Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. K. (P. K.) ir D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-291-860/2017 pagal ieškovų K. Ž. ir L. Ž. ieškinį atsakovams P. K. ir D. K. dėl nekilnojamojo daikto trūkumų šalinimo ir jų nustatymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai K. Ž. ir L. Ž. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų P. K. ir D. K. 13 508 Eur nekilnojamojo daikto trūkumų šalinimo ir nustatymo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. birželio 26 d. su atsakovais sudarė buto ir žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovai pardavė, o ieškovai nupirko 216,63 kv. m. ploto butą su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., ir 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. Butas buvo naujos statybos, dalinai įrengtas, ieškovai į butą įsikėlė 2014 m. vasario mėnesį, kai buvo atlikti vidaus apdailos darbai. Maždaug po dvejų metų per buto stogą į vidų pradėjo patekti atmosferos kritulių vanduo, kas sąlygojo dalies buto antro aukšto lubų ir sienų pažeidimus; taip pat pradėjo šlapti vidinė pirmojo aukšto buto ir garažo sienos; buto terasos plytelių apdailoje atsirado išilginiai suskilimai, daugelyje vietų terasos plytelės atšoko nuo pagrindo, didžiojoje dalyje ploto ištrupėjo plytelių tarpų glaistas. Nedelsiant, t. y. 2016 m. kovo mėnesį, buvo atlikta buto stogo, terasos bei pažeistų sienų apžiūra pasitelkiant trečiuosius asmenis. Buvo nustatyti buto defektai, atsiradę dėl netinkamai atliktų darbų statant namą (butą). 2016 m. balandžio 25 d. atsakovams buvo pateikta pretenzija dėl buto defektų neatlygintinio pašalinimo, tačiau atsakovai su pretenzija nesutiko motyvuodami tuo, kad defektams nustatyti turi būti pasitelktas ekspertinių žinių turintis specialistas. Tuomet buvo pasitelktas ekspertas D. K., įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Atliekant buto apžiūrą dalyvavo minėtas ekspertas, ieškovas K. Ž. ir atsakovas P. K.. Remiantis ekspertinio vertinimo išvadomis, 2016 m. liepos 26 d. atsakovams buvo pateikta pakartotinė pretenzija dėl buto trūkumų, tačiau atsakovai su šia pretenzija taip pat nesutiko. Atsakovai yra buto statytojai ir pardavėjai. Sutarties 5.1 punkte pardavėjai (atsakovai) patvirtino, jog parduodamas daiktas yra kokybiškas, neturi akivaizdžių ar esminių trūkumų, taip pat paslėptų trūkumų ir pan. Tad atsakovai yra atsakingi už parduoto daikto trūkumus, kurie atsirado per įstatyme nustatytą statinio garantinį laikotarpį. Kadangi atsakovai atsisako neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus, jie privalo atlyginti išlaidas daikto trūkumams ištaisyti (12 908 Eur) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 straipsnio 1 dalis), taip pat daikto trūkumų patikrinimo išlaidas, t. y. 600 Eur, sumokėtus ekspertui D. K. už ekspertinį įvertinimą (CK 6.328 straipsnio 2 dalis).Atsakovai P. K. ir D. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad kartu su kitais asmenimis, pagal 2007 m. parengtą projektą bei 2007 m. gegužės 21 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statė dviejų butų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. Iki 2008 m. birželio 12 d. buvo atlikti visi bendri statybos darbai ir gyvenamasis namas buvo iš esmės pastatytas bei perduotas naudoti. 2008 m. birželio 12 d. gyvenamojo namo baigtumo procentas buvo 96 proc. Nors visi gyvenamojo namo statybos darbai buvo baigti ir perduoti užsakovui / statytojui (atsakovams) dar iki 2008 m. birželio 12 d., dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo skubama atlikti statybos užbaigimo procedūrų. Ši procedūra buvo atlikta tik 2011 m. gruodžio 8 d. surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą. Anot atsakovų, ieškovai neteisingai skaičiuoja garantinį terminą. Atsakovų teigimu, 2008 m. birželio 12 d. gyvenamasis namas buvo pastatytas 96 proc., tad garantinis terminas turėtų būti skaičiuojamas bent jau nuo šios dienos, nors tikėtina, kad darbų rezultatas buvo perduotas dar anksčiau. Ieškovai, 2013 m. birželio 26 d. sutartimi įsigiję butą bei dalį žemės sklypo, neturi pagrindo reikalauti, jog statiniui vėl būtų taikomas 5 metų garantinis terminas. Kadangi pirkimo- pardavimo sutartyje nebuvo nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, o teisės aktuose numatytas statinio garantinis terminas buvo pasibaigęs iki įsigyjant butą, ieškovams turi būti taikomas dvejų metų terminas reikalavimams dėl daikto trūkumų pareikšti (CK 6.338 straipsnis), terminą skaičiuojant nuo daikto perdavimo dienos, t. y. 2013 m. birželio 28 d. Dėl reikalaujamos priteisti nekilnojamojo daikto trūkumų šalinimo kompensacijos atsakovai nurodė, kad, jų vertinimu, ieškiniu reikalaujama ne trūkumų šalinimo, o iš esmės pagerinti daikto kokybę bei padidinti jo vertę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino.Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 36 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. galiojusi 2011 m. gruodžio 8 d. deklaracijos apie Buto su terasa statybos užbaigimą surašymo metu, taip pat ieškovų Buto su terasa įsigijimo metu), statinio garantinis terminas negali būti trumpesnis (skaičiuojamas nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos) kaip 5 metai; paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – 10 metų; o jeigu nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų, – 20 metų. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.698 straipsnyje. Taigi teismas sprendė, kad būtent nuo 2011 m. gruodžio 8 d., kada buvo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, pripažįstant ginčo statinį tinkamu naudoti, turi būti skaičiuojamas Buto su terasa garantinis terminas, per kurį gali būti pareiškiamos pretenzijos dėl šio daikto trūkumų. Vien tai, kad atsakovai nurodo, jog jie statybos rezultatu faktiškai naudojosi nuo 2008 m., nekeičia byloje nustatytų svarbių aplinkybių (t. y. dokumento dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti surašymo datos), su kurių buvimu įstatymas sieja garantinio termino skaičiavimo pradžią. Teismas pastebėjo ir tai, kad nors atsakovai nurodė, jog statinio garantinis terminas turėtų būti skaičiuojamas bent jau nuo 2008 m. birželio 12 d., byloje esanti vėlesnė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažyma Nr. 579 patvirtina, kad 2008 m. rugsėjo 2 d. ginčo statinys buvo nebaigtas statyti, jo baigtumas buvo 96 proc. Tad atsakovų argumentai dėl ankstesnės garantinio termino skaičiavimo pradžios atmestini kaip nepagrįsti.Teismas konstatavo, kad ieškovams garantinis terminas pareikšti pretenzijas dėl įsigyto Buto su terasa trūkumų prasidėjo 2011 m. gruodžio 8 d. Tad ieškovai pirmą kartą 2016 m. balandžio 25 d. pareikšdami pretenziją, taip pat pakartotinai 2016 m. liepos 26 d. pareikšdami pretenziją atsakovams dėl nekilnojamojo daikto trūkumų pašalinimo nebuvo praleidę įstatyme nustatyto 5 metų statinio garantinio termino, juo labiau kad paslėptų statinio elementų garantinis terminas yra 10 metų.Teismas nurodė, kad CK 6.338 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria remiasi atsakovai, taikytina tuomet, kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas. Nagrinėjamu gi atveju Statybos įstatyme yra nustatytas garantinis terminas ginčo statiniui. Vien tai, kad ieškovai nebuvo su atsakovais sudarę statybos rangos sutarties (CK 6.681 straipsnis), nereiškia, jog ieškovų įsigytam statiniui – Butui su terasa, netaikomi statinio garantijos terminai, numatyti Statybos įstatyme. Toks aiškinimas, kurį pateikia atsakovai, nepagrįstai susiaurintų pirkėjų teises, be to, būtų paneigta Statybos įstatyme įtvirtinta garantija dėl statinių kokybės termino. Teismas sprendė, kad tai, jog ieškovams buvo perduotas netinkamos kokybės Butas su terasa, iš esmės patvirtina į bylą pateiktas eksperto doc. dr. D. K. ekspertinio vertinimo aktas su priedais, taip pat kita bylos medžiaga.Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo nesivadovauti ieškovų pateiktu Ekspertinio vertinimo aktu ir prie jo pridėtomis sąmatomis. Taip pat pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo kaip nors bandyti apriboti ieškovams teisę į kokybišką darbų atlikimą; ieškovai yra laisvi organizuoti Buto su terasa trūkumų šalinimo darbus jiems priimtinu būdu. Tokios praktikos laikosi ir teismai, žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014. Ekspertinio vertinimo akte nurodytos išlaidos esamiems defektams pašalinti yra realiai tikėtinos, pagrįstos objektyviais duomenimis ir skaičiavimais.Teismo vertinimu, atsakovų pateiktas Ekspertinio akto dokumentacijos įvertinimas, kurį atliko V. N., yra nelygiavertis įrodymas ieškovų pateiktam D. K. atliktam Ekspertinio vertinimo aktui ir nepaneigia bei negali paneigti byloje nustatytų svarbių aplinkybių. Visų pirma, nors V. N. turi tam tikrų specialių žinių statybos srityje, t. y. jam suteikta teisė eiti ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas, tačiau jis neturi ekonominės dalies atestato, tad jis tokių paskaičiavimų dėl išlaidų esamiems defektams pašalinti reikalingumo neturi teisės atlikti. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu apklaustas pažymėjo ir ekspertas D. K.. Antra, teismui nepateikti jokie duomenys, kaip V. N. yra susijęs su atsakovais, ar yra koks nors artimas ryšys ir pan., kokiomis aplinkybės šis asmuo buvo pasitelktas ir pan.; atsakovų atstovas teismo posėdžio metu negalėjo teismui atsakyti į klausimus, susijusius su minėtomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas P. K. verčiasi statybų verslu, t. y. pats, kaip fizinis asmuo, stato namus, be to, yra įsteigęs statybos įmonę ir pan., tad neabejotina, jog turi visokių kontaktų ir ryšių su įvairiais subjektais statybų versle. Esant tokiai situacijai, teismui kilo abejonių dėl minėto asmens (V. N.) galimo suinteresuotumo bylos baigtimi. Trečia, V. N. nebuvo atvykęs į objektą ir jo natūroje neapžiūrėjo, savo vertinimą iš esmės atliko tik atsižvelgdamas į eksperto D. K. surašytus dokumentus; taip pat ieškovams nebuvo suteikta teisė pareikšti pastabų, jie apie tokį vertinimą net nežinojo; vertinimas buvo atliktas vienašališkai. Ketvirta, V. N. atliktas dokumentų įvertinimas yra neišsamus ir nepilnas lyginant su ieškovų pateiktu eksperto D. K. surašytu Ekspertinio vertinimo aktu. Penkta, iš pateikto dokumentacijos įvertinimo matyti, kad iš esmės siūloma riboti ieškovams teisę į kokybišką darbų, šalinant Buto su terasa trūkumus, atlikimą, pvz., siūloma remontuoti tik dalį pastato konstrukcijų mazgų; išlaidos paskaičiuotos atliekant statybos darbus ūkio būdu, neįtraukiant mokesčių ir pan.Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių apskaičiuotų išlaidų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).Atsakovų argumentus, kad ieškovai siekia ne tik pašalinti įsigyto daikto trūkumus, bet ir jį pagerinti, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad D. K. pateiktame Ekspertinio vertinimo akte paskaičiuotos išlaidos yra susijusios išimtinai tik su defektų, kurie atsirado dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų, šalinimu.Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai yra pateikę ir D. K. ekspertinio vertinimo akto papildymą, kuriame yra paskaičiuota ir reikiamų atlikti remonto darbų suma, įvertinant nusidėvėjimą. Tačiau teismas sutiko su ieškovo teismo posėdžio metu išsakytais paaiškinimais, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl turtui padarytos žalos atlyginimo, o sprendžiama dėl išlaidų, reikalingų turto trūkumams, atsiradusiems per garantinį laikotarpį, ištaisyti, tad šiuo atveju nusidėvėjimo koeficientas neskaičiuotinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai P. K. ir D. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat priimti naujus įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas P. K. verčiasi statybų verslu, išskyrus ieškovų nepagrįstus teiginius. Faktas, kad apeliantas statė gyvenamąjį namą ūkio būdu, nėra pagrindas teigti, kad tai buvo jo statybų verslas. Todėl teismas, laikydamas nustatytomis ir įrodytomis aplinkybes apie apelianto kaip statybininko verslo veiklą, nepagrįstai atmetė byloje esančius įrodymus, pavyzdžiui, V. N. ekspertinio akto dokumentacijos įvertinimą, bei nepagrįstai suteikė pernelyg didelę įrodomąją reikšmę.Apeliantai pagal tinkamai parengtą projektą ir jo pagrindu išduotą statybos leidimą ūkio būdu statėsi butą savo poreikiams. Statybos buvo baigtos 2008 m. birželio mėnesį. Pasikeitus gyvenimiškoms aplinkybėms, nusprendė turtą parduoti, bet tai nėra pagrindas teigti, kad šalių tarpusavio santykiai iš pardavėjo ir pirkėjo transformavosi į užsakovo ir rangovo tarpusavio santykius.Statybos įstatyme ir CK 6.698 straipsnyje nustatyti terminai yra taikomi tik statybos procesui, o ne pirkimo-pardavimo santykiams. Be to, šiuose teisės aktuose nustatyta skirtinga garantinio termino skaičiavimo pradžia.Iš byloje esančių 2008 m. rugsėjo 2 d. statybos inspekcijos pažymos Nr. 579 ir 2008 m. birželio 12 d. kadastrinių matavimų bylos matyti, kad butas buvo pastatytas jau 2008 m. birželio 12 d., todėl 2013 m. birželio 28 d. jau buvo pasibaigęs 5 metų statinio garantinis terminas. Tačiau teismas dėl minėtos pažymos ir kadastrinių matavimų bylos įrodomosios reikšmės nepasisakė. Teigdamas, kad analogiški statinio garantiniai terminai yra nustatyti ir CK 6.698 straipsnyje, teismas nutylėjo, kad šiame straipsnyje terminai skaičiuojami nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos. Tai, kad deklaracija buvo užpildyta 2011 m. gruodžio 8 d., nepakeičia fakto, kad darbų rezultatas buvo naudojamas nuo 2008 metų, todėl garantiniai terminai turėtų būti skaičiuojami būtent nuo 2008 m. birželio 12 d.Šalis siejo tik pirkimo-pardavimo santykiai, todėl nesant sutartyje numatyto termino pranešti apie daikto trūkumus, turėjo būti taikomas CK 6.338 straipsnio 2 dalyje nustatytas dvejų metų terminas reikalavimams dėl daikto trūkumų pareikšti, terminą skaičiuojant nuo daikto perdavimo dienos, t. y. nuo 2013 m. birželio 28 d.Teismas nepagrįstai ieškovų pateiktiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją galią nei apeliantų pateiktiems įrodymams. Apeliantų pateiktą Ekspertinio akto dokumentacijos įvertinimą, kurį atliko V. N., teismas vertino kritiškai vadovaudamasis subjektyviais kriterijais, o ne bylos medžiaga.Posėdžio metu buvo paaiškinta, kaip buvo surastas specialistas V. N., o galimi jo ir atsakovo ryšiai yra tik teismo prielaidos, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas. Apeliantas P. K. neturi statybinio ar kito techninio išsilavinimo ir jokios statybų veiklos, juo labiau versliškai, nevykdo. Todėl teismo išvados apie apelianto P. K. statybų verslą ir ryšius šioje srityje laikytinos nepagrįstomis.Tai, kad V. N. nebuvo atvykęs į objektą ir jo natūroje neapžiūrėjo, nepaneigia išvados patikimumo, nes V. N. vertino tai, ką kitas specialistas buvo užfiksavęs, ir pateikė savo vertinimą dėl išlaidų, reikalingų pašalinti nustatytus trūkumus.V. N. iš esmės vertino D. K. surašytą aktą, jame nurodytas aplinkybes bei pateiktus skaičiavimus, o tai, kad V. N. išvadose nėra pridėta nuotraukų, grafikų ir lentelių, nėra pagrindas teigti, kad jo išvados nėra išsamios.V. N. pateikė objektyvias, išsamias ir patikimas išvadas dėl trūkumų šalinimo, nes D. K. pateikti skaičiavimai atitinka daikto pagerinimą, o ne trūkumų šalinimą (pagal juos, būtų pakeistas visas stogas, papildomai apšiltintas 50 cm akmens vata, pakeista visa terasos danga ir perdažytas antras aukštas). Pats D. K. apklaustas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo sąmatose yra įtraukti pridėtinės vertės mokesčiai ir kitos išlaidos, kurių ieškovai nebūtinai patirs. Taip pat jis patvirtino, kad skaičiavimas pateiktas neįvertinus nusidėvėjimo, kas turėtų būti įvertinta, siekiant naudotą daiktą pakeisti nauju. Todėl nesant įrodymų apie ieškovų išlaidas dėl daikto trūkumų pašalinimo nebuvo pagrindo trūkumų šalinimą apskaičiuoti vadovaujantis D. K. pateiktais skaičiavimais, o ne V. N..

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai K. Ž. ir L. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, apeliantų atstovas patvirtino, kad tarp apelianto P. K. vykdytų veiklų buvo ir namų statyba. Be to, pagal viešai prieinamą informaciją, apelianto įsteigtos įmonės veiklos sritys yra 1) pramonė, energetika; 2) statyba, statybinės medžiagos, kas įrodo, jog P. K. profesinė/ darbinė veikla yra susijusi su statybų sritimi. Kita vertus, nagrinėjamos bylos ginčo kontekste aplinkybė, ar P. K. verčiasi statybų verslu, nėra lemianti sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo ar atmetimo.Apeliantai yra ne tik buto pardavėjai, bet ir statytojai, todėl jie nepagrįstai teigia, kad, sprendžiant dėl buto garantinio termino pradžios momento, jiems netaikytina Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostata.Bendrasis dvejų metų terminas, numatytas CK 6.338 straipsnio 2 dalyje, taikomas tik tais atvejais, kai įstatymuose ar sutartyje nenustatytas daikto kokybės garantijos terminas. Teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo statiniui yra nustatytas garantinis terminas, šis terminas nustatytas Statybos įstatyme.Apeliantai nepagrįstai laiko, kad dėl byloje nustatytų buto su terasa defektų garantinis terminas yra penkeri metai. Eksperto nustatyti defektai atsirado dėl paslėptų statinio ir terasos elementų trūkumų, kuriems, pagal nustatytą teisinį reguliavimą, taikomas ne penkerių, o dešimties metų garantinis terminas. Be to, teismas teisingai nustatė, kad ieškovai, pareikšdami pretenziją pirmą kartą, taip pat pakartotinai, nebuvo praleidę įstatyme nustatyto penkerių metų statinio garantinio termino ir juo labiau dešimties metų garantinio termino dėl paslėptų trūkumų.Apeliantai nepagrįstai ginčija teismo sprendimo dalį, kurioje teismas konstatavo, kad apeliantų pateiktas Ekspertinio akto dokumentacijos įvertinimas, kurį atliko V. N., nėra lygiavertis įrodymas ieškovų pateiktam D. K. parengtam Ekspertinio vertinimo aktui.Teismas teisingai konstatavo, kad iš D. K. pateikto Ekspertinio vertinimo akto matyti, jog paskaičiuotos išlaidos yra susijusios išimtinai tik su defektų, kurie atsirado dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų, šalinimu.Šiuo atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl turtui padarytos žalos atlyginimo, o sprendžiama dėl išlaidų, reikalingų turto trūkumams, atsiradusiems per garantinį laikotarpį, ištaisyti, tad nusidėvėjimo koeficientas neskaičiuotinas. Analogiškos pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pvz., Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-901-232/2014.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl taikytino daikto kokybės garantijos termino, kai parduotas nekilnojamasis daiktas – statinys – turi trūkumų, taip pat įrodymų vertinimo, nustatant daikto trūkumų šalinimo išlaidų dydį.Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė statinio kokybės garantijos terminus, įtvirtintus Statybos įstatyme ir CK 6.698 straipsnyje, nes šalių nesiejo rangos, o tik pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, todėl, anot apeliantų, byloje taikytinas tik CK 6.338 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas dvejų metų terminas reikalavimui dėl parduoto daikto trūkumų pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka.Byloje nustatyta, kad apeliantai nagrinėjamu atveju buvo ne tik nekilnojamojo daikto – buto su terasa – pardavėjai, bet ir šio daikto statytojai, pastatę jį ūkio būdu. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, daikto, pagaminto statybos procese, įgijėjas turi teisę remtis kokybės garantija, atitinkančia garantiją dėl daikto pagaminimo statybos procese, taip pat gali reikalauti taikyti ir visas rangovo atsakomybei kilti nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017). Todėl, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą taikyti Statybos įstatyme nustatytus garantijos terminus.Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė statinio garantijos terminų pradžios momentą.Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad statinio garantinis terminas skaičiuojamas nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo butas pripažintas tinkamu naudoti 2011 m. gruodžio 8 d., surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą. Todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nuo šios dienos prasidėjo Statybos įstatyme numatytų garantijos terminų eiga. Nors apeliantai pažymi, kad tuo pačiu metu galiojusioje CK 6.698 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad garantijos terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos, teismas sprendžia, kad abi nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, pripažįstant, kad statinys negali būti atiduotas naudoti, prieš tai nepripažinus jo tinkamu naudoti (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Duomenų, kad butas teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažintas tinkamu naudoti anksčiau, nei buvo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą, apeliantai nepateikė. Be to, priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos pasisakė ir dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugsėjo 2 d. pažymos Nr. 579 apie nebaigtą statyti statinį, kurioje nurodyta, kad statinio baigtumas pažymos išdavimo metu buvo 96 proc., kas paneigia apeliantų teiginius, kad butas buvo pastatytas jau 2008 m. birželio 12 d.Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas taikė tinkamus daikto (statinio) kokybės garantijos terminus, taip pat tinkamai nustatė jų skaičiavimo pradžios momentą.Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant nekilnojamojo daikto trūkumų šalinimo išlaidų dydį. Anot apeliantų, jų pateiktą ekspertinio akto dokumentacijos įvertinimą, kurį atliko V. N., teismas vertino vadovaudamasis subjektyviais kriterijais, o ne bylos medžiaga, o ieškovų pateiktu eksperto D. K. ekspertinio vertinimo aktu teismas rėmėsi nepagrįstai, nes pastarojo pateikti skaičiavimai atitinka daikto pagerinimą, o ne trūkumų pašalinimą.Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų nuomone, kad eksperto D. K. parengtas ekspertinio vertinimo aktas yra susijęs su daikto pagerinimu, o ne išlaidų, reikalingų daikto trūkumams pašalinti, paskaičiavimu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo ir ieškovų pozicijai, kad, nustatant daikto trūkumų, paaiškėjusių per daikto kokybės garantijos terminą, šalinimo išlaidų dydį, daikto nusidėvėjimo koeficiento taikymas nėra aktualus. Antra, tai, kad, pagal minėtą ekspertinio vertinimo aktą, kaip teigia apeliantai, turėtų būti keičiamas visas stogas, papildomai apšiltinamas 50 cm akmens vata, keičiama visa terasos danga ir perdažomas antras aukštas, savaime nereiškia, kad toks trūkumų šalinimas reiškia nepagrįstą naujos kokybės daikto sukūrimą, kadangi rekomenduojamų atlikti darbų mastas tiesiogiai priklauso nuo nustatytų namo defektų pobūdžio. Trečia, tai, kad ekspertas į sąmatas yra įtraukęs pridėtinės vertės mokesčius ir kitas išlaidas, kurių ieškovai gali ir nepatirti, nėra pagrindas jų nepriteisti, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, negalima apriboti ieškovų teisės į kokybišką darbų atlikimą. Taigi atmetus kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad teismas, nustatydamas daikto trūkumų šalinimo išlaidų dydį, negalėjo remtis eksperto D. K. parengtu ekspertinio vertinimo aktu (sąmatomis), nėra pagrindo spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, remdamasis ieškovų, o ne atsakovų pateiktais įrodymais. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad apeliantų pateiktu V. N. atliktu ekspertinio akto dokumentacijos įvertinimu pirmosios instancijos teismas atsisakė remtis ne tik dėl tų priežasčių, su kuriomis apeliantai nesutinka, bet ir dėl to, kad V. N. neturi ekonominės dalies atestato, todėl išlaidų, reikalingų defektams pašalinti, paskaičiavimo neturi teisės atlikti, ko apeliaciniame skunde apeliantai ir neginčija.Kaip teisingai nurodo ieškovai, aplinkybė, ar apeliantas verčiasi statybų verslu, neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl šiuo klausimu teismas plačiau nepasisako ir atitinkamai atsisako priimti apeliantų pateiktus naujus įrodymus, susijusius su apelianto išsilavinimu ir įsteigtos įmonės veiklos pobūdžiu.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovų apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Ieškovai nepateikė apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl dėl jų priteisimo teismas nesprendžia.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.