Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Karantino patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrintas saugumas, neturėjo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti pareigūną.

Naudojantis dušo patalpomis, pažeista teisė į privatumą, nes neįrengtos pertvaros, kiekvienam besinaudojančiam dušu tekdavo po 2 kv. m erdvės. Tai, pareiškėjo nuomone, nepakankamas plotas.

Virtuvėje netiekiamas šiltas vanduo. Indus pareiškėjas plaudavo prausykloje, taip būdavo pažeidžiamos higienos normos.

Vilniaus PN su pareiškėjo skundu kategoriškai nesutinka, nes jame pateikti argumentai ir keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 7-324 „Dėl nuteistųjų skirstymo j gyvenamąsias patalpas“, pareiškėjas buvo perkeltas į 7-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 403, kurios plotas – 32,45 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos. Vienam nuteistajam tenka apie 3,60 kv. m. ploto, kuris visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymi, kad neturi galimybės pateiki duomenų, kiek asmenų buvo konkrečioje kameroje, o skaičiuojant įrengtas miegamas vietas, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Atsakovės įgaliotas atstovas paaiškina, kad ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.

Pasivaikščiojimo kiemeliai pataisos įstaigoje įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ įtvirtintais reikalavimais. Pažymi, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.

Vilniaus PN pažymi, kad, remiantis M. M. Telefoniniu pokalbių apskaitos kortelės kopija, jis nuolat naudojosi teise paskambinti telefonu. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas šia teise yra pasinaudojęs 67 kartus. Teismui pateikė ir I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtų taksofonų fotonuotraukas. Informuoja, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš pateikiamų nuotraukų matyti, kad šalia I-o gyvenamojo korpuso taksofonų yra įrengtas stacionarus priežiūros postas, kuriame nuolatos budi pareigūnas, atsakingas už kontrolę. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems yra užtikrinama nepertraukiamai.

Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir, institucijos nuomone, turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas rodo, kad į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Vilniaus PN tvirtina, kad administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilnius PN, 15 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2017 m. pradžios iki 2018 m. spalio mėn.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto reikalavimus, patyrė nepatogumus dėl per mažo kameros ploto.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, kurių 11-1 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Vilniaus PN nurodo, kad Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 7-46 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“, pareiškėjas buvo paskirtas į 4-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 307, kurios plotas – 15,48 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos. Taigi, vienam nuteistajam tenka apie 3,87 kv. m. ploto. Taip pat Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 7-324 „Dėl nuteistųjų skirstymo j gyvenamąsias patalpas“, pareiškėjas buvo perkeltas į 7-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 403, kurios plotas – 32,45 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos. Vienam nuteistajam tenka apie 3,60 kv. m. ploto.

Taigi, vertinant įrengtų miegamų vietų skaičių (b. l. 28–29), nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad nustatytas minimalaus kameros ploto 3,1 kv. m reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, pareiškėjo papildomi argumentai, kad netikslus kameros plotų dydis yra nepagrįsti, kadangi Vilniaus PN pateikė pirmo, trečio ir ketvirto aukštų planus, kuriuose nurodytas patalpų plotas. Pastaruosius teismas vertina kaip oficialius, įstaigos pateiktus duomenis. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai dėl per mažo kameros ploto nepaneigia Vilniaus PN pateiktų įrodymų teisingumo. Be to, ir pareiškėjo nurodyti liudytojai negalėtų Vilniaus PN pateiktų duomenų paneigti, o teismas neturi pagrindo abejoti pastarųjų teisingumu.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi, kaip minėta, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeistos ploto normos laikytini nepagrįstais.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose rūkoma ir jis buvo laikomas su rūkančiais kamerose. Teismo vertinimu, tokie teiginiai yra abstraktūs ir negali būti laikomi pagrįstais. Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas su tokio pobūdžio skundais kreipėsi į administraciją ir pastaroji būtų nereagavusi.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, darė išvadą, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN laikėsi minėtų teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjo teiginiai dėl jo diskriminacijos yra lakoniški ir abstraktūs. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 straipsnio 1 dalis ).

Taigi, šiuo konkrečiu atveju, spręsti ar pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nėra pakankama vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu, jo subjektyvia nuomone, yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi nurodyti objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų bloginamas jo padėtis, nebuvo.

Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN buvo įrengti iškvietimo mygtukai. Pareiškėjo argumentai yra abstraktūs ir neaišku, kada jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos ir, ar dėl to patyrė žalą.

Dėl pasivaikščiojimo trukmės ir kiemelių įrengimo teismas nesutinka su pareiškėjo nurodytais pažeidimais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pataisos įstaigoje įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ įtvirtintais reikalavimais. Teisės aktai nereglamentuoja, koks minimalus plotas turi tekti vienam asmeniui. Pareiškėjas nenurodė, kad jam būtų ribojama teisė pasivaikščioti tris valandas lauke kiemelyje. Taigi, teismo vertinimu, Vilniaus PN šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pasak pareiškėjo, taksofonai nebuvo tinkamai įrengti, kai jis skambindavo sužadėtinei, aplinkiniai girdėdavo ir tai sukeldavo nepatogumus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsniu reglamentuota nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičius nustatytas šio kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniais. Byloje nustatyta, kad M. M. turėjo teisę paskambinti. Jis nenurodė, kad Vilniaus PN šią teisę ribojo. Telefoniniu pokalbių apskaitos kortelėje užfiksuoti pareiškėjo skambučiai (b. l. 36–37). Vilniaus PN teismui pateikė ir I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtų taksofonų fotonuotraukas (b l. 34–35) iš kurių matyti, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš pateikiamų nuotraukų matyti, kad šalia I-o gyvenamojo korpuso taksofonų yra įrengtas stacionarus priežiūros postas, kuriame nuolatos budi pareigūnas, atsakingas už kontrolę (b. l. 33). Nuolatinė laikomų asmenų stebėjimo kontrolė yra teisėta. Pažymėtina, kad Vilniaus PN darbuotojų veiksmai kontroliuojant nuteistojo telefoninius pokalbius buvo teisėti. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, garantuodama žmogaus teises į privataus gyvenimo neliečiamumą, numato, jog šios teisės gali būti apribotos įstatymo nustatytais atvejais, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Taigi, Vilniaus PN darbuotojai, kontroliuodami pareiškėjo telefoninių pokalbių tvarką, siekė nustatyti, ar nuteistasis nebando paskambinti kitiems nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose, ar kitiems asmenims, o ne pasiklausyti jo telefoninių pokalbių, kaip skunde nurodo pareiškėjas. Duomenų, kad pareiškėjas, dėl, jo manymu neteisėtų pareigūnų veiksmų, būtų kreipęsis į administraciją nėra. Taigi, kad Vilniaus PN būtų riboję pareiškėjo teisę naudotis telefonu, nenustatyta.

Pasak pareiškėjo, nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, kuriame būtų sudarytis sąlygos ilsėtis, o taip pat nebuvo galimybių dalyvauti užimtumo programose. Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN yra sudarytos visos galimybės nuteistųjų turiningo laisvalaikio praleidimui, t. y. nuteistiesiems sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, naudotis biblioteka, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolatos organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose bei kita. Pataisos įstaigos administracija nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje. Be to, ir patys nuteistieji organizuojasi laisvalaikį patys, Vilniaus PN pagal turimas galimybes sudaro sąlygas nuteistiesiems užsiimti alternatyviomis veiklomis. Taigi, pareiškėjo nurodyti argumentai, kad nėra laisvalaikio kambario ir kad jis neturi galimybių dalyvauti veiklose yra nepagrįsti. Teismas šiuo aspektu Vilniaus PN pažeidimų nenustatė.

Pažymėtina, kad pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl, jo vertinimu, apskritai netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN nevertinti, nes, kaip minėta, pareiškėjas turėjo pareigą juos tinkamai individualizuoti ir apibūdinti.

Pasak pareiškėjo, dušų patalpos yra neatskirtos, jie priversti naudotis tokiu dušu, pažeidžiant privatumą.

Dėl privatumo naudojantis dušu pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2018 m. spalio 5 d. (kai buvo išsiųstas skundas teismui, b. l. 5). Teismo vertinimu, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, atitinkamai jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad Vilniaus PN pateiktos fotonuotraukos (b. l. 30–32) nepaneigia nustatyto pažeidimo, kadangi neaišku, kada jos darytos. Savaime tokių nuotraukų pateikimas nešalina Vilniaus PN padaryto pažeidimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos

Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę (ginčo laikotarpis – 1 metai ir 7 mėnesiai), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tokia pozicija atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019).

Taigi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kad pareiškėjui būtų priteistina jo prašoma 15 600 Eur neturinės žalos suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. (gim. duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.