
7. Vertindamas atsakovo reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad žalą ieškovė patyrė tuomet, kai išmokėjo draudimo išmokas 2016 m. balandžio 27 d. ir 2016 m. lapkričio 22 d. tarptautinių mokėjimų pavedimais. Kadangi ieškinys teisme gautas 2017 m. balandžio 28 d., teismas konstatavo, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, yra nepraleistas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Nepagrįstai spręsta, kad ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui. Civilinėje byloje yra nustatyta, kad 2013 m. gegužės 9 d. atsakovas transporto priemonę „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė J. V., kuris 2013 m. liepos 12 d. tą pačią transporto priemonę perleido Č. V. Eismo įvykis įvyko 2013 m. rugpjūčio 14 d., atsakovui nesant transporto priemonės savininku ir draudėju. Civilinėje byloje nesant įtrauktiems ir nedalyvaujant naujiems transporto priemonės savininkams, teismo sprendimas turi būti panaikintas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
8.2. Bylos duomenų neatitinka teismo išvada, kad 2013 m. birželio 11 d. atsakovo prašyme dėl draudimo sutarties nutraukimo/performinimo varnele pažymėtas ne prašymas nutraukti draudimo sutartį, o prašymas atleisti atsakovą nuo draudimo įmokų mokėjimo, pasižadėjimas nesinaudoti ir neleisti naudotis sutartyje nurodyta transporto priemone kitiems asmenims nuo 2013 m. birželio 11 d. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovui atvykus į ieškovės padalinį ir paaiškinus faktines aplinkybes, kad transporto priemonė yra parduota (pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. gegužės 9 d.), atsakovui buvo pateiktas būtent šis prašymas, kurį atsakovas užpildė. Be to, 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/228351547 buvo visiškai apmokėta, todėl nebuvo pagrindo prašyti atleisti atsakovą nuo įmokų. Taip pat nebuvo pagrindo, nesant transporto priemonės savininku, įsipareigoti nenaudoti transporto priemonės.
8.3. Nepagrįstai spręsta, kad atsakovas, 2013 m. gegužės 9 d. pardavęs transporto priemonę „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), J. V., pažeidė 2013 m. birželio 11 d. prašyme įrašytą įsipareigojimą, 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 2.2.3 punktą. Atsakovas 2013 m. gegužės 9 d. negalėjo pažeisti vėliau pasirašyto (2013 m. birželio 11 d.) įsipareigojimo. Be to, 2013 m. birželio 11 d. teikdamas prašymą dėl draudimo sutarties nutraukimo/performinimo, atsakovas pateikė ir transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria transporto priemonė buvo perleista į bylą neįtrauktam asmeniui. Remiantis 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 2.2.3 punktu, tokią pačią pareigą turėjo ir naujasis transporto priemonės savininkas.
8.4. Nepagrįstai ieškinys patenkintas visiškai. Pagal 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 2.2.3 punktą draudikas (ieškovė) šiuo atveju turi teisę reikalauti iki 50 procentų dėl draudimo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos.
8.5. Nevertinta faktinė aplinkybė, kad atsakingas už eismo įvykį asmuo yra nustatytas, tačiau jam šioje byloje nėra reiškiami jokie reikalavimai, nors pagal 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 4.1 punktą draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš transporto priemonės valdytojo.
8.6. Neatsižvelgta, kad net laikant, jog atsakovas pateikė ne prašymą nutraukti draudimo sutartį, o prašymą sustabdyti įmokų mokėjimą, ieškovė neturėjo pareigos dengti eismo įvykio metu patirtos žalos. Nuo 2013 m. birželio 11 d., kuomet atsakovas pateikė prašymą, draudimo sutartis buvo sustabdyta, o transporto priemonės draudimo sutarties sustabdymas reiškia, kad draudikas neturi pareigos išmokėti žalą. Šį faktą patvirtino byloje apklausta liudytoja I. R. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, patvirtintų ieškovės valdybos 2011 m. rugsėjo 28 d., 5.4.2 punkte taip pat yra nustatyta, kad draudimo apsauga nutrūksta draudėjui pateikus rašytinį prašymą dėl draudimo sutarties sustabdymo. Tai reiškia, kad ieškovė, veikdama savo rizika, nesivadovaudama vidaus taisyklėmis, priėmė sprendimus išmokėti 926,24 Eur dydžio draudimo išmoką, nes draudimo apsauga pagal 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 03/228351547 buvo sustabdyta ir ieškovė neturėjo pareigų tretiesiems asmenims.
8.7. Neįvertinta, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d. kelių eismo įvykio pažyma patvirtina faktą, jog transporto priemonė „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti L. V., buvo apdrausta draudimo polisu LT/03/ED 0602012. Oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie nepaneigti kitais rašytiniais įrodymais, įrodo, kad transporto priemonė buvo drausta ne ieškovės, todėl ieškovė neturėjo pareigos atlyginti žalą dėl įvykusio eismo įvykio. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų apie draudimo poliso LT/03/ED 0602012 išdavimą 2012 m. gruodžio 4 d. sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/228351547 pagrindu.
8.8. Atsakovui nutraukus draudimo sutartį, jos niekada neatnaujinus, naujajam transporto priemonės savininkui apsidraudus transporto priemonę, ieškovė nepagrįstai sumokėjo draudimo išmoką, o tai atleidžia atsakovą nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).
Atsiliepimas
9. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų perdavęs naujajam automobilio savininkui draudimo sutartį. Dėl to, net pardavus automobilį, atsakovui išliko pareigos, atsiradusios iš draudimo sutarties.
9.2. Byloje nustatyta, kad, pildydamas prašymą atleisti nuo įmokų, atsakovas nepranešė ieškovei apie automobilio pardavimą.
9.3. Ieškovė turi teisinį pagrindą reikalauti priteisti iš atsakovo visą išmokėtą draudimo išmoką TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu.
9.4. Kelių eismo įvykio pažyma rusų kalba, užsienio žalų sureguliavimo partnerio Rusijos Federacinėje Respublikoje ERGO raštai ir vertimai į lietuvių kalbą patvirtina, kad žaliosios kortelės serija LT/03/ED0602012 pagrindu ieškovė buvo suteikusi draudimo apsaugą automobiliui „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
9.5. Nepagrįstas atsakovo argumentas dėl CK 6.253 straipsnio 5 dalies taikymo, nes atsakovas nėra sąžiningas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
11. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. automobilį įsigijusių J. V. ir Č. V., teisių ir pareigų, kas yra pagrindu panaikinti sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
12. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ar pareigų. Todėl kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013). Todėl apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo įtakota neįtrauktų į procesą asmenų teisinė padėtis.
13. Apelianto (atsakovo) civilinės atsakomybės faktiniu ir teisiniu pagrindu šioje byloje yra nurodyta tai, kad apeliantas, jo paties prašymu, buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, draudimo laikotarpiu įvyko autoįvykis, todėl atsakovui, kaip draudėjui, atsiranda įstatyme nustatyti padariniai – grąžinti draudikui sumokėtas nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas.
14. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas tai, kad ieškovė įgijo teisę į draudimo išmokų grąžinimą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies numatytu atveju, nenusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, nenustatė, kad apelianto atsakomybę dėl atleidimo nuo draudimo įmokos mokėjimo lėmė neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, t. y. automobilį įsigijusių J. V. ir Č. V., kalti veiksmai. Taigi skundžiamu sprendimu teismas nesprendė minėtų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo klausimo apelianto pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus draudikui aspektu, nenustatė jiems jokių materialiųjų pareigų ir neapribojo (nepanaikino) jų teisių.
15. Konstatuotina, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nėra. Nenustačius absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
16. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo (apelianto) 2012 m. gruodžio 4 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/228351547, kuria buvo apdrausta automobilio „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2013 m. birželio 11 d. apeliantas pateikė ieškovei prašymą atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo pagal 2012 m. gruodžio 4 d. draudimo sutartį, nurodydamas, kad šiuo metu ši transporto rūšis jam nereikalinga. Transporto priemonę BMW 530D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apeliantas 2013 m. gegužės 9 d. pardavė J. V., kuris 2013 m. liepos 12 d. minėtą automobilį pardavė Č. V. Dėl transporto priemonės „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo V. S. kaltės 2013 m. rugpjūčio 14 d. Rusijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Hyundai“, valstybinis Nr. Nr. (duomenys neskelbtini). AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 926,24 Eur dydžio draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos. Byloje nenustatyta, kad apeliantas būtų perdavęs naujajam automobilio savininkui draudimo sutartį.
Dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo bei taikymo
17. Reikalavimai, byloje nukreipti apeliantui, grindžiami TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, kurioje ir yra nustatyta draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad draudikas šia TPVCAPDĮ nuostata gali naudotis, jeigu draudimo sutartis yra galiojanti, t. y. ji yra sudaryta, įsigaliojusi ir nenustojusi galios. Ar sudaryta sutartis galioja, sprendžiama pagal tai, ar ji nėra niekinė, nuginčyta arba nutraukta. Pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos. Toks draudimo sutarties teisinis reguliavimas nustatytas nukentėjusio asmens interesais, nes draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, net ir jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas, nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).
18. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta draudimo sutartis įsigaliojo 2012 m. gruodžio 4 d., sutarties galiojimo pabaigos data – 2013 m. gruodžio 3 d.
19. Nutarties 16 punkte minėta, kad draudėjas (apeliantas) 2013 m. birželio 11 d. pateikė ieškovei prašymą nuo 2013 m. birželio 11 d. atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo pagal tarp šalių sudarytą draudimo sutartį, nurodydamas, kad šiuo metu ši transporto rūšis jam nereikalinga, pasižadėdamas atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiu nenaudoti pats ir neleisti naudoti kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės.
20. Apelianto teigimu, draudimo įmoka buvo sumokėta, todėl nebuvo pagrindo jį atleisti nuo įmokų mokėjimo, be to, jis automobilį jau buvo pardavęs, pranešė apie tai draudikui, todėl nebuvo pagrindo įsipareigoti nenaudoti transporto priemonės.
21. Apelianto argumentai atmestini. Jeigu draudimo įmoka buvo sumokėta už laikotarpį, kurį draudėjas yra atleistas nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudikas privalo pratęsti draudimo sutarties terminą tam laikotarpiui nereikalaudamas už šį laikotarpį papildomų draudimo įmokų (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalis).
22. Be to, byloje nenustatytas pranešimo ieškovei apie automobilio pardavimą faktas. Apeliantas prašymą atleisti nuo draudimo įmokų mokėjimo, o nenutraukti draudimo sutartį, užpildęs pats (varnelė uždėta būtent prie atleidimo nuo išmokų), jame nėra jokių duomenų apie automobilio pardavimą. Apeliantas yra jauno amžiaus, todėl nesuprasti prašyme nurodytų aplinkybių, įsipareigojimų, apeliacinio teismo įsitikinimu, neįmanoma.
23. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, yra pripažįstama, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytų padarinių taikymas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012).
24. Nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybės buvo nustatytos, t. y. apeliantui esant atleistam nuo draudimo įmokos mokėjimo, atsitiko eismo įvykis (draudžiamasis įvykis). Esant nurodytoms aplinkybėms, sudarančioms pagrindą taikyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytus padarinius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šios materialinės teisės normos taikymo sąlygos nagrinėjamoje byloje susiklostė.
25. Atmestinas, kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad įvykio metu ieškovės suteikta draudimo apsauga negaliojo, kad transporto priemonė „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo drausta ne ieškovės. Visų pirma, pažymėtina, kad vieną transporto priemonę apdrausti keliomis civilinės atsakomybės draudimo sutartimis draudžiama.
26. Byloje esantys įrodymai – kelių eismo įvykio pažyma rusų kalba, užsienio žalų sureguliavimo partnerio Rusijos Federacinėje Respublikoje ERGO raštai patvirtina, kad žaliosios kortelės (serija LT/03/ED0602012) pagrindu ieškovė buvo suteikusi draudimo apsaugą automobiliui „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Žalioji kortelė – tai tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas, suteikiantis teisę keliauti per 48 valstybių teritorijas, papildomai nesidraudžiant savo civilinės atsakomybės pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus. Žalioji kortelė išduodama kartu su TPVCA draudimo polisu draudėjui pageidaujant. TPVCA draudimo sustabdymo laikotarpiu būtina draudikui grąžinti Žaliąją kortelę. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Žalioji kortelė draudikui nebuvo grąžinta.
Dėl priteistinos išmokos dydžio
27. Apeliaciniu skundu teigiama, kad pagal 2012 m. gruodžio 4 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 2.2.3 punktą ieškovė turi teisę reikalauti iki 50 procentų dėl draudimo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos.
Žemesnės instancijos teismas
28. Analogišką argumentą atsakovas buvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši nuostata netaikytina, nes TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas specialus reguliavimas ir ieškovė turi teisę reikalauti visos dėl padarytos žalos išmokėtos sumos.
29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais kriterijais dėl grąžinamos sumos dydžio nustatymo, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2013). TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai: nustatytų pareigų pažeidimas, reikšmingos byloje aplinkybės ir Vyriausybės nustatyta Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarka. Be to, turi būti įvertinami sutarties šalių tarpusavio santykiai ir jų pasirinktas bendravimo variantas – tarpusavio nesutarimus dėl draudimo sutarties tinkamo nevykdymo spręsti geranoriškai, sudarant sutartį–suderinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013).
30. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš dalies sutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su draudikui grąžintinos sumos dydžiu, pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl grąžinamos sumos dydžio, nevertino minėtų įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų kriterijų bei neatsižvelgė į visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes.
31. Apeliacinės instancijos vertinimu, nutarties 16, 19, 22 punktuose nurodytos aplinkybės dėl apelianto prašymo atleisti nuo draudimo įmokų mokėjimo, taip pat byloje nustatytos aplinkybės, kad jis prašymo pateikimo metu buvo pardavęs transporto priemonę (prašyme nurodęs tik tai, kad transporto priemonė šiuo metu nereikalinga), byloje nėra duomenų, kad apie transporto priemonės pardavimą būtų pranešęs draudikui, kas numatyta šalių sudarytos Sutarties 2.2.3 punkte, leidžia pripažinti, kad draudėjas netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas.
32. Nagrinėjamu atveju, nustatant draudikui grąžintinos sumos dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kad ieškovei draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jai, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Iš bylos medžiagos spręstina, kad nebuvo išsiaiškinta, kodėl nurodant, kad transporto priemonė nereikalinga, teikiamas prašymas dėl atleidimo nuo įmokų mokėjimo, o ne dėl draudimo sutarties nutraukimo. Be to, nustatant grąžintinos sumos dydį įvertintina ir tai, kad eismo įvykis įvyko ne dėl apelianto kaltės.
33. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovei grąžintinos sumos dydis nustatytinas kaip prašomos priteisti sumos 2/3 dalys, t. y. 617 Eur (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
35. Apeliacinį skundą tenkinant iš dalies, t. y. keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (66,61 procentas ir 33,39 procentai), perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį, 70,08 Eur už advokato teisinę pagalbą ir 126,55 Eur už dokumentų vertimą. Byloje nėra duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
36. Valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai iš šalių (CPK 96 straipsnis). Valstybė turėjo 8,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi ieškovei tenkanti išlaidų suma (2,87 Eur) yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Iš atsakovo priteistina 5,73 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
37. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, valstybė išlaidų neturėjo.
38. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 27,79 Eur žyminį mokestį. Ieškovė už advokato teisinę pagalbą ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 35,04 Eur išlaidas. Šalių turėtos išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis). Tokiu būdu ieškovė atsakovui turėtų sumokėti 9,28 Eur, o atsakovas ieškovei – 23,34 Eur. Kadangi reikalavimai vienarūšiai, darytinas įskaitymas ir iš atsakovo ieškovei priteistina 14,06 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti iš dalies, išdėstant taip:
Priteisti iš atsakovo N. D., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas”, į. k. 110051834, 617 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (617 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 28 d. iki sprendimo visiško įvykdymo ir 145 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovo N. D., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas”, į. k. 110051834, 14,06 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.