- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-26
- Bylos Nr.
- I-46-279/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00336-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų, Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Gadliausko ir Irenos Varžinskienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų, bei Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą laiku ir tinkamai pranešta, neprieštarauja, kad byla būtų išnagrinėta ir sprendimas priimtas joms nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. skundu (b. l. 2-8) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Panevėžio tarnyba) 2010-05-27 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, ir įpareigoti Panevėžio tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Vilniaus tarnyba) ir Panevėžio tarnybos, 2000 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų šių tarnybų veiksmų. Pagrįsdamas savo skundo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus tarnybos 2008-12-02 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2008-12-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2008-11-27 ir 2008-04-22 prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Jo 2008-04-22 prašymas reg. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo persiųstas nagrinėti Panevėžio tarnybai. Pareiškėjas mano, kad prašymas persiųstas neteisėtai, nes būtent Vilniaus tarnyba turėjo išnagrinėti jo prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo ir Valstybės garantuojamos teisinės įstatymo reikalavimus, t. y. prašymas turėjo būti nagrinėjamas pagal jo gyvenamąją vietą. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad Panevėžio tarnyba neteisėtai ir nepagrįstai, o tik formaliai ir tais pačiais motyvais kaip ir Vilniaus tarnyba atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo manymu, Vilniaus ir Panevėžio tarnybos ignoravo ir iškraipė aukščiau minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-04-23 sprendimą. Dėl šių neteisėtų Panevėžio ir Vilniaus tarnybų veiksmų jis patyrė 2000 Lt turtinę ir 3000 Lt neturtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašo priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovė Panevėžio tarnyba atsiliepime (b. l. 78-83) nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė pažymėjo, kad Panevėžio tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. S., turėjo teisę, o kartu ir pareigą, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas, atlikti pradinį pareiškėjo pateikto prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą reikalavimo pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimą. Įvertinusi pateiktus dokumentus, Panevėžio tarnyba padarė išvadą, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-12-06 sprendime buvo aiškiai atskleista bylos esmė ir byloje esančių įrodymų visiškai pakako, siekiant priimti sprendimą pagal V. S. ieškinį, teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialines bei procesines teisės normas, kas lėmė teisingą civilinės bylos išsprendimą. Be to, Panevėžio tarnyba akcentavo, jog nagrinėjamu atveju atstovavimo pareiškėjo interesams civilinėje byloje neperspektyvumą įrodo ir praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 307 str. 1 d., apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka galima tik per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių, tačiau prašymas atnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jei nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas V. S. atžvilgiu buvo priimtas 2007-12-06, todėl pareiškėjas nebeturi teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą. Visi šie argumentai rodo, jog atstovavimas pareiškėjo interesams yra neperspektyvus. Panevėžio tarnyba taip pat pabrėžė, kad byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjas neįrodė, kad tokią žalą patyrė.
Atsakovė Vilniaus tarnyba atsiliepime (b. l. 54-56) nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pagrįsdama savo nesutikimą su skundo reikalavimais, atsakovė nurodė šiuos motyvus. Pirma, pareiškėjas, siekdamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus tarnybos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, privalo įrodyti Vilniaus tarnybos veiksmų neteisėtumą, tačiau skunde V. S. nenurodė jokių konkrečių Vilniaus tarnybos neteisėtų veiksmų, o vienintelis jo nurodytas argumentas, susijęs su Vilniaus tarnybos veiksmais, yra tai, kad Vilniaus tarnyba galimai neteisėtai persiuntė pareiškėjo 2008-04-22 prašymą su teikti antrinę teisinę pagalbą Panevėžio tarnybai. Dėl šio teiginio Vilniaus tarnyba nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika pripažįsta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisę nusišalinti nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo, kai sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apskundžiant konkrečios tarnybos sprendimą. Šiuo atveju Vilniaus tarnyba būtent ir pasinaudojo tokia teise, siekdama išvengti interesų konflikto ir bet kokių dviprasmybių dėl sprendimo pagrįstumo bei tuo pačiu užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Vilniaus tarnyba taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas tokio Vilniaus tarnybos sprendimo neskundė, todėl laikytina, kad toks sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi daugiau neteisėtų Vilniaus tarnybos veiksmų pareiškėjas nenurodė, todėl reikalauti iš Lietuvos valstybės dėl Vilniaus tarnybos tariamai padarytų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo nėra jokio pagrindo. Be to, V. S. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtą žalą. Antra, Vilniaus tarnyba taip pat mano, jog Panevėžio tarnybos pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus V. S. prašyme nurodytas aplinkybes ir kitus dokumentus, vadovaujantis teisės aktais, nenukrypstant nuo juose įtvirtintų taisyklių. Iš to darytina išvada, jog Panevėžio tarnybos veiksmuose taip pat nėra neteisėtumo, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007-12-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 V. S. ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 33). V. S. 2008-01-03 Vilniaus tarnybai pateikė prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 70-71) suteikti antrinę teisinę pagalbą, siekiant apeliacine tvarka apskųsti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-12-06 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007. Vilniaus tarnyba 2008-01-04 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 68-69) paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtą, motyvuodama tuo, kad šis prašymas yra analogiškas pareiškėjo 2006-09-01 Vilniaus tarnybai pateiktam prašymui, pagal kurį jau yra priimtas Vilniaus tarnybos sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). V. S. 2008-01-15 apskundė Vilniaus tarnybos 2008-01-04 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai, kuri 2008-01-25 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-45) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. V. S. 2008-03-28 kreipėsi į Vilniaus tarnybą prašymu reg. (duomenys neskelbtini) (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 62-64) suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl aukščiau minėto komisijos 2008-01-25 sprendimo apskundimo. Vilniaus tarnyba, siekdama išvengti interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, 2008-03-31 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)pareiškėjo prašymą perdavė nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – Kauno tarnyba). Kauno tarnyba 2008-04-07 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 46-48) atsisakė teikti V. S. antrinę teisinė pagalbą pagal jo 2008-03-28 prašymą. Nesutikdamas su tokiu Kauno tarnybos sprendimu, pareiškėjas 2008-04-22 Vilniaus tarnybai pateikė prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 42-43) suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Kauno tarnybos 2008-04-07 sprendimą. Vilniaus tarnyba 2008-04-25 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 16-17) atsisakė nagrinėti V. S. 2008-04-22 prašymą, motyvuodama tuo, kad ji, kaip suinteresuotas subjektas, vadovaudamasi nešališkumo principu neturėjo teisės spręsti dėl antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui teikimo pagal pareiškėjo pradinį prašymą (t. y. 2008-03-28 prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl taip pat negali priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal V. S. 2008-04-22 prašymą. Nesutikdamas su tokiu Vilniaus tarnybos sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2008-11-24 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4079-479/2008 V. S. skundą patenkino, panaikindamas Vilniaus tarnybos 2008-04-25 sprendimą ir įpareigodamas Vilniaus tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2008-04-22 prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 18-21). Pareiškėjas 2008-11-27 vėl pateikė prašymą reg. (duomenys neskelbtini) Vilniaus tarnybai, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą apeliacine tvarka apskundžiant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-12-06 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007, tačiau Vilniaus tarnyba 2008-12-02 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 7-9) nutarė minėto V. S. prašymo nenagrinėti, motyvuodama tuo, kad jis yra analogiškas anksčiau pareiškėjo Vilniaus tarnybai pateiktiems prašymams. Be to, Vilniaus tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-11-24 sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo V. S. 2008-04-22 prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-12-05 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 11-14) atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Kauno tarnybos 2008-04-07 sprendimą. Nesutikdamas su tokiais sprendimais, pareiškėjas apskundė Vilniaus tarnybos 2008-12-02 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-12-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos administraciniam teismui (prijungtos Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-1415-356/10 b. l. 2-6), kuris 2010-04-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1415-365/2010 (b. l. 37-40) panaikino minėtus Vilniaus tarnybos sprendimus bei įpareigojo Vilniaus tarnybą iš naujo nagrinėti V. S. 2008-11-27 ir 2008-04-22 prašymus bei priimti naujus sprendimus, atitinkančius Viešojo administravimo įstatymo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas. Vilniaus tarnyba, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo 2008-11-27 prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) suteikti antrinę teisinę pagalbą apeliacine tvarka apskundžiant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-12-06 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007, 2010-05-19 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, Vilniaus tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-04-23 sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Vilniaus tarnybos 2008-12-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo Vilniaus tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2008-04-22 prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Kauno tarnybos 2008-04-07 sprendimą, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. teikimo, persiuntė šį pareiškėjo prašymą ir su juo susijusius dokumentus Panevėžio tarnybai, prašydama įstatymų nustatyta tvarka jį išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (b. l. 15-19). Panevėžio tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir su juo susijusius dokumentus, 2010-05-27 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-12-06 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 panaikinimo pagal pareiškėjo 2008-04-22 pateiktą prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
Nesutikdamas su atsakovės Panevėžio tarnybos priimtu sprendimu, pareiškėjas jį ir skundžia teisme.
Antrinės teisinės pagalbos teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio paskirtis – valstybės garantuojamos pagalbos teikimas asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antrinė teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teismo atveju, jei tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti sprendimo dėl antrinės pagalbos teikimo rekvizitai, kur numatyta, kad sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta teisinės pagalbos turinys – kokios teisinės pagalbos prašoma bei antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindai (Įstatymo 18 str. 4 d. 5 ir 6 p.).
Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, jog Vilniaus tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-04-23 sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Vilniaus tarnybos 2008-12-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo Vilniaus tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2008-04-22 prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini), šį pareiškėjo prašymą ir su juo susijusius dokumentus persiuntė Panevėžio tarnybai, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. teikimo, prašydama įstatymų nustatyta tvarka jį išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (b. l. 15-19). Pareiškėjas 2008-04-22 pateiktu prašymu reg. Nr. (duomenys neskelbtini) prašė Vilniaus tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje apskundžiant Kauno tarnybos 2008-04-07 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Panevėžio tarnyba privalėjo nagrinėti būtent Kauno tarnybos sprendimo panaikinimo pagrįstumą ir atstovavimo administracinėje perspektyvumo klausimą. Tuo tarpu Panevėžio tarnyba 2010-05-27 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė atsisakyti teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-12-06 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 panaikinimo. Toks atsakovės sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, kadangi sprendimu liko neišnagrinėtas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje apskundžiant Kauno tarnybos 2008-04-07 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą V. S.. Išvardytų argumentų pagrindu Panevėžio tarnybos 2010-05-27 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) naikintinas, o tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti V. S. 2008-04-22 prašymą bei priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas byloje taip pat siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus ir Panevėžio tarnybų.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Vilniaus ir Panevėžio tarnybų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.
Pareiškėjas, pagrįsdamas turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą, susijusį su Vilniaus tarnybos veiksmais, nurodo šiuos neteisėtus jos veiksmus – Vilniaus tarnyba nepagrįstai persiuntė pareiškėjo 2008-04-22 prašymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėti Panevėžio tarnybai. Teismas pažymi, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro patvirtinta tvarka. LVAT yra konstatavęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant konkrečios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą, siekiant išvengti bet kokių dviprasmybių dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos pagal pareiškėjo prašymą suteikimo turi būti sprendžiamas kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, taip nenusišalinant nuo tokioms tarnyboms pavesto uždavinio įgyvendinimo – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad V. S. 2008-04-22 prašymas Vilniaus tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą administracinėje byloje dėl Kauno tarnybos 2008-04-07 sprendimo panaikinimo yra susijęs su pareiškėjo siekiamu apskųsti Vilniaus tarnybos 2008-01-04 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), todėl Vilniaus tarnyba, siekdama išvengti interesų konflikto ir bet kokių dviprasmybių dėl sprendimo pagrįstumo bei tuo pačiu siekdama užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, persiuntė šį pareiškėjo prašymą bei su juo susijusius dokumentus Panevėžio tarnybai, kad pastaroji priimtų sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus tarnyba veikė teisėtai ir nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, t. y. vadovaudamasi Įstatymu ir atsižvelgdama į teismų praktiką, pagrįstai nusišalino nuo pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą teikimo ir persiuntė šį prašymą Panevėžio tarnybai, tuo sudarydama sąlygas, kad pareiškėjo prašymas būtų objektyviai išnagrinėtas ir priimtas sprendimas. Iš to daroma išvada, jog priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą dėl neteisėtų Vilniaus tarnybos veiksmų nėra pagrindo, kadangi nenustatytas Vilniaus tarnybos veiksmų neteisėtumas, t. y. nėra visų būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus tarnybos, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio tarnybos, dėl kurios neteisėtų veiksmų jam atsirado žala, tačiau savo skunde nenurodė, dėl ko ir kokio dydžio žalą jam padarė Panevėžio tarnyba. Įrodymų, patvirtinančių padarytą žalą, bei tokią žalą pagrindžiančių dokumentų V. S. nepateikė.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas V.S. dėl Panevėžio tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja ,kad Panevėžio tarnybos 2010-05-27 sprendimo panaikinimas, įpareigojant pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išnagrinėti iš naujo, yra pakankamas moralinis atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pareiškėjo V. S. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-05-27 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, kuriuo atsisakyta teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2008-04-22 prašymą ir įpareigoti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2008-04-22 prašymą bei priimti naują sprendimą.
V. S. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.