Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas S. Č. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. liepos 27 d.

S. Č. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. Č. nuteistas už tai, kad jis, 2016 m. liepos 24 d., apie 20.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia, ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė sugyventinei D. G. į veido sritį, padarydamas jai dešinio antakio srities, nosies šaknies srities ir kairės akies aplinkos audinių sumušimus su skausmingais patinimais bei poodinėmis kraujosruvomis, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniame skunde nuteistasis S. Č. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį, nes jis nukentėjusiosios D. G. atsiprašė ir su ja susitaikė. Be to, D. G. prašė teismo realios laisvės atėmimo bausmės jam neskirti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė ginamojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.Nuteistojo S. Č. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas savo kaltės įrodytumo neginčija, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės individualizavimu, prašydamas ją švelninti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam prašymui įgyvendinti nėra objektyvaus pagrindo, nes bausmių skyrimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė.BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus (bausmės skyrimas) reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaltininko asmenybė – viena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindinių aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014).Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad S. Č. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo pripažino, jo veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis apylinkės teismo buvo įvertintas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nepaisant to, apeliantas veikė tiesiogine tyčia, jo nusikaltimas buvo užbaigtas ir tai jam jau penktasis teistumas. Prieš nukentėjusiąją D. G. S. Č. smurtauja nebe pirmą kartą, vadinasi, šis nusikaltimas nėra atsitiktinis ar nulemtas nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Bylos duomenimis nėra nustatyta, kad nukentėjusioji nuteistojo atžvilgiu būtų atlikusi kokius nors provokuojančius jo nusikalstamą elgesį veiksmus, priešingai, smurtas buvo naudojamas iš esmės kerštaujant už tai, kad kitoje byloje D. G. davė jam nepalankius parodymus ir apeliantas buvo nuteistas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo tai pačiai nukentėjusiajai. Atkreiptinas dėmesys, jog tai jau trečias kartas, kai nuteistasis smurtauja D. G. atžvilgiu. Visas tris veikas skiria nedidelis laiko tarpas. Dėl 2016 m. birželio 6 d. naudoto smurto D. G. atžvilgiu teismas S. Č. pripažino kaltu, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės neskyrė, t. y. atidėjo bausmės vykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams (b. l. 50-53). Tokia humaniška bausmė nuteistajam nebuvo efektyvi ir jau 2016 m. liepos 7 d. jis vėl smurtavo D. G. atžvilgiu dėl ko Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu. Nors pastarasis nuosprendis yra apskųstas apeliacine tvarka, tačiau apeliacinis skundas, kaip ir analizuojamu atveju, pateiktas tik dėl bausmės individualizavimo. Praėjus vos kelioms dienoms nuo minėto Kauno apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, t. y. 2016 m. liepos 24 d., S. Č. ir vėl nesuvaldė smurtinio elgesio protrūkio bei nežymiai sutrikdė sveikatą D. G.. Taigi, aukštesnysis teismas apeliantą laiko recidyvistu. Švelnesnė bausmė nei realus laisvės atėmimas šiuo atveju nepasiektų bausmės tikslų. Pažymėtina ir tai, kad surinkta baudžiamosios bylos medžiaga, charakterizuojanti nuteistojo asmenybę, nėra teigiama. S. Č. ne kartą baustas administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 58-61). Dauguma pažeidimų padaryti stipriai apsvaigus nuo alkoholio. Nagrinėjamu atveju, nors apsvaigimas nuo alkoholio apeliantui nebuvo inkriminuotas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau byloje yra duomenų, jog nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta S. Č. esant galimai neblaiviam. Nuo 2013 m. birželio 28 d. jis įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centro priežiūros/dispanserinę grupę (b. l. 63). Darytina išvada, jog nesaikingas alkoholio vartojimas didina nuteistojo pavojingumą visuomenei. Be to, apeliantas niekur nedirba, nėra saistomas darbiniais santykiais ar kitokiu pozityviu užimtumu (b. l. 66). Nors S. Č. yra solidaus amžiaus, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau tai jam nesutrukdė daryti smurtinį nusikaltimą. Tai, kad apeliantas nukentėjusiosios atsiprašė ir su ja susitaikė, neturi esminės įtakos bausmės skyrimui. Nukentėjusiojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės kaltinamajam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 76, 78-81, 83) turinio matyti, kad nukentėjusioji D. G. nepasisakė dėl kaltinamajam skirtinos bausmės rūšies ar dydžio. Baigiamųjų kalbų metu ji tik apgailestavo, kad taip susiklostė gyvenimas. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.BK 62 straipsnyje nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką: 1) nusikaltimą padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Be to, BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant, teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala. Šiuo atveju BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų kriterijų S. Č. netenkina. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad analizuojamu atveju yra susiklosčiusi daugiau tipinė, įprastinė nei išskirtinė situacija, todėl minėto straipsnio nuostatos taip pat negali būti taikomos. Spendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo ir konkretaus bausmės vykdymo atidėjimo termino nustatymo, visada turi būti prieita prie motyvuotos išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Spręsdamas šį klausimą teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-149/2011, 2K-488/2013). Nagrinėjamu atveju, jau minėta, S. Č. asmenybė charakterizuojama neigiamai. Smurtas (ne pirmą kartą) buvo naudotas artimo asmens – sugyventinės atžvilgiu. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skyrė nors ir realią, tačiau gerokai mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę. Be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu. Dar labiau mažinti paskirtosios bausmės nėra jokio pagrindo. Tik atliekant bausmę pataisos namuose, vykdant visas pataisos įstaigos darbuotojų rekomendacijas, pavyzdingai elgiantis ir sąžiningai dirbant, S. Č. gali įrodyti, kad jo vertybinė skalė pasikeitė, kadangi šiuo metu jo propaguojamas gyvenimo būdas prasilenkia su baudžiamojo įstatymo numatytais imperatyvais. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad šiuo metu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, apelianto nubaudimas gali paneigti baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, formuoti nebaudžiamumo nuotaiką, nepagarbą baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiosios teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Taigi tik simbolinės, apeliantui priimtinos, bausmės skyrimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam S. Č. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą Nr. NTP-7-11403, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam S. Č. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatė Vida Kabečienė, pateikusi advokato orderį Nr. 356667, teikia antrinę teisinę pagalbą S. Č. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 44,35 Eur (b. l. 98).Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš S. Č. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.