Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-4009-262/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Elektromontuotojas“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Taigi šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas dalyje dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimu (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl priteistų delspinigių dydžio

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 0,05 proc. dydžio delspinigius – 28 358,34 Lt nuo 309 927,32 Lt bendros sumos, kurią atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė vėlavo sumokėti ieškovui UAB „Elektromontuotojas“ už pastarojo atliktus gatvių elektros apšvietimo tinklo įrengimo darbus pagal šalių pasirašytas 2008-07-17, 2008-11-26, 2008-12-23 sutartis (toliau – Sutartys).

Apeliantas, nesutikdamas su minėta sprendimo dalimi, skundą iš esmės motyvuoja tuo, kad su ieškovu visiškai atsiskaitė 2010-10-06, o anksčiau sumokėti negalėjo dėl visuotinai žinomo fakto – kilusios pasaulinės ekonominės krizės. Teigia, kad teismas, priteisdamas nurodyto dydžio delspinigius, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje įtvirtintus visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principus.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais argumentais, visų pirma pažymi, kad apeliantas iš esmės teisingai nurodo, jog sprendžiant, ar reikalaujamos netesybos yra protingo dydžio, turi būti atsižvelgiama į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes. Kaip žinoma, kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl būtinumo modifikuoti laisva šalių valia prisiimtus įsipareigojimus, turėtų atsižvelgti į šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, jos pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros, atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį – teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008;2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, etc.).

Nagrinėjamu atveju, vertinant šalių elgesį, būtina atsižvelgti į tai, kad, kaip teisingai nustatė teismas, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškovo UAB „Elektromontuotojas“ atliktus darbus priėmė, dėl jų kokybės pretenzijų neturėjo (b. l. 9-10, 16-17, 23-26, 30-33). Už atliktus darbus buvo išrašytos 2008-09-22, 2008-10-31, 2008-12-18 ir 2008-12-24 PVM sąskaitos-faktūros nurodant 60 dienų atsiskaitymo terminus (b. l. 7, 14, 11, 17). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas 2010-08-12, 2010-09-24 ir 2010-10-06 banko pavedimais iš viso ieškovui sumokėjo 309 927,32 Lt (b. l. 81). Taigi, kolegijos įsitikinimu, vien tai, kad atsakovas be jokių pretenzijų iš ieškovo priėmė jo laiku ir tinkamai atliktus darbus, kad iš pradžių apskritai nepripažino ieškovo reikalavimo atsiskaityti pagal sutartis, pinigus pervedė tik tuomet, kai ieškovas 2009-10-12 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo priėmimo, kad atsiskaityta bylą teisme nagrinėjant beveik vienerius metus, tai yra praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo Sutartyse nustatyto termino apmokėti PVM sąskaitas-faktūras, tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas po sutarties pasirašymo ir jos vykdymo metu būtų kreipęsis į ieškovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, – kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo remtis apelianto atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentais ir nepriteisti ar sumažinti ieškovui teismo priteistas netesybas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).

Kaip žinia, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, ir ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 str.). Tuo tarpu šiuo atveju ieškovui UAB „Elektromontuotojas“ laiku ir tinkamai įvykdžius 309 927,32 Lt vertės sutartinius įsipareigojimus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, šis visą minėtą laikotarpį naudojosi ieškovo darbo rezultatais, už juos nemokėdamas (CPK 185 str.).

Antra, iš tiesų, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad pasauliniu ir nacionaliniu mastu nuo 2008 m. vykstanti ekonominė krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Tačiau teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto motyvais, kad 0,05 proc. dydžio netesybos priteistos nepagrįstai, nes atsakovas negebėjo atsiskaityti būtent dėl ekonominės krizės, pažymi, jog nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas (CK 6.212 str.), nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija pati savaime reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos turi būti nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus individualias faktines aplinkybes. Beje, akivaizdu, kad ekonominė krizė veikia visus civilinių teisinių santykių dalyvius (tarp jų ir ieškovą). Taigi force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad šios sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (CPK 178 str.). Taigi nagrinėjamu atveju nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažinta ne ekonominės krizės situacija, o tam tikros konkrečios krizės paskatintos aplinkybės, susijusios su atsakovo veikla, objektyviai apsunkinančios sutarties vykdymą (CPK 185 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog esant lėšų stygiui, sutarties vykdyti negalėjo, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, dėl kokių konkrečių krizės aplinkybių jis objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovui (CPK 178 str., 314 str.). Be to, turint omenyje tai, kad Sutartys buvo pasirašytos 2008 m. liepos-gruodžio mėn., t. y. jau prasidėjus finansų krizei, akivaizdu, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, planuodamas biudžeto lėšų skyrimą jų vykdymui, šias lėšas privalėdamas tvarkyti ir naudoti remiantis efektyvumo ir racionalumo principais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str.), Sutartimis įsipareigodamas su ieškovu UAB „Elektromontuotojas“ atsiskaityti po keleto mėnesių nuo jų pasirašymo, numatė arba privalėjo numatyti, iš kokių konkrečiai biudžeto lėšų Sutartys bus vykdomos, ar bent, kaip jau minėta, aktyviai bendradarbiauti su sutartiniu partneriu (CK 6.200 str.). Dėl paminėtų priežasčių kolegija atmeta ir apeliacinio skundo motyvus, kad teismas privalėjo nepriteisti ar bent sumažinti ieškovo reikalaujamas netesybas dėl susiklosčiusios ekonominės krizės (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d., CPK 185 str.).

Trečia, kaip žinoma, valstybė, savivaldybė ar jų institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais asmenimis dalyvauja lygiais pagrindais (CK 2.36 str. 1 d.), todėl kolegija neturi pagrindo naikinti ar pakeisti teismo sprendimo ir tuo pagrindu, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra viešas juridinis asmuo, vykdantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje nustatytas funkcijas, kurio pagrindinis tikslas – tenkinti visuomenės interesus (CPK 185 str.).

Ketvirta, teisėjų kolegija neturi pagrindo mažinti sutartimis nustatyto 0,05 proc. delspinigių dydžio ir teismo priteistos 28 358,34 Lt netesybų sumos ir dėl to, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2011-10-25 posėdžio protokolo, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pripažino, jog minėtų Sutarčių projektai buvo viešųjų pirkimų dokumentacijos dalimis, Sutarčių sąlygas nustatė būtent atsakovas (b. l. 97), todėl sutiktina su ieškovu UAB „Elektromontuotojas“ teiginiais, jog sutartines sąlygas, kuriose, be kita ko, nurodytas 0,05 proc. netesybų dydis, iš esmės paruošė pats atsakovas. Šių aplinkybių kontekste pastebėtina, kad, kaip teisingai nurodė teismas, ieškovui UAB „Elektromontuotojas“ (vykdytojui) vėluojant atlikti darbus nustatytu terminu, sutartyse buvo nustatyti net 0,1 proc. dydžio delspinigiai, mokami atsakovui (užsakovui) Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nuo darbų vertės už kiekvieną vėlavimo dieną, tuo tarpu, kaip minėta, atsakovas įsipareigojo mokėti perpus mažesnes – 0,05 proc. dydžio netesybas (CPK 185 str.).

Taigi apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prievolę laiku atsiskaityti atsakovas, žinodamas, kad sutartiniai įsipareigojimai turi būti vykdomi tinkamai ir laiku, pažeidė dėl jo paties kaltės, o Sutartyse numatytos netesybos šiuo konkrečiu atveju atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Be to, teismo priteista konkreti netesybų suma – 28 358,34 Lt, atsižvelgiant į sutartinės prievolės nevykdymo terminus, kolegijos vertinimu, sudaro tik nežymią dalį 309 927,32 Lt pagrindinės skolos (CK 6.70 str., 6.71 str., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).

Dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo

Apeliantas atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis ir priteisė iš atsakovo 12,70 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teigia, jog yra viešojo administravimo institucija, Sutartys buvo sudarytos siekiant įgyvendinti įstatymu pavestas viešojo administravimo funkcijas, todėl negali būti lyginama privačiam juridiniam asmeniui.

Kolegija, nesutikdama su minėtais argumentais, dar kartą atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad savivaldybės civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais šių santykių dalyviais dalyvauja lygiais pagrindais (CK 2.36 str. 1 d.). Be to, kaip žinia, nustatant palūkanas už pavėluotus mokėjimus, atliekamus pagal komercinius sandorius, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį (Įstatymo 1 str. 2 d., 2 str. 1 d.).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir ieškovo UAB „Elektromontuotojas“ sudarytos sutartys, kuriomis ieškovas įsipareigojo atlikti gatvių elektros apšvietimo tinklo įrengimo darbus, o atsakovas – priimti tinkamai atliktus darbus ir sumokėti už juos nustatytomis sąlygomis ir terminais. Taigi kolegija pritaria teismo išvadai, kad atsakovas veikė kaip lygiavertis ieškovui ūkio subjektas, kurio užsakymu buvo atlikti Sutartyse numatyti darbai, todėl tarp šalių susiklostė komercinės teisės santykiai (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 7 d.). Minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įvardintų taikymo išimčių teisėjų kolegija nenustatė, teismas teisingai apskaičiavo mokėtinų palūkanų dydį (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 4 d.), todėl darytina išvada, kad pagrįstai priteisė 12,70 proc. metines procesines palūkanas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Tuo tarpu atsakovo nurodytoje 2005 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-400/2005 nurodyti išaiškinimai, kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje netaikytini, kadangi bylų faktinės aplinkybės ir sprendžiami teisiniai klausimai (ratio decidendi) skiriasi (CPK 185 str.).

Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.). Todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo UAB „Elektromontuojas“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.