Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Valius Civilinė byla Nr. 2A-1380-125/2012

2012 m. spalio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo J. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovei J. P., trečiasis asmuo V. T., dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovės J. P. priešieškinį ieškovui J. P. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir bendrąja jungtine nuosavybės teise bei įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas kaltu dėl santuokos iširimo pripažinti ieškovą, kaip pažeidusį sutuoktinio pareigas.

Sutuoktiniai santuokos metu įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,0600 ha žemės sklypą su sodo nameliu, esančius SB (duomenys neskelbtini). Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad santuoka tarp šalių sudaryta 1992-06-10, ieškovas butą privatizavo 1995-06-29, o atsakovė buto dalies pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 1996-02-14, t. y. butas buvo įgytas iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl teismas pažymėjo, jog būtina atsižvelgti į tuo metu galiojusias teisės normas. Atsakovė pateikė duomenis, jog ji 1996 m. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), už gautus pinigus už 26 000 Lt nupirko iš A. P. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Teismas nurodė, kad pagal iki 2000 m. galiojusį SŠK faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama. Todėl esant tokiam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai, teismas sprendė, kad atsakovės 72/100 buto dalys pripažintinos asmenine jos nuosavybe.

Dėl ieškovo buto dalies teismas nustatė, jog 28/100 buto dalis ieškovas įgijo pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Pagal šį įstatymą šeima galėjo lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tik vieną butą. Ieškovė J. P. (tuo metu D.), pagal Butų privatizavimo įstatymą 1992 m. privatizavo butą (duomenys neskelbtini), antrą butą privatizuoti tokiomis sąlygomis buvo draudžiama, todėl teismas vertino, kad privatizuojant 28/100 buto dalis šalių valia aiškiai buvo išreikšta į tai, kad ieškovas įsigis butą asmeninės nuosavybės teise. Taip pat iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), iki jo privatizavimo valstybė skyrė ieškovo šeimai. Po pirmos santuokos nutraukimo kiekvienas iš buvusių sutuoktinių t. y. J. P. ir A. P., nusistatė butų dalis, ieškovas sudarė su butų fondą eksploatuojančia organizacija gyvenamosios patalpos nuomos, pastato eksploatavimo ir paslaugų apmokėjimo sutartį, todėl šios sutarties pagrindu jam buvo leista privatizuoti buto dalį. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 28/100 buto dalis ieškovas įgijo asmeninės nuosavybės teise, todėl butas tarp sutuoktinių nedalytinas.

Dėl santuokos metu įgyto sodo sklypo su jame esančiu sodo nameliu teismas nustatė, jog turtas įgytas santuokos metu, duomenų, jog vienas iš sutuoktinių turtą būtų įgijęs asmeninėn nuosavybėn, nėra, todėl teismas konstatavo, jog šis turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė ir atsižvelgęs į šalių valią, kad sklypas po santuokos nutraukimo liktų ieškovui, priteisė ieškovui sodo sklypą, o atsakovei iš ieškovo priteisė 10 000 Lt kompensaciją.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, jog, kai daiktą nuosavybės teise įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Tokia įstatyme nustatyta prezumpcija buvo įtvirtinta SŠK 21 str., toks teisinis reglamentavimas iš esmės nekito ir 2000 m. Civiliniame kodekse. CK 3.88 ir 3.89 straipsniuose detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o koks laikomas asmenine jų nuosavybe. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento – iki ar po šio kodekso įsigaliojimo. Pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK 3.116?3.129 straipsniai. Turto padalijimo klausimai sprendžiami visų pirma vadovaujantis CK 3.118 straipsnio reikalavimais. CK 3.118 straipsnis numato, kad dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš jų asmeninis turtas. Nagrinėjamos bylos atveju aktualus kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio turto mastas. Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovo vardu registruotos 28/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalys, o atsakovės vardu registruotos 72/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalys. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.88 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą). Nustatyta, jog ieškovas 28/100 buto dalis privatizavo iš lėšų, kurias jam asmeniškai dovanojo sesuo J. B., todėl darytina išvada, jog ši buto dalis yra asmeninė ieškovo nuosavybė (CK 3.89 str., CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Be to, šių aplinkybių neginčija ir atsakovė.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog iki santuokos sudarymo atsakovei pagal 1992-06-19 Klaipėdos miesto valdybos potvarkį Nr. 369 buvo parduotas butas (leista privatizuoti), esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 175). Šį butą 1994-12-21 atsakovė už 30 000 Lt pardavė (t. 1, b. l. 174) ir, kaip pačios šalys nurodė, už gautus pinigus atsakovė už 26 000 Lt iš buvusios ieškovo žmonos A. P. nupirko 72/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė buto dalies pirkimui panaudojo lėšas, gautas už asmeninį turtą, darytina išvada, jog atsakovė 72/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis įsigijo asmeninėn nuosavybėn. Be to, pažymėtina, jog buto dalis buvo pirkta šalims jau būnant santuokoje bei ieškovui žinant apie sandorį, todėl ieškovas turėjo teisę prašyti buto dalį registruoti bendrąja nuosavybe, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šalys buvo nusprendusios, jog įgyto turto dalis yra asmeninė atsakovės nuosavybė (t. 1, b. l. 23). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas teigė, jog atsakovė, pardavusi senąjį butą, įsigijo didesnį butą negu turėjo, todėl vienas buto kambarys yra bendroji nuosavybė ir turi būti dalijamas. Pažymėtina, jog bendrosios nuosavybės klausimas sprendžiamas ne nuo turėto ir įgyto turto dydžio, o nuo jo vertės, t. y. nuo lėšų, kurias atsakovė kaip savo asmenines panaudojo buto dalies pirkimui. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad lėšos, gautos pardavus butą, adresu (duomenys neskelbtini), buvo investuotos į buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimą ir jį pardavus pirkta buto dalis, esanti (duomenys neskelbtini), todėl buto dalis buvo pirkta jau iš bendrų lėšų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tokių aplinkybių ieškovas nebuvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jomis nesirėmė, todėl jomis negalima remtis ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.). Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apie bendrų lėšų panaudojimą buto dalies pirkimui. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai 72/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis pripažino asmenine atsakovės nuosavybe, o 28/100 buto dalis ieškovo asmenine nuosavybė ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), netraukė į dalytino turto balansą (CK 3.89 str., 3.118 str. 1 d., CPK 177 str., 178 str., 185 str.).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog šalys santuokos metu 1995-06-29 įgijo 0,0600 ha žemės sklypą, esantį SB (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigė, kad žemės sklypą įgijo iš jam asmeniškai skolintų lėšų, t. y. iš pinigų, gautų iš sesers J. B. bei V. T.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors ieškovas pateikė raštelį, kuriame nurodoma, kad sesuo J. B. 2005 m. dovanoja broliui J. P. 400 Lt kolektyvinio sodo sklypo privatizavimui, tačiau iš žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog ieškovas pirko jau privatizuotą žemės sklypą (t. 1, b. l. 52), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šis įrodymas yra nepatikimas. Taip pat pažymėtina, jog iš ieškovo pateiktos sutarties, pagal kurią V. T. paskolina ieškovui 1 200 Lt, matyti, kad pinigai buvo skolinti ne sklypo pirkimui, o namelio statybai, ir jie buvo skolinti tik 1998-03-20 (t. 1, b. l. 25), todėl apelianto argumentai, kad jis gavo iš V. T. pinigus sklypo pirkimui, yra nepagrįsti. Be to, byloje buvo pateiktas neprotestuotinas vekselis, pagal kurį ieškovas iki 2012-05-15 privalo sumokėti V. T. 20 000 Lt. Iš vekselio matyti, jog jis pasirašytas 2006-05-15, t. y. praėjus 11 metų nuo sodo sklypo pirkimo, todėl niekaip negalima sutikti, kad žemės sklypas buvo pirktas iš asmeniškai pasiskolintų pinigų iš V. T.. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 0,0600 ha žemės sklypas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė ir turi būti dalijama lygiomis dalimis (CK 3.118 str. 4 d.). Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad vertinant žemės sklypą buvo įvertintas ir kaimynės I. B. laikinas namelis, stovintis jų sklype, tačiau apeliantas teismo nustatytos turto vertės neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl turto vertės nepasisako ir daro išvadą, jog teismas pagrįstai iš ieškovo atsakovei priteisė 10 000 Lt, t. y. pusę turto vertės, kompensaciją už jam tenkantį turtą natūra.

Dėl apelianto minimų aplinkybių, kad jis į žemės sklypo pirkimą investavo ir pinigus, gautus pardavus automobilį „Moskvich 412“ pažymėtina, jog byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių automobilio pardavimą, todėl šie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl apelianto nurodomų aplinkybių, kad pripažinus žemės sklypą bendrąja nuosavybe, turi būti ir skolos pripažintos bendromis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog toks reikalavimas nebuvo reiškiamas pirmosios instancijos teisme, pats ieškovas pripažino pinigus skolinęsis asmeniškai, be to, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, jog lėšos buvo panaudotos bendriems šeimoms interesams.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteistinos 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. P. atsakovei J. P. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.