Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. ir nukentėjusiojo A. V. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį 60 MGL (3000 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. R. buvo nuteistas už tai, kad per visuomenės informavimo priemonę viešai paskleidė apie A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jo asmenį ir pakirsti pasitikėjimą juo, taip jį šmeižė, o būtent : naudodamasis savo socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyra „R. R.“, komentuodamas šioje paskyroje 2017 m. spalio 27 d. 22.44 val. paskelbtą skelbimą, kuriame pateikė R. J. liudijimą, parašė :

1) 2017 m. spalio 30 d. 7.34 val. komentarą su tekstu: „S. M., tai S. M. - „(duomenys neskelbtini)“ fondo direktorius. Visas machinacijas daro A. V. – S. tik statytinis. S. dar matyt nesuprato, kad A. jį „pakišo“. Dabar pasirinkta taktika juodina mane ir R. Esu įsitikinęs, kad R. liudijimas apie A. yra teisingas. Stebime įvykius toliau...“ ;

2) 2017 m. lapkričio 2 d. 18.34 val. komentarą su tekstu: „Viena iš V. veiklos krypčių yra, manipuliuojant fondu, užvaldyti vienišų senukų turtą, kita – plauti kriminalinio pasaulio pinigus (M. N. liudijimas). Pagrindinis tikslas – prisivilioti jaunuolius, ieškančius Dievo, tiek fondo pagalbos, juos išprievartauti, naudojant psichotropines medžiagas, psichologinį ar dvasinį spaudimą, motyvuojant, kad Dievas atleis, vėliau juos panaudojant turto užvaldymui, prostitucijai ir šantažui“;

3) 2017 m. lapkričio 2 d. 18.34 val. skelbimą „Versija“ su tekstu: „V. tikslas – daryti įtaką aplinkiniams, siekiant tenkinti savo iškreiptus seksualinius poreikius“; tokiais savo veiksmais pateikdamas konstatuojamojo pobūdžio A. V. žeminančią informaciją.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nukentėjusiojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistasis R. R. ir nukentėjusysis A. V.. Apeliantai ginčija skirtingas nuosprendžio dalis : R. R. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nukentėjusysis A. V. nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos ir atstovavimo išlaidų dydžiais. Todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.

Dėl R. R. nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį

9. Apeliaciniame skunde R. R. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų S. M. ir V. R. parodymais, kadangi jie yra suinteresuoti duoti jam nepalankius parodymus; 2) pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi ir specialisto išvada, kadangi ji yra prieštaringa; 3) jo išsakyti teiginiai apie A. V. yra subjektyvi jo nuomonė, iš žmonių ir kitokių šaltinių sužinotos informacijos, kurią jis laikė patikima, versija, interpretacija ir negali būti vertinami kaip tyčiniai jo veiksmai šmeižti A. V.; 4) pirmosios instancijos teismas šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir tendencingai.

12. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. R., naudodamasis savo socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyra, komentuodamas šioje paskyroje paskelbtą skelbimą, kuriame pats pateikė R. J. liudijimą, apie nukentėjusįjį A. V. parašė ir komentarus, nurodytus šio nuosprendžio 1 punkte. Jis pats to ir neneigė. Šios bylos aplinkybės yra aiškios ir nekelia abejonių, su jomis proceso dalyviai sutinka, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja. Tačiau, pasak nuteistojo R. R., socialinio tinklalapio „Facebook“ asmeninėje paskyroje jo paskelbtos žinios apie nukentėjusįjį A. V. yra tikros. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, su tokia nuteistojo pozicija nesutinka.

13. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyti šį nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai, t. y. šmeižimas, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvus atspindys žinių ar gautos informacijos, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi būti paremta faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-451-895/2016).

14. Nesunku suprasti, kad nuteistasis R. R. savo komentaruose nukentėjusįjį A. V. įvardino kaip asmenį, neteisėtais būdais ir priemonėmis gaunantį finansinių pajamų, apsvaiginantį jaunuolius ir seksualiai juos prievartaujantį, kitokiais būdais jaunuolius išnaudojantį, grobiantį vienišų senolių turtą. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo skundžiamame nuosprendyje, prieš taip apibūdinant kitą žmogų, kaip tai padarė nuteistasis R. R., reikia turėti pakankamai patikimos informacijos apie jį ir tai daryti labai pasvertai, tinkama forma ir jo neįžeidžiant. Tačiau šiuo atveju R. R. nepateikė savo teiginius pagrindžiančių objektyvių įrodymų, kad A. V. verčiasi kokia nors neteisėta veikla, išnaudoja jaunuolius ir senolius. To nuteistasis nepadarė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nuteistojo R. R. teigimu, jo įsitikinimą skleidžiamų žinių apie A. V. tikrumu, visų pirma, nulėmė prieš nukentėjusįjį vykęs baudžiamasis procesas, kuriame jis buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 150 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, psichotropinėmis medžiagomis bei alkoholiu apsvaiginęs jaunuolį, prieš jo valią jį seksualiai prievartavo. Tačiau minimoje byloje Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu A. V. buvo išteisintas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Nuteistasis R. R. patvirtino, kad jam apie A. V. išteisinimą buvo žinoma, tačiau to nepaisydamas, jis vis tiek paskleidė apie A. V. virš nurodytus teiginius. Nuteistasis R. R. nereagavo ir savo teiginių apie nukentėjusįjį nekeitė net ir tada, kai jį telefonu jo brolis V. R. perspėjo, kad A. V. buvo išteisintas ir kad dėl tokių komentarų jam gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Taigi, nuteistasis R. R. suvokė, jog dalis jo skleidžiamos informacijos apie A. V. neatitinka realios tikrovės, bet vis tiek ją skleidė viešoje erdvėje.

15. Nėra įtikinami nuteistojo R. R. argumentai, kad jo paskleistus teiginius apie nukentėjusįjį A. V. sąlygojo iš kitų žmonių – R. J., M. N., sužinota arba jo atsitiktinai nugirsta informacija apie A. V. bei jam žinoma civilinė byla, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl buto grąžinimo senolei. Bylos duomenimis, iš tiesų, socialiniame tinklalapyje „Facebook“ R. J. paskelbė tekstą, kuriame jis kalbėjo ir apie A. V., nurodydamas, kad pastarasis jam teikė nepadorius pasiūlymus, o M. N., komentuodamas R. R. paskelbtą šį R. J. tekstą, paskelbė įrašą, jog pataisos įstaigoje vienas iš nuteistųjų jam sakė, kad A. V. užsiima pinigų plovimu per ne pelno siekiančias organizacijas. Kita vertus, nuteistasis R. R. net nebandė išsamiau aiškintis ir tikslinti jam gerai nepažįstamų R. J. ir M. N. nurodytų aplinkybių, pastarųjų pakankamai rimtus kaltinimus A. V. priimdamas kaip tikrą tiesą. Pažymėtina, kad už pinigų plovimą BK numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau nė vienoje byloje tokia aplinkybė dėl A. V. nei teismų, nei prokuratūros sprendimuose nebuvo konstatuota. Toks nuteistojo pasirinktas elgesio modelis neleistinas. R. R., būdamas išsilavinęs, darbingas bei visuomeniškas žmogus, privalėjo suprasti bei atidžiai įvertinti R. J. ir M. N. pasisakymus apie A. V., įvertinti jų patikimumą, tačiau jis vis tiek toliau vystė šią temą. Dėl nuteistojo R. R. minimų aplinkybių, susijusių su buto grąžinimu senolei, pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia ir panaikinta, be kita ko, mainų sutartis, kuria senolė savo butą perdavė S. M. mainais į jo butą, bei taikyta restitucija. Kita vertus, civilinio proceso priemonių panaudojimas baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės galios, kadangi įvairios veikos baudžiamąją atsakomybę asmeniui užtraukia tik esant tiesiogiai baudžiamajame įstatyme nurodytiems požymiams. Šiuo atveju nebuvo konstatuota, kad A. V. pats asmeniškai tiesiogiai buvo suinteresuotas neteisėtu buto užvaldymu, jis asmeniškai veikė aktyviai ar nusikalstamai, kaip kad savo paskelbtuose teiginiuose apie A. V. nurodė nuteistasis R. R.. Pažymėtina, kad to nenustatė ir civilinę bylą nagrinėjęs teismas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo R. R. paskelbta informacija apie nukentėjusįjį A. V. neturėjo jokio konkretaus pagrindo, taigi, buvo jo galimai nugirsta ar paties sukurta, tiek sąmoningai iškreipiant, tiek hiperbolizuojant visus šiuos duomenis apie A. V..

16. Tam, kad informaciją būtų galima vertinti kaip šmeižimą, turi būti nustatyta ne vien tai, kad ji neatitinka tikrovės, bet ir kad pati informacijos pateikimo forma yra netinkama, nepagarbi, nemaloni, žeidžianti asmenį, jo garbę ir orumą, pakertanti pasitikėjimą asmenybe, nes susieja jį su elgesiu, kuris visuomenėje vertinamas neigiamai. Matyti, kad nuteistojo R. R. teiginiuose apie A. V. vartojamos sąvokos : machinacija, seksualinis prievartavimas, išnaudojimas prostitucijai, šantažui, svetimo turto užgrobimas, iš esmės tapačios konkrečių kriminalinių veikų pavadinimams, nes asmens pavadinimas seksualiniu prievartautoju, turto grobiku, pinigų plovėju sudaro visas prielaidas ir regimybę manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį. Be to, visi šie žodžiai iš karto galimai suteikia vadinamam objektui neigiamą atspalvį, nepriklausomai nuo jo pavartojimo konteksto. Įvertinus visa tai galima tvirtinti, jog viešoje erdvėje nukentėjusiojo A. V. išvadinimas seksualiniu prievartautoju, turto grobiku, pinigų plovėju ir kitais žodžiais ne tik pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, bet ir bendrąsias moralės, mandagaus bendravimo normas. Taigi, tokia R. R. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie A. V. tiek vertinant jos turinį, tiek jos paskleidimo foną, žemina jo garbę ir orumą.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. teigia, kad jo teiginiai apie nukentėjusįjį A. V. tebuvo jo nuomonė, versija. Iš tiesų, niekas negali uždrausti žmogui viešai reikšti savo nuomonę bet kokiu klausimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo R. R. teiginiai apie A. V. šiuo atveju nelaikytini tiesiog nuomone. Bet kokios nuomonės pareiškimas turi neįžeisti asmens garbės ir orumo, nepažeisti jo privataus gyvenimo, reputacijos. Savo komentaruose nuteistasis R. R. konstatavo tam tikrus faktus, t. y. A. V. neva padarytas nusikalstamas veikas, o tai konstatuoja tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Kadangi nėra duomenų, jog A. V. būtų nuteistas už kokias nors nusikalstamas veikas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kategoriška ir konkreti informacija, paskleista R. R., yra nepagrįsta. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti R. R. teiginiai apie A. V. aiškiai atspindi jų kategoriškumą, yra konstatuojamojo pobūdžio, juose nėra žodžių, atspindinčių teigiančiojo asmens vertinamąjį pobūdį, pavyzdžiui, „tikriausiai“, „galbūt“, ,,mano nuomone“ ar pan. Tai patvirtina ir specialisto išvada. Taigi, R. R. pateikė tikrovės neatitinkančią ir šmeižiančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie A. V., kurios esmė yra teigimas, kad jo nurodyti faktai yra tikri, nors dėl to jis nepateikė jokių konkrečių tai patvirtinančių duomenų. Kadangi savo komentaruose išsakomą informaciją apie A. V. nuteistasis R. R. pateikė kaip faktus, taip sukurdamas jų tikrumo ir objektyvumo iliuziją, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad R. R. teiginiuose konstatuojami faktai, o ne skleidžiama asmeninė subjektyvi nuomonė apie A. V.. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, šios išvados nepaneigia tai, kad prieš dalį komentarų R. R. įrašė žodį „Versija“.

18. Kartu pažymėtina, kad šmeižimas yra padaromas tyčia – asmuo, skleidžiantis informaciją apie žmogų, suvokia, kad informacija, kurią jis viešai pateikia, yra neteisinga, be to, nemaloni nukentėjusiajam, dėl jos jis pasijus pažemintas, sugniuždytas, ir nori tokią informaciją skleisti. Jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę. Kaip jau minėta anksčiau, nuteistasis R. R. nukentėjusįjį A. V. apibūdino vartodamas žodžius ir pasakymus, kuriems jokio objektyvaus ir patikimo patvirtinimo neturėjo. Tai, kad A. V. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, jokia teisėsaugos institucija nekonstatavo. Nuteistasis R. R. tai žinojo, tačiau vis tiek sąmoningai, suprasdamas, kad tai nepatiks A. V., pažemins jį, įvardijo A. V. veiksmus kaip iš esmės nusikalstamus. Būdamas išsilavinęs, darbingas, visuomeniškas žmogus, R. R. galėjo ir turėjo suprasti apie savo elgesio netinkamumą. Taigi, šioje byloje nustatyti R. R. komentarai nebuvo spontaniški, o apgalvoti, sistemingi jo veiksmai rodo tiek jo tyčios kryptingumą, tiek ir tikslingą siekį paskleisti apie A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją tretiesiems asmenims per visuomenės informavimo priemonę – socialinį tinklalapį „Facebook“. Tokia jo veika yra pavojinga ir užtraukia jam baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. R., socialiniame tinklalapyje „Facebook“ patalpino apie nukentėjusįjį A. V. komentarus su šio nuosprendžio 1 punkte nurodytais teiginiais, kurie neatitinka tikrovės, niekina bei žemina nukentėjusįjį kaip asmenį ir gali pakirsti pasitikėjimą juo, taip padarė nusikalstamą veiką pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. teigia, kad pirmosios instancijos teismas prieš jį buvo šališkas, nepagrįstai atmetė jo prašymą apklausti papildomus liudytojus, atsisakė pridėti prie bylos jo pateiktus dokumentus, apribojo jo teisę užduoti klausimus liudytojams. Tačiau, susipažinusi su teisiamojo posėdžio protokolais, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę, buvo tendencingas ar neužtikrino objektyvaus baudžiamojo proceso. BPK bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Šioje byloje tokia teisė nuteistajam R. R. nebuvo suvaržyta, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šia teise jis nepasinaudojo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistajam R. R. teisė užduoti klausimus liudytojams nebuvo suvaržyta, o pirmosios instancijos teismas jo prašymus apklausti papildomus liudytojus ir pridėti prie bylos papildomus dokumentus motyvuotai atmetė, kadangi jie nebuvo tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjamomis esminėmis aplinkybėmis. Jokių kitų konkrečių pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, kurie atitiktų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus, apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo ir jų teisėjų kolegija nenustatė. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas analizavo visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Teismo įrodymų vertinimas, kuris neatitinka proceso dalyvio norų, nerodo teismo šališkumo. Taigi, spręsti apie pirmosios instancijos teismo šališkumą objektyvaus pagrindo nėra.

20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. R. bausmę, jos skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau nebuvo teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra senatvės pensininkas, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė R. R., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, su laisvės atėmimu nesusijusią, švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, jos dydį nustatydamas artimą minimaliam.

21. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas nuteistajam R. R. paskirtos baudos dydį, padarė klaidą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką MGL dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, koks jis buvo nusikalstamos veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2011, 2K-142-719/2019). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo patvirtintas 37,66 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris nesikeitė iki 2018 m. sausio 1 d., t. y. toks bazinis bausmių ir nuobaudų dydis galiojo R. R. nusikalstamos veikos padarymo metu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas baudos dydį eurais, turėjo vadovautis iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiu dydžiu, t. y. ne 50 Eur, o 37,66 Eur. Nagrinėjamu atveju nuteistajam R. R. paskirta 60 MGL bauda sudaro 2259,60 Eur (60 MGL × 37,66 Eur = 2259,60 Eur). Kadangi tokios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio klaidos ištaisymas nuteistojo R. R. teisinės padėties nesunkina, o priešingai, ją lengvina, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam paskirtos baudos dydžio, ją išreiškiant eurais, keistina dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Todėl nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl neturtinės žalos dydžio

22. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. V. prašo iš nuteistojo R. R. jam priteistą neturtinę žalą padidinti iki 5000 Eur. Šioje byloje nukentėjusysis A. V. buvo pareiškęs 100000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas šį civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisė 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nustatytu neturtinės žalos dydžiu.

23. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti, kaip kad yra daroma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą įvertinti ir nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinę padėtį. Kaip minėta, vienas iš kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.).

24. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. R., naudodamasis savo socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyra, apie nukentėjusįjį A. V. parašė 3 komentarus, kuriuose nurodė, kad A. V. nedorais būdais siekia savo tikslų, neteisėtai pasisavina vienišų senolių turtą, užsiima pinigų plovimu, seksualiai prievartauja jo paties psichotropinėmis medžiagomis apsvaigintus jaunuolius, išnaudoja juos prostitucijai ir t. t., ir taip viešoje erdvėje paskleidė apie A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią ją, t. y. apšmeižė nukentėjusįjį. Nukentėjusysis A. V. dėl tokių neteisėtų R. R. veiksmų – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo per visuomenės informavimo priemonę – populiarų socialinį tinklalapį „Facebook“, kuri rodo neigiamą ir nepadorų jo asmenybės įvertinimą ir kuri žemintų kiekvieną žmogų, patyrė tiek pažeminimą, tiek ir dvasinį išgyvenimą. Ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, 600 Eur neturtinės žalos dydis nukentėjusiajam buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad A. V. ši situacija įnešė nerimo, dėl R. R. paskleistos informacijos jis turėjo aiškintis pažįstamiems žmonėms, be abejo, jam tai buvo nemalonu. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir tai, kad dėl R. R. nusikalstamos veikos sunkių padarinių A. V. nekilo, duomenų, jog būtų itin pablogėjusi jo gyvenimo kokybė ar išlikę jam neigiami liekamieji reiškiniai, byloje taip pat nėra. Kad R. R. nusikalstama veika kaip nors kitaip nors esmingai pakenkė jo asmeniniam gyvenimui ar veiklai nukentėjusysis A. V. įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai įvertino ir nuteistojo R. R. turtinę padėtį, t. y. kad jis nedirba, yra senatvės pensininkas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas šias išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajam A. V. priteista neturtinė žala – 600 Eur, užtikrina protingą balansą (pusiausvyrą) tarp realios kompensacijos už nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, nėra akivaizdžiai per mažas, atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam A. V. priteistos neturtinės žalos dydį.

Dėl nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų dydžio

25. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. V. taip pat prašo iš nuteistojo R. R. jam išieškoti 2000 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Skunde jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių išlaidų dydį sumažino iki 1000 Eur. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

27. Nukentėjusysis A. V. turi teisę gauti patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą dėl neteisėtų nuteistojo R. R. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą sumažinti nukentėjusiojo prašomą išieškoti atstovavimo išlaidų sumą. Teisėjų kolegija tam pritaria. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai įsigilino į visas bylos aplinkybes bei nukentėjusiojo atstovo realiai atliktą darbą, todėl motyvuotai ir pagrįstai sumažino nukentėjusiojo prašomas išieškoti iš nuteistojo atstovavimo išlaidas. Iš tiesų, baudžiamajai bylai išnagrinėti prireikė 6 teismo posėdžių, visuose juose dalyvavo nukentėjusiojo atstovas advokato padėjėjas Kęstutis Ramanauskas. Kita vertus, kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, ši byla nelaikytina sudėtinga, ji nagrinėjama dėl vieno nuteistojo ir dėl vienos jo padarytos nesunkios nusikalstamos veikos, byloje nebuvo sprendžiami itin sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, bylos apimtis taip pat nėra didelė (pirmosios instancijos teisme bylą sudarė beveik 5 tomai, didžiąją dalį jos užima proceso dalyvių tarpusavio susirašinėjimai, įvairūs straipsniai iš internetinių svetainių), įvykio tyrimas ir nagrinėjimas teisme dėl nuteistojo veiksmų nebuvo užvilkintas. Iš bylos matyti, kad advokato padėjėjas K. Ramanauskas nukentėjusįjį atstovavo ir ikiteisminiame tyrime, tad jam buvo gerai žinomi byloje surinkti duomenys ir kaskart didelių laiko sąnaudų pasiruošti jos nagrinėjimui nereikalavo. Tai galima spręsti ir iš to, kad ikiteisminio tyrimo metu advokato padėjėjas K. Ramanauskas ruošė skundus dėl prokurorų nutarimų, teismų nutarčių, tačiau jo parengtų ir į bylą pateiktų skundų turinys iš esmės nesiskiria. Advokato padėjėjas K. Ramanauskas parengė ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ir iš jo matyti, kad argumentai dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio (100000 Eur) išdėstyti tik keliais sakiniais. Kas svarbu, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies ir gerokai sumažintas (nuo 100000 Eur iki 600 Eur). Priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, spręsdamas atstovavimo išlaidų dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir nuteistojo R. R. turtinę padėtį (senatvės pensininkas), kadangi to iš esmės reikalauja BPK 106 straipsnio 2 dalis. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis R. R. buvo nubaustas finansinio pobūdžio pagrindine bausme, iš jo priteista suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ką jis privalės sumokėti. Visi šie aptarti bylos duomenys leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nukentėjusiojo atstovo teisinės paslaugos, įvertintos 2000 Eur suma, nėra realiai pagrįstos, jos aiškiai per didelės, neadekvačios ir neatitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijų ir todėl negali būti atlygintos visa apimtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajam A. V. išieškotinas atstovavimo išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pagrįstai sumažino iki protingos sumos – 1000 Eur. Esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiojo A. V. apeliacinio skundo tenkinimui pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nuosprendį :

Nustatyti, kad R. R. už nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalį paskirta 60 MGL bauda sudaro 2259,60 Eur.

Kitoje dalyje teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Atmesti nukentėjusiojo A. V. apeliacinį skundą.