Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarimo I. K. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas I. K. surašytas už tai, kad 2015-08-07, 11.55 val. (duomenys neskelbtini), ji vairavo automobilį „Volkswagen Polo“, v/n (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, važiuodama atbula nepaliko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę ir ją apgadino. Įvykus eismo įvykiui, nedelsiant nesustojo ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, t. y. tokiais veiksmais ji pažeidė KET 9, 126, 219.1 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, priimant nutarimą, nesivadovavo teismų praktikoje suformuotomis teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, susijusiomis su ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymu. Vertinant tyčios, būtino administracinio teisės pažeidimo sudėties, elemento buvimą šioje konkrečioje situacijoje, privalu atsižvelgti į teismų praktiką analogiškose bylose (Kauno apylinkės teismas 2015-08-17 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-3545- 660/2015, Kauno apylinkės teismo 2015-08-21 nutarimas administracinio teismo pažeidimo byloje Nr. A2.6.-6636-982/2015). Vertinant teismų praktiką bei šios bylos aplinkybes matyti, jog administracinės teisės pažeidimas buvo padarytas netyčia, kadangi nebuvo siekiama tyčia pažeisti administracinės teisės normomis saugomas vertybes, be to, dėl šio įvykio ji nesukėlė jokių padarinių, pvz., trečiųjų asmenų sveikatai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog netgi iš byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad ji užeina į odontologijos kliniką, tačiau dėl gydytojos užimtumo jos odontologė nepriėmė, todėl po šio vizito ji labai pastai jautėsi ne tik dėl skaudamo danties, bet ir dėl to, kad labai skubėjo namo dėl įvykusios vamzdžių avarijos. Be to, dėl labai stipraus danties skausmo po vizito pas odontologą, kuris dėl užimtumo jos nepriėmė, ji jautėsi sutrikusi, disorientuota, tačiau tokios būsenos priversta vairuoti transporto priemonę, nes reikėjo greičiau grįžti namo dėl įvykusios vamzdžių avarijos. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aukščiau nurodytų aplinkybių, kurios buvo patvirtintos ir teismo posėdžio metu, kas lėmė priimto nutarimo nepagrįstumą.

Dėl aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių motyvų, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra naikintinas kaip nepagrįstas, kadangi: 1) ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo būtinasis subjektyvusis požymis yra tyčinė kaltė, kuri bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta; 2) administracinio teisės pažeidimo byloje nėra nustatytos aplinkybės, susijusios su galimu tyčiniu vengimu išvengti administracinės atsakomybės; 3) pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų nuoseklumą, galimus jų prieštaravimus ir logiškumą; 4) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priimant nutarimą teismas nesivadovavo teismų praktikoje suformuotomis teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, susijusiomis su ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymu.

Vertinant apeliaciniame skunde išdėstytus teisinius motyvus ir faktines aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas dalyje dėl nuobaudos skyrimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį apskritai yra naikintinas ir administracinė teisena šioje dalyje yra nutrauktina. Tačiau nenustačius pagrindų šioje dalyje administracinę teiseną nutraukti, vertintinas paskirtos administracinės nuobaudos dydis, kuris yra nepagrįstai didelis bei neatitinkantis proporcingumo principų bei administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų.

Apeliantė pažymi, kad teismas turi galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos baudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-4-2013). Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. neindividualizavo įstatyme įtvirtintos griežtos nuobaudos nei įstatymo numatytoji, netaikė ATPK 30¹ straipsnio. Apeliantė pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo paskirta 868,00 Eur dydžio nuobauda už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą yra neproporcingai didelė, kadangi yra administracinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės: nuoširdus gailėjimasis sukėlus eismo įvykį bei tai, kad pažeidimą padarė asmuo vyresnis nei 65 metai. Be to, apeliantei atėmus teisę vairuoti transporto priemones, būtų suvaržytos jos teisės bei teisėti interesai - jai būtina turėti vairuotojo pažymėjimą, nes ji turi sveikatos sutrikimų - negali vaikščioti ilgų atstumų dėl stuburo ligų, nešti pirkinių krepšius, be to, turi nuolat vykti pas gydytojus. Visas aplinkybes, susijusias su reikalingumu vairuoti transporto priemones, ji patvirtino administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjant 2015-09-16 teismo posėdžio metu. Be to, ji yra pensininkė, todėl teisė vairuoti transporto priemones jai palengvina susisiekimą, nuvykimą pas gydytojus. Apeliantė taip pat pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo paskirta 868,00 Eur dydžio nuobauda nepagrįstai apsunkintų jos turtinę padėtį, kadangi šiuo metu ji nedirba, gauna tik pensiją, todėl tokio dydžio baudos sumokėjimas suponuotų aplinkybę, jog ji negalėtų skirti pakankamai lėšų vaistams, maistui, būtiniesiems poreikiams tenkinti.

Tai, kad pirmosios instancijos teismo paskirta administracinė nuobaudą už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, yra pernelyg griežta, patvirtina ir teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (Kauno apylinkės teismo 2015-08-27 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-6848-982/2015, Kauno apylinkės teismas 2015-06-10 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.- 4563-358/2015).

Atsiliepimu į I. K. apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos administracinės veiklos skyriaus viršininkas A. B. prašo I. K. skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2015-09-16 nutarimą palikti nepakeistą.

I. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Ginčo dėl I. K. kaltės padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, nėra. Apeliantė nesutinka tik dėl jos pripažinimo kalta padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir už šį pažeidimą paskirta nuobauda, todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamasis ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrinęs priimto pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai I. K. pripažino kalta padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje bei 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus.

Kaip minėta, apeliantė nesutinka su jos padaryto pažeidimo kvalifikavimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, teigdama, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei proceso dalyvių paaiškinimus, kadangi įvykio metu negalima nustatyti tyčinės kaltės buvimo, ir tai suponuoja faktą, kad jos veiksmuose nėra būtinojo subjektyviojo požymio, taip pat nėra nustatytos aplinkybės dėl galimos jos tyčios išvengti administracinės atsakomybės, tačiau aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad I. K. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisykles. KET 222 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011; 2AT-3-2014). Kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai, gali patvirtinti duomenys, rodantys, jog pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.).

Apeliantė savo kaltės dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo neprisipažįsta ir nurodo, jog smūgio nejuto, nes tuo metu jai labai skaudėjo dantį, jos automobilyje buvo įjungtas radijas, garsiai grojo muzika, buvo įjungtas oro kondicionierius, todėl nepajutusi smūgio ji nuvažiavo. Be to, nurodo, kad jos elgesys yra visiškai nebūdingas asmeniui, siekiančiam išvengti administracinės atsakomybės ir esant tokioms aplinkybėms, tai, jog ji neskubėdama išvažiavo iš įvykio vietos, nelaikytina sąmoningu ir tyčiniu pasišalinimu iš įvykio vietos, turint tikslą išvengti administracinės atsakomybės. Šią apeliantės versiją aukštesnės instancijos teismas vertina kaip gynybos versiją ir siekį išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Pažymėtina, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 straipsnio 1, 2 dalys).

Be to, administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ATPK 257 straipsnis). Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Taigi, teismas nustatydamas įvykio aplinkybes ir spręsdamas dėl pažeidimo buvimo, vadovaujasi visais byloje surinktais duomenimis, kuriuos ištiria ir įvertina teismo posėdyje ir pripažįsta įrodymais.

Šiuo atveju teismas sprendė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė įrodyta surinkta administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, kuri išvardinta nutarime: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1), eismo įvykio vietos schema (b. l. 4), fotonuotraukomis (b. l. 7-12), tarnybiniais pranešimais (b. l. 2, 3), V. V. paaiškinimu (b. l. 5), pačios I. K. paaiškinimu (b. l. 6), transporto priemonės techninės apžiūros aktu (b. l. 13). Vadinasi, I. K. kaltė, priešingai nei tvirtinama apeliaciniam skunde, grįsta byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kurie sudarė tarpusavyje sujungtą nuoseklią ir logišką grandinę, patvirtinančią pažeidimo aplinkybes.

Apeliantė teisi, jog sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011). Apeliantė skunde taip pat cituoja teismų praktiką vertinant tyčios, kaip būtino administracinio teisės pažeidimo sudėties, elemento buvimą, tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog išvados, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, daromos tais atvejais, kai tiek ant vairuoto automobilio, tiek ant kliudyto objekto apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra (administracinės bylos Nr. N-575-2184/2011, Nr. N-575-2263/2011). Nagrinėjamoje byloje esančios automobilių nuotraukos (b. l. 7-12), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 13) bei įvykio vaizdo įrašas (b. l. 18), kuriuose užfiksuoti automobilių kontaktas ir apgadinimai, teismui neleidžia daryti išvados, kad apgadinimai yra nežymūs. Be to, byloje esantis vaizdo įrašas paneigia apeliantės versiją, kad ji galėjo nepajusti smūgio į kitą automobilį, nes šiuo vaizdo įrašu užfiksuota, kaip apeliantės automobilis, važiuodamas atbulas, atsitrenkęs į stovinčio automobilio Peugeot 206, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairiąsias dureles, toliau važiuoja atbulas, brėždamas stovinčio automobilio kairįjį šoną, bei numuša priekinį vairuotojo pusės veidrodėlį. Iš šio vaizdo įrašo darytina išvada, kad tai nebuvo momentinis automobilių kontaktas, kurio nepajusti nebuvo įmanoma. Apeliantės argumentus, kad ji neskubėdama išvažiavo po eismo įvykio, taip pat paneigia vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, kad po automobilio Peugeot 206, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo apeliantė tik praleido pravažiuojantį kitą automobilį, o po to skubiai pasišalino, nekreipdama dėmesio į iš paskos bėgančią automobilio Peugeot 206, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją.

Nagrinėjamu atveju, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pakankamai duomenų, iš kurių apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog I. K. suprato sukėlusi eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė, ir sąmoningai, siekdama išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasitraukė, todėl konstatuotina, jog I. K. buvo abejinga kilusioms pasekmėms, iš įvykio vietos pasišalino, nevykdė pareigos įvykus eismo įvykiui nedelsiant sustoti, nesukeliant papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą, todėl I. K. veiksmus apylinkės teismas teisingai kvalifikavo kaip administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. I. K. veika pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Kaip jau minėta, ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą nustato ATPK 31 ir 32 straipsniai. ATPK 30² straipsnio 1 dalis, reglamentuodama baudos skyrimą, nurodo, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Apylinkės teismas, skirdamas nuobaudą I. K., atsižvelgė į padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pažeidėjos asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad I. K. galiojančių nuobaudų neturi, pažeidimą padarė sulaukusi 65 metų (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punktas) ir paskyrė jai minimalią ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu taip pat minimaliai sankcijoje numatytam laikotarpiui - trejiems metams. Apeliantės tokia nuobauda netenkina ir ji prašo jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, t. y. mažinti paskirtą baudą ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad, individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas „Dėl teismo įgaliojimų sušvelninti ATPK nustatytą sankciją“). Tokias nuostatas įtvirtina ir gausi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-41-2014, 2AT-8-2014 ir kt.). Pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą galėtų būti, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė aukštesniųjų teismų suformuotą praktiką ir paskyrė teisingą bei adekvačią padarytiems pažeidimams nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios galėtų lemti švelnesnės bausmės taikymą.

Byloje nustatytos administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybės neleidžia teigti, kad I. K. padaryti pažeidimai buvo mažai pavojingas, ir kad už tokią veiką jai paskirta įstatyme numatyta nuobauda turėtų būti laikoma aiškiai neteisinga ar neprotinga. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl, žinodamas apie gresiančias sankcijas ir vis dėlto pasirinkęs daryti pažeidimus, pažeidėjas prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir netekti jam būtinos specialiosios teisės.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantė administracinio teisės pažeidimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. I. K. skirta nuobauda atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą I. K. atžvilgiu dalyje dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukti ar paskirti švelnesnę nuobaudą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl to skundžiamas nutarimas pa­liekamas nepakeistas, o I. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.