Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė; nuo teismo sprendimo įsiteisimo dienos nutraukė tarp ieškovo UAB „Giftika“ ir atsakovės R. V. 2012-09-19 sudarytą Paslaugų teikimo sutartį, priteisė ieškovui iš atsakovės 1300 Lt avansinį mokėjimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1300 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1572 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Giftika“. Be to, priteisė iš atsakovės 27,05 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Teismas 2012-09-19 pasirašytą Paslaugų teikimo sutartį kvalifikavo atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi. Pažymėjo, kad pasirašyta sutartimi šalys aiškiai apibrėžė sutarties dalyką ir susitarė dėl darbų pabaigos – darbų pabaiga laikoma tas momentas, kai ieškovas susitaria su vienu iš kandidatų aukščiau įvardintai pozicijai dėl darbo ieškovo įmonėje pradžios. Teismas nustatė, kad atsakovė sukūrė ieškovui pardavimų vadybininko Vilniaus regione pareigybės aprašymą, teikė darbuotojo paieškos būdų pasiūlymą ieškovu, vykdė atranką pagal nustatytą seką. Tačiau teismas pažymėjo, kad sutarties rezultatas nebuvo pasiektas: atsakovės nurodyti elektroniniai laiškai nėra pakankamas įrodymas teigti, jog V. K. kandidatūra tiko ieškovui. O be to, teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta kandidatė V. K. nurodė, jog jai netiko ieškovo pasiūlytas atlyginimas, todėl neketino įsidarbinti ieškovo įmonėje, o į antrą pokalbį būtų ėjusi dėl įdomumo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalys sutartimi susitarė dėl konkretaus rezultato, tai yra jog sutartis bus įvykdyta, kai ieškovas susitaria su vienu iš kandidatų aukščiau įvardintai pozicijai dėl darbo ieškovo įmonėje pradžios, tačiau ieškovas negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, jog buvo pasiekta darbų pabaiga, tai yra, kad ieškovas susitarė su vienu iš kandidatų ir pasirašė darbų perdavimo ir priėmimo aktą. Atsakovė neįrodė, jog darbų pabaigos pagal sutartį ji negalėjo pasiekti dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Nurodė, kad atsakovė laiko save šios srities profesionale, todėl privalėjo prieš pasirašydama sutartį įvertinti savo galimybes pasiekti darbų rezultatą ir manydama, jog rezultatas nebus pasiektas, atsisakyti pasirašyti sutartį. Be to, teismas padarė išvadą, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštas patvirtina aplinkybę, jog atsakovės profesinė veikla yra kitokio pobūdžio nei buvo susitarta sutartimi su ieškovu, todėl prisiimdama įsipareigojimą surasti ieškovui kvalifikuotą darbuotoją, atsakovė prisiėmė visą riziką sau.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos paslaugų teikimo sutarties kvalifikavimo, jos nuostatų aiškinimo ir dėl atsakovės teisės į atlyginimą, įvykdžius jai šią sutartį iš dalies.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė 2012-09-19 sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovo užsakymu atsakovė įsipareigojo sukurti ieškovui pardavimų vadybininko Vilniaus regione pareigybės aprašymą, pasiūlyti ir įgyvendinti tinkamiausią darbuotojo paieškos ir atrankos būdą, pristatyti tinkamiausius kandidatus aukščiau paminėtai pareigybei užimti (sutarties 1.1. p.) (1 t. b.l. 5). Atsižvelgiant į šalių sudarytos sutartis turinį bei CK 6.716 str. 1 d., minėta sutartis kvalifikuotina, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi.

Atsižvelgdama į minėtos sutarties 1.1 p., nustatantį, kad darbų pagal sutartį pabaiga laikomas tas momentas, kai ieškovas susitaria su vienu iš kandidatu aukščiau įvardintai pareigybei dėl darbo ieškovo įmonėje pradžios, o pagal sutarties 3.1 p. darbai laikomi atliktais, kai ieškovas susitaria su vienu iš kandidatų 1.1 p. nurodytai pareigybei dėl darbo ieškovo įmonėje pradžios, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytos sutarties įvykdymas ir atitinkamai atsakovės teisė gauti atlyginimą siejami su tam tikro rezultato pasiekimu – atsakovės parinkto kandidato ir ieškovo susitarimu dėl darbo teisinių santykių pradžios. Atsakovė pagal sutartį ne tik turėjo pareigą sukurti ieškovui pardavimų vadybininko Vilniaus regione pareigybės aprašymą, pasiūlyti ir įgyvendinti tinkamiausią darbuotojo paieškos ir atrankos būdą, bet ir pristatyti tinkamiausius realius kandidatus aukščiau paminėtai pareigybei užimti, su vienu kurių ieškovas susitartų dėl darbo teisinių santykių pradžios. CK 6.156 str. įtvirtina šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Nors, teisėjų kolegijos nuomone, šalių sudaryta sutartis yra ydinga, tačiau sudarydamos minėtą sutartį, abi šalys veikė kaip verslininkai, sutartį sudarė laisva valia, šalys sutarties sąlygas nustatė tarpusavio susitarimu, kad sutartis neatitinka šalių valios, byloje nebuvo įrodinėjama. Sutarties sąlygos byloje taip pat nebuvo ginčiajmos. Atsakovė, veikdama kaip verslininkė, sudarydama sutartį, turėjo įvertinti prisiimamą riziką bei kad ieškovui nesusitarus su jos pasiūlytu kandidatu dėl darbo santykių pradžios, ji negaus sutartimi sulygto atlyginimo. Pažymėtina, kad paslaugų sutarties vykdymas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės grindžiamas kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (CK 6.718 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į sutarties tikslus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, ieškovas negavo to, ko tikėjosi iš sutarties.

Aplinkybė, jog pagal sutarties 2.1 p. šalys susitarė dėl sutarties kainos – 2800 Lt – sumokėjimo dalimis: 1300 Lt iki 2012-09-23, o o likusią sumą per 5 dienas po sutarties tikslo pasiekimo, nesudaro pagrindo šią sutartį vertinti kitaip nei kaip sutartį dėl tam tikro rezultato pasiekimo. Atsakovė, teigdama, kad sutartyje nurodyti darbai gali būti atliekamai ir priimami bei apmokami dalimis, nepagrindė tokių teiginių įrodymais, o sutarties turinys neleidžia daryti tokios išvados. Priešingai, sutarties turinys sąlygoja išvadą, kad atsakovė įgija teisę į atlyginimą tik po sutartyje nurodyto rezultato pasiekimo ir darbų perdavimo akto sudarymo, o atlikusi tik dalį darbų, net jeigu jie atlikti tinkamai, atsakovė neįgijo teisės į atlyginimą už atliktus šiuos darbus. Ieškovo pareiga iki 2012-09-23 sumokėti 1300 Lt vertintina kaip pareiga sumokėti avansą, nesiejant su kokių nors atsakovės darbų etapo atlikimu.

CK 6.718 str. 5 d. nustato, kad jeigu sutartis numato paslaugų teikėjo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Minėta įstatymo nuostata reiškia, kad nepasiekus sutartyje numatyto rezultato, paslaugų teikėjas atsako už numatyto rezultato nepasiekimą, o viena iš tokios atsakomybės formų – teisės į atlyginimą praradimas, jeigu atlyginimo mokėjimas siejamas su sutartyje numatyto rezutato pasiekimu, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju. Apeliantės argumentas, kad ieškovas, perėmęs atsakovės faktiškai atliktus darbus, kuriais naudosis ateityje, tačiau už juos nesumokėjęs, nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita, atmetamas, kadangi šalių sudaryta sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) ir turi būti vykdoma, o nagrinėjamu atveju šalys susitarimu susiejo atsakovės teisę į atlyginimą su sutartyje numatyto rezultato pasiekimu. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė parengė ieškovui pardavimų vadybininko Vilniaus regione pareigybės aprašymą (1 t. b.l. 15, 17), pateikė ieškovui darbuotojo paieškos būdų pasiūlymą, kuriame nurodyti paieškos ir atrankos seka (1 t. b.l. 51-52), pateikė ieškovui tris kandidatūras į minėtą pareigybę. Taigi, dalį darbų atsakovė įvykdė, tačiau ieškovui nepasiekus susitarimo nei su vienu iš ieškovės pasiūlytų kandidatų dėl darbo pradžios, laikytina, kad sutartyje numatytas darbų rezultatas nepasiektas, todėl atsakovė neįgijo teisės į atlyginimą ar jo dalį. Kadangi ieškovas sumokėjo atsakovei 1300 Lt avansą, šalims nepasiekus sutartyje numatyto rezultato, ji privalo grąžinti ieškovui avansą.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentu, kad užsakovui atsisakius nuo paslaugų sutarties anksčiau nei paslaugų teikėjui nustatytas terminas sutarčiai įvykdyti, CK 6.718 str. 5 d.nuostata netaikoma. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas nėra nutraukęs sutartį anksčiau termino, atsakovė suteikė iš esmės visas paslaugas, išskyrus kandidato ieškovo nurodytoms pareigoms užimti pateikimą. Nors sutartyje nėra įvykdytas sutarties įvykdymo terminas, tačiau akivaizdu, kad darbuotojo parinkimo procedūra negali tęsti neprotingai ilgą laiko tarpą, o nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė per protingą terminą sutartyje nustatyto rezultato nepasiekė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.718 str. 5 d. nuostatą.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovė pateikė į bylą įrodymus apie savo turimą pakankamą kvalifikaciją tokio pobūdžio kaip sutartyje nurodytos paslaugų teikimui, o aplinkybės dėl jos įsigyto verslo liudijimo veiklos pobūdžio neturi teisinės reikšmės ginčui, tačiau ši pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatyta aplinkybė neturi teisinės reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą sutartį nutraukė nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, esant esminiam sutarties pažeidimui. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė padarė esminį sutarties pažeidimą, kadangi ji sutartį vykdė, siekė pasiekti sutartyje numatytą rezultatą, o pati savaime aplinkybė, jog sutarties rezultato ji nepasiekė ir atsakovas negavo to ko tikėjosi iš sutarties visa apimtimi, nelemia esminio sutarties pažeidimo. Tačiau kadangi abi sutarties šalys siekė nutraukti jų sudarytą sutartį ir su tuo sutiko, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti sutartį yra teisingas. Tačiau sutarties nutraukimo priežastis neturi esminės reikšmės, kalbant apie ieškovo teisę susigrąžinti sumokėtą avansą. Šalys nepasiekė sutarties rezultato per protingą terminą, tolesnis sutarties tęsimas nebeturi aktualumo, ieškovas negavo to ko tikėjosi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam priteisė iš atsakovės ieškovo sumokėtą 1300 Lt avansą. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui, sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99, 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, A n. 288, p; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010;2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-462/2011 ir kt.), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi ir neturi jokios teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Ieškovas patyrė 600 Lt advokato teusinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą surašymą, kurios, apeliacinį skundą, atmetus, jam priteisiamos iš atsakovės (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2 d.).