Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus ir Antano Rudzinsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Europlastas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo pagal ieškovų G.T. ir Orac N.V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Europlastas“ dėl neteisėto registruotų Bendrijos dizainų, Bendrijos prekių ženklo ir kūrinio naudojimo ir neteisėtų veiksmų nutraukimo ir atsakovės priešieškinį ieškovams dėl dizainų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtą gaminių, kurių vaizdai pateikti pradinio ieškinio Priede Nr. 9, naudojimą, įskaitant, bet neapsiribojant: siūlymą parduoti, pardavimą, pateikimą į rinką, importą, eksportą, kaupimą ir naudojimą bet kokių gaminių ar jų dalių, ir uždrausti atlikti šiuos veiksmus ateityje visų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose; įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtą Bendrijos prekių ženklo ORAC DECOR (Nr. 008873663) naudojimą, įskaitant, bet neapsiribojant: bet kokį kainyno naudojimą, kuriame nurodomas prekių ženklas ORAC DECOR (Nr. 008873663), siūlymą parduoti, pardavimą, pateikimą į rinką, importą, eksportą, kaupimą ir naudojimą bet kokių gaminių ar jų dalių, pažymėtų prekių ženklu ORAC DECOR (Nr. 008873663), ir uždrausti atlikti šiuos veiksmus ateityje visų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose;įpareigoti atsakovę savo lėšomis sunaikinti gaminius, kurių vaizdai pateikti šio ieškinio Priede Nr. 9, kuriuos atsakovė valdo nuosavybės teise nuo sprendimo, kuriuo tenkinamas ieškinys, įsiteisėjimo dienos;įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbti sprendimo, kuriuo tenkinamas šis ieškinys, rezoliucinę dalį;priteisti iš atsakovės 10 375,65 Eur nuostolių atlyginimo už laikotarpį iki 2014 m. gruodžio 29 d., 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovai nurodė, kad atsakovė neteisėtai savo ūkinėje komercinėje veikloje naudoja dizainą, kuris yra tapatus ieškovui G. T. priklausantiems ir registruotiems Bendrijos dizainams Nr. 000257464-0003 (C351), 000257464-0004 (C352), 000257464-0002 (C339), 000257464-0005 (C353), 000257464-0006 (C354) ir ieškovei Belgijos įmonei Orac N.V. priklausančiam Bendrijos dizainui Nr. 001978214-000, kurie skirti dekoratyviniams pastatų apkalams apsaugoti. Taip pat atsakovė savo komercinėje veikloje neteisėtai naudoja ieškovei Belgijos įmonei Orac N.V. priklausantį Bendrijos prekių ženklą ORAC DECOR (Nr. 008873663).Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis ieškovo G. T. Europos Bendrijos dizainų registracijas Nr. 000257464-0002, 000257464-0003, 000257464-0004, 000257464-0005, 000257464-0006 ir ieškovo Orac N.V. Europos Bendrijos dizaino registraciją 001978214-0002.Atsakovė priešieškinį grindžia tuo, kad ieškovų dizainai nėra nauji ir neturi individualių savybių, kaip to reikalauja 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 4, 5 ir 6 straipsniai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priešieškinio pagrįstumo klausimą, sprendė, kad ginčijami dizainai atitinka Bendrijos dizaino reglamente nustatytus reikalavimus dėl individualių savybių buvimo ir naujumo, nes dizainus sudarantys elementai individualizuoja bei išskiria visus ir kiekvieną atskirai dizainą iš kitų atsakovės pateiktose išvadose nurodytų egzistavusių bei naudotų dizainų, dėl ko priešieškinio netenkino.Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad atsakovės dizainai neturi individualių savybių lyginant juos su ieškovų gaminių dizainu ir informuotam vartotojui sudaro bendrą dizaino įspūdį, kuris nesiskiria nuo ieškovo G. T. registruotų dizainų, dėl ko tenkino ieškinio reikalavimus dėl ginčo dizainų naudojimo.Teismo vertinimu, buvo teisinis pagrindas spręsti klausimą dėl atsakovės komercinėje veikloje naudojamo ieškovo prekių ženklo ORAC DECOR (Nr. 008873663) uždraudimo pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 nustatytus reikalavimus, nes į bylą pateiktas atsakovės lyginamasis kainynas, kuriame yra nurodomas minėtas prekių ženklas ir juo pažymėti gaminiai lyginami su atsakovės gaminiais.Spręsdamas nuostolių dydžio klausimą, teismas rėmėsi atsakovės pateikta 2014 m. gruodžio 30 d. pažyma, kuri patvirtina, jog per visą atsakovės darbo laikotarpį už prekes, kurių pavyzdžiai yra pateikti pradinio ieškinio priede Nr. 9, gautas 10 375,65 Eur dydžio pelnas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Europlastas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys tenkintas iš dalies ir šioje dalyje ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, dėl ko nustatė neteisingas faktines aplinkybes, taip pat neatskleidė bylos esmės ir netinkamai taikė materialines teisės normas, bei tokiais argumentais:teismas, teigdamas, jog atsakovė turėjo pateikti įrodymus, leidžiančius daryti būtent vienareikšmišką išvadą dėl priešieškinio pagrįstumo, pažeidė tikimybių pusiausvyros principą;teismas nepagrįstai rėmėsi ne atsakovų ekspertų išsamiomis ir priešieškinio reikalavimą pagrindžiančiomis išvadomis, o ieškovų, nors M. K. išvadoje neatsakyta į klausimą dėl ginčo esmės, t. y., ar ieškovų dizainas buvo naujas ir turėjo individualių savybių paraiškos dėl dizainų įregistravimo pateikimo dieną, o dėl M. D. kaip ekspertės kvalifikacijos nepateikti jokie įrodymai;teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi ieškovų pateikta apklausa, kadangi ji atlikta apklausus netinkamus respondentus, kurie negali būti laikomi informuotais vartotojais ginčo objektų atžvilgiu, lyginimui pateikti pavyzdžiai buvo pateikti vienoje kortelėje, taip pat netinkamai suformuluotas vienas atsakymo variantų į visus klausimu;byloje nėra ginčo, jog lyginami šalių dizainai turi skirtumų. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, jog šie skirtumai nelaikytini esminiais, todėl tokia teismo išvada nepagrįsta;teismas iš esmės tik atkartojo ieškovų argumentus ir vienpusiškai vadovavosi ieškovų įrodymais ir pozicija ir nesigilino į bylos esmę;teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą uždrausti naudoti ieškovo prekių ženklą, kadangi ieškovai neįrodė fakto, jog kainynas priklauso atsakovei ir kad šis kainynas buvo pateiktas potencialiems klientams. Be to, ieškovas neturi teisės uždrausti naudoti jam priklausantį prekių ženklą, kai jis naudojamas lyginamojoje reklamoje pagal PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kas šiuo atveju ir buvo daroma;teismas nepagrįstai dėl tariamai ieškovų teises pažeidžiančių atsakovės veiksmų, juos automatiškai kvalifikavo ir kaip atliktais siekiant nesąžiningai konkuruoti, kadangi nenustatinėjo, ar tokie veiksmai pasireiškė klaidinimu ar pasinaudojimu reputacija;teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo G. T. autorinių teisių pažeidimą, kadangi sutartis dėl intelektinės nuosavybės perleidimo neįrodo, jog šis ieškovas yra ginčo dizainų autorius, o kitų įrodymų nepateikta;ieškovai neįrodė, kad atsakovė tariamai nukopijavo ginčo dizainus nuo ieškovų, kadangi analogiški dizainai jau seniai gaminami rinkoje ir neišsiskiria iš kitų gamintojų gaminamų dekorų dėl paties gaminio funkcinės paskirties;teismas nevertino atsakovės 2015 m. gegužės 20 d. pažymos apie gautą pelną už ginčo dizaino prekių pardavimą, dėl ko nepagrįstai priteisė ieškovams nuostolius, kurie buvo atsakovės pajamos, o ne realus pelnas;teismas, nepagrįstai tenkino reikalavimą nutraukti ginčo dizaino gaminių, jų dalių importą, eksportą, kadangi ieškovai nepateikė įrodymų apie tokius atsakovės veiksmus.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai G. T. ir Orac N.V. prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:atsakovė, teigdama, kad teismas pažeidė tikimybių pusiausvyros principą, selektyviai cituoja teismo išvadas;teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovės ekspertų išvadomis, kadangi jos neatitinka šiuo klausimu formuojamos ETT praktikos;atsakovė, ginčidama kaip tinkamą įrodymą ieškovų pateiktą apklausą, nepateikia nei vieno argumento, kuo remiantis siūlo taikyti akivaizdžiai aukštesnį informuoto vartotojo standartą nei jį taikė pirmosios instancijos teismas;atsakovė nepagrįstai teigia, kad jos kainynas atitiko lyginamosios reklamos sąlygas, kadangi kataloge nelyginamos jokios reikšmingos, svarbios, patikrinamos ar būdingos šalių gaminamų prekių savybės, nežinoma, iš kokių šaltinių gauta informacija apie ieškovų gaminių kainas;prekių ženklo naudojimas aukščiau nurodytomis aplinkybėmis bei ginčo dizaino neteisėtas naudojimas įrodo atsakovės nesąžiningos konkurencijos veiksmus;atsakovės argumentai, jog ieškovai neįrodė autorių teisių pažeidimo yra nepagrįsti, kadangi autorystė yra preziumuojama ir šios aplinkybės įrodinėti nereikia;teismas pagrįstai priteisė 10 375,65 Eur nuostolių atlyginimo, kadangi atsakovė neįrodė grynosios naudos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma ir apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, todėl teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų ir yra saistomas apeliaciniame skunde suformuluoto pagrindo ir dalyko. Nagrinėjamoje byloje apeliacinio skundo ribas sudaro skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas tik ieškinyje suformuluotų reikalavimų. Apeliantė nors ir pateikia argumentus dėl ginčo dizaino neatitikimo registrabilumo reikalavimams, tačiau skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys tenkintas iš dalies ir šioje dalyje ieškinį atmesti, nesuformulavo atitinkamo apeliacinio skundo reikalavimo, t. y. neskundė sprendimo dalies, kuria netenkintas jos priešieškinys, todėl teismas nenagrinėja su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų.Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas priešieškinys, įsiteisėjo, spręstina, kad teisinis ginčas dėl ieškovų dizainų registrabilumo nepagrįstumo ir ankstesnio ginčo dizainų naudojimo, išspręstas..

Dėl išimtinių teisių į ginčo dizainą gynimo

Pagal Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo (toliau – DĮ) ir Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) nuostatas, tiek literatūros, mokslo ir meno kūrinių autorių, tiek ir įregistruoto dizaino savininkų teises Lietuvos Respublikoje gina įstatymai, kurie be autoriaus ir/ar dizaino savininko sutikimo draudžia kitiems asmenims atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas, siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti, kaupti ir naudoti bet kokius gaminius ar jų dalis, kurių dizainas informuotam vartotojui nesudaro bendro įspūdžio, kuris yra skirtingas nuo įregistruoto dizaino. Tačiau dizainas pripažįstamas nauju ir tokio dizaino naudojimas negalės būti laikomas įregistruoto dizaino savininko teisių pažeidimu, jeigu toks dizainas turės individualių savybių ir jeigu informuotam vartotojui sudarys bendrą dizaino įspūdį, kuris skirsis nuo įregistruotojo dizaino (DĮ 4, 5, 6, 36 straipsniai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304-2005).Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (EB) Nr.6/2002 dėl Bendrijos dizaino 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruotasis Bendrijos dizainas suteikia jo savininkui išimtinę teisę jį naudoti ir neleisti be jo leidimo jį naudoti trečiajai šaliai; naudojimu laikomas gaminio, kuriame tas dizainas pritaikytas arba panaudotas, gaminimas, siūlymas, pateikimas į rinką, importavimas, eksportavimas ar naudojimas arba tokio gaminio kaupimas šiems tikslams. Pagal Berno Konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“ 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, šios Konvencijos saugomų kūrinių autoriai naudojasi tomis teisėmis, kurias tų šalių atitinkami įstatymai jų piliečiams suteikia dabar ar suteiks ateityje, taip pat tomis teisėmis, kurias specialiai suteikia ši Konvencija. Pagal šios Konvencijos 9 straipsnį, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti atgaminti šiuos kūrinius bet kokia forma ar būdu. Pagal Konvencijos 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima, be kita ko, ir taikomosios dailės kūrinius. Byloje yra nustatyta, kad ieškovas G. T. yra dizainų Nr. 000257464-0002 (C339), 000257464-0003 (C351), 000257464-0004 (C352), 000257464-0005 (C353) ir 000257464-0006 (C354) kaip taikomosios dailės kūrinių, autorių teisių subjektas, o taip pat, kaip Europos Bendrijoje įregistruoto dizaino, savininkas, todėl turi visas šių kūrinių autorių bei įregistruotų dizainų savininko subjektines teises. Tuo tarpu ieškovas Orac N.V. (Belgijos įmonė) yra Europos Bendrijos dizaino Nr. 001978214-0002 ir Europos Bendrijos prekių ženklo ORAC DECOR (Nr. 008873663) savininkas. Teismas atmeta atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas Guy Tailieu yra dizainų autorius, nes nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų jų teises į nurodytus dizainus ir todėl ieškovai neįrodė, kad ieškovas Guy Tailieu yra tinkamas autorių teisių subjektas. Teismas pažymi, kad tiek pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką, autoriaus teisės į kūrinį yra preziumuojamos kūrinį sukūrusiam autoriui ir autoriaus teisės taikomos ir paskelbtiems, ir nepaskelbtiems kūriniams, bet išreikštiems kuria nors objektyvia forma, nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ir vertės, vardo nurodymo ar jo nenurodymo (Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 15 str., 1999 m. ATGTĮ 4 str. 1d., 6 str., 13 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2000, 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2004).Sprendžiant pagal aukščiau išvardintų tarptautinių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normas, reglamentuojančias autorių teisių ir registruoto dizaino savininkų teisių apsaugą, bei šios bylos aplinkybes, darytina išvada, kad šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti yra būtina nustatyti, ar apeliantės gaminiai vartotojui vizualiai sudaro bendrą įspūdį, kuris yra skirtingas nuo ieškovų gaminamų ir platinamų gaminių, ir informuotam vartotojui nesudaro pagrindo spręsti, kad tai yra ieškovų gaminių kopijos, ar priešingai – vartotojas, lygindamas minėtus ieškovų gaminius su apeliantės, turi pagrindą manyti, kad tai yra to paties gamintojo gaminiai, jų kopijos, t. y. bendras vartotojo suvokimo įspūdis nėra skirtingas.Nagrinėjamoje byloje ieškovai, prašydami ginti jų išimtines teises, be kitų įrodymų pateikė Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros doc. M. K. bei architektūros mokslų daktarės M. D. išvadas, taip pat gyventojų apklausą dėl ginčo dizainų kuriamo bendro įspūdžio.Teisėjų kolegija pažymi, kad šios išvados nelaikytinos ekspertizės išvadomis, kaip įrodinėjimo priemonėmis CPK 216 straipsnio prasme, kadangi ekspertizės, atliktos ne teismo nutarties pagrindu. Tačiau šias išvadas pirmosios instancijos turėjo pakankamą pagrindą vertinti kaip rašytinius įrodymus, kuriais gali būti nustatytos reikšmę bylai turinčios aplinkybės (CPK 177 str. 2 d.). Apeliantė teigia, kad byloje nėra prof. dr. M. D., kurios išvadomis teismas vadovavosi, kvalifikaciją pagrindžiančių įrodymų, tačiau vien ši aplinkybė šios įrodinėjimo priemonės, kaip rašytinio įrodymo, nepaneigia. Be to, ieškovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė tokius įrodymus. Apeliantė taip pat teigia, kad M. K. išvadoje neatsakyta į klausimą dėl ginčo dizaino naujumo ir individualių savybių, tačiau nagrinėjamu atveju tai neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčo dizaino naujumas ir registrabilumo nepagrįstumas, kaip nurodyta aukščiau, nėra ginčo, nagrinėjamo apeliacine tvarka, dalykas.Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovų pateikta apklausa, kadangi ji atlikta apklausus netinkamus respondentus, kurie negali būti laikomi informuotais vartotojais ginčo objektų atžvilgiu, lyginimui pateikti pavyzdžiai buvo pateikti vienoje kortelėje, taip pat netinkamai suformuluotas vienas atsakymo variantų į visus klausimus. Sutiktina, kad atliekant tokio pobūdžio apklausą, lyginamieji pavyzdžiai turėtų būti pateikiami ne vienas šalia kito, kadangi siekiama sužinoti bendrą įspūdį, kurį respondentui atmintyje palieka kiekvienas konkretus gaminys, o įprastai vartotojai, rinkdamiesi gaminį jų nelygina taip kaip pateikta apklausoje. Spręstina, kad toks lyginamųjų pavyzdžių pateikimas galėjo turėti įtakos respondentų nuomonei dėl ginčo dizaino tapatumo ar panašumo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nedaro šios apklausos visiškai niekine. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išsamiai išplėtotas įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimas, jog byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Taigi pateiktos išvados negalima vertinti atskirtai nuo kitų byloje esančių įrodymų – specialistų išvadų, ginčo dizainų pavyzdžių tiek atvaizduotų grafiškai, tiek pateiktų kaip daiktiniai įrodymai. Minėtose išvadose yra apibūdinti lyginamųjų dizainų grafinių elementų struktūra, jų išdėstymas, pagrindiniai meninės išraiškos bruožai. Pažymėtina, kad ieškovų pateiktose išvadose, dizaino ir architektūros srities specialistų vertinimu, ginčo dizainai iš esmės yra tapatūs arba klaidinančiai panašūs, taigi logiška, jog informuotam vartotojui, kuris nėra specialistas ar tos srities profesionalas, būtų praktiškai neįmanoma įžvelgti išvadose nurodytų skirtumų ir labiau tikėtina leistų manyti, jog tai yra to paties gamintojo gaminiai ar jų kopijos..Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pateikta apklausa, kaip minėta, atlikta netinkamai pateikus lyginamuosius pavyzdžius, tačiau atsižvelgiant į tai, kad visais palyginimų atvejais gerokai daugiau nei pusė (67-89 proc.) respondentų teigė esant lyginamų dizainų tapatumą ar didelį panašumą, į aukščiau išdėstytą, leidžia daryti išvadą, kad net pateikus lyginamuosius pavyzdžius atskiruose lapuose vieną po kito, o ne greta vienu metu, didelė tikimybė, kad taip pat atsakiusių respondentų būtų pakankamai didelė dalis, leidusi teismui kartu su kitais byloje esančiais ir aukščiau aptartais įrodymais spręsti, jog bendras vartotojo suvokimo įspūdis nėra skirtingas.

Dėl prekių ženklo neteisėto naudojimo ir konkurencinių veiksmų

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą uždrausti naudoti ieškovo prekių ženklą, kadangi ieškovai neįrodė fakto, jog kainynas priklauso atsakovei ir kad šis kainynas buvo pateiktas potencialiems klientams. Šiuos apeliantės teiginius paneigia byloje pateiktas susirašinėjimas tarp apeliantės ir kitų asmenų (dubliko priedas Nr. 2), iš kurių matyti, kad apeliantė teikė kainoraštį, kuriame pateikiamas šalių ginčo dizaino gaminių palyginimas.Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovas neturi teisės uždrausti naudoti jam priklausantį prekių ženklą, kai jis naudojamas lyginamojoje reklamoje pagal PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kas šiuo atveju ir buvo daroma.PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodoma, kad PŽĮ 38 straipsnio nuostatos nesuteikia ženklo savininkui teisės uždrausti kitiems asmenims savo ūkinėje ar komercinėje veikloje naudoti kaip žymenį, kaip šis naudojamas lyginamojoje reklamoje, jei tokia reklama yra leidžiama.Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad lyginamoji reklama yra tokia reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. To paties įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad lyginamoji reklama leidžiama, kai reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų šių prekių ar paslaugų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina.Sutiktina su ieškovų atsiliepime į skundą pateiktai argumentais, kad apeliantė neįrodė, jog kainyne aktualiu laikotarpiu buvo pateikiama aktuali informacija apie objektyvią ir realią naudą, kurią vartotojas galėtų gauti, t. y., nėra duomenų, jog kainyne nurodoma kaina atitiko ieškovų siūlomas kainas. Ši įrodinėjimo pareiga tenka apeliantei, kuri siekia pasinaudoti PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtimi. Taip pat sutiktina, kad nagrinėjamu atveju netaikoma išimtis naudoti prekių ženklą ir pagal PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punktą – kai ženklas naudojamas prekių ir (ar) teikiamų paslaugų rūšies, kiekio, kokybės, paskirties, vertės, geografinės kilmės, prekių pagaminimo ir (ar) paslaugų teikimo laiko nuorodas arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas. Apeliacinio teismo vertinimu, šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai nurodyti naudojimo atvejai neprieštarauja sąžiningos ūkinės ar komercinės veiklos praktikai.Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat sąžiningos konkurencijos laisve, kurią saugo ir gina įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 4 dalys). Būtina prielaida sąžiningai konkurencijai, kaip vienai iš pamatinių rinkos ekonomikos vertybių, apsaugoti yra nesąžiningos konkurencijos veiksmų įvardijimas ir uždraudimas įstatymu. Konkurencijos įstatymo (aktuali redakcija) 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytų teisės normų taikymo sąlygas, yra pasisakęs, kad, norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2008; 2011 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011). Pavyzdinis nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kurie per se pripažįstami neteisėtais sąžiningos verslo praktikos požiūriu, sąrašas įvardijamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 – 7 punktuose, tačiau nustatinėjant, ar ūkio subjektas kito ūkio subjekto atžvilgiu atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus minėtu sąrašu neapsiribojama. Kitaip tariant, nesąžiningos konkurencijos veiksmais gali būti pripažinti ir neįvardinti Konkurencijos 15 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju konkuruojančio subjekto veiksmų kvalifikavimas neteisėtais sąžiningos konkurencijos požiūriu priklauso nuo to, ar egzistuoja pagrindai, leidžiantys pripažinti juos prieštaraujančius įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ar geriems papročiams. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad šalys yra konkurentės. Kaip matyti iš byloje esančio kainyno, apeliantė nurodo sąrašą gaminių su kodais, kurių pagrindiniu tiekėju įvardina Orac Decor. Šalia šio lentelės stulpelio pateikia sąrašą gaminių kodų kaip Eurplast analogą. Apeliantė šalia gaminių ne tik pateikia palyginimui savo ir ieškovų gaminių kainas, kurios kaip nustatyta aukščiau, nežinoma, ar atitinka tikrąsias ieškovų gaminių kainas, bet ir nurodo kainų skirtumą valiuta bei procentais. Toks duomenų pateikimas akivaizdžiai vartotojui leidžia matyti, kad pirkdamas apeliantės gaminamą Orac Decor gaminio analogą sutaupys nemažą sumą. Tačiau kaip nustatyta aukščiau, apeliantė iš esmės kopijuoja ieškovų gaminių dizainą. Apeliantė tokiu lyginamuoju būdu pateikdama konkurento, kurį nurodo kaip pagrindinį tiekėją, taigi pasinaudoja jo veiklos plačiu mastu, pripažinimu, kas vartotojui leidžia daryti atitinkamas ieškovų gaminiams palankias išvadas, ir savo kainas, siekia sumažinti ieškovų galimybę konkuruoti. Šios aplinkybės, vertinant jas kartu, leidžia daryti išvadą, kad tokie apeliantės veiksmai prieštarauja sąžiningos ūkinės ar komercinės veiklos praktikai.

Dėl nuostolių dydžio

Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė esant visas civilinės atsakomybės sąlygas, jų vertinti kitaip nei tai darė teismas nėra pagrindo, todėl buvo pagrįstai sprendžiama dėl nuostolių ieškovams priteisimo.Visgi, sutiktina, kad teismas neįvertino atsakovės 2015 m. gegužės 20 d. pateiktą pažymą, kuri buvo sudaryta 2015 m. gegužės 11 d. apie gautą pelną už ginčo dizaino prekių pardavimą, ir nuostolius priteisė pagal ankstesnę 2014 m. gruodžio 29 d. pažymą apie gautas pajamas už ginčo dizaino gaminių pardavimą. Apeliantė teisingai nurodo, kad gautos pajamos neatspindi realaus pelno, todėl turi būti atimta savikaina ir PVM.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo skunde nurodytais argumentais sprendimo panaikinti, tačiau sprendimas keistinas dalyje, kuria priteisti nuostoliai ieškovams, juos mažinant iki atsakovo gauto pelno 6054,07 Eur, o likusi sprendimo dalis paliekama nepakeista. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė skundu prašė iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą dėl 4 materialinių reikalavimų. Skundas buvo tenkintas iš dalies tenkinant tik vieniją iš jų, todėl laikytina, kad buvo tenkinta 25 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, todėl atitinkamai iš ieškovų priteistina 25 proc. apeliantės sumokėto žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą – 58,25 Eur (233 Eur x 0,25). Apeliantė duomenų apie patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.Ieškovai prašo priteisti 4657,80 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Ieškovai teigia, kad buvo sprendžiamas sudėtingas klausimas, šių išlaidų susidarymui įtakos turėjo ir tai, kad atstovaujami užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, buvo reikalingi duomenų vertimai, papildomos laiko sąnaudos bendraujant su klientais, esančiais užsienyje.Teisėjų kolegija, vertindama priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, sutinka, kad buvo sprendžiamas sudėtingas ir kompleksinis ginčas, kad dėl ieškovų, kurių teisės buvo pažeistos, buvimo užsienyje atitinkamai reikėjo papildomų laiko ir lėšų sąnaudų. Visgi, priteisiant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgtina į tai, kad atsiliepime iš esmės pakartojami ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, ieškovai patys nurodo, kad įstatymas neįpareigoja pateikti specialistų, teikiančių išvadas, kvalifikaciją patvirtinančius įrodymus, tačiau juos visgi teikia, dėl ko patyrė dokumentų vertimo į lietuvių kalbą išlaidas. Įvertinus išdėstytus argumentus, tai, kad skundas tenkintas iš dalies, bei Teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose nurodytus užmokesčio advokatui ir advokato padėjėjui už teisinę pagalbą maksimalius dydžius, ieškovams priteistina 2500,00 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti, sumažinant iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Europlastas“ ieškovams G. T. ir Orac N. V. priteistiną nuostolių sumą ir šioje dalyje sprendimą išdėstant taip:

“4) priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Europlastas“ ieškovų G. T. ir Orac N. V. naudai 6054,07 Eur nuostolių atlyginimo už laikotarpį iki 2014-12-29,

5) priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Europlastas“ ieškovo Orac N. V. naudai 6 proc. dydžio metines palūkanos, o ieškovui G. T. naudai priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanos nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2014-09-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.”

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Europlastas“ ieškovams G. T. ir Orac N. V. 2500,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovų G. T. ir Orac N. V. atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Europlastas“ 58,25 Eur žyminio mokesčio.