- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-25
- Bylos Nr.
- A-575-2283-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00336-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (toliau – ir Vilniaus VGTPT) 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-2390-08 ir 2008 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-2430-08 bei įpareigojo Vilniaus VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2008 m. lapkričio 27 d. ir 2008 m. balandžio 22 d. prašymus.
Vilniaus VGTPT, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (1.9)-S-2390-08 ir Vilniaus VGTPT įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2008 m. lapkričio 27 d. prašymą, 2010 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. (1.9)-S-1360-10. Tuo tarpu vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Vilniaus VGTPT 2008 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-2430-08 ir Vilniaus VGTPT įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2008 m. balandžio 22 d. prašymą, Vilniaus VGTPT 2010 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (1.8)-SD-2019-10 persiuntė minėtą prašymą nagrinėti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Panevėžio VGTPT) (b. l. 69-71).
Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01043 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė pareiškėjui V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais ir motyvuodama tuo, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus (b. l. 14-15).
II.
Pareiškėjas V. S. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2-9), prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01043 ir įpareigoti Panevėžio VGTPT įvykdyti jos kompetencijoje esančius veiksmus, t. y. paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, atsiradusią 2 000,00 Lt turtinę ir 3 000,00 Lt neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-2390-08 ir 2008 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-2430-08 bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. lapkričio 27 d. ir 2008 m. balandžio 22 d. prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Šie jo prašymai buvo persiųsti nagrinėti Panevėžio VGTPT. Pareiškėjas nurodė, kad prašymai persiųsti neteisėtai, nes būtent Vilniaus VGTPT turėjo nagrinėti jo prašymą, t. y. prašymas turėjo būti nagrinėjamas pagal jo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas akcentavo, kad Panevėžio VGTPT formaliai ir tais pačiais motyvais kaip ir Vilniaus VGTPT atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo manymu, Vilniaus VGTPT ignoravo ir iškraipė minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą ir dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 78-83) į pareiškėjo V. S. skundą nurodė, kad nesutinka su skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Panevėžio VGTPT, priimdama ginčijamą Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui V. S. teikimo, turėjo teisę, o kartu ir pareigą pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas atlikti pradinį pareiškėjo pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodyto reikalavimo pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimą. Išdėstė argumentus, kodėl laikė, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas neperspektyvus. Akcentavo, kad pareiškėjo siekiamų pareikšti reikalavimų nepagrįstumą patvirtina ir tai, jog jis yra praleidęs terminus apeliaciniam skundui paduoti. Pabrėžė, kad taip pat byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjas neįrodė, kad tokią žalą patyrė.
III.
Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 99-101) pareiškėjo V. S. skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovu byloje patraukė tik Lietuvos valstybę. Įtraukti savarankišku atsakovu Panevėžio VGTPT pareiškėjas nesutiko. Tuo tarpu sprendimą suteikti ar atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą priima tik ta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, į kurią pareiškėjas kreipėsi, ar kuriai yra persiųstas jo prašymas. Šiuo konkrečiu atveju, anot teismo, tai yra Panevėžio VGTPT, o ne Lietuvos valstybė, todėl reikalavimas panaikinti Panevėžio VGTPT Sprendimą, įpareigoti Panevėžio VGTPT įvykdyti jos kompetencijoje esančius veiksmus, t. y. paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007, turi būti atmetamas kaip pareikštas ne tam atsakovui. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Lietuvos valstybė, veikdama per savo atstovus Vilniaus VGTPT ir Panevėžio VGTPT, veikė neteisėtai ir dėl tokių savo veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę ar neturtinę žalą. Pats pareiškėjas, teismo nuomone, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų materialinės ir nematerialinės žalos dydį, kad dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT ir Panevėžio VGTPT, neteisėtų veiksmų patyrė kokią nors žalą.
IV.
Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 103-109), kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir pasisakyti dėl VGTPĮ nuostatų, suteikiančių teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, jei atstovavimas byloje yra neperspektyvus ar nustatomas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus, neobjektyvus ir vienpusiškas, pažeidžiantis jo teises, priimtas siekiant nuo atsakomybės išgelbėti VGTPT direktorę, dėl kurios kaltės teismai užversti skundais, jame ignoruojami konstituciniai principai ir teisės aktų normos. Teigia, kad teismas administracinės bylos neišnagrinėjo iš esmės, ignoravo tą faktą, kad žalos padarymo faktas buvo akivaizdus. Akcentuoja, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais padaryta žala privalo būti atlyginta. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, o ne Panevėžio VGTPT, yra netinkamas. Pabrėžia, kad pagal teismų praktiką pirmosios instancijos teismas pats nustato tinkamas šalis.
Atsiliepimas
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą (b. l. 116-121) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsiliepimo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, motyvais, jokių papildomų argumentų, susijusių su skundžiamo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nenurodoma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-01043 pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo Panevėžio VGTPT suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, taip pat turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo V. S. skundą atmetė, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas atsakovu byloje patraukė tik Lietuvos valstybę, o įtraukti savarankišku atsakovu Panevėžio VGTPT nesutiko, todėl reikalavimas panaikinti Panevėžio VGTPT Sprendimą, įpareigoti Panevėžio VGTPT įvykdyti jos kompetencijoje esančius veiksmus, negali būti tenkinamas kaip pareikštas ne tam atsakovui. Teismas taip pat nenustatė, kad Lietuvos valstybė, veikdama per savo atstovus Vilniaus VGTPT ir Panevėžio VGTPT, veikė neteisėtai ir dėl tokių savo veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę ar neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).
Sprendžiant nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusį ginčą, taip pat paminėtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio nuostata, kurioje inter alia yra nustatyta teismų pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo V. S. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio VGTPT Sprendimą ir įpareigoti Panevėžio VGTPT įvykdyti jos kompetencijoje esančius veiksmus, atmetė kaip nepagrįstą vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesutiko į bylos nagrinėjimą atsakovu įtraukti Panevėžio VGTPT. Įvertinus skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, turinį, jame išdėstytus argumentus, skunde suformuluotų reikalavimų pobūdį, akivaizdu, kad pareiškėjas V. S., nors atsakovu skunde nurodė tik Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Vilniaus VGTPT, savo interesų ir teisių pažaidą siejo tiek su Panevėžio VGTPT, tiek su Vilniaus VGTPT veiksmais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartimi į procesą savarankišku atsakovu įtraukė Panevėžio VGTPT bei nustatė, kad atsakovą Lietuvos valstybę atstovauja ne tik Vilniaus VGTPT, bet ir Panevėžio VGTPT. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, teisingai išsprendė šalių patikslinimo klausimą, minėta nutartis galiojantis ir nepakeista, todėl laikytina, kad konkrečiu atveju nebuvo pagrindo atsisakyti iš esmės nagrinėti pareiškėjo reikalavimus dėl Panevėžio VGTPT Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Panevėžio VGTPT įvykdyti jos kompetencijoje esančius veiksmus. Nors pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. raštu užklausė, ar pareiškėjas sutinka, kad atsakovais byloje būtų Panevėžio VGTPT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio VGTPT ir Vilniaus VGTPT, o pareiškėjas pateikė neigiamą atsakymą, toks atsakymas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo valios išreiškimas dėl pasirinkto gynybos būdo. Įvertinus rašytinio atsakymo turinį, akivaizdu, kad tokį pareiškėjo pasirinkimą lėmė teisinių žinių stoka. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. raštu tik užklausė pareiškėjo nuomonės dėl įtraukimo į bylą atsakovu Panevėžio VGTPT, tačiau nemotyvavo, kodėl toks procesinis veiksmas turi būti atliekamas, neišaiškino pareiškėjui sutikimo nedavimo pasekmių.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors iš skunde pateiktų argumentų ir suformuluotų reikalavimų buvo galima aiškiai identifikuoti pareiškėjo siekiamą teisinį rezultatą, neveikė taip, kad byla būtų išnagrinėta iš esmės, išaiškintos visos bylos aplinkybės ir realiai apgintos pareiškėjo galimai pažeistos teisės ir teisėti interesai (ABTĮ 86 str.). Pirmosios instancijos teismui neišnagrinėjus iš esmės pareiškėjo reikalavimų dėl Panevėžio VGTPT Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Panevėžio VGTPT įvykdyti jos kompetencijoje esančius veiksmus, objektyviai negalėjo būti visapusiškai ir išsamiai išnagrinėtas ir pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Esant šioms aplinkybėms, priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu, dėl ko turi būti panaikintas (ABTĮ 142 str. 1 d.) ir byla visa apimtimi perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį, pirmosios instancijos teismui neišnagrinėjus administracinės bylos iš esmės, teisėjų kolegija šioje bylos nagrinėjamoje stadijoje negali iš esmės pasisakyti dėl pareiškėjo nurodytų VGTPĮ nuostatų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.