Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-07-09 · Civilinė byla Nr. 2A-2333-392/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-09
Bylos Nr.
2A-2333-392/2013
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-00633-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius (pran.), Danutė Kutrienė, Vilija Mikuckienė
Atsakovas
E. V.
Ieškovas
K. Č.
Trečiasis asmuo
Danske Bank A
Išvadą teikia
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2333-392/2013(Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00633-2012-5)Procesinio sprendimo kategorija: 30.3.; 30.9.1.; 32.2.; 71.; 121.14.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. liepos 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4279-845/2013 pagal ieškovo K. Č. ieškinį atsakovei E. V. dėl iškeldinimo ir skolos priteisimo bei pagal atsakovės E. V. priešieškinį ieškovui K. Č. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalių bei uzufrukto nustatymo; trečiasis asmuo: Danske Bank A/S Lietuvos filialas, veikiantis Danske Bank A/S vardu; institucija teikianti išvadą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas K. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo ir skolos priteisimo, kuriuo prašė: 1) nustatyti dukters U. Č. gyvenamąją vietą su motina E. V.; 2) iškeldinti atsakovę iš jam priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kartu su dukra U. Č. ir sūnumi Š. V.; 3) priteisti iš atsakovės 4 699,29 Lt įsiskolinimą už komunalinius mokesčius; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su E. V. susipažino 2003 metų pabaigoje, o nuo 2004 metų pradėjo gyventi kartu ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Bute kartu su atsakove apsigyveno ir jos sūnus Š. V., gim. 1999 m., o 2005-06-09 ieškovui ir atsakovei, kurie nėra susituokę, gimė dukra U. Č. Santykiai su atsakove yra pašliję, todėl šalims būtina gyventi atskirai. Pažymėjo, kad atsakovė nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame galėtų gyventi. Atsakovė prie komunalinių mokesčių mokėjimo visiškai neprisideda, nors ji ir jos sūnus gyvena ieškovo bute ir naudojasi komunalinėmis paslaugomis. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. už komunalines paslaugas sumokėjo 3 769,1 Lt, 2010 m. – 2 074,73 Lt, o 2011 m. - 1 675,08 Lt. Bute gyvena 4 asmenys, todėl išlaidos už komunalines paslaugas dalintinos į 4 dalis. Atsakovė privalo grąžinti ieškovui per 3 metus sumokėtų komunalinių mokesčių jai, jos sūnui tenkančias komunalinių mokesčių dalis bei pusę komunalinių mokesčių dalies, tenkančios šalių dukrai, t. y. 4 699,29 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovė E. V. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškovu susipažino ne 2003 metais, o 2002 metų pradžioje ir neilgai trukus apsigyveno kartu atsakovei priklausančiame bendrabučio kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovas labai norėjo sukurti šeimą ir susilaukti vaiko, buvo nuspręsta ieškoti didesnės gyvenamosios patalpos. Šalys pakankamai lėšų naujam butui įsigyti neturėjo, todėl 2003 metų pradžioje ieškovas savo vardu iš banko paėmė 38 000 Lt dydžio kreditą būstui pirkti, už kurį ir buvo nupirktas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš banko gautas kreditas sudarė tik dalį sumos, kurią reikėjo sumokėti. Trūkstama beveik 20 000 Lt suma buvo sumokėta bendrai iš atsakovės ir ieškovo lėšų. Aplinkybę, jog ieškovas su atsakove savo santykius deklaravo kaip šeimos, patvirtina Sodroje užvesta šeimos kortelė. Atsakovė už gaunamą pašalpą bei motinos jai siųstus pinigus bute įstatė langus, duris, darė kosmetinį remontą. Už atsakovės motinos siųstus pinigus taip pat buvo tenkinami ne tik šeimos, bet išimtinai ir ieškovo poreikiai – buvo nupirkti keli automobiliai. Atsakovė iš savo lėšų pirko maistą, drabužius, užtikrino tinkamas buities sąlygas, išlaidų į keturias dalis neskirstydama. Kadangi ginčo butas už asmenines atsakovės lėšas buvo pagerintas ir iki šiol yra prižiūrimas, tai ji ne tik turi teisę gyventi ginčo bute, bet ir turi nuosavybės teisę į jo dalį. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovas kreipėsi į teismą dėl jos iškeldinimo ir skolos priteisimo todėl, kad ji kreipėsi į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo. Iš ieškovo teismas priteisė 400 Lt dydžio išlaikymą ir dukters gyvenamąją vietą nustatė su atsakove. Atsakovės manymu, nagrinėjamos bylos ieškinys yra priemonė terorizuoti atsakovę ir jos vaikus, prisidengiant teisinėmis priemonėmis. E. V. nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendrabutyje. Tame rajone yra daug asocialių asmenų, todėl tokia aplinka augti šalių nepilnametei dukrai nėra tinkama. Tai ir buvo priežastis šalims išsikelti gyventi į butą, įsigytą už ieškovo iš banko paimtą kreditą. Siekiant užtikrinti vaiko teises, atsakovė su nepilnamečiais vaikais negali būti iškeldinta iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris pagal Gyventojų registro duomenis yra šalių dukters U. Č. gyvenamoji vieta. Teismui nustačius nepilnametės gyvenamąją vietą su motina, nei atsakovė, nei jos vaikai negali būti iškeldinti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto. Atsakovės teigimu, ieškovo reikalavimas dėl 4 699,29 Lt skolos priteisimo yra nepagrįstas, nes, šalims gyvenant kartu, buitis buvo vedama ir mokesčiai mokami iš bendrų lėšų. Ieškovas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė viena prižiūri ir tvarko butą, iš savo ir vaikų pragyvenimui skirtų lėšų perka būtinas buitines chemijos priemones, skirtas butui tvarkyti ir kt. Taigi ieškovas turi atlyginti nuostolius, kuriuos atsakovė patyrė, rūpindamasi jam priklausančiu butu. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių reikalaujamą sumą. Kadangi ieškovas deklaravęs tik savo vieno pajamas ir nurodęs, jog bute gyvena vienas, jam už šildymą ir karštą vandenį suteikiama kompensacija. Net šalčiausiais žiemos mėnesiais ieškovas už visas komunalines paslaugas nėra sumokėjęs daugiau kaip 200 Lt per mėnesį, todėl 4 699,29 Lt dydžio suma yra nepagrįsta.

Šalies argumentai

Atsakovė E. V. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo butą, esantį (duomenys neskelbtini), prašė pripažinti bendrąja daline jos ir ieškovo nuosavybe, padalinant šalims po ½ buto dalį. Tuo atveju, jeigu teismas nenustatytų pagrindų dėl nuosavybės pripažinimo bendrąja daline, prašė nustatyti uzufruktą iki U. Č. pilnametystės, suteikiant teisę atsakovei, jos sūnui ir šalių dukrai gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2002 m. atsakovė ir ieškovas pradėjo gyventi kartu, vesti bendrą ūkį ir siekė sukurti šeimą. Šalys iš pradžių apsigyveno atsakovei priklausančiame bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau, pradėjus galvoti apie bendrus vaikus, buvo priimtas sprendimas ieškoti naujo būsto, kuris atitiktų nepilnamečių vaikų interesus. Kadangi būstui įsigyti šalys neturėjo pakankamai piniginių lėšų, buvo nuspręsta kreiptis į banką dėl kredito suteikimo. Pažymėjo, jog ieškovas sąmoningai nenurodė bankui šeimos sudėties, kadangi bankas galimybę suteikti kreditą būtų vertinęs atsižvelgdamas į kiekvienam asmeniui skiriamas pajamas, o tuo pačiu ir gaunamas pajamas dalindamas ne vienam asmeniui, o trims. Dėl nurodytų aplinkybių galimybė gauti kreditą būtų sumažėjusi. Tokiu būdu ieškovas kreditą paėmė bei butą nupirko savo vardu. Bankas suteikė 38 000 Lt dydžio kreditas, o likusi 20 000 Lt suma už butą buvo sumokėta iš bendrų šalių lėšų. Piniginės lėšos buvo paimtos iš atsakovės santaupų. Šalims apsigyvenus naujame bute, 2005-06-09 gimė dukra U. Pasak atsakovės, gimus vaikui, bute iš bendrų lėšų buvo atliktas remontas, kurį atliko pats ieškovas. Atsakovė tuo metu buvo motinystės atostogose, todėl taip pat gaudavo lėšų, kurios išimtinai buvo skiriamos šeimos poreikiams tenkinti - iš jos gaunamų lėšų buvo mokamas kreditas bankui, išlaikoma šeima, taip pat ir ieškovas. Be to, už atsakovės pinigines lėšas ieškovas įsigijo du automobilius. Atsakovė priešieškinį taip pat grindė aplinkybe, jog ji prisidėjo prie buities gerinimo ir remonto: už jos lėšas buvo įstatytos durys, langai, nupirkta buitinė technika ir kiti šeimos gerovei būtini daiktai. Pasak atsakovės, šalys neformaliai buvo susitarusios, jog ieškovas didžiąją dalį savo pajamų skiria bendram buto tvarkymui, o atsakovė rūpinasi šeimos išlaikymu: maistu, drabužiais, komunaliniais mokesčiais, tokiu būdu padengdama dalį ieškovo pareigų išlaikyti savo nepilnametį vaiką bei prisidėdama prie buto pagerinimo. Šalių dukra dėl įgimtos silpnos sveikatos dažnai serga. Jai buvo būtinos reabilitacijos Druskininkuose, Palangoje, kur pastaroji vykdavo kartu su atsakove už jos lėšas. Tai, kad atsakovė su ieškovu bei nepilnamečiais vaikais save laikė šeima, patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, jog ieškovas, atsakovė, jų dukra U. ir atsakovės sūnus Š. sudaro vieną kartu gyvenančią šeimą. Atkreipė dėmesį į tai, jog nuo 2003 m., kai šalys pradėjo gyventi kartu, ieškovas savo gyvenamąją vietą deklaravo atsakovei priklausančio buto adresu, tokiu būdu netiesiogiai patvirtindamas, jog save ir atsakovę laiko šeima. Atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta liko adresu (duomenys neskelbtini), todėl, kad ieškovas gautų kompensacijas už komunalines paslaugas, tačiau nuo 2003 m. ji gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jį tvarkė bei skyrė tam lėšų kaip jo bendrasavininkė. Ieškovas niekada neneigė, jog atsakovė prisidėjo prie buto pirkimo, remonto bei išlaikymo, ir neginčijo jos teisės į nuosavybės dalį, tačiau situacija pasikeitė, kai jis susipažino su kita moterimi. Nuo to laiko šalių santykiai pašlijo. Tuo atveju, jei teismas atsisakytų tenkinti reikalavimą dėl buto pripažinimo bendrąja daline šalių nuosavybe, atsakovė prašė nustatyti šiam butui uzufruktą, paliekant atsakovei teisę jame gyventi su nepilnamečiais vaikais iki U. Č. pilnametystės ir įpareigojant ieškovą išsikelti. Nurodė, jog, iškeldinus nepilnametę U. Č. iš nuo pat gimimo vienintelių jos namų, kurių adresu Gyventojų registro duomenimis yra užregistruota ir jos gyvenamoji vieta, būtų pažeisti jos interesai. Gyvenimo sąlygos atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), yra visiškai netinkamos augti vaikams. Rajone, kuriame yra atsakovės butas, yra daug asocialių asmenų, didžioji dalis kaimynų yra priklausomi nuo alkoholio bei narkotikų, agresyvūs. Be to, tokia aplinka ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl šalys išsikėlė iš atsakovės buto. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas, gyvendamas tame pačiame bute, nuolat kelia įtampą bei stresą šalių ir taip silpnos sveikatos nepilnametei dukrai, kadangi jis atsakovei grasina, ją gąsdina, terorizuoja, reikalaudamas su vaikais išsikelti iš namų, naudoja ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Ieškovas, nuolat vartodamas alkoholį, rodo blogą pavyzdį savo elgesiu.

Atsiliepimas

Ieškovas K. Č. atsiliepimu su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog su atsakove nėra susituokę. Kurį laiką gyveno atsakovei priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šeimos kurti neketino, todėl santuokos nesudarė. Gyvendamos kartu, šalys pradėjo dažnai konfliktuoti, todėl ieškovas nutarė įsigyti nuosavą būstą. Nurodė, kad atsakovė klaidina teismą, teigdama, jog šalys bendro kredito neėmė todėl, kad būtų nepakakę visų gaunamų pajamų kreditui gauti. Ieškovas 38 000 Lt dydžio kreditą iš banko paėmė tam, kad asmeninėn nuosavybėn įsigytų butą. Jis buvo nupirktas už 44 000 Lt, o ne už 58 000 Lt, kaip nurodė atsakovė. 6 000 Lt trūkstamą sumą ieškovas sumokėjo iš savo asmeninių santaupų. Pažymėjo, kad, nors yra pensininkas, tačiau papildomai uždarbiauja remontuodamas butus, todėl jam nuosavybės teise priklausantį butą išlaikė ir išlaiko tik jis. Taip pat kreditas bankui yra grąžinamas tik iš ieškovo lėšų. Remonto darbus savo bute ieškovas atliko pats, minimaliomis finansinėmis išlaidomis, kurias dengė iš savo pensijos ir gaunamų lėšų už butų remontus. Atsakovė prie buto išlaikymo ar jo pagerinimo niekada neprisidėjo. Ji jau beveik 8 metus niekur nedirba, o gaunamus pinigus vaikui išlaikyti ir iš motinos gautus kelis šimtus litų išleido bei leidžia išimtinai savo reikmėms. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovei priklausantis butas turi visus reikalingus buitinius įrenginius, reikalingus gyventi jame. Atsakovei priklausančiame bute yra karštas, šaltas vanduo, elektra, visi sanitariniai mazgai. Šiame bute gyvenant, nereikia naudotis jokiomis bendro naudojimo patalpomis. Atsakovės argumentas, jog jai priklausantis butas yra pavojingoje vaikų gyvenimui aplinkoje, ieškovo teigimu, yra abstraktus. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad tokia problema objektyviai egzistuoja, todėl šis atsakovės argumentas atmestinas.

Trečiasis asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas, veikiantis Danske Bank A/S vardu, atsiliepimu į atsakovės priešieškinį prašė bylą išspręsti savo nuožiūra. Pažymėjo, kad Bankas neprieštarautų, jog ginčo butas po ½ atitektų ieškovui K. Č. ir atsakovei E. V., jeigu būtų įvykdytos visos šios sąlygos: 1) atsakovė E. V. įstotų į prievolę pagal Kredito sutartį; 2) būtų gautas UAB „Būsto paskolų draudimas“ sutikimas dėl buto priteisimo po ½ ieškovui K. Č. ir atsakovei E. V. bei dėl pastarosios įstojimo į prievolę pagal Kredito sutartį, atsižvelgiant į tai, kad pagal šią sutartį suteiktas kreditas yra apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“, ir Banko teismui teikiama pozicija turi būti suderinta su šia bendrove; 3) per 15 kalendorinių dienų nuo ginčo nekilnojamojo turto savininko pasikeitimo įregistravimo VĮ „Registrų centras“ dienos notarų biure būtų sudaryti ir hipotekos registre įregistruoti hipotekos lakšto, kuriuo Bankui įkeistas ginčo nekilnojamasis turtas, pakeitimai, atsižvelgiant į Bankui įkeisto turto savininko pasikeitimą. Trečiasis asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas, veikiantis Danske Bank A/S vardu, nesutiko su tuo, kad iki U. Č. pilnametystės ginčo butui būtų nustatytas uzufruktas, suteikiant teisę šiame bute gyventi atsakovei, U. Č. ir Š. V., nes tai Bankui apsunkintų išieškojimo iš įkeisto turto galimybes. Pažymėjo, kad, negavus išankstinio Banko sutikimo, Bankui įkeistam ginčo butui teismo sprendimu negali būti nustatomi daiktinių teisių apribojimai.

Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad, ieškovo ir atsakovės dukters U. Č. teigimu, tiek su mama, tiek su tėčiu ji sutaria gerai, tačiau, jai girdint ir matant, tėvai labai dažnai pykstasi. Dėl to mergaitė jaučiasi blogai. Ši šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių nepilnamečius vaikus, sąrašą neįrašyta, tačiau ji žinoma nuo 2011 m. lapkričio mėn., kai į Skyrių kreipėsi E. V. dėl galimai naudojamo smurto jos atžvilgiu nepilnamečių vaikų akivaizdoje. Atsižvelgdamas į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 str. įtvirtintą vaiko teisę į gyvenamąjį būstą bei JT Vaiko teisių konvencijos 27 str. 2 d., jog abiems tėvams tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą, bei į tai, kad vaikas ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute gyvena nuo pat gimimo, ir tai yra vaiko įprastinė aplinka, taip pat pasitvirtinus atsakovės nurodytoms aplinkybėms, kad jai nuosavybės teise priklausančiame bute nėra sudarytos tinkamos vaikui gyvenimo sąlygos, Skyrius padarė išvadą, kad reikalavimas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų neatitinka vaiko interesų. Vaiko interesai reikalauja sudaryti tokias sąlygas vystytis, kad jis užaugtų sveika, intelektualia, dorovinga bei tvirta asmenybe. Už tokių sąlygų užtikrinimą atsakingi abu tėvai, o ne tik tas, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nusprendė iškeldinti atsakovę E. V. kartu su nepilnamečiais vaikais Š. V. ir U. Č. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiu turtu. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat atmetė ir priešieškinį. Teismas, spręsdamas, ar tarp šalių buvo susitarimas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, teisiškai reikšmingomis pripažino 2013-01-17 teismo posėdyje atsakovės patvirtintas faktines aplinkybes, kad prie buto pirkimo ji neprisidėjo, tam piniginių lėšų nedavė, kadangi nežinojo, ar su ieškovu gyvens kartu, ir konstatavo, jog šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas ginčo butą įsigijo iš savo asmeninių lėšų, t. y. iš banko paėmė 38 000 Lt paskolą ir 6 000 Lt sumokėjo grynais. Be to, byloje esantys duomenys liudija, jog tik ieškovas moka paskolą už butą, taip pat tik jis moka komunalinius bei kitus mokesčius. Teismas konstatavo, kad atsakovė tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių jos ir ieškovo susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nepateikė. Šalys gyventi kartu pradėjo 2003 metais, ir tais pačiais metais buvo sudarytas buto pirkimo – pardavimo sandoris. Teismas sprendė, kad tai rodo pakankamai trumpą laikotarpį, per kurį galėtų būti sudarytas šalių susitarimas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tik ieškovo indėlį į jo vardu įgytą nekilnojamąjį turtą – butą. 2003-04-16 Kreditavimo sutartyje, ieškovo sudarytoje su UAB „Sampo“ bankas, būstui įsigyti laidavimas nenustatytas, t. y. atsakovė neprisiėmė prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo, todėl teismas sprendė, jog tarp šalių nebuvo ne tik susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, bet ir bendros iniciatyvos kartu tvarkyti turtinius reikalus, ir padarė išvadą, kad ginčo butas nebuvo įgytas bendromis sugyventinių lėšomis ir abiejų pastangomis, o buvo įgytas ieškovo asmeninėn nuosavybėn. Be to, atsakovės gaunamos pajamos buvo minimalios, o ieškovo pajamos buvo 1 500 Lt, vėliau - 8 000 Lt – 9 000 Lt. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog prisidėjo prie buto įsigijimo, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 20 000 Lt buto kainos buvo sumokėta bendrai. Aplinkybė, jog atsakovė ginčo bute gyvena 10 metų, nėra pakankama butą pripažinti šalių bendrąja daline nuosavybe. Spręsdamas dėl uzufrukto nustatymo, teismas nustatė, kad pagal galiojančius Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas yra didesnis už ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą. Ieškovas atsakovės bute atliko remontą, kadangi ji ketino į jį įsikelti kartu su vaikais. Teismas konstatavo, kad atsakovės butas yra tinkama gyvenamoji vieta nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti ir atitinka jų interesus, nes šis butas yra Naujamiestyje, netoli miesto centro, šalia mokyklų, gydymo įstaigų, prekybos centrų, t. y. rajone, kuriame gerai išvystytos miesto komunikacijos ir infrastruktūra, o ieškovui priklausantis butas yra miesto pakraštyje, šalia privačių sodų, kur miesto komunikacijos ir infrastruktūra yra ribotos ir nėra pakankamai išvystytos. Vilniaus miesto apylinkės teismas pažymėjo, kad nors atsakovė teismo posėdyje teigė, kad name, kuriame yra jai priklausantis butas, gyvena narkomanai, įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę teismui nepateikė, taip pat nepateikė duomenų, jog namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra visuotinai pripažintas pavojingu gyventi, jame lankosi pakankamai didelis skaičius asocialių asmenų. Civilinės bylos Nr. 2-1755-590/2011 duomenimis prieš metus atsakovė pretenzijų, jog jai priklausantis butas yra netinkamas gyventi su vaikais, nereiškė, nes dėl atsiradusių nesutarimų su ieškovu ji ketino išsikelti į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi šalys konfliktuoja ir nuo 2012 m. rugsėjo mėn. kartu negyvena, tai rodo, kad dėl negrįžtamai pašlijusių tarpusavio santykių ieškovas ir atsakovė negali gyventi kartu. Todėl teismas padarė išvadą, kad uzufrukto nustatymas pakenktų vaikų interesams ir darytų neigiamą poveikį jų vystymuisi ir gyvenimo sąlygoms. Be to, nustačius uzufruktą, nepagrįstai būtų apribotos ieškovo nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą, nes kito gyvenamojo būsto ieškovas neturi. Atsižvelgdamas į tai, kad jau ilgą laiką tarp šalių vyksta konfliktai, kad ieškovas nori iškeldinti atsakovę su vaikais iš jam nuosavybės teise priklausančio buto, teismas konstatavo, jog atsakovė ieškovo bute gyvena prieš jo valią, ir tai pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus naudoti, valdyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 699,29 Lt skolą už butui suteiktas komunalines paslaugas teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog šalis siejo nuomos ar kitokio pobūdžio santykiai, kurių pagrindu atsakovei kiltų prievolė mokėti mokesčius už butą. Ginčo butas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui, todėl prievolė mokėti mokesčius už butui suteiktas komunalines paslaugas tenka ieškovui. Be to, iki 2012 m. rugsėjo mėn. šalys vedė bendrą ūkį, o, ieškovui išsikėlus iš ginčo buto, atsakovė viena augino vaikus, prižiūrėjo ieškovo būstą bei juo rūpinosi. Ir išsikėlęs iš savo buto, ieškovas turėjo galimybę jame lankytis, gyventi, t. y. jo teisės nebuvo apribotos. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys tenkinamas iš dalies (50 proc.), teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 121 Lt žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė E. V. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-06 sprendimo dalį pakeisti, patenkintą ieškinio reikalavimą atmetant ir priešieškinį tenkinant, bei sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės teismas priteisė 121 Lt žyminio mokesčio, panaikinti. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.969 – 6.972 straipsnius – teisingai konstatavęs, kad šalys 10 metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį bei augino vaikus, neteisingai vertino jungtinę veiklą (partnerystę) reglamentuojančius įstatymus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Taip pat teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Be to, priimtas sprendimas prieštarauja paties teismo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausanti vieno kambario patalpa (16,82 kv. m gyvenamasis plotas) yra bendrabutyje su bendro naudojimo virtuve. VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta, jog namas yra skirtas gyventi „įvairioms socialinėms grupėms“. Teismas nevertino fakto, kad šalys, gyvendamos šiame bute, siekė pagerinti savo gyvenimo sąlygas – įsigijo butą su neįregistruota palėpe. Šalys 10 metų gyvendamos kartu vedė bendrą ūkį, bendromis jėgomis, darbu ir lėšomis darė kapitalinį buto remontą, rekonstravo butui priklausančią palėpę, pritaikydamos ją šeimos poreikiams. Visi šie darbai, pasiskirsčius pareigas, buvo atlikti, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir joje gyventi. Be to, atsakovė savo asmenines lėšas skyrė ir statybinėms medžiagoms įsigyti (langams, durims, voniai ir t. t.). Tokią savo poziciją atsakovė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011. Atmesdamas atsakovės reikalavimą, teismas rėmėsi tuo, kad ji tiesiogiai neskyrė piniginių lėšų ginčo butui įsigyti, tačiau ignoravo faktą, kad atsakovė, šalims siekiant bendro tikslo, prisidėjo savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, turėjo vertinti ne tik tai, jog turtas buvo įgytas ieškovo vardu už jam suteiktą kreditą, tačiau atsižvelgti ir į tai, jog kreditas buvo grąžinamas, ginčo šalims vykdant jungtinę veiklą (partnerystę). Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011. Ieškovui savo pajamų dalį skiriant būsto remontui ir kredito grąžinimui, atsakovė išlaikė šeimą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino fakto, kad šalys po ginčo buto įsigijimo atliko jame kapitalinį remontą bei rekonstravo ir pritaikė gyventi virš buto esančią palėpę. Tai, kad palėpė teisiškai neįregistruota, šalims nekliudo ja naudotis. Apeliantės nuomone, teismas, netenkindamas jos prašymo dėl uzufrukto nustatymo, ne tik neapsaugojo nepilnamečių vaikų interesų, bet ir juos pažeidė, taip pat nesivadovavo jam įstatymo numatyto aktyvaus vaidmens šeimos bylose principais ir neištyrė visų itin svarbių aplinkybių. Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2013, kurioje Teismas yra pasisakęs dėl uzufrukto nustatymo ypatumų, kai abi šalys turi jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog šalių dukra ginčo bute gyvena nuo pat gimimo, o aplinkos ir gyvenamosios vietos pakeitimas jai padarytų didelę psichologinę žalą. Teismas neatsižvelgė į atsakovės nurodytas aplinkybes dėl itin netinkamos jai priklausančio buto aplinkos. Atsakovei buvo suteikta netinkama teisinė konsultacija, dėl ko ji nepateikė jos reikalavimus pagrindžiančių įrodymų. Teismas turėjo imtis iniciatyvos ir pats išsiaiškinti visas aplinkybes, būtinas norint apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus. Teismas turėjo ištirti, ar nenustačius uzufrukto, iš esmės pablogėtų vaikų gyvenimo sąlygos. Atsakovei su vaikais išsikėlus į jai priklausantį butą, atsakovė, 7 metų mergaitė ir paauglys berniukas gyventų viename kambaryje, kai, gyvendami ginčo bute, vaikai turi kiekvienas savo kambarį. Gyvenant atsakovės bute, kiekvienam asmeniui tektų po 5 kv. m. Tokios gyvenimo sąlygos aiškiai neatitinka nepilnamečių vaikų interesų. Apeliantė pažymėjo, kad, teismui nustačius uzufruktą, ieškovas galėtų gyventi ten pat, kur gyveno bylos nagrinėjimo metu.

Ieškovas K. Č. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti bei palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-06 sprendimą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai pažymėjo, kad darbu bendroji nuosavybė kuriama tuo atveju, kai jungtinės veiklos sutartimi yra siekiama bendro tikslo, tačiau šiuo atveju jokio šalių susitarimo ir bendro tikslo nebuvo. Atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šeimai išlaikyti būtent ji skyrė savo asmenines lėšas, ko realiai ir nebuvo. Ieškovas nurodė, jog uzufrukto nustatymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Uzufrukto nustatymas susijęs su sutuoktinio, kuris yra gyvenamosios patalpos savininkas, nuosavybės teisės ribojimu. Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali atsidurti gatvėje, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė turi jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį būstą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pagrindinės sąlygos, kuriai esant nustatomas uzufruktas, t. y. kitos gyvenamosios patalpos neturėjimas, ir iškilusi grėsmė, kad vaikai gali atsidurti gatvėje, nėra. Teismo sprendimu ieškovo dukrai U. Č. yra priteistas 400 Lt/mėn. išlaikymas. Atsakovės argumentas, kad, jai su vaikais išsikėlus gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nepilnamečiai vaikai patektų į pavojingą vaikams socialinę aplinką, yra grindžiamas subjektyvia suinteresuotos šalies, t. y. atsakovės, nuomone. Alkoholiu ar narkotikais piktnaudžiaujantys, agresyvūs kaimynai, matyt, egzistuoja ne tik rajone, kuriame yra atsakovės butas. Be to, atsakovės sūnus augo šiame bute. Apeliaciniame skunde minėta aplinkybė taip pat grindžiama abstrakčiu teiginiu – „visuotinai žinoma, kad tokiuose namuose gyvena asocialūs asmenys“. Atsakovė teigė, kad jai priklausančiame bute nėra visų reikalingų buitinių sąlygų ir reikia naudotis bendro naudojimosi patalpomis, tačiau ieškovas savo lėšomis šiame bute yra įrengęs tualetą, vonią, pastatęs skalbimo mašiną, todėl ši aplinkybė vertintina kaip atsakovės bandymas teismą suklaidinti. Teismo sprendimas nustatyti uzufruktą, reikštų tai, kad realiai ieškovas atsidurtų gatvėje, nes dėl sveikatos problemų iš esmės neturi galimybės rasti kokį nors papildomą darbą. Ieškovo teigimu, aplinkybė, jog jis, vengdamas konfliktų su atsakove, pas draugus susirasdavo laikiną prieglobstį, nesudaro atsakovei jokio pagrindo teigti, kad tos gyvenamosios vietos atitinka jo interesus, ir kad jis galėtų gyventi ten, kur gyveno bylos nagrinėjimo metu. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad teismų sprendimai ne tik privalo atitikti formalius įstatymo reikalavimus, bet ir neprieštarauti teisės doktrinoje įtvirtintiems esminiams teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, ir tai, kad teismų priimami sprendimai negali būti pertekliniai vienos iš šalių atžvilgiu. Neginčijant vaiko interesų apsaugos svarbos, uzufrukto nustatymas šiuo atveju būtų perteklinis atsakovės atžvilgiu ir neatitiktų CK 1.5 str. nustatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kadangi atsakovė iki šalių dukters pilnametystės disponuotų dviem butais, o ieškovas netektų vienintelio turimo gyvenamojo būsto. Ieškovas nurodė, kad nors atsakovė teigia, jog jai priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra netinkamas gyventi, tai nesudaro pagrindo pažeisti mano, kaip savininko, teisių gyventi man priklausančiame bute. Laikydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu ir teisėtu, ieškovas mano, kad neturi būti tenkinamas ir apeliantės procesinis prašymas panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl 121 Lt žyminio mokesčio priteisimo ieškovui.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas, veikiantis Danske Bank A/S vardu, atsiliepimu į skundą išdėstė atsiliepime į ieškinį nurodytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad, ieškovui ir atsakovei nesant santuokoje, 2005-06-09 gimė duktė U. Č. (t. 1, b. l. 6). Ieškovas K. Č. yra pensininkas, gauna 672 Lt pensiją bei 277,87 Lt socialinę pašalpą (t. 1, b. l. 10-11; t. 2, b. l. 7). Iš šių pajamų yra mokamas 614 Lt dydžio išlaikymas vaikui (t. 2, b. l. 19). Vilniaus teritorinės darbo biržos 2010-01-15 pažyma Nr. W/1-330 patvirtina, jog ieškovas nuo 2011-10-25 yra įgijęs bedarbio statusą (t. 2, b. l. 8). Atsakovė E. V. nedirba, nuo 2009-05-27 yra registruota Vilniaus miesto darbo biržoje, nuosavybės teise valdo vieno kambario, 16,82 kv. m gyvenamojo ploto, 18,03 kv. m bendro ploto, butą, adresu (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1755-590/2011, b. l. 4, 5). Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovė augina ne tik šalių nepilnametę dukrą U. Č., bet ir nepilnametį sūnų iš santuokos Š. V. Visi jie gyvena 14,57 kv. m gyvenamojo ploto, 40,70 kv. m bendro ploto bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra registruotas ieškovo vardu (t. 1, b. l. 8-9). Šį butą ieškovas įgijo 2003-04-14 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu už 44 000 Lt (t. 1, b. l. 101-106). 6 000 Lt ieškovas pardavėjui sumokėjo grynais sutarties sudarymo metu, o 38 000 Lt sumokėjo AB „Sampo“ bankas 2003-04-16 Kreditavimo sutarties Nr. BP1025030161, sudarytos tarp ieškovo ir banko, pagrindu (t. 1, b. l. 101, 109). Įmokas už paskolą bankui atliko ir šiuo metu atlieka tik ieškovas (t. 1, b. l. 151-223). Į bylą pateiktos atsiskaitymo knygelės (vartotojo kodas (duomenys neskelbtini)) patvirtina, jog už butui teikiamas komunalines, elektros ir šilumos energijos bei kitas paslaugas moka ieškovas.

Byloje keliami klausimai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra šalių bendroji dalinė nuosavybė, o yra ieškovo asmeninė nuosavybė, bei ar teisėtai ir pagrįstai ginčo butui nenustatė uzufrukto iki šalių dukters pilnametystės.

Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., byla Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Tačiau, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą kiekvienu atveju reikia įrodinėti.

Apeliantė skunde teigė, jog teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčo šalys ilgą laiką gyveno kartu, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė gaudavo pakankamas pajamas, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie bendros veiklos, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, atsakovė turėjo įrodyti sąlygų, sudarančių pagrindą pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, egzistavimą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokių įrodymų byloje nepakanka. Nustatyta, kad butas ieškovo buvo įgytas 2003-04-14. Šio sandorio sudarymo metu šalys jau gyveno kartu, nes sutartyje nurodytas pirkėjo K. Č. gyvenamosios vietos adresas (t. 1, b. l. 101-106) sutampa su atsakovei E. V. nuosavybės teise priklausančio buto adresu (civilinė byla Nr. 2-1755-590/2011, b. l. 5). Byloje nėra ginčo, kad abi šalys rūpinosi butu, nes jame gyveno. Ieškovas butą remontavo, o atsakovė jį tvarkė. Tačiau, kad būtų galima pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, atsakovė taip pat turėjo įrodyti, jog ji prie bendro turto kūrimo prisidėjo ir asmeninėmis lėšomis. Tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Tą faktą pripažino ir atsakovė, teismo posėdžio metu nurodžiusi, jog piniginėmis lėšomis prie buto pirkimo neprisidėjo, nes nežinojo, ar su ieškovu gyvens kartu. Priešingai, byloje yra įrodymai patvirtinantys, kad prie ginčo buto kūrimo asmeninėmis lėšomis prisidėjo tik ieškovas. Tai patvirtina AB „Sampo“ banko 2003-04-16 Kreditavimo sutartis Nr. BP1025030161 (t. 1, b. l. 109), kasos pajamų orderiai (t. 1, b. l. 151-223), atsiskaitymo už komunalines paslaugas knygelės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atsakovė E. V. sąlygų, sudarančių pagrindą pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, egzistavimo ginčo buto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimą atmetė pagrįstai.

Dėl uzufrukto nustatymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, gali pasinaudoti kito asmens turto uzufrukto teise tada, kai jis neturi kitos gyvenamosios patalpos ir negali jos įsigyti. Ši teisės norma apsaugo vaiko teisę į gyvenamąjį būstą tais atvejais, kai vienas iš vaiko tėvų gyvenamojo būsto neturi, tačiau geriau užtikrina vaiko interesus, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatoma būtent su tuo iš tėvų, o kito iš tėvų nuosavybės teisė apribojama, nustatant gyvenamosios patalpos uzufruktą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė E. V., su kuria teismas nustatė šalių nepilnametės dukters gyvenamąją vietą, nuosavybės teise taip pat valdo vieno kambario butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1755-590/2011, b. l. 5). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas uzufrukto iki šalių dukters pilnametystės ginčo butui nenustatė teisėtai ir pagrįstai.

Atsakovė E. V. apeliaciniame skunde teigė, kad jai nuosavybės teise priklausantis vieno kambario butas yra bendrabučio tipo, kad name, kuriame yra šis butas, gyvena asocialūs, psichotropines ir alkoholines medžiagas vartojantys asmenys, todėl, nenustačius uzufrukto ir atsakovę su nepilnamečiais vaikais iškeldinus iš ieškovo buto, vaikų gyvenimo sąlygos pablogėtų iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), yra geresnės sąlygos vaikams gyventi negu atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo ieškovo butui nustatyti uzufrukto ir tokiu būdu taip suvaržyti ieškovo asmeninės nuosavybės teisę. Kaip jau minėta, uzufruktas gali būti nustatomas tuo atveju, kai motina arba tėvas, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kitos gyvenamosios patalpos neturi ir jos įsigyti negali. Tačiau šiuo atveju atsakovė E. V., su kuria nustatyta šalių nepilnametės dukters U. Č. gyvenamoji vieta, kitą gyvenamąją patalpą turi ir gali joje gyventi kartu su savo nepilnamečiais vaikais, toje patalpoje ji gyveno ir augino sūnų. Atsižvelgiant į tai, jog šalys kartu gyventi vieno kambario bute dėl negrįžtamai pašlijusių santykių negali, ir jog ieškovas kitos gyvenamosios patalpos ar pajamų jai išsinuomoti neturi, darytina išvada, kad ieškovo butui nustačius uzufruktą, vaikų gyvenimo sąlygos nebūtų geresnės už sąlygas, vaikams su atsakove gyvenant jos bute, kuriame gyvendami jie nedalyvautų šalių konfliktuose. Be to, dėl netinkamo kaimynų elgesio atsakovė gali kreiptis į teisėsaugos institucijas, ar, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turėdama jai nuosavybės teise priklausantį butą, būdama darbingo amžiaus ir neturėdama specialių poreikių, gali pasirūpinti kitomis, nepilnamečių vaikų interesus geriau užtikrinančiomis, gyvenamosiomis patalpomis, jeigu ji mano, kad jos butas yra vaikams gyventi netinkamame rajone, ar kaimynystėje gyvenantys asmenys gali daryti vaikams neigiamą įtaką.

Pažymėtina, kad tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu yra ginama nepilnamečių vaikų teisė į būstą. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, siekiant nustatyti teisingą šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, turi būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2012). Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kad atsakovė E. V. nuosavybės teise turi butą, ir kad ieškovas K. Č. kito gyvenamojo būsto ar ženklesnių pajamų neturi, ieškovo butui nenustatant uzufrukto, yra ne tik nepažeidžiama nepilnamečių vaikų teisė į būstą, bet ir nustatoma protinga ir sąžininga pusiausvyra tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų. Todėl apeliantės argumentas, kad teismas, nepatenkindamas jos prašymo dėl uzufrukto nustatymo, pažeidė nepilnamečių vaikų teises, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo pagrįstumo neįtakojo, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ar jo dalį, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovas K. Č. nurodė, kad patyrė 720 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Ši suma buvo sumokėta advokato padėjėjui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi pagal Advokatūros įstatymo 34 str. 2 d. advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, patirtos 720 Lt išlaidos ieškovui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

Atsakovės E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Virginijus KairevičiusKolegijos teisėjai Danutė KutrienėVilija Mikuckienė