Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-12-12 · Civilinė byla Nr. 2-2693/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-12
Bylos Nr.
2-2693/2013
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00456-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Audronė Jarackaitė
Atsakovas
G. V., L. V.
Ieškovas
Gintaro Vidžiūno vaistinė
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2693/2013Proceso Nr. 2-59-3-00456-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Audronė Jarackaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų G. V. ir L. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutarties, kuria areštuotas atsakovams priklausantis turtas, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-891-425/2013 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „G. V. vaistinė“ ieškinį nurodytiems atsakovams dėl neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko ir jo sutuoktinės atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi IĮ „G. V. vaistinė“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Administratoriai LT“, kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jo naudai iš atsakovų G. V. ir L. V. subsidiariai 2 849 686,36 Lt. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises (1 – 3 b. l.).

Nurodė, kad ieškovo pareikšto atsakovams reikalavimo dėl skolos priteisimo suma, atsižvelgiant į tai, jog atsakovai yra fiziniai asmenys, laikytina didele, o pagal teismų praktiką, ši aplinkybė suponuoja tai, kad galimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomu, todėl, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimus, yra pagrindas taikyti atsakovams priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 21 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo 2 849 686,36 Lt vertės G. V. ir L. V. asmeninės ir/ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį neįkeistą nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, turtines teises, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, o turto neradus ar radus nepakankamai, areštavo jiems priklausančias pinigines lėšas bankų įstaigose ar pas trečiuosius asmenis; leido G. V. ir L. V. kas mėnesį panaudoti pragyvenimo reikmėms po 1 000,00 Lt.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, netikrina ieškinio pagrįstumo, laikinąsias apsaugos priemones taiko, vadovaudamasis ieškovo prašyme nurodytomis aplinkybėmis, o nagrinėjamos bylos atveju ieškovo prašoma priteisti iš atsakovų - fizinių asmenų, suma yra labai didelė, todėl pagrįstas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui (CPK 144 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, panaikinant jas atsakovės L. V. atžvilgiu bei leidžiant atsakovui G. V. kas mėnesį pragyvenimo reikmėms panaudoti po 6 000 Lt, paliekant nepakeistą kitą skundžiamos nutarties dalį; palikus laikinąsias apsaugos priemones galioti abiejų atsakovų atžvilgiu, leisti disponuoti atsakovui G. V. 6 000 Lt suma, o atsakovei L. V. – 2 000 Lt suma kas mėnesį (41 – 45 b. l.). Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad:

Teismas be pagrindo pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovės L. V. (kuri negali būti subsidiariai atsakinga už ieškovo kreditorių reikalavimus), turtui. Individuali įmonė „G. V. vaistinė“ buvo atsakovo G. V. asmeninis verslas, o atsakovė L. V. nei ieškovo steigimo metu, nei jo veiklos vykdymo metu neturėjo aukštojo ir specialiojo vidurinio farmacinio išsilavinimo, todėl negalėjo ir negali būti laikoma ieškovo steigėja ir savininke kartu su atsakovu G. V.; juolab kad preziumuojant sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje lygybę, atsakovas G. V. tokiu atveju nebūtų turėjęs daugiau nei ½ dalį vaistinės. Teismas nustatė per mažą atsakovų būtiniems poreikiams patenkinti reikalingą sumą, nes tokiu būdu ženkliai apribojamos ir pažeidžiamos G. V., kaip Utenos rajono savivaldybės tarybos nario, teisės ir pareigos; leidus atsakovui disponuoti tik 1 000 Lt suma per mėnesį, jis neturės galimybės vykdyti savo kaip savivaldybės tarybos nario pareigų, kadangi tarybos nariui su jo veikla susijusioms kanceliarijos ir kitoms išlaidoms apmokėti kas mėnesį skiriama iki 1 MMA dydžio išmoka, kuri mokama, buhalterijos apskaitos skyriui pateikus turėtas per praėjusį mėnesį išlaidas patvirtinančius dokumentus, o lėšos pervedamos į tarybos nario nurodytą asmeninę sąskaitą pagal pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus iki to mėnesio 15 dienos. Be to, atsakovai išlaiko dukterį G. V., kuri nedirba, šiuo metu studijuoja farmaciją Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir už studijų semestrą moka 6 124,50 Lt sumą, ir atsakovai skiria jai kas mėnesį 800 Lt sumą, reikalingą būsto nuomai, maistui ir kitoms reikmėms; atsakovai periodiškai patiria teisinių paslaugų išlaidų tik dėl ieškovo jiems inicijuotų civilinių bylų, todėl atsakovams turi būti palikta galimybė atsiskaityti už teisines paslaugas, nes kitaip jiems būtų užkirsta teisė į teisminę gynybą. Atsakovai dėl sudėtingos finansinės padėties iš AB SEB banko paėmė kreditą, todėl kas mėnesį turi mokėti po 212 Lt sumą bankui, jų būtinos išlaidos per mėnesį sudaro apie 7 800 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas BIĮ „G. V. vaistinė“, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apygardos teismo nutartį (106 – 109 b. l.). Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai pritaikytos ir L. V. atžvilgiu; kad kartu su ieškiniu pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovo ir jo savininko atsakovo G. V. turto nepakaks atsiskaityti su ieškovo kreditoriais, jog atsakovė L. V. nuo pat ieškovo įsteigimo dirbo įmonėje, įkeitė ir jai nuosavybės teise priklausantį turtą, siekdama užtikrinti ieškovo kreditorių reikalavimus hipotekos lakštais. Ieškovo teigimu, atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad abu atsakovai yra bedarbiai ir negauna jokių pajamų, kad atsakovų gaunamas darbo užmokestis yra vienintelis jų pragyvenimo šaltinis; iš viešai prieinamų atsakovų turto deklaracijų matyti, kad jų finansinė padėtis nėra sunki. Pažymėjo, kad atsakovų duktė yra pilnametė, o įstatymas numato tėvų pareigą visiškai materialiai išlaikyti tik nepilnamečius vaikus; atsakovai nepateikė įrodymų, kad advokato paslaugoms kas mėnesį jiem reikės 2074 Lt sumos, be to, šios išlaidos neatitinka elementariausių ir būtiniausių poreikių kriterijaus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas, byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 str. 2 d.).

Teismų praktikos išaiškinimu, teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesprendžia klausimo dėl įrodymų pakankamumo ar ieškinio pagrįstumo, kurį teismas konstatuoja išnagrinėjęs bylą iš esmės, ištyręs ir įvertinęs įrodymus; šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas turi tik įsitikinti, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, teismui pakanka įsitikinti tuo, jog ieškovas pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų, kuriems pasitvirtinus, ieškinys galėtų būti patenkintas; teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tik tada, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagrįstas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-487/2012).

Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas, kuriam yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe; dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.); tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį bankrutavusios individualios įmonės savininkui G. V. bei jo sutuoktinei L. V. dėl atsakomybės pagal nurodyto juridinio asmens prievoles (1 – 3 b. l.). Nors apeliantai atskirajame skunde ir nurodo, kad bankrutavusi individuali įmonė „G. V. vaistinė“ įsteigta tik G. V. lėšomis ir buvo asmeninis jo verslas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų ir nepaneigė teisėtumo teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovės L. V. atžvilgiu. Juridinio asmenų registro duomenimis, individuali įmonė „G. V. vaistinė“ įsteigta 1993 m. birželio mėn., o įsiteisėjusioje 2009 m. gruodžio 17 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ „G. V. vaistinė“ nurodyta, kad ši įmonė įsteigta G. V. ir L. V. santuokos metu, kad L. V. – įmonės bendrasavininkė. Be to, apeliantai ir apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog bankrutavusi individuali įmonė buvo tik G. V. asmeninis verslas, jog atsakovei L. V. pareikštas ieškinys pagal šios įmonės prievoles, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi apygardos teismas turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones abiejų atsakovų atžvilgiu, ir nėra pagrindo panaikinti atsakovės L. V. turto arešto (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).

Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pakeisti apygardos teismo nutartį ir dėl atsakovų atskirojo skundo argumentų, susijusių su jų prašymu padidinti teismo nustatytą sumą jų pragyvenimo išlaidoms (iki 6000 Lt atsakovui G. V. ir iki 2000 Lt atsakovei L. V.), tarp jų dėl apeliantų nurodomų aplinkybių, kad jie skiria savo pilnametei dukteriai G. V. (gimusiai 1990 m.) 800 Lt dydžio išlaikymą bei turi kitų būtinų apie 6000 Lt dydžio išlaidų, susijusių su teisinėmis paslaugomis, paimtų kreditų įmokomis, būsto išlaikymu.

CPK 689 straipsnio 1 dalis nustato, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), kuri šiuo metu yra 1000 Lt (2012 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės, kai pirmiausia areštuojami nekilnojamieji daiktai, o tik vėliau kilnojamieji daiktai, lėšos ir turtinės teisės, yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-573/2008; 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1795/2013). Be to, areštavus visas fizinio asmens turimas ir gaunamas piniginės lėšos, nepalikimas jo pragyvenimui reikalingų lėšų neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų ir nepagrįstai suvaržytų teises asmens, kurio turtas yra areštuojamas; pragyvenimo reikmėms skiriama 1 000 Lt suma laikytina pakankama ir atitinkanti teisingumo ir protingumo principus, atsižvelgiant į tai, jog CPK 668 straipsnio 1 dalis, nustatanti fizinių asmenų turtą, į kurį negali būti nukreipiamas išieškojimas, numato, jog išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos, kuri šiuo metu, vadovaujantis Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ sudaro 1 000 Lt (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1282/2013).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismo nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovų turto arešto taikymo bei lėšų, reikalingų jų būtinoms gyvenimo reikmėms, skyrimo tvarka nepažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principų bei atitinka teismų praktiką.

Pažymėtina, kad apygardos teismo nustatyta pinigų suma (po 1000 Lt kiekvienam atsakovui), kurią leista panaudoti kas mėnesį būtinoms gyvenimo reikmėms, atitinka teisės aktų nustatytą pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (1000 Lt) dydžio (CPK 681 str. 1 d.).

Nesudaro pagrindo pakeisti teismo nutartį ir apeliantų nurodomos aplinkybės, kad jie skiria savo pilnametei dukteriai G. V. (gimusiai 1990 m.) 800 Lt dydžio išlaikymą bei turi kitų būtinų išlaidų (apie 6000 Lt), susijusių su teisinėmis paslaugomis, paimtų kreditų įmokomis, būsto išlaikymu.

Nagrinėjamu atveju apeliantų nurodyta pilnametės dukters išlaikymo suma negali būti laikoma būtiniausiems atsakovų poreikiams reikalinga suma. Juolab kad pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o CK 3.160 straipsnio 1 dalis nustato, jog tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniam; be to, byloje pateikti įrodymai apie tai, jog G. V. turi nekilnojamojo turto (25 b. l.).

Be to, kitos atsakovų nurodomos būtiniausių poreikių išlaidos (teisinių paslaugų išlaidos, paimtų kreditų įmokos, būsto išlaikymo išlaidos) nepatenka į CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodytų būtiniausių poreikių išlaidas, todėl taip pat nesudaro pagrindo tenkinti atskirojo skundo. Tai, kad atsakovas G. V. yra Utenos rajono savivaldybės tarybos narys ir kad šios Tarybos veiklos reglamento 156 punkte nustatyta, jog tarybos nariui kas mėnesį skiriama iki 1 MMA dydžio išmoka kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms apmokėti, taip pat nesudaro pagrindo pakeisti apygardos teismo nutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai dėl pritaikytų turto disponavimo apribojimų atsakovas, jo manymu, negali įvykdyti Utenos rajono savivaldybės tarybos nario pareigų, jis gali prašyti teismo pakeisti tuos apribojimus, tarp jų - panaikinti areštą dėl konkrečios pinigų sumos, reikalingos apmokėti konkrečias būtinas išlaidas (CPK 148, 149 str.).

Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį.

Teisėja Audronė Jarackaitė