Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. PauliukėnasTeisėja N. BagdonienėBaudž. byla Nr. 1A-54-557/2016Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00507-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1.; 2.4.6.3.4.; (S) 2.1.15.3.;2.4.7.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nUTARTis

2016 m. gegužės 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Editos Lapinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo T. Leščinsko apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. 20 MGL (753 Eur) dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš R. K. nukentėjusiajai A. R. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiosios civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 28 p., kuriame nurodoma, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, KET 133 p., kuriame nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, bei KET 134 p., kuriame nurodoma, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra 2012-12-11 apie 6 val. Šilutės r., kelio Šilutė – Rusnė antrame kilometre, vairuodamas kelių eismo transporto priemonę – automobilį „Toyota Picnic”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, esant slidžiai kelio dangai, nesilaikė saugaus važiavimo greičio, dėl to, iškilus kelyje kliūčiai – ta pačia eismo juosta ir kryptimi dviračiu važiavo A. R. – automobilio nesuvaldė, čiuožiant slidžia kelio danga, automobiliu kliudė dviratį ir sužalojo juo važiavusią A. R., kuriai dėl patirtų eismo įvykio metu sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad iš 2015-06-18 Teismo ekspertizės centro specialisto išvados (tikėtina, kad tai techninė klaida, nes tai ekspertizės aktas) matyti, kad įvykio kilimo priežastimi galėjo būti labiau R. K., negu nukentėjusiosios A. R. veiksmai. Teismas nenurodė jokių žodį „labiau“ pagrindžiančių argumentų. Teismo nuosprendis negali būti grindžiamas jokiais nutylėjimais ar prielaidomis. Nors įvykio situaciją tyręs ekspertas pateikė detalias išvadas dėl atstumų ir greičio išvengiant susidūrimo, tačiau teismas, įvertindamas šias eksperto išvadas nurodė, kad asmeniui važiuojant apie 30 km/h greičiu, tikėtina, kad buvo galima automobilį sustabdyti, darant prielaidą, jog nukentėjusioji vilkėjo tik šviesą atspindinčią liemenę. Teismas padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad kaltinamasis R. K. pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo. Taip teismas nusprendė, remdamasis R. K. daliniu kaltės prisipažinimu, ankstesniais R. K. veiksmais atlyginant žalą nukentėjusiajai. Pabrėžia, kad iš esmės R. K. savo kaltės nepripažino, ir paaiškino, kad tyrimo metu dėl prokurorų pozicijos nenuoseklumo privalėjo priverstinai keisti savo poziciją ir procesinę padėtį. Iš karto po įvykio R. K., siekdamas greitesnės proceso baigties, būtų sutikęs pripažinti savo tariamą kaltę ir taikytis su nukentėjusiąją, tačiau prokurorui nusprendus, kad dėl įvykio kalta A. R., R. K. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o po A. R. išteisinimo, vėl įtariamuoju ir kaltinamuoju. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos priteisimo iš R. K., gynėjas nurodo, jog nors R. K. savo civilinę atsakomybę kaip transporto priemonės valdytojas buvo apdraudęs privalomuoju draudimu draudimo bendrovėje Lietuvos draudimas, tačiau teismas, nenurodydamas jokių motyvų, 500 Eur neturtinę žalą priteisė ne iš draudimo bendrovės, o iš R. K., nors privalomojo draudimo suma vienam eismo įvykiui yra 5000 Eur dėl neturtinės žalos. Mano, kad nurodyti BPK reikalavimų pažeidimai pripažintini esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl nuteistojo kaltės

Apeliaciniu skundu ginčijamas nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., sudėties subjektyviosios pusės požymių – nuteistojo kaltės bei priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių – egzistavimas R. K. veiksmuose. Teigiama, kad R. K. veiksmuose iš esmės nėra kaltės, nes jis, važiuodamas saugiu greičiu, neturėjo jokios galimybės pastebėti nukentėjusiosios ir išvengti eismo įvykio dėl pačios A. R. padarytų KET pažeidimų (dviračio gale nedegančio žibinto), todėl tiek eismo įvykis, tiek ir dėl susidūrimo kilę padariniai buvo nulemti būtent pačios dviračiu važiavusios A. R. veiksmų.

Pagal BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių.

Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas šioje baudžiamojoje byloje ekspertizę atlikęs ir ekspertizės aktą Nr. 11-524(15) surašęs ekspertas V. Venckus bei specialisto išvadą Nr. 11 K-87(13) pateikęs ekspertas V. Pačebutas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis R. K. padarė jam inkriminuojamą BK 281 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Byloje nustatyta, kad A. R. vairavo dviratį, kurio gale nedegė raudonos spalvos žibintas, ir ji taip pažeidė KET 64 p. reikalavimą, jog važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatavo, kad automobilio „Toyota Picnic” vairuotojas, 2012-12-11 apie 6 val. Šilutės r. kelio Šilutė – Rusnė antrame kilometre neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, esant slidžiai kelio dangai, nesilaikė saugaus važiavimo greičio, dėl to, iškilus kelyje kliūčiai – ta pačia eismo juosta ir kryptimi dviračiu važiavo A. R. – automobilio nesuvaldė, čiuožiant slidžia kelio danga, automobiliu kliudė dviratį ir sužalojo juo važiavusią A. R., kuriai dėl patirtų eismo įvykio metu sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, ir taip padarė KET 28, 133 ir 134 p. numatytus pažeidimus. Nors nuteistasis nesutinka su tuo, jog pažeidė KET, tačiau jo versiją paneigia byloje surinkti ir ištirti duomenys.

Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto 2013-06-05 išvados Nr. 11K-87(13) matyti, jog eismo įvykio metu stabilumą praradęs automobilis „Toyota Picnic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tikėtina, slysdamas judėjimo kryptimi, pasisukęs galu ir kairiuoju šonu, kairiojo šono priekinėmis durelėmis atsitrenkė į dviračio, kuriuo važiavo A. R., galą, tikėtina, smūgiui tenkant įstrižai iš kairės į dešinę bei link priekio (1 p.). Techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo dviračiu važiavusios A. R. veiksmai - tamsiu paros metu esant ribotam matomumui važiavo dviračiu, kurio gale nebuvo degančio raudonos šviesos žibinto bei, tikėtina, raudonos spalvos atšvaito, tuo sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė sunkiau pastebimą kliūtį kitiems eismo dalyviams. Techniniu požiūriu, jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Toyota Picnic“ vairuotojas R. K. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviratininke A. R., tai vairuotojo R. K. veiksmai - savalaikiai nestabdė automobilio ir susidūrė su dviratininke - buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (4 p.). Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį A. R. tamsiu paros metu keliu turėjo važiuoti dviračiu, kurio gale yra raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų, dviračio priekyje degantis baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, privalėjo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegusi šviesą atspindinčius elementus, kelyje privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, privalėjo važiuoti tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį, o jeigu kelkraštis netinkamas – važiuoti važiuojamąją dalimi, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį automobilio „Toyota Picnic“ vairuotojas R. K. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, esant tamsiam paros metu privalėjo važiuoti su įjungtomis artimosiomis arba tolimosiomis žibintų šviesomis, privalėjo tolimąsias žibintų šviesas perjungti į artimąsias likus iki priešpriešais atvažiuojančios transporto priemonės ne mažiau kaip 150 m atstumui bei kitais atvejais, kai priešpriešais atvažiuojantis vairuotojas duoda signalą perjunginėdamas šviesas, privalėjo važiuoti dešine kelio puse kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, važiavimo greitį privalėjo pasirinkti atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, privalėjo sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu tai buvo reikalinga dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, privalėjo važiuoti neviršydamas leistino greičio, o atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, tai pastebėjęs, privalėjo stabdyti vairuojamą transporto priemonę (6 p.). Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Toyota Picnic“ vairuotojas R. K., važiuodamas jo nurodytu 30 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę stabdydamas sumažinti automobilio važiavimo greitį iki dviratininkės važiavimo greičio ir išvengti susidūrimo, jeigu turėjo objektyvią galimybę kliūtį jo judėjimui sudariusią dviratininkę pastebėti didesniu nei 28,6 m atstumu. Automobilio sustabdymui buvo reikalingas didesnis nei 41,6 m atstumas (t. 1, b. l. 47-53).

Iš byloje esančio Teismo ekspertizės centro 2015-06-18 ekspertizės akto matyti, kad automobilio „Toyota Picnic“ ir dviratininkės A. R. susidūrimo eiga buvo tokia: R. K. vairuojamas automobilis „Toyota Picnic“, judėdamas ne mažesniu kaip 32 km/h greičiu, slydo šonu. Automobilis, judėdamas į dešinę ir sukdamasis pagal laikrodžio rodyklę, kliudė dviratininkę. Automobilis vairuotojo durelėmis trenkė į dviračio galinį ratą ir jo purvasargį iš galo. Po susidūrimo dviratis buvo nublokštas į priekį ir į dešinę, o automobilis „Toyota Picnic“ sustojo dešinėje kelio pusėje griovyje, priekiu, pasuktu į kelio važiuojamąją dalį. Automobilio ir dviračio padėtys po eismo įvykio užfiksuotos eismo įvykio vietos plane (1 p.). Nustatyti, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, negalima. Buvusioje kelio eismo situacijoje dviratininkės A. R. veiksmai – tamsiu paros metu važiavo dviračiu, kurio gale nebuvo degančio raudonos šviesos žibinto ir raudonos spalvos atšvaito, tuo sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė sunkiau pastebimą kliūtį iš paskos artėjusio automobilio „Toyota Picnic“ vairuotojui R. K. – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jeigu automobilio „Toyota Picnic“ vairuotojas R. K. važiavo apskaičiuotu 32 km/h greičiu ir turėjo objektyvią galimybę pamatyti priekyje važiuojančią dviratininkę, vilkinčią šviesą atspindinčią liemenę, ne mažesniu kaip 14,0 -18,7 m atstumu arba, jeigu automobilio „Toyota Picnic“ vairuotojas R. K. važiavo apskaičiuotu 45 km/h greičiu ir turėjo objektyvią galimybę pamatyti priekyje važiuojančią dviratininkę, vilkinčią šviesą atspindinčią liemenę, ne mažesniu kaip 26,6-38,6 m atstumu, tai vairuotojo R. K. veiksmai – artėdamas prie priekyje ta pačia kryptimi lėčiau važiavusios dviratininkės, nesuvaldė automobilio, dėl to, slysdamas šonu, kliudė dviratininkę A. R. – techniniu požiūriu taip pat turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu ir taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (5 p.) (t. 1, b. l. 136-141).

Sistemiškai lyginant specialisto išvadą ir ekspertizės aktą matyti, kad specialistas nurodė, jog pagal eismo įvykio pėdsakus negalima nustatyti R. K. vairuoto automobilio greičio, tačiau preziumuojant, kad automobilis važiavo 30 km/h greičiu, susidūrimo būtų išvengta, jei jis būtų pastebėjęs dviratininkę didesniu nei 28,6 m atstumu, tuo tarpu ekspertas nurodė, kad automobilis judėjo ne mažesniu kaip 32 km/h greičiu, ir tuo atveju dviratininkė nebūtų partrenkta, ją pastebėjus likus ne mažiau kaip 14-18,7 m, o jei R. K. važiavo apskaičiuotu 45 km/h greičiu, dviratininkė nebūtų partrenkta, ją pastebėjus likus ne mažiau kaip 26,6-38,6 m. Be to, specialistas nurodė, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo dviračiu važiavusios A. R. veiksmai, tuo tarpu ekspertas pažymėjo, kad nustatyti, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, negalima. Siekiant pašalinti tarp specialisto išvados ir ekspertizės akto esančius prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti ekspertizės aktą Nr. 11-524(15) surašęs ekspertas V. Venckus bei specialisto išvadą Nr. 11 K-87(13) davęs ekspertas V. Pačebutas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. Venckus paaiškino, kad ekspertizės aktas buvo pagrįstas duomenis, kurie buvo nustatyti baudžiamojoje byloje. Vienas iš pagrindinių argumentų, kuris neleido duoti tikslesnės išvados - negalėjimas nustatyti, kurioje konkrečiai vietoje įvyko dviratininkės partrenkimas. Vairuotojas nurodė, kad prieš partrenkiant dviratininkę jis priešpriešais prasilenkė su lengvuoju automobiliu, kuris važiavo ties kelio viduriu ilgosiomis šviesomis ir jį apakino. Taip pat buvo nustatytas dviratininkės pėdsakas, kuris buvo išsidėstęs labai tiksliai, priešpriešinėje eismo juostoje apie 0,5 metro nutolus nuo kelio vidurio. Pagal tokią versiją dviratininkės susidūrimas turėjo įvykti anksčiau su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu, todėl negalėjo būti, kad važiavo priešpriešais automobilis ilgomis šviesomis ir būtent dviratininkė paliko tą pėdsaką. Šios dvi aplinkybės prieštaraujančios: arba pėdsakas buvo paliktas ne to dviračio, arba priepriešais nebuvo kito automobilio. Kuomet tamsiu paros metu įvyksta eismo įvykis, labai svarbu nustatyti buvusį matomumą, tačiau to taip pat nebuvo galima nustatyti kategoriškai. Nustatyta, kad dviratininkė važiavo tamsiu paros metu netvarkingu dviračiu, gale nebuvo nei degančio žibinto, nei atšvaito, kuris privalo būti. Taigi, jeigu matomumas buvo didesnis negu jam reikėjo sumažinti greitį, tai vairuotojo veiksmai turėjo priežastinį ryšį ir sąlygojo eismo įvykio kilimą. Šiuo atveju kelio danga buvo apsnigta ir jis nuvažiavo nuo kelio, nebuvo galima nustatyti konkretaus lėtėjimo, todėl pasirinkta statistinė kelio, padengto sniegu, sukibimo koeficiento reikšmė 0,2-0,4. Šiuo atveju buvo paimtos tokios ribinės reikšmės, bet koks buvo tiksliai sukibimas, pasisakyti negalima. Reikšmės apskaičiuotos prie minimalaus 32 km/h ir prie maksimalaus 45 km/h greičio. Nei dviračio greičio, nei pėsčiojo judėjimo greičio nustatyti negalima. Todėl naudojamasi statistika, atsižvelgiama į amžių, greitį, įvertinamas dviračio tipas ir duodamos trys reikšmės, minimali, vidutinė, maksimali, šiuo atveju naudota minimali 9,8 km/h dviratininko judėjimo greičio statistinė reikšmė. Tačiau metrai įtakos gali neturėti, jei matomumas buvo didesnis. Byloje yra objektyvūs duomenys, kad važiavo dviratininkė su liemene, todėl kyla didelių abejonių, ar tikrai tas matomumas buvo toks mažas. Jei dviratininkė važiuoja su liemene, be atšvaitų, žibintų, vis tiek matomumas yra ne 20 ir ne 30 m – liemenė matosi iš toliau (t. 2, b. l. 98-99).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metų apklaustas ekspertas V. Pačebutas paaiškino, kad tokioje situacijoje greičio skaičiavimas yra apsunkintas, nustatyti lėtėjimą, kai automobilis slydo, yra sudėtinga. Automobilio lėtėjimas tokioje situacijoje priklauso nuo to, ar sukasi ratai, ar nesisuka. Atlikdamas aplinkybių analizę, vertindamas situaciją, ėmė pagrindu vairuotojo nurodytą važiavimo greitį 30 km/h, o lėtėjimo, ratų sukibimo skaičiavimui ėmė šakutę, pakankamai plačias ribas, kurios galėtų apimti sąlygas, buvusias įvykio vietoje, nes pati įvykio vieta apžiūrėta daugiau kaip po dviejų valandų. Dviračio judėjimo greitį ėmė 6 km/h, nes susipažinęs su liudytojų parodymais matė, kad tuo metu, kai vyko tas važiavimas, buvo pakankamai išskirtinės sąlygos, buvo apsnigtas kelias. Dviratininkės važiavimo greitis šiuo atveju palyginamas su žmogaus greitu ėjimu. Ekspertizės akto minimali sukibimo reikšmė buvo priimta 0,2, o jis naudojo 0,12, ir dėl to atsiranda skirtumai tarp skaičiavimų ir skaičių. Norint įvertinti visas aplinkybes ir nuspręsti reikalinga informacija, iš kurios būtų galima priartėti prie faktinių kelio sąlygų, kokios jos iš tikrųjų buvo įvykio vietoje. Jo reikšmės yra sumažintos dėl to, kad sąlygos buvo apsunkintos važiavimui su dviračiu. Dviratininkui griežtai pasakyta, kad gale turi degti žiburiukas. Ne visos liemenės yra kokybiškos. Ar buvo tie prietaisai ant dviračio, turėjo būti išsiaiškinta ikiteisminio tyrimo metu, ar jie atlieka savo funkcijas, ar neatlieka (t. 1, b. l. 98-99).

Iš ekspertų paaiškinimų matyti, kad skirtingas atstumas, kuriam likus, vairuotojui pastebėjus dviratininkę ekspertų vertinimu eismo įvykis nebūtų įvykęs, atliekant skaičiavimus buvo gautas dėl to, kad eilė skaičiavimų parametrų, jų tinkamai neužfiksavus eismo įvykio apžiūros protokole buvo imama, preziumuojant egzistavus tam tikras sąlygas: ekspertas V. Venckus laikė, kad R. K. vairuoto automobilio ratų sukibimo koeficientas buvo 0,2-0,4 (atliko skaičiavimus pagal mažiausią ir didžiausią statistinę reikšmes), tuo tarpu ekspertas V. Pačebutas, naudojo 0,12 reikšmę; V. Venckus vadovavosi statistine minimalia reikšme, kad dviratininkė važiavo 9,8 km/h greičiu, o V. Pačebutas, atsižvelgdamas į kelio sąlygas laikė, kad dviratininkė judėjo 6 km/h greičiu; V. Venckus skaičiavo atstumą iki dviratininkės remdamasis tuo, kad minimalus R. K. greitis buvo 32 km/h, o maksimalus 45 km/h (greitis apskaičiuotas, taikant minimalią ir maksimalią koeficientų reikšmes), tuo tarpu V. Pačebutas rėmėsi paties vairuotojo nurodytu vairavimo greičiu – 30 km/h. Kaip matyti iš eksperto V. Pačebuto pateiktos išvados ir parodymų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, šio eksperto konstatavimas, jog būtent A. R. KET pažeidimas techniniu požiūriu buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui, buvo nulemtas tarp preziumuotų techninių parametrų (automobilio greitis, dviračio greitis, sukibimo koeficientas) pagalba apskaičiuoto minimalaus stabdymo kelio išvengiant susidūrimo – 28,6 m, ir R. K. bei A. J. parodymuose nurodymo dviratininkės pastebėjimo momento – 20-26 m atstumo - egzistavusio neigiamo skirtumo, t. y. V. Pačebutas vertino, kad pastebėjęs dviratininkę, R. K. jau nebegalėjo sustabdyti automobilio. Būtent dėl gautų skirtingų nustatytų stabdymo atstumų buvo padarytos ir skirtingos išvados dėl eismo įvykį nulėmusio pažeidimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertų pasirinktų stabdymo atstumo skaičiavimo kintamųjų reikšmių skirtumai nenuneigia šių skaičiavimų rezultatų teisingumo, ypač kitais bylos duomenimis nustačius, jog egzistavo būtent tos kintamųjų reikšmės, kurios buvo įtrauktos į skaičiavimus. Kita vertus, tuo atveju, kai nėra galimybės skaičiavimams naudoti empiriškai nustatytų įvykio reikšmių, skaičiavimams turi būti naudojami tik metodologiškai patvirtinti dydžiai. Iš abiejų ekspertų parodymų matyti, kad minimalus skaičiavimui naudojamas statistinis dviratininko greitis – 9,8 km/h, tačiau V. Pačebutas ėmė mažesnį 6 km/h (pėsčiojo greičiui artimą) važiavimo greitį. Be to, nors iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertinėje praktikoje naudojama automobilio sukibimo koeficiento minimali reikšmė yra 0,2, tačiau V. Pačebutas į skaičiavimus įtraukė ženkliai mažesnę 0,12 reikšmę. Teisėjų kolegija pažymi, jog nesant objektyvių duomenų apie konkrečius ekspertiniam skaičiavimui reikalingus eismo įvykio parametrus, ekspertas turi parinkti reikšmes, kurios maksimaliai atitiktų eismo įvykio metu buvusias sąlygas, tačiau jos turėtų būti parenkamos ekspertinėje praktikoje nusistovėjusių dydžių ribose, ir tik ekstraordinariais atvejais, kuomet vadovavimais statistiniais dydžiais būtų akivaizdžiai neteisingas, turėtų būti nukrypstama nuo šių reikšmių. Šiuo atveju ekspertas V. Pačebutas, nesant objektyvių duomenų apie išskirtinai blogą sukibimą, nukrypstantį nuo įprasto sukibimo ant sniegu padengto asfalto, parinko 40% (0,12) mažesnį sukibimo koeficientą, nei minimalus ekspertinėje praktikoje naudojamas sukibimo ant sniego koeficientas (0,2), taip pat, byloje esant duomenims, kad nukentėjusioji nuolatos važinėja dviračiu (į darbą važiuoja 25 metus), vien tik dėl važiavimo apsnigtu keliu parinko 39% (6 km/h) mažesnį dviratininkės važiavimo greitį, nei minimalus statistinis (9,8 km/h) dviratininko greitis. Akivaizdu, kad būtent toks V. Pačebuto žemesnių nei minimalių sukibimo koeficiento ir dviratininko greičio reikšmių parinkimas iš esmės ir sąlygojo tokį ženklų skaičiavimų nuokrypį, lyginant su eksperto V. Venckaus ekspertizės aktu gauta išvada. Remiantis išvardytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent V. Venckaus ekspertizės aktu nustatytas atstumas, kuriam esant būtų galima išvengti susidūrimo su dviratininke, buvo apskaičiuotas tiksliau, laikantis nusistovėjusios ekspertinės praktikos ir naudojantis įvykio parametrų reikšmėmis esančiomis statistinėse ribose (tai, duodamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, iš esmės pripažino ir ekspertas V. Pačebutas). Atkreiptinas dėmesys, kad abu ekspertai dirba toje pačioje ekspertinėje įstaigoje ir savo darbe turi vadovautis tomis pačiomis ekspertinės įstaigos akredituotomis tyrimo metodikomis. Akivaizdu, jog vertinant įvykio aplinkybes, didesnę darbo patirtį turinčiam ekspertui V. Pačebutui kilo pagrįstų abejonių dėl visos eilės faktorių, galėjusių turėti įtakos ekspertiniams skaičiavimams (kelio dangos nuolydžio ir konfigūracijos, automobilio ratų padėties – sukosi ar buvo blokuoti – slydimo metu, tikslesnės kelio dangos būklės, sniego dangos ir kitų oro sąlygų įtakos dviratininkės judėjimo greičiui ir pan.), vienok šių faktorių įtaką skaičiavimams ekspertas įvertino išimtinai subjektyviai, „iš akies“ sumažindamas skaičiavimo koeficientų reikšmes. Ekspertas nepagrindė, jog tokios korekcijos yra reglamentuotos ekspertinės įstaigos aprobuotuose tyrimų metodikose. Tuo tarpu ekspertas V. Venckus minėtų faktorių įtaką įvertino teisiškai reglamentuotu tyrimo būdu – imdamas mažiausią padangų sukibimo koeficientą su atitinkamos būklės kelio danga ir imdamas mažiausią statistinį atitinkamo amžiaus ir lyties dviratininko važiavimo greitį. Todėl būtent šis eksperto V. Venckaus nustatytas atstumas - 18,7 m - laikytinas atkarpa, kuriai likus iki dviratininkės, ją pastebėjus R. K. būtų turėjęs objektyvią galimybę išvengti susidūrimo, jei jo važiavimo greitis buvo 32 km/h.

R. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad įvykio metu vairavimo sąlygos buvo blogos – snigo, pustė, kelio danga buvo padengta sniegu. Šlažų k. ribose priešpriešais atvažiavo automobilis, labiau kelio viduriu, ir jį apakino tokiu atstumu, kaip teismo salės ilgis (apie 8 m.), todėl jis savo vairuojamą automobilį pasuko link dešiniojo kelkraščio. Prasilenkus su minėtu automobiliu, priekyje už maždaug 10 m pamatė jo važiavimo kryptimi provėžomis važiuojantį dviratininką, kuris vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę ir važiavo arčiau kelio vidurio. Norėdamas apvažiuoti dviratininką, šiek tiek stabdė, po to pasuko vairuojamą automobilį į kairę, dėl slidžios kelio dangos šis pradėjo slysti šonu, tapo nebevaldomas. Slysdamas automobilis kairiąja puse kliudė dviračiu važiavusią moterį ir ją nubloškė į pakelės griovį. Automobilis taip pat nuslydo į pakelės griovį ir sustojo. Dviratininkės lenkimo metu jis važiavo apie 30 km/h greičiu (t. 2, b. l. 69-70). Tuo tarpu dėl šio įvykio apklausiamas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-750/2014, R. K. parodė, kad 2012 m. gruodžio 11 d. apie 6 val. jis, vairuodamas automobilį „Toyota“, kartu su bendradarbiu A. J. keliu Šilutė-Rusnė važiavo į darbą. Iš priekio atvažiavo lengvasis automobilis, kurio buvo įjungtos ilgosios šviesos, kad nesusidurti su minėtu automobiliu, jis metėsi į kelkraštį. Maždaug 20-26 m. atstumu jis pamatė važiuojantį dviratį. Tuomet jis, pamatęs dviratį, bandė aplenkti jį išvažiuodamas į kitą eismo juostą, nes dviratis važiavo prie kelio skiriamosios juostos. Tą dieną buvo labai prisnigta ir pakraščiu buvo neįmanoma važiuoti. Matė, kad dviratininkas mūvėjo šviesą atspindinčią liemenę, ant dviračio nesimatė atšvaitų. Niekas nešvietė dviračio priekyje. Automobiliu važiavo 30 km/h (t. 1, b. l. 110-111). Kartu su R. K. važiavęs minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-750/2014 apklaustas liudytojas A. J. patvirtino, kad 2012 m. gruodžio 11 d. ryte R. K. vairuojant automobilį „Toyota Picnic“, jie važiavo apie 30 km/h, gal ir greičiau. Priešais atvažiavęs automobilis juos apakino. Ir maždaug 25-30 m atstumu pamatė važiuojantį dviratį, kuris važiavo jų važiuojamoje juostoje, kelio viduriu. Dviratininkas vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę. Ant dviračio nesimatė jokių atšvaitų. Nesimatė, kad kas šviestų dviračio priekyje. Kelio danga buvo slidi (t. 1, b. l. 111). Be to, iš ekspertizės akto matyti, jog atlikus skaičiavimus pagal nustatytą automobilio įveiktą atstumą slystant šonu 25,5 m buvo apskaičiuota, kad minimalus R. K. vairuoto automobilio važiavimo greitis buvo 32 km/h. Remiantis nuosekliais R. K. ir A. J. parodymais, kad R. K. vairuotas automobilis „Toyota Picnic“ važiavo apie 30 km/h greičiu, bei tuo, jog šį greitį patvirtina ir ekspertizės akte pateiktas skaičiavimas, akivaizdu, jog R. K. turėjo galimybę išvengti įvykio, jei važiuodamas apie 30-32 km/h greičiu, būtų pastebėjęs dviratininkę likus 18,7 m.

Kaip motyvuotai pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė ekspertas V. Venckus, esminę reikšmę šioje byloje turi matomumas ir atstumas, kuriam likus vairuotojas galėjo pastebėti dviratininkę. Ekspertas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad dviračio gale buvo raudonas atšvaitas ir degė žibintas, bet yra objektyvūs duomenys, kad važiavo dviratininkė su šviesą atspindinčia liemene. Važiuojant su liemene ir su žibintais, šviečiant tą dviratininką, kyla didelės abejonės, ar tikrai tas matomumas buvo toks nedidelis (t. 2, b. l. 98-99). Nors ekspertas V. Pačebutas nurodė, kad šviesą atspindinti liemenė nebuvo tinkamai ištirta, todėl nėra aišku, ar ji tinkamai atspindėjo automobilio šviesą, tačiau iš kitų byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiosios A. R. vilkėta liemenė atliko savo funkciją, t. y. buvo matoma ir buvo pastebima iš galo važiuojantiems automobiliams. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji A. R. nurodė, kad į darbą važinėjo dviračiu 25 metus, važiavo vilkėdama oranžinės spalvos liemenę, mašinos važiavo iš vienos ir kitos pusės (t. 2, b. l. 69). Kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-750/2014 dėl nagrinėjamo eismo įvykio apklausta kaltinamąja A. R. nurodė, kad dviračio ratuose ir pedaluose buvo geltoni atšvaitai. Dviračio gale nebuvo degančio raudonos spalvos žibinto. Buvo apsivilkusi raudoną šviesą atspindinčią liemenę. Ant galvos turėjo prožektorių keliui pasišviesti. Dviratis buvo tvarkingas, sutuoktinis buvo pakeitęs naujas padangas. Po eismo įvykio dviračio gale buvę atšvaitai buvo sudaužyti, ratai sulaužyti. Daugelį metų važiuoja dviračiu ir nebuvo jokių eismo įvykių (t. 1, b. l. 110). Minėtoje byloje pirmos instancijos teisme apklausiama liudytoja J. Š. parodė, kad A. R. į darbą atvažiuodavo su dviračiu, turėdavo ant galvos prisitvirtinusi prožektorių, vilkėdavo šviesą atspindinčią liemenę. Ant jos dviračio būdavo daug atšvaitų (t. 1, b. l. 117). Tai, kad pastebėjo dviratininkę iš jos vilkimos šviesą atspindinčios liemenės, pirmos instancijos posėdžio metu nurodė ir R. K. (t. 2, b. l. 69-70), taip patvirtindamas savo parodymus, duotus kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-750/2014, kur jis nurodė, jog matė, kad dviratininkas vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę (t. 1, b. l. 110-111). Tai, kad A. R. liemenė matėsi, ir jei ne priešais važiavusio automobilio akinimas, matomumas butų buvęs 100 m, nurodė baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-750/2014 apklaustas kartu su R. K. važiavęs liudytojas A. J. (t. 1, b. l. 111). Iš Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos Šilutės hidrometeorologijos stoties pažymos matyti, kad 2012 m. gruodžio 11 d. apie 5.30 val. matomumas – 3,3 km, sniego storis – 8 cm. Atmosferiniai reiškiniai nuo 2 val. iki 6 val. ir toliau rūkana; nuo 5 val. iki 6 val. ir toliau silpnas sniegas (t. 1, b. l. 106). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja O. Bubulienė nurodė, kad visi duomenys fiksuojami pačioje stotyje ir gali nesutapti su rajone esančiomis oro sąlygomis, bet nurodė, kad tą dieną rūko nebuvo, tik silpnai snigo (t. 2, b. l. 70). Iš 2012-12-11 eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kelio dangos būklė šlapia, vietomis padengta sniegu, matomumas iš vairuotojo kabinos, įjungus artimos šviesos žibintus, 200 m (t. 1, b. l. 15-18), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ekspertas V. Venckus nurodė, kad jei dviratininkė važiuoja su liemene, be atšvaitų, žibintų, vis tiek matomumas yra ne 20 ir ne 30 metrų, ta liemenė matosi iš toliau. Taigi, byloje nustatyta, kad A. R. vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę, kuri buvo pastebėta tiek R. K., tiek su juo kartu važiavusio A. J.. Nors R. K. skirtingų apklausų metu nurodė skirtingas aplinkybes, kokiam atstumui likus iki A. R. ją pamatė (pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pamatė dviratininkę likus maždaug 10 metrų, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-750/2014 nurodė, kad dviratį pamatė likus 26 metrams (t. 1, b. l. 110), parodymų patikrinimo eismo įvykio vietoje metu nurodė tą patį atstumą – 26 metrus (t. 1, b. l. 87-94), tačiau, atsižvelgiant tiek į jo paties (ypač parodymų patikrinimo vietoje metu), tiek ir kartu su juo važiavusio A. J. duotus parodymus, į nustatytas eismo įvykio metu egzistavusias oro sąlygas ir tuo metu buvusį matomumą bei į eksperto parodymus apie liemenės matomumą, be jokios abejonės galima konstatuoti, kad R. K. pastebėjo A. R. ne mažesniu kaip 26 m atstumu, t. y. likus didesniam nei ekspertizės akte nurodomam minimaliam atstumui (18,7 m), kuriam esant ir važiuojant 32 km/h greičiu, būtų išvengta susidūrimo, tačiau nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, vairuodamas neatžvelgė į eismo sąlygas, nepasirinko važiavimo greičio leidžiančio reikiamu momentu (atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui) sulėtinti greitį ar sustoti ir taip pažeidė KET 28 p., 133 p. ir 134 p. reikalavimus.

Kaip pagrindinę priežastį, kodėl laiku nepastebėjo nukentėjusiosios ir jos šviesą atspindinčios liemenės R. K. nurodo aplinkybę, jog jį apakino priešais atvažiuojantis automobilis. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. Venckus nurodė, kad šios vairuotojo nurodytos aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai, nes R. K. nurodė, kad prieš partrenkiant dviratininkę jis priešpriešais prasilenkė su lengvuoju automobiliu, kuris važiavo ties kelio viduriu ilgosiomis šviesomis, jį apakino ir dėl to partrenkė. Tačiau buvo nustatytas dviratininkės pėdsakas, kuris buvo išsidėstęs labai tiksliai, priešpriešinėje eismo juostoje apie 0,5 metro nutolus nuo kelio vidurio. Susidūrimas turėjo įvykti anksčiau su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu. Negalėjo būti, kad važiavo priešpriešais automobilis ir būtent dviratininkė paliko tą pėdsaką (t. 2, b. l. 98-99). Iš R. K. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad nukentėjusioji važiavo kelio viduriu. Tai, jog A. R. važiavo nutolusi nuo dešinio kelkraščio, patvirtino ir kitoje byloje apklaustas kartu su R. K. važiavęs A. J.. Iš šių eksperto, nuteistojo ir kartu su juo važiavusio liudytojo parodymų, taip pat eismo įvykio plano (t. 1, b. l. 19) akivaizdu, jog byloje objektyviais duomenimis nustačius, kad dviratininkė paliko vėžę priešingoje eismo juostoje, R. K. nebūtų galėjęs jos partrenkti, nes ji būtų partrenkta anksčiau R. K. nurodomo priešpriešais atvažiuojančio automobilio. Tuo pačiu pažymėtina, kad nei kitoje (Nr. 1-39-750/2014), nei šioje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismo posėdžių metu apklausiama A. R. (t. 1, b. l. 110, t. 2, b. l. 69) taip pat nenurodė, jog prieš ją partrenkiant, ji iš priekio būtų prasilenkusi su kokiu kitu automobiliu. Šiuo atveju nustatyta, jog būtent R. K. partrenkė dviračiu važiuojančią A. R., todėl R. K. parodymai dėl jį apakinusios priešpriešais atvažiavusios transporto priemonės, kuri objektyviai nebūtų galėjusi prasilenkti su dviratininke, paneigti kitais byloje esančiais įrodymais ir atmetami kaip neatitinkantys tikrovės. Pažymėtina ir tai, jog pagal KET 101 p. akinamas vairuotojas privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją ir neįvažiuodamas į kitą eismo juostą sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti. Tai, jog vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, numatyta ir KET 133 p. Iš bylos duomenų (R. K. ir A. J. parodymų, kurie atitinka ir ekspertizės aktą) matyti, kad tamsiu paros metu apsnigtu keliu R. K. važiavo 30 km/h greičiu, taigi tuo atveju, jei iš tiesų iš priekio važiavęs automobilis, kuris sugebėjo prasilenkti su nukentėjusiąja, būtų pradėjęs akinti R. K., nuteistajam kilo pareiga nedelsiant, t. y. nuo akinimo pradžios momento, dar nematant nukentėjusiosios ir jos liemenės, pradėti stabdyti. Jei R. K., važiuodamas 30 km/h greičiu, būtų laikęsis šios KET numatytos pareigos ir būtų pradėjęs stabdyti nuo jo tariamo akinimo pradžios, jis, pasibaigus akinimui ir iki nukentėjusiosios likus dar 26 metrams pamatęs dviratininkę, būtų važiavęs ženkliai mažesniu greičiu ir, be jokios abejonės, būtų galėjęs išvengęs susidūrimo su A. R..

Remdamasi išvardytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju du asmenys, dalyvavę eismo įvykyje, padarė eismo taisyklių pažeidimus: A. R. važiavo tik su šviesą atspindinčia liemene, tačiau jos dviračio gale nedegė raudonas žibintas ir taip pažeidė KET 64 p., tuo tarpu R. K. nesilaikė pareigos kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, nepasirinko važiavimo greičio taip, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, be to iškilus grėsmei eismo saugumui, jis nesustabdė transporto priemonės ir kliūties neapvažiavo partrenkdamas A. R., taip padarydamas KET 28, 133 ir 134 p. numatytus pažeidimus. Teismo užduotis yra nustatyti, kurio asmens padaryti konkretūs pažeidimai sukėlė padarinius, t. y. buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga ir turėjo būtiną (dėsningą) priežastinį ryšį. To reikalauja BPK 1 str. kuris skelbia, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2005). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-127/2010, 2K-522/2010, 2K-73/2011).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-01-16 nutarime yra pažymėjęs, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai yra res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas), turi prejudicinę reikšmę ir jie iš naujo neįrodinėjami. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-750/2014 Šilutės rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 29 d. A. R. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal BK 281 str. 1 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šis nuosprendis yra įsiteisėjęs. Minėtoje baudžiamojoje byloje teismas konstatavo, kad nėra pakankamai patikimų, neabejotinų įrodymų, patvirtinančių A. R. kaltę sukėlus 2012-12-11 eismo įvykį ir padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 1 d. Tokiu būdu, atsižvilgant į kitoje byloje nustatytą aplinkybę, kad nepaisant to, jog nukentėjusioji taip pat pažeidė KET taisykles, nes jos dviračio gale nedegė raudonos spalvos žibintas, A. R. veiksmai nesąlygojo eismo įvykio kilimo, bei vertinant šioje byloje surinktus įrodymus ir pripažinus, kad R. K. turėjo galimybę laiku pastebėjęs nukentėjusiąją išvengti eismo įvykio, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad būtent R. K. padaryti KET pažeidimai nulėmė eismo įvykio kilimą ir buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga. Ekspertizės išvada bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustų ekspertų paaiškinimais nustatyta, kad R. K. važiuojant 30 km/h greičiu jis galėjo išvengti susidūrimo su A. R., jei jis ją būtų pamatęs, likus ne mažesniam kaip 18,7 m atstumui. Iš byloje esančių duomenų, jog nukentėjusioji dėvėjo šviesą atspindinčią liemenę, iš meteorologinių duomenų, kad įvykio metu rajone matomumas buvo 3,3 km, iš R. K. automobilyje buvusio A. J. parodymų, kad matomumas buvo 100 metrų, iš eismo įvykio apžiūros protokolo, kuriame nurodyta, jog eismo įvyko vietoje apšvietus automobilio žibintais matomumas 200 m, iš eksperto V. Venckaus parodymų, jog šviesą atspindinti liemenė matosi už daugiau nei 30 metrų galima daryti kategorišką išvadą, jog R. K., apšvietęs keliu važiuojančią nukentėjusiąją A. R. savo automobilio žibintais, turėjo ir galėjo ją pamatyti iki jos likus daugiau nei 18,7 m, be to, parodymų patikrinimo vietoje metu R. K. nurodė, kad nukentėjusiąją pamatė likus 26 metrams iki jos, t. y. jis turėjo galimybę išvengti susidūrimo su dviratininke, jei būtų laikęsis KET. R. K. versija, jog jis buvo apakintas priešpriešais atvažiuojančio automobilio ir dėl to neturėjo galimybės pastebėti kliūties, yra paneigta eismo įvykio apžiūros protokolu ir eksperto V. Venckaus parodymais, be to, net jei R. K. ir buvo akinamas priešpriešais atvažiuojančio automobilio, jam pareiga stabdyti būtų kilusi anksčiau (KET 101 p.), nei jis pamatė A. R., todėl ir tokiu atveju dviratininkės pamatymo momentu jis turėjo važiuoti žymiai lėčiau, kas leistų išvengti galimo susidūrimo su ja. Taigi, jei R. K. nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių – būtų važiavęs saugiu greičiu, esant ribotam matomumui stabdęs ir, esant objektyviai galimybei pastebėti dviratininkę (nepaisant nedegančio galinio raudonos šviesos žibinto, A. R. buvo matoma dėl dėvimos šviesą atspindinčios liemenės), laiku pamatęs nukentėjusiąją, nei eismo įvykis, nei jo padariniai kilę nebūtų, todėl jo veika be abejonės laikytina BK 281 str. 1 d. numatytų padarinių privaloma kilimo sąlyga.

Išsiaiškinus, kad R. K. veika buvo padarinių kilimo sąlyga, reikia nustatyti priežastinio ryšio pobūdį – tik būtinasis priežastinis ryšys užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Būtinasis priežastinis ryšys būna tuomet, kai veika visada ar bent dažniausiai sukelia pavojingus padarinius, atsitiktinis priežastinis ryšys – tai nebūdinga reiškiniui, nedėsninga reiškinių ryšio forma, kai daug kartų pasikartojančiuose bandymuose veika nesukelia pavojingų padarinių, tačiau tam tikromis retai pasikartojančiomis aplinkybėmis padaryta veika gali sukelti pavojingus padarinius. Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kuomet automobiliui pasivijus ta pačia kryptimi važiuojantį dviratininką, šis partrenkiamas, dažnai baigiasi įvairaus masto dviratininkų sveikatos sužalojamais, taip pat ir mirtimi, todėl šiuo atveju laikytina, kad tarp R. K. veikos ir kilusių padarinių esantis priežastinis ryšys yra būtinasis. Sprendžiant dėl R. K. kaltės formos, neabejotina, kad nuteistasis nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, t. y. jis nenumatė, kad važiuodamas keliu jis atsitrenks į priešais važiuojančią dviratininkę, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Tai rodo, kad R. K. buvo neatsargus, jo kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 str. 3 d.). Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K.., veikdamas neatsargia kaltės forma, kuri pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, sukėlė eismo įvykį, kuris esant būtinajam priežastiniam ryšiui, sąlygojo baudžiamajame įstatyme įtvirtintų padarinių kilimą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo specialisto išvados, liudytojų parodymų, kitos byloje esančios medžiagos, kuri padėtų nustatyti eismo įvykio kilimo aplinkybes, neįsigilino į asmenų padarytų KET pažeidimų pobūdį, todėl vertindamas R. K. veiką ir pažymėdamas, jog tikėtina, kad buvo galima automobilį sustabdyti važiuojant 30 km/h, darant prielaidą, jog nukentėjusioji vilkėjo tik šviesą atspindinčią liemenę, ir nurodydamas, jog tai duoda pagrindą manyti, kad kaltinamasis pažeidė Kelių eismo taisykles, nepašalino egzistuojančių abejonių ir, pasiremiant žalos atlyginimu nukentėjusiajai kaip R. K. kaltės pripažinimu, jas neleistinai vertino kaltinamojo nenaudai. Apylinkės teismas išsamiai neištyrė visų teisingam bylos išsprendimui svarbių aplinkybių, nesugebėjo pateikti visapusiško, įrodymų vertinimo taisykles atitinkančio įrodymų vertinimo, nenustatė nei priežastinio ryšio tarp R. K. veikos ir kilusių padarinių, nei nuteistojo kaltės formos. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, apklausus specialisto išvadą ir ekspertizės aktą surašiusius ekspertus, išanalizavus pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotus liudytojų parodymus, kitą byloje esančią rašytinę medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, nors tinkamai ir nenustatęs faktinių bylos aplinkybių, visgi padarė teisingą išvadą dėl nuteistojo R. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyti visi privalomi šios nusikalstamos veikos požymiai: R. K. veika, padariniai, priežastinis ryšys, jo kaltės forma, ir taip išsklaidytos apylinkės teismo paliktos abejonės. Todėl konstatavus, jog pirmos instancijos teismas, nors savo išvadų tinkamai nemotyvavo, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, nėra teisinio pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti apylinkės teismo nuosprendį ir R. K. išteisinti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas civilinį nukentėjusiosios A. R. ieškinį dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad nukentėjusiajai civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ jau yra sumokėjęs 6000 Lt (1737,72 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, ir nustatė, kad iš kaltinamojo R. K. priteistina 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. R. (BPK 115 str.).

Apeliaciniame skunde priteistos neturtinės žalos dydis nekvestionuojamas, tačiau nurodoma, kad R. K. savo civilinę atsakomybę kaip transporto priemonės valdytojas buvo apdraudęs privalomuoju draudimu draudimo bendrovėje, todėl teismas 500 Eur neturtinę žalą turėjo priteisti ne iš R. K., o iš draudimo bendrovės, nes privalomojo draudimo suma vienam eismo įvykiui yra 5000 Eur dėl neturtinės žalos.

Eismo įvykio metu padaryta žala nustatoma ir atlyginama remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Šio Įstatymo 11 str. 1 d. numato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio (nuo 2012-06-11), nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui, tarp jų 5 000 Eur (17 264 Lt) dėl neturtinės žalos ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Šiuo atveju draudimo bendrovė, kurioje savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs R. K., prisiėmė atsakomybę pagal draudimo sutartį atlyginti 5000 Eur neturtinę žalą, kaip tai numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Iš AB „Lietuvos draudimas“ rašytinių paaiškinimų matyti, kad draudimo bendrovė A. R. dėl eismo įvykio metu patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo išmokėjo 6000 Lt (1737,72 Eur) patirtai neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 64-66). Atsižvelgiant į tai, kad draudimo bendrovės išmokėta suma neviršijo maksimalios išmokos neturtinei žalai atlyginti – 5000 Eur (17 264 Lt), pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad išmokėta suma yra per maža ir priteisdamas papildomai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo A. R., šią sumą turėjo priteisti iš draudimo bendrovės, o ne iš R. K.. Todėl, iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

Vadovaujantis BPK 103 str. 1 p., ekspertams išmokami pinigai, skirti jų kelionės išlaidoms atlyginti, sudaro proceso išlaidas, kurios, remiantis BPK 104 str. 1 d., atlyginamos iš teismo lėšų. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo iškviestas ekspertas V. Venckus, kurio kelionės išlaidas 55,23 Eur teismas atlygino savo lėšomis. BPK 105 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, todėl šios proceso išlaidos priteistinos iš R. K..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 500 eurų neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai A. R. iš nuteistojo R. K., ir priteisti nukentėjusiajai A. R. 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo R. K. 55,23 euro proceso išlaidų valstybei.