Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

6. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį pagrįstumo, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas teismo prašė ne atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o ieškinio senaties išvis netaikyti. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos – 2017 m. rugsėjo 20 d. Taigi, neturtinė žala pareiškėjui galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2015 m. rugsėjo 15 d.

8. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis (be kita ko, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu, paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), pareiškėjo teiginius apie nepakankamą ventiliaciją ir apšvietimą kamerose, parazitų buvimą, seną ir nusidėvėjusį inventorių pripažino nepagrįstais. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas, reikšdamas pretenzijas dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiaisiais, nenurodė, kad jis pats nėra rūkantysis ir kad būtent jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tuo pažeidžiant jo teises, todėl teismas, atsižvelgdamas ir į atsakovo paaiškinimus apie Lukiškių TI-K įgyvendinamą draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, iškabintus įspėjamuosius užrašus ir ženklus, įvertinamus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančių asmenų, atmetė tokias pareiškėjo pretenzijas.

9. Teismas, išanalizavęs atsakovo teiginius, jog Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o kai kuriuose kamerose jau yra įrengtos užuolaidos bei kabinos, siekiant užtikrinti asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, akcentavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje sprendžiamas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., todėl vėlesni pakeitimai (užuolaidų įrengimas ir kt.) nevertintini. Teismas, apžvelgęs aktualią teismų praktiką, priėjo išvadą, jog suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės, todėl, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo laikytini pagrįstais.

10. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti Lukiškių TI-K išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, nustatęs, kad dokumentai į bylą buvo pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. (skundo padavimo diena) neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, o jo pretenzijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams (prastos ventiliacijos ir apšvietimo, parazitų buvimo ir kt.), inventoriaus netinkamumo naudoti, rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiaisiais yra nepagrįstos (neįrodytos), tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio argumentais, subjektyvia pareiškėjo nuomone apie tai, kad jo atžvilgiu ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas (viena vertus, tokio termino nenumato Konvencijos 3 straipsnis, kita vertus, net ir sprendžiant dėl pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą, šiuo atveju trejų metų terminas nėra suėjęs), kad neteisingai apskaičiuotas jam tekęs minimalus gyvenamasis plotas (be to, jo atžvilgiu turėjo būti taikoma 4 kv. m minimali ploto norma), kad teismas nustatė ne visus jo teisių pažeidimus ir todėl priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, bei naujais nusiskundimais (nesudarytomis sąlygomis tinkamai išsimiegoti ir pavalgyti). Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, bei iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, nusprendžia tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei pateiktus prašymus.

20. Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nesudarytomis sąlygomis tinkamai išsimiegoti ir pavalgyti, kadangi šios pretenzijos nebuvo pareikštos bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, o pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių šių aplinkybių nenurodė ir negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teismui.

21. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

23. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Procesinio teismo aktyvumo renkant įrodymus ribų vertinimas taip pat aktualus šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimo aspektu. Todėl sisteminis proceso teisės normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d.). Ši proceso teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro išreikalauti patikrinimo aktus apie sąlygų kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikytas, atitikimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams. Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neišreiškia jokio aiškaus nepritarimo pirmosios instancijos teismo išvadoms, susijusioms su sąlygų kamerose atitiktimi higienos normų reikalavimams (minėta higienos norma minimalios ploto normos nereglamentuoja), nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes (pažeidimus) jis siekia šiais patikrinimo aktais įrodinėti ir kodėl byloje jau esantys patikrinimo aktai (b. l. 39–78) tam nėra pakankami, bei nenurodo, dėl kokių priežasčių jis tokių patikrinimo aktų negali pateikti pats (pvz., kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsisakė jam pateikti tokius patikrinimo aktus). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.

25. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pagrindo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

26. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

27. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kadangi toks terminas nėra tiesiogiai įtvirtintas Konvencijoje, yra nepagrįsti.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

29. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas asmuo patiria kiekvieną laikymo tokiomis sąlygomis dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (erdvės trūkumu, privatumo neužtikrinimu, nepakankama apšvietimu, per žema temperatūra, didele drėgme ir kt.), kuriuos jis prilygino kankinimui, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. laikomas Lukiškių TI-K, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią tokios kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, t. y. dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2011 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą vėliausiai 2014 m. rugsėjo 19 d., dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2011 m. rugsėjo 20 d. – 2014 m. rugsėjo 20 d. ir t. t. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. rugsėjo 20 d. (žyma ant voko, b. l. 18), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 19 d. (ne iki 2014 m. rugsėjo 20 d., kaip netiksliai nurodė pirmosios instancijos teismas) pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

30. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių tokio termino praleidimo priežasčių. Teisėjų kolegija, iš bylos duomenų nenustačiusi kliūčių pareiškėjui savalaikiai kreiptis į teismą, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (liet. pagal pareigas, savo iniciatyva) atnaujinti šį praleistą terminą. Atsižvelgiant į tai, byloje vertintinos tik pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d.

31. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto, taip pat kad šiuo atveju egzistuoja teisės normų kolizija.

32. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą, konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis (atsiliepimas į skundą, b. l. 22–31), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94, kurios plotas – 7,94 kv. m, vienas arba su kitu asmeniu, o nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. – kameroje Nr. 221, kurios plotas – 6,90 kv. m, vienas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad kameros, kuriose jis laikytas, buvo apytiksliai 6,43 – 8,1 kv. m ploto, jose nuolat buvo laikoma po 4 asmenis. Pastebėtina, jog skunde pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 20 asmenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie asmenų, su kuriais jis buvo laikytas kamerose, skaičių bei kamerų plotą yra prieštaringi, abstraktūs (pvz., neaišku, koks, pareiškėjo nuomone, buvo konkrečių kamerų plotas), nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis ar įrodymais, todėl nėra pagrindo jais vadovautis. Laikytina, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikytas, pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma, o iš kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, todėl nekilo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Taigi, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai nekonstatavo neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. įstaiga veikė taip, kaip pagal teisės aktus buvo įpareigota veikti.

33. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (vienerius metus) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

34. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, pažeminimą ir t. t. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl gyvenamosiose patalpose neužtikrinamo natūralaus apšvietimo jam pablogėjo regėjimas, natūralaus apšvietimo (taip pat dirbtinės apšvietos) normų pažeidimai byloje nebuvo nustatyti, o akinių receptas, pareiškėjo teigimu, jam buvo išrašytas dar 2013 m. rugsėjo 4 d., t. y. iki vertinamo laikotarpio (laikotarpio, kuriam netaikytinas ieškinio senaties terminas) pradžios. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė sulaukęs grasinimų dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, tačiau šių savo teiginių nekonkretizavo (pvz., nenurodė, kada ir kas jam grasino) ir nepaaiškino, kaip pasikeitė jo situacija, lėmusi jo sprendimą galiausiai kreiptis į teismą, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

35. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (vienerius metus neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, didžiąją dalį šio laiko pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra didintinas iki 500 Eur.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui S. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį padidinant iki 500 Eur (penkių šimtų eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.