Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė, sekretoriaujant Julianai Voitiulevič, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui J. B., atsakovės atstovei advokatei Svetlanai Proninai, viešame teismo posėdyje dokumentinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovei Ž. T. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės prieštaravimai dėl ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo atmetami, teismo preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistas.

Sutartis laikoma sudaryta, kada šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos sąlygų (LR CK 6.162 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 str. apibrėžtą paskolos sutarties sąvoką esminėmis paskolos sutarties sąlygomis yra tam tikros pinigų sumos ar tam tikrų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjui nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pačios rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sudarymo teisinės pasekmės pasireiškia tuo, jog paskolos sutarties objektas, kurį sudaro pinigai arba kitokie rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, nuo jų perdavimo momento pereina paskolos gavėjo nuosavybėn kartu pastarajam prisiimant pareigą grąžinti tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Nagrinėjamu atveju tarpo šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis dėl 30000,00 Lt paskolos sumos; minėtos sutarties 4 straipsnyje numatyta atsakovės prievolė grąžinti paskolos sumą. Atsakovės argumentas, jog ieškovo reikalaujama 15000,00 Lt paskolos sumos dalis nebuvo perduota asmeninėn atsakovės nuosavybėn, o bendroms abiejų šalių reikmėms tenkinti neįrodyta. Nors ieškovas neginčija bendro šalių gyvenimo ir ūkio vedimo fakto, tačiau tarp šalių nebuvo sudaryta santuoka, todėl nėra pagrindo preziumuoti, jog paskolos suma buvo perduota ne asmeninės atsakovės nuosavybėn, o bendriems abiejų šalių poreikiams tenkinti. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visomis įstatymo numatytomis priemonėmis, tačiau atsakovė tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.2012 m. birželio 7 d. paskolos sutartimi šalys susitarė dėl paskolos sumos perdavimo paskolos gavėjui tvarkos, sutarties 3 punktu numatydamos, jog paskolos suma parduodama paskolos gavėjui, pervedant į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pinigų perdavimą įforminant vekseliu. Nors vekselis atsakovės nebuvo pasirašytas, tačiau 15000,00 Lt paskolos sumos perdavimas atsakovei paskolos sutartyje numatytu būdu yra visiškai įrodytas akcinės bendrovės DNB banko 2012 m. birželio 7 d. kasos pajamų orderiu Nr. 819118, iš kurio matyti, jog 15000,00 Lt paskolos suma buvo pervesta į paskolos sutartyje nurodyta atsakovės banko sąskaitą paskolos sutarties pasirašymo dieną. Taigi šios paskolos sumos dalies perdavimas atsakovės nuosavybėn yra įrodytas įstatymo nustatytos formos rašytiniu įrodymu, aplinkybė, jog ši paskolos suma buvo perduota bendriems šalių poreikiams tenkinti neįrodyta. Tuo atveju, jeigu atsakovė jai asmeninėn nuosavybėn perduotą paskolos sumą panaudojo bendriems šalių poreikiams tenkinti, neįtakoja atsakovės prievolės grąžinti gautą paskolos sumą. Dėl bendriems šalių poreikiams tenkinti atsakovės perduotų piniginių lėšų priteisimo atsakovė turi teisę reikšti savarankišką reikalavimą teisme. Pažymėtina, kad toks atsakovės piniginių lėšų panaudojimo faktas nepaneigia nei paskolos sumos perdavimo atsakovės nuosavybėn fakto, nei atsakovės prievolės vykdyti paskolos sutartyje numatytą prievolę grąžinti paskolos sumą paskolos davėjui.

Kitas atsakovės argumentas, kuriuo ji ginasi nuo pareikšto reikalavimo – atsakovei perduotos 15000,0 Lt paskolos sumos grąžinimas. Atsakovė neįrodė, jog jai perduota 15000,00 Lt paskolos suma yra grąžinta ieškovui. 2012 m. birželio 7 d. paskolos sutarties 4.1 punktu šalys susitarė dėl paskolos sumos grąžinimo tvarkos ir terminų. Minėtu sutarties punktu atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui visą iš jo gautos paskolos sumą pavedimu į paskolos davėjo banko sąskaitą akcinėje bendrovėje SEB banke, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jai perduotos 15000,00 Lt paskolos sumos grąžinimą paskolos davėjui paskolos sutartyje numatytu būdu. Atsakovė teigia, jog atsakovė įskaitė ieškovui grąžintiną paskolos sumą į jai E. B. mokėtiną sumą už nekilnojamąjį turtą pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. MK-6064 ir 2012 m. spalio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. K-6839.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.130 str. 1 d. numato, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra prievolės pabaigos pagrindas. Priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str. nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, tokio sandorio buvimą privalo įrodyti asmuo, kuris įrodinėja savo prievolės pasibaigimą įskaitymu, t. y. nagrinėjamu atveju atsakovas. Taigi tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, kad ši prievolė pasibaigė įskaitymu, jis turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (LR CK 6.130 str. 1 d.), laikytasi įskaitymo tvarkos (LR CK 6.131 str.).

Nors įskaitymas galimas vienašališku šalies pareiškimu, nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu, tačiau kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008 yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.131 str. imperatyviai nurodyta, jog apie įskaitymą turi būti informuojama priešinga šalis, kurios reikalavimą siekiama įskaityti. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog priešinga šalis, t. y. ieškovas buvo minėtoje teisės normoje numatyta tvarka informuotas apie įskaitymą. Taigi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog 15000,00 Lt paskolos sumos grąžinimas buvo įskaitytas į ieškovo prievolę atsakovei atitinkamai sumai.

Ž. T. 2014 m. liepos 30 d. pareiškimas nepatvirtina atsakovės atlikto įskaitymo 15000,00 Lt sumai, nes minėtame pareiškime nurodyta, jog Ž. T. pareiškia, kad visa turto kaina pagal minėtą sutartį – 68710,00 Lt buvo sumokėta sutartyje nustatyta tvarka. Toks atsakovės pareiškimo turinys traktuojamas, kaip patvirtinimas, jog sutarties kaina buvo sumokėta 2012 m. spalio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. MK-6839, 2 punkte numatyta tvarka, t. y. mokėjimo pavedimu į pardavėjo nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke akcinėje bendrovėje DNB. Minėtas atsakovės pareiškimas yra patvirtintas notaro. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011 yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 str. 2 d. nuostatas notaro patvirtinta sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią; notaro patvirtintas dokumentas yra jame užfiksuotų faktų prima face įrodymas, kas reiškia, kad jame nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų, parodymus, įrodymais. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtame notaro patvirtintame atsakovės pareiškime atsakovės nurodytą aplinkybę, kad visa turto kaina pagal sutartį – 68710,00 Lt buvo sumokėta sutartyje nustatyta tvarka. Be to pažymėtina, jog atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovo P. J. prievolę sumokėti už pirkėją E. B. 2012 m. spalio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. MK-6839, kainą. Taigi atsakovė neįrodė ne tik įskaitymo fakto, bet ir to, jog atsakovė turėjo ieškovo P. J. atžvilgiu galiojantį priešpriešinį vienarūšį reikalavimą įskaitymo sumai; atsakovės nurodyta įskaitymo suma neatitinka atsakovės prievolės ieškovui sumos. Teismas taip pat pažymi, jog abiejų paskolos sutarties originalių egzempliorių buvimas pas atsakovę nepatvirtina paskolos grąžinimo fakto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.65 str. 2 d. numato, kad tik tuo atveju, jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti. Nagrinėjamu atveju atsakovė tokio prievolės patvirtinimo dokumento kreditoriui nėra išdavusi, o paskolos sutarties originalas nelaikytinas tokiu dokumentu, nes paskolos sutarties turinys nepatvirtina paskolos sumos perdavimo atsakovei; paskolos sumos perdavimas atsakovei grindžiamas pinigų įmokėjimo į atsakovės banko sąskaitą dokumentu. Taigi abiejų paskolos sutarties egzempliorių buvimas pas atsakovę nepatvirtina paskolos sumos grąžinimo fakto. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog antrasis paskolos sutarties egzempliorius atsakovei buvo grąžintas kreditoriaus, o atsižvelgiant į šalių nurodytus faktus dėl bendro gyvenimo ir ūkio vedimo, darytina išvada, jog atsakovė antruoju sutarties egzemplioriumi disponuoja ne ieškovo kaip kreditoriaus valia. Taigi paskolos sutartis nelaikytinas skolininko išduotu prievolės patvirtinimo dokumentu, o abiejų paskolos sutarties originalų buvimas pas atsakovę nepatvirtina paskolos sumos grąžinimo fakto, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.65 str. 2 d. numatytu kreditoriaus patvirtinimu apie prievolės įvykdymą.

Kadangi atsakovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo prieštaravimus dėl teismo preliminaraus sprendimo ir ieškovo reikalavimo, t. y. jog priteista suma buvo perduota atsakovei ne kaip paskola, o kitam tikslui, taip pat jog paskola buvo atsakovės grąžinta priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymu, todėl teismo preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistu, o atsakovės prieštaravimai atmetami.

Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro sumokėtas už ieškinį 227,00 Lt žyminis mokestis, priteisiamos iš atsakovės ieškovo naudai; procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nesiekia dešimties litų, todėl tarp šalių nepaskirstomos ir valstybės naudai nepriteisiamos (LR CPK 430 str. 7 d., 92 str., 93 str. 2 d., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str., 430 str. 6 d. 1 p., teismas

nusprendė:

Teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės Ž. T. prieštaravimus atmesti.

Priteisti iš atsakovės Ž. T. ieškovo P. J. naudai 227,00 Lt (du šimtus dvidešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.