Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Regina Bertašienė, sekretoriaujant Vilmai Petraitienei, dalyvaujant ieškovui J. P., ieškovo atstovei advokatei Astai Mačernytei, atsakovei J. P., atsakovės atstovui advokatui Vaclovui Janušauskui, trečiajam asmeniui V. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovei J. P., trečiajam asmeniui V. T., dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, santuokoje įgyto turto padalinimo ir atsakovės J. P. priešieškinį ieškovui J. P. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir bendrąja jungtine nuosavybės teise bei įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatytos faktinės aplinkybės

Dėl santuokos nutraukimo

Motyvuojamoji dalis

Sutuoktinio pareigas numato Civilinio kodekso 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniai. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Pagal Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 2 dalį esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Teismas įvertinęs įrodymus, susijusius su ieškovo ir atsakovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės. Atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovo alkoholio vartojimu ir dėl to šeimoje kylančiais konfliktais, barniais, yra pagrįstos įrodymais, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes jis pažeidė sutuoktinio pareigas. Ieškovas nurodė, kad atskovė sukelia konfliktus, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių ieškovė konfliktuoja. Iš abiejų šalių nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pagrindinė konfliktų priežastis yra ta, jog atsakovas piktnaudžiauja alkoholiu, o atsakovė netoleruoja tokio sutuoktinio elgesio. Emocijų išreiškimas dėl kito sutuoktinio šeiminių pareigų nevykdymo negali būti laikomas lojalumo stoka kitam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2004), todėl negali būti pripažinta, jog ieškovė pažeidžia lojalumo ir abipusės pagarbos pareigą. Ieškovas nenurodė jokių esminių ieškovės, kaip sutuoktinės, pareigų pažeidimų, todėl darytina išvada, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas kaltu dėl santuokos iširimo pripažinti ieškovą, kaip pažeidusį sutuoktinio pareigas, numatytas Civilinio kodekso 3.27 straipsnio 1 dalyje.

Dėl sutuoktinių buto

Vertinant J. P. buto dalies nuosavybę, įgytą iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo, taip pat būtin atsižvelgti į tuo metu galiojusias teisės normas, reglamentavusias atitinkamus teisinius santykius (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnis). Buto dalį J. P. įgijo pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Pagal šį įstatymą šeima galėjo lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tik vieną butą. Nustatyta, kad J. P. (tuo metu Dzekanovskaja), pagal paminėtą įstatymą 1992 metais privatizavo butą Darželio /Nidos gatvė 1/7-55. (t.1, b.l.175). Antrą butą privatizuoti tokiomis sąlygomis buvo draudžiama, todėl teismas vertina, kad privatizuojant 28/100 buto dalis šalių valia aiškiai buvo išreikšta į tai, kad J. P. įsigys butą asmeninės nuosavybės teise. Šalys nepateikė butų privatizavimo archyvinių dokumentų, todėl vertinti šalių veiksmai jų privatizavimo metu. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad butą iki jo privatizavimo valstybė skyrė ieškovo šeimai. Po pirmos santuokos nutraukimo kiekvienas iš buvusių sutuoktinių t.y. J. P. ir A. P., nusistatė butų dalis, ieškovas sudarė su butų fondą eksploatuojančia organizacija gyvenamosios patalpos nuomos, pastato eksploatavimo ir paslaugų apmokėjimo sutartį (t. 1, b.l. 46), spręstina, kad šios sutarties pagrindu jam buvo leista privatizuoti buto dalį. Privatizavimo sutartyje kiti asmenys nenurodyti. Su buto nuosavybe ir eksploatavimu susiję dokumentai ir sutartys, pateiktos teismui kaip rašytiniai įrodymai, (t.1, b.l. 35-47), sudarytos J. P. vardu. Aukščiau aptarti įrodymai ir nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 28/100 buto dalį J. P. įgijo asmeninės nuosavybės teise (Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), todėl butas tarp sutuoktinių nedalintinas.

Dėl sutuoktinių sodo

Tai, kad šalims priklauso 0.0600 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jo esančiais statiniais, Klaipėdos raj. sav., Vaitelių km., sodų bendrijoje ''Vaiteliai" , įrodo rašytiniai įrodymai – registrų centro pažyma (t.1, b.l. 22). Tarp šalių kyla ginčas dėl šio turto vertės ir nuosavybės formos.

Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta tikroji jo vertė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nėra įstatymų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto vertės pagal rinkos kainą nustatymą. Taigi, nekilnojamojo turto vertė rinkos kaina gali būti nustatoma pagal bet kokius įrodymus, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-580/2009).Teismas pažymi, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Nagrinėjamoje byloje turto vertė šalių iniciatyva buvo nustatinėjama du kartus: vertinimo ataskaitas padarė UAB „Domus Optima“, kuri nustatė, kad rinkos požiūriu bendra turto vertė yra 13000 Lt. (b.l. 151). UAB „Aidila“ nustatė bendrą turto rinkos vertę 20000 Lt, o žemės sklypo vertę – 12000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustatydamas padalijamo turto vertę teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-251/2006). Byloje šalys vieningos pozicijos nepriėjo, Registrų centre neįregistruoti statiniai, todėl teismas remiasi šalių pateiktu UAB „Aidila“ vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad abu juridiniai asmenys turtą įvertino panašiu metu: UAB „Domus Optima“ įvertino tik sodo sklypą ir vertinimo ataskaitoje nurodė, kad pastatai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, todėl nevertinami. Teismas tokią poziciją laiko neteisinga, mano, kad šalys į pastatų statybą investavo savo lėšas ir darbą, todėl remiasi UAB „Aidila“ turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad atlikus projektavimo, kadastrinių matavimų darbus sodo namelį bei kitus statinius nebūtų kliūčių įteisinti. Esant šioms aplinkybėms nustatoma, kad turto vertė yra 20000 Lt.

Kaip jau buvo minėta, santuoka tarp šalių sudaryta 1992 -06-10. Sodo sklypo pirkimo pardavimo sutartis (b.l. 52) sudaryta 1995-06-29, t.y praėjus po santuokos sudarymo trims metams. Turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo bet kurio jų vardu, taip pat ir santuokos metu gautos pajamos (tiek ir iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, tiek ir iš jų abiejų bendros ar kiekvieno atskirai veiklos, arba darbinės veiklos) yra bendroji jų jungtinė nuosavybė iki tol, kol šis turtas nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (Civilinio kodekso 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 1 dalis). Analogiškas nuostatas buvo įtvirtinęs ir santuokos sudarymo metu galiojęs šeimos santykius reguliavęs įstatymas, nustatęs, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno iš jų vardu (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalis). Tačiau ši įstatyminė prezumpcija gali būti paneigiama ir pažymėtina, kad įstatymas pareigą prezumpciją nuginčyti bei įrodyti, jog turtas, įgytas santuokos metu, nėra bendras, nustato tam asmeniui, kuris įrodinėja, jog šį turtą asmeninės nuosavybės teise (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis, 178 straipsnis) valdo atitinkamas asmuo. Nagrinėjamos bylos atveju tokį reikalavimą yra pareiškęs, ieškovas, kuriam ir tenka pareiga įrodymais paneigti nurodyto ginčo kaip santuokinio turto, prezumpciją.

Ieškovas pateikė raštelį (b.l. 140) kuriame nurodoma, kad sesuo J. B. 2005 metais dovanoja broliui J. P. 400 litų kolektyvinio sodo sklypo privatizavimui. Teismas vertina šį įrodymą kaip nepatikimą, nes iš notaro patvirtintos sutarties matyti, kad perkamas sodo sklypas privatizuotas, t.y. nuosavybės teise priklausė pardavėjui. Taip pat pateikta paskolos sutartis, sudaryta su V. T. (b.l. 25) bei vekselis (b.l. 26), pagal kurį J. P. iki 2012 -05-15 privalo sumokėti V. T. 20000 Lt. Atsakovė neigia tokią skolą, teisme apklaustas V. T. patvirtino, kad skolino pinigus, tačiau nei viena iš šalių nesugebėjo paaiškinti, kodėl paskolos sutartį įformino vekseliu, iš kur žinojo vekselio formą ir pan. Ir V. T. ir J. P. nurodo, kad liko išmokėti 2000 skolos. Nors ieškovas nurodo, kad paskolintus pinigus investavo būtent į sodo sklypą, nepaaiškino, kur konkrečiai panaudojo pinigus, jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių pinigų panaudojimą nepateikė. Ieškovo pakviestų liudytojų parodymai šiuo aspektu neinformatyvūs, nei vienas liudytojas nieko konkretaus nepasakė apie šalių finansinius reikalus. Atsakovė J. P. teigia, kad sodo norėjo abu, kad abu dirbo žemę ir statėsi, kad ji dirbo statybose ir gaudavo statybinių medžiagų, o ieškovas nuo 1998 iki 2002 metų nedirbo. Ieškovas to nepaneigė. Ieškovo pateikta pažyma apie kelis mėnesius gaunamas pajamas (b.l. 45), įrodo, kad jo atlyginimas buvo minimalus. Įvertinus tą aplinkybę, kad ieškovo pajamos santuokos metu buvo nedidelės arba jis pajamų iš viso negaudavo ir buvo išlaikomas sutuoktinės, tikėtina, kad paskolintas lėšas jis galėjo naudoti ne tik investavimui į sodo sklypą, bet ir kitų asmeninių poreikių tenkinimui. Ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka paneigti įstatymo numatytą prezumpciją, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo bet kurio jų vardu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.87 straipsnis 1 dalis).

Nors atsakovė ir neigia paskolos sutartį su trečiuoju asmeniu V. T., neprotestuotino vekselio neginčijo. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles: sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendrosios, šios – bendrosios dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas byloje Nr. 3K-P-186/2010). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios atsirado iki santuokos sudarymo, taip pat santuokos metu, tačiau susijusios su jo asmeniniu turtu arba jo asmeninių poreikių tenkinimu. Tuo tarpu prievolės, kurios atsiranda dėl disponavimo turtu abiejų sutuoktinių arba visos šeimos interesais, yra bendros sutuoktinių prievolės. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pasiskolinti pinigai buvo reikalingi šeimai ir panaudoti šeimos interesais. Vertinant prievolės pobūdį atsižvelgiama ir į tą aplinkybę, kad kreditorius V. T. yra pažįstamas su abiem šalimis, tačiau nei vienas iš apklaustų asmenų nepatvirtino, jog paskolos klausimai būtų buvę derinami su abiem sutuoktiniais. Nei ieškovas, nei tretysis asmuo neparodė, kad atsakovė J. P. bent žinojo, kad jos sutuoktinis yra pasiskolinęs 20000 litų sumą. Prievolę vykdė ir vykdo tik pats ieškovas, tretysis asmuo nereikalauja, kad likusią skolą grąžintų abu sutuoktiniai. Nustačius, kad paskolos sutartį, įforminta kaip vekselis, sudarė vienas ieškovas be sutuoktinės žinios, nepateikus pakankamai įrodymų, kad paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, prievolė laikytina asmenine ieškovo prievole (Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 3 dalis) ir į dalintino turto balansą neįtraukiama.

Dėl turto padalinimo

Nustačius, kad buto dalys kiekvienam sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise, dalintinas sutuoktiniams bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausantis sodas. Lietuvos Aukščiausiais Teismas formuodamas vieningą teismų praktiką yra nurodęs, kad spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o, kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalyje, Civilinio kodekso 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias faktines aplinkybes, pats parinkti santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2006), prioritetą skirdamas turto padalijimo natūra principui, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises.

Ir ieškovas ir atsakovė pageidauja, kad sodo sklypas su jame esančiais neįteisintais pastatais po santuokos nutraukimo būtų paliktas ieškovui J. P.. Atsižvelgiant į šalių valią sodo sklypas priteisiamas ieškovui, nustatant, kad už jam tenkančią didesnę turto dalį, taikant sutuoktinių bendro turto lygių dalių principą, ieškovas privalo sumokėti atsakovei J. P. kompensaciją, kuri yra lygi ½ šio nekilnojamojo turto vertei, t.y. 10000 Lt.

Įstatymas numato, kad šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, priteistinos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis). Ieškovas turėjo tokių išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu: sumokėjo 465,00 Lt žyminio mokesčio (t.1, b.l. 6) ir 2300,00 Lt advokato pagalbai apmokėti (t.2, b.l. 5-6); Atsakovė sumokėjo 137,00 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b.l. 178) ir 2000,00 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teismas gali nukrypti nuo Civilinio proceso 96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad šalys turėjo panašias proceso išlaidas; kad buvo beveik vienodai patenkinti šalių neturtiniai ir turtiniai reikalavimai; kad šalys panašiai vykdė procesines teises ir pareigas, sprendžiama, kad tikslinga šalims vienai iš kitos procesinių išlaidų nepriteisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo J. P. ieškinį ir atsakovės J. P. priešieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti santuoką, įregistruotą 1992 m. birželio 10 d. Klaipėdos miesto metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. 845), tarp ieškovo J. P., gimusio 1949 m. birželio 12 d. ir J. P., gimusios 1952 m. liepos 18 d. dėl J. P. kaltės.

Po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes – P.; P..

Pripažinti, kad 28/100 dalis 32480,00 Lt vertės, buto esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra asmeninė J. P., nuosavybė.

Pripažinti, kad 72/100 dalis 83520,00 Lt vertės, buto esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra asmeninė J. P. nuosavybė.

0.0600 ha žemės sklypą su ant jo esančiais statiniais, esantį Klaipėdos raj. sav., Vaitelių km., SB ''Vaiteliai", unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 20000,00 Lt vertės priteisti J. P.;

Priteisti iš J. P. už jam tenkančią didesnę turto dalį piniginę kompensaciją 1000,00 Lt J. P. naudai.

Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Sprendimą per 30 dienų apeliaciniu skundu galima apskųsti Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant sprendimą priėmusiam teismui.