- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-140/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03982-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- S. R.
- Ieškovas
- L. Š.
- Kategorijos
- 22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2696-823/2011 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui S. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl 142 000 Lt skolos, 10 712,20 Lt palūkanų už laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo ieškovei iš atsakovo. Ieškovės teigimu, ji reikalaujamą priteisti pinigų sumą paskolino atsakovui verslui vystyti. Atsakovo prievolė buvo įforminta 2007 m. gegužės 29 d. paprastuoju vekseliu, pagal kurį atsakovas įsipareigojo iki 200 m. spalio 1 d. sumokėti ieškovei 12 000 Lt ir 2007 m. gegužės 29 d. paprastuoju vekseliu, pagal kurį atsakovas įsipareigojo iki 2009 m. gegužės 29 d. sumokėti ieškovei 130 000 Lt. Tikėdamasi, kad atsakovas prisiimtus įsipareigojimus įvykdys geranoriškai, ieškovė nesiėmė veiksmų dėl vykdomojo įrašo pagal vekselius gavimo, tačiau atsakovas nurodytų sumų nesumokėjo. Vekseliai yra vertintini kaip tinkamas rašytinis įrodymas atsakovo prievolės besąlygiškai išmokėti ieškovei pinigus sulygtu laiku buvimui įrodyti. Vekselio turėtojas, praleidęs vekselio pateikimo apmokėti terminą, netenka teisės išieškoti iš skolininko skolą Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau toks termino praleidimas savaime nepadaro vekselio negaliojančiu ir netinkamu įrodymu ieškovės ir atsakovo prievolinių teisinių santykių egzistavimui patvirtinti. Atsakovo tvirtinimu, ieškovė praleido Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatytą jos turimų paprastųjų vekselių pateikimo apmokėti ir protestuoti terminą, kuris pasibaigė atitinkamai 2009 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. spalio 3 d. Dėl šios priežasties abu atsakovo ieškovei išrašyti vekseliai tapo paprastais skolos rašteliais, kuriais, kaip rašytiniais įrodymais, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Pinigai pagal vekselius jam skolinti nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui S. R. dėl skolos priteisimo ir atsižvelgęs į tai, kad vekselio, kaip rašytinio įrodymo, patvirtinančio paskolos gavimą ir vekselio davėjo pareigą atsiskaityti su vekselio turėtoju, aiškinimas teismų praktikoje lemia procesinį įrodinėjimo naštos paskirstymą esant pagal vekselį pareikštam reikalavimui, nes vekselio turėjimo faktas patvirtina vekselio davėjo pareigą atsiskaityti pagal vekselį, būtent vekselio davėjui tenka pareiga įrodyti tokios pareigos nebuvimą, priėjo prie išvados, kad ieškovei pareiškus reikalavimą dėl skolos pagal vekselius priteisimo, ieškovė nebeprivalo įrodyti pinigų perdavimo atsakovui fakto. Priešingai, atsakovas, siekiantis nuginčyti ieškovės reikalavimą, privalo įrodyti savo pareigos atsiskaityti su ieškove nebuvimą. Atsakovo įrodinėjama versija, susijusi su vekselio 12 000 Lt sumai išrašymo aplinkybėmis, nepaneigė atsakovo įsiskolinimo ieškovei fakto, atsakovo paaiškinimai šiuo klausimu nenuoseklūs, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė savo pareigos sumokėti ieškovei 12 000 Lt sumą, o atsakovo pozicija dėl vekselio 130 000 Lt sumai išrašymo iš esmės remiasi tik jo paties paaiškinimais. Teismo posėdyje apklausti atsakovo kviesti liudytojai arba apskritai nežinojo apie vekselio 130 000 Lt sumai egzistavimą, arba apie jo egzistavimą ir atsakovo nurodomą paskirtį žinojo iš paties atsakovo žodžių. Atsakovo paaiškinimus dėl paminėto vekselio išrašymo aplinkybių teismas vertino kritiškai. Atsakovas teismo posėdyje nesugebėjo paaiškinti, kodėl vekselis 130 000 Lt sumai buvo išrašytas garantuojant 88 000 Lt sumos sumokėjimą, apsiribodamas nuoroda, kad to reikalavo ieškovė, todėl nusprendė, kad atsakovas nepaneigė savo pareigos atsiskaityti su ieškove pagal nurodytą vekselį (CPK 178 str.). Taigi teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 142 000 Lt skolos, 10 712,20 Lt palūkanų, 4 372,17 Lt procesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 152 712,2 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1 014 Lt žyminio mokesčio ir 2 900 Lt advokato pagalbai apmokėti, o valstybės naudai – 3 040 Lt žyminio mokesčio ir 35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, padavė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo šį sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:
Ieškovė, iškreipdama faktines aplinkybes, ieškinio pagrindu laikė neva atsakovui realiai paskolos pagrindu perduotą ir jo neva negrąžintą 142 000 Lt sumą, šias aplinkybes įrodinėdama tik vyro ir dukters parodymais. Ieškovė praleido ĮPVĮ nustatytą jos turimų paprastųjų vekselių pateikimo apmokėti ir protestuoti terminą, kuris atitinkamai pasibaigė 2009 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. spalio 3 d. Taigi abu atsakovo ieškovei išrašyti vekseliai tapo paprastais skolos rašteliais, kuriais, kaip rašytiniais įrodymais, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Teismas teisingai nurodė, kad turi būti vertinamas skolą patvirtinančio dokumento turinys, o būtent, ar egzistavo pinigų perdavimo paskolos pagrindu faktas, ar atsakovas įsipareigojo sumokėti/grąžinti neva gautą sumą. Ieškovė neperleido absoliučiai jokių pinigų atsakovui, nes abu vekseliai buvo išduoti siekiant užtikrinti pinigų už parduodamus statinius perdavimą. Tarp atsakovo ir ieškovės nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tarp proceso šalių paskolos teisiniai santykiai neegzistavo, vekseliai buvo siejami tik su tinkamu atsiskaitymu pagal sutartį, kuris ir buvo įvykdytas. Atsakovas įrodė, kad tarp proceso šalių nebuvo paskolos teisinių santykių. Esant didelėms abejonėms dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, negali būti taikomi formalūs įrodinėjimo naštos paskirstymo metodai, ir kai egzistuoja akivaizdžiai prieštaringi šalių paaiškinimai, teismas turi visą faktinę situaciją įvertinti iš esmės. Teisingumas turi būti teisingas, o ne formalus.
Šalies argumentai
Ieškovė su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą pagrindė šiais motyvais:
Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo taisyklų, todėl nėra CPK 329 str. ir 330 str. nustatytų pagrindų sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį atmesti. (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Teismas nepažeidė ir CPK 329 str. 2 d. 4 p., nes sprendimas yra su tinkamais motyvais.Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Teismas pagrįstai sprendė, kad net ir pripažinus vekselį skolos rašteliu, paskirstant įrodinėjimo naštą, pareiga paneigti įstatyminę prezumpciją tenka ne ieškovei – vekselių turėtojai, o atsakovui – vekselio davėjui. Teismas, darydamas išvadą apie tai, kad atsakovas nepaneigė savo pareigos atsiskaityti su ieškove pagal jo išrašytus vekselius, visapusiškai ir objektyviai pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus, nurodė konkrečius ir aiškius motyvus, kuriais atmetė atsakovo paaiškinimus dėl paskolos teisinių santykių tarp jo ir ieškovės nebuvimo. Teismas priėmė sprendimą ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, juos vertino, atsižvelgdamas į įrodymų tarpusavio ryšį, į tai, ar įrodymai vienas kitą patvirtiną, ar yra prieštaringi, vertino šalių paaiškinimus atsižvelgiant į jų pozicijos logiškumą ir nuoseklumą. Vien tai, kad apeliantas byloje esančius įrodymus vertina tik jam pačiam palankiai, nėra pagrindas pripažinti, jog teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Apelianto teiginiai dėl ieškovės piktnaudžiavimo teise, dėl faktinių paskolos santykių nebuvimo, dėl vekselių 142 000 Lt sumai išrašymo kaip statinių pirkimo-pardavimo sutarties garantijos, yra neatitinkantys bylos medžiagos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad atsakovas S. R. 2007 m. gegužės 29 d. paprastuoju vekseliu įsipareigojo iki 2007 m. spalio 1 d. sumokėti ieškovei L. Š. 12 000 Lt ir tos pačios dienos kitu paprastuoju vekseliu iki 2009 m. gegužės 29 d. sumokėti ieškovei 130 000 Lt. Atsakovas vekseliuose nustatytais terminais juose nurodytų pinigų sumų ieškovei nesumokėjo. Ieškovė, praleidusi vekselių pateikimo apmokėti terminą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, laiko šiuos vekselius skolos rašteliais ir reikalauja, kad atsakovas įvykdytų prievolę – išieškoti iš jo vekseliuose nurodytas sumas, palūkanas už laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovės reikalavimai visiškai patenkinti, nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir joje esančius įrodymus, jis iš ieškovės jokių pinigų negavo, vekselius buvo išdavęs siekdamas užtikrinti, kad UAB ,,Metavista“, nupirkusi iš ieškovės, jos vyro N. Š., I. M. ir V. M. transporto paskirties pastatą – fiziškai pažeistą dispečerinę, turinčią 79,50 kv. m bendro ploto ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), įkeitusi šiuos pastatus AB DnB NORD bankui, iš gautos paskolos apmokės pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą kainą. Atsakovė, gavusi apmokėjimą už parduotą turtą, jo išduotų vekselių nesunaikino ir nepagrįstai reikalauja sumokėti vekseliuose nurodyt sumas, kaip skolą pagal skolos raštelius.
Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais, bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas vekselius-skolos raštelius ieškovei išdavė pasiskolinęs iš jos 142 000 Lt sumą verslui vykdyti. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias teisės taikymo ar įrodymų vertinimo klaidas padarė teismas priimdamas sprendimą patenkinti ieškovės reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir ieškinys, kurios buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010, 3K-3-52/2011 ir kt.). Vadovaudamasi šiais išaiškinimais, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino šalių ginčo išsprendimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovei. Ieškovė prašo priteisti jai 1 500 Lt už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį bei sudėtingumą, taip pat vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 ir 8.11 punktais, sprendžia, kad ieškovės minėtas prašymas tenkintinas iš dalies ir jai iš atsakovo priteistina 1 200 Lt (1,5x800) už advokato teisinę pagalbą.
Atsakovas, kreipdamasis su apeliaciniu skundu į teismą, sumokėjo 700 Lt žyminį mokestį, o kita dalis žyminio mokesčio, t. y. 3 354 Lt, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartimi buvo atidėta iki apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) priėmimo.
Apeliacinės instancijos teismui nepatenkinus atsakovo apeliacinio skundo, remiantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš jo valstybės naudai priteistina 3 354 Lt žyminio mokesčio.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo S. R. ieškovės L. Š. naudai 1 200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovo S. R. valstybės naudai 3 354 Lt (tris tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio.