Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-1071/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-07-10
Bylos Nr.: 2A-1071/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Donatas Šernas, Artūras Driukas, Dalia Kačinskienė
Trečiasis asmuo: uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
Atsakovas: K. J.

Kategorijos

43.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1071/2014Procesinio sprendimo kategorija 43.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2132-413/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ ieškinį atsakovui K. J. dėl piniginių lėšų priteisimo, kur trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Stiprybė“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui K. J., pašydamas priteisti iš atsakovo 460 000 Lt, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje teigė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi UAB „Stiprybė“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 25 d. Išanalizavęs bankroto administratoriui perduotus įmonės dokumentus ir dokumentus, susijusius su atsakovo K. J. pareikštu 1 722 204,13 Lt dydžio finansiniu reikalavimu bankroto byloje bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-142/2013 motyvus dėl K. J. finansinio reikalavimo, administratorius nutarė kreiptis į teismą dėl atsakovo nepagrįstai įgytų lėšų grąžinimo. Ieškovas nustatė, kad prieš iškeliant bankroto bylą UAB „Stiprybė“, įmonė 2010 m. birželio mėnesį septyniais mokėjimais (kasos išlaidų orderiais) išmokėjo atsakovui 460 000 Lt sumą. Įrodinėdamas 1 722 204,13 Lt dydžio finansinį reikalavimą bankroto byloje, atsakovas teigė, kad 2007-2009 m. laikotarpiu UAB „Stiprybė“ iš keturių Italijos įmonių įgijo automobilius, už kuriuos savo lėšomis sumokėjo atsakovas. Kadangi UAB „Stiprybė“ jam kompensavo tik 460 000 Lt (ginčijama suma), atsakovas prašė patvirtinti finansinį reikalavimą dėl likusios 1 722 204,13 Lt sumos dalies. Atsakovo reikalavimas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje teismų sprendimais yra atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-142/2013) konstatavo, kad K. J. neįrodė, jog automobilius įgijo už nuosavas lėšas, dėl ko nepripažino jo įmonės kreditoriumi ir prašymą dėl 1 722 204,13 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo bankroto byloje atmetė kaip nepagrįstą. Vadovaujantis teismų nustatyta aplinkybe, kad atsakovas K. J. neįrodė nuosavų lėšų panaudojimo fakto įmonės veiklai vystyti, ieškovo nuomone, likusi suma atsakovui buvo išmokėta be teisėto pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad nors ieškiniu ieškovas nesuformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu atsakovui išmokėtos ginčo lėšos ir nenurodė materialinės teisės normos, nustatančios konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, tačiau vien ši aplinkybė, remiantis kasacinio teismo praktika, negali būti pagrindas pareikštiems reikalavimams atmesti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; kt.). Todėl teismas sprendė, jog jis ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Teismas nurodė, kad kasos išlaidų orderis (piniginė operacija), nepriklausomai nuo jame nurodytos mokėjimo paskirties, yra vienašalis sandoris, todėl, anot jo, konstatuoti atsakovo nepagrįsto praturtėjimo faktą ir įpareigoti jį grąžinti (iš jo priteisti) ieškovui 460 000 Lt sumą pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas nėra pagrindo, nes nepagrįsto praturtėjimo institutas gali būti taikomas tik tuomet, jeigu negalima apginti pažeistų teisių sandorių negaliojimą reglamentuojančiais teisės normų pagrindais.

Teismas, atsižvelgęs į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitos duomenis, sprendė esant pagrindui konstatuoti, kad: per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., taigi ir tuo metu, kai atsakovui buvo avansu išmokėta ginčijama suma, įmonės skolos automobilių tiekėjams sumažėjo nuo 3 217 466,67 Lt iki 554 475,40 Lt; antra, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad šį faktą (buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo pažeidimą) konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-142/2013). Todėl nustačius, kad ieškovas iš Italijos įmonių automobilius gavo ir už juos atsiskaitė, teismo vertinimu, ieškovui teko pareiga įrodyti, kad už automobilius buvo atsiskaityta iš kitų įmonės lėšų ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, ieškovas tokių įrodymų nepateikė, tokio pobūdžio aplinkybė nenustatyta ir byloje surinktais įrodymais. Todėl, teismo vertinimu, ieškovo ieškinį patenkinus ir įpareigojus atsakovą grąžinti įmonei 460 000 Lt, susidarytų situacija, kad įmonė, gavusi iš tiekėjo prekes (automobilius), kurių apmokėjimą patvirtino patys tiekėjai, papildomai gautų dar 460 000 Lt lėšų, kurių susigrąžinimui neturi tai patvirtinančių finansinės apskaitos dokumentų. Tokiu atveju, anot teismo, būtų pagrindas konstatuoti, kad ne atsakovas, bet ieškovas įgijo turtą, neturėdamas tam pagrindo. Be to, teismas pažymėjo, kad už netinkamą įmonės finansinės apskaitos duomenų tvarkymą, dėl ko gali būti padaryta žala ir pačiam juridiniam asmeniui, atsakovas negali būti atsakingas, išskyrus atvejį, jeigu būtų nustatytas šio asmens nesąžiningumo faktas. Tačiau šios aplinkybės ieškovas byloje neįrodinėjo (CK 1.82 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pripažinti ginčijamos 460 000 Lt sumos išmokėjimą niekiniu, taigi ir konstatuoti ex officio niekinio sandorio faktą, nėra pagrindo. Kitų sandorio negaliojimo pagrindų ieškovui nenurodžius, ieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB, prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visa apimtimi.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog 460 000 Lt sumos išmokėjimo atsakovui nepagrįstumą patvirtina kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas K. J. kreditorinio reikalavimo BUAB „Stiprybė“ bankroto byloje patvirtinimo klausimas, nustatytos šioje byloje prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės.Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Byloje buvo įrodyta, kad 460 000 Lt buvo išmokėti atsakovui pagal kasos išlaidų orderius. Šie pinigai, tiek ieškovo, tiek atsakovo teigimu, buvo išmokėti darbo funkcijoms atlikti – ieškovo vardu atsiskaityti su ieškovo tiekėjais. Tačiau tinkamą pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų atsakovas ieškovui nepateikė. Atsakovo neteisėta veika pasireiškė tuo, kad jis negrąžino jam perduotų ir nepanaudotų sumų bei nepateikė tinkamą pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų. Būtent atsakovas turėjo atlikti šiuos veiksmus, tačiau jų neatliko, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo kaltę dėl ieškovui padarytos žalos. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo taip pat egzistuoja – pinigų negrąžinimas ir tinkamą pinigų panaudojimą įrodančių dokumentų nepateikimas tiesiogiai sukėlė žalą ieškovui.Nepagrįstai teismas nusprendė, jog nėra pagrindo 460 000 Lt išmokėjimą pripažinti niekiniu sandoriu. Byloje buvo įrodytos visos actio Pauliana instituto sąlygos: 1) ieškovo bankroto administratorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas 460 000 Lt sumos išmokėjimas atsakovui neabejotinai pažeidžia visų ieškovo kreditorių teises, nes J. buvo suteikta pirmenybė prieš kitus bendrovės kreditorius ir tokiu būdu sumažintos ir panaikintos kitų kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) ieškovas neprivalėjo išmokėti pinigų atsakovui; 4) pinigai buvo išmokėti atsakovui, kuris yra pinigų išmokėjimo metu buvusio ieškovo vadovo ir vienintelio akcininko sūnus, todėl atsakovo nesąžiningumas preziumuojamas.Byloje buvo teigiama, kad atsakovas sumokėjo 2 235 549,89 Lt už ieškovą pastarojo partneriams / tiekėjams už 2007-2009 metais įsigytus automobilius, tačiau iki pat 2010 metų birželio nereikalavo grąžinti šių pinigų. Tik likus mėnesiui iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui atsakovas suskubo reikalauti jam tariamai priklausančių pinigų.2010 m. birželį kasos išlaidų orderiais atsakovui buvo išmokėta 460 000 Lt, nurodant, jog tai yra avansas ūkiniams reikalams, avansas kelionės išlaidoms ar tiesiog avansas. Avansas pagal savo prigimtį yra mokėjimas, atliekamas būsimų mokėjimų sąskaita, o ne atlyginimas už jau atliktus mokėjimus. Todėl nesuprantama, kodėl 2010 metais mokant pinigus atsakovui buvo nurodoma, jog tai yra „avansas“, jei šie pinigai buvo mokami už 2007-2009 metais atliktus veiksmus, kaip teigia atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas K. J. prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Ieškovo UAB „Stiprybė“ bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi, sprendžiant K. J. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, buvo nustatyta tik tai, jog K. J. neįrodė, kad su Italijos įmonėmis atsiskaitė asmeninėmis, o ne iš UAB „Stiprybė“ kasos grynaisiais gautomis lėšomis. Tačiau šios aplinkybės nėra svarbios dabar nagrinėjamoje byloje sprendžiant ar pagrįstai iš ieškovo kasos atsakovui buvo išmokėta 460 000 Lt suma. Tuo labiau, jog minėtoje nutartyje nėra išvados, kad ši suma K. J. išmokėta nepagrįstai. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties motyvuojamoje dalyje yra konstatuota, jog apygardos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas (K. J.), dirbdamas UAB „Stiprybė“ vadybininku ir vykdydamas savo tarnybines pareigas, palaikė komercinius ryšius su kitomis įmonėmis, rūpinosi automobilių įsigijimu, dėl ko pareiškėjui iš UAB „Stiprybė“ kasos buvo išmokamos piniginės lėšos, jog ginčo mokėjimus pareiškėjas atliko, vykdydamas tarnybines pareigas ir atstovaudamas UAB „Stiprybė“ interesus“. Be to, Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartyje yra konstatuota, jog dėl 460 000 Lt sumos išmokėjimo ginčo tarp šalių nėra. Taigi, šios aplinkybės leidžia nesutikti su apelianto teiginiais, kad atsakovui iš ieškovo kasos išmokėta 460 000 Lt suma buvo išmokėta be teisėto pagrindo.Nors bendrovė nepateikė atsiskaitymų žiniaraščių pagal atskirus tiekėjus, taip pat operatyviam patikrinimui nebuvo pateikti K. J. pirminiai dokumentai, patvirtinantys pinigų mokėjimo faktą, dėl ko nebuvo galimybės nustatyti, kada ir už kokius automobilius buvo atsiskaityta su tiekėjais, kada atsirado ir kaip buvo apskaitytos skolos, tačiau teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., taigi ir tuo metu, kai atsakovui buvo išmokėta ginčijama suma, įmonės skolos automobilių tiekėjams sumažėjo nuo 3 217 466,67 Lt iki 554 475,40 Lt, be to, įmonė automobilius gavo, o tiek automobilių tiekėjai, tiek K. J. patvirtino, kad už juos atsiskaitė K. J.. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad būtent ieškovui BUAB „Stiprybė“ teko pareiga įrodyti, jog su Italijos įmonėmis buvo atsiskaityta ne K. J. iš įmonės kasos išmokėtais pinigais.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Anot atsakovo, teismas laikėsi įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų taikymo taisyklių ir pagrįstai pripažino įrodytu faktą, kad iš įmonės gautais pinigais atsakovas atsiskaitė su Italijos įmonėmis.Nepagrįstai apeliantas teigia, jog pinigų išmokėjimą 460 000 Lt suma turėjo pripažinti niekiniu sandoriu, remiantis actio Pauliana institutu. Reikalavimo (ieškinio dalyko) pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliano pagrindu (CK 6.66 str.) ieškovas nereiškė, o teismas ar trečiasis asmuo neturi teisės keisti ieškinio dalyko (CPK 141 str.; 47 str. 2 d.). CK 6.66 straipsnyje nurodyti sandoriai yra nuginčijami, o ne niekiniai, todėl be ieškovo reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu teismas ex officio negali. Nors teismas ir turi CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę spręsti dėl niekinio sandorio fakto nustatymo ir jo padarinių taikymo, tačiau tai nereiškia, kad jis gali priimti siurprizinius sprendimus. Jeigu teismas ir spręstų, kad yra požymių pripažinti sandorį niekiniu, tai teisminio nagrinėjimo metu turi būti išsiaiškinamos šalių pozicijos dėl galimo tokio teismo sprendimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jokių svarstymų, kad sandoris gali būti pripažintas niekiniu kokiu nors teisiniu pagrindu, nebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, kai net nėra ieškovo apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, o pirmosios instancijos teismas neinformavo byloje dalyvaujančių asmenų, kad gali peržengti ieškinio ribas (šiuo atveju ieškinio dalyką), taip pat negali priimti sprendimo, kuris peržengtų pareikšto ieškinio ribas, nes priešingu atveju, būtų pažeista atsakovo teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. jam būtų užkirsta teisė žinoti į kokius reikalavimus atsikirtinėti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Stiprybė“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visa apimtimi ir priteisti iš atsakovo ieškovui visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas teisingai pastebėjo, kad ieškinyje nebuvo suformuluotas reikalavimas pripažinti negaliojančiu sandorį CK 6.66 str. pagrindu ir nebuvo nurodytos materialinės teisės normos, nustatančios konkretų sandorio negaliojimo pagrindą. Tačiau apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad būtent teismas ex officio ir privalėjo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Teismui pripažinus, kad ieškovas turėjo vienintelę galimybę reikšti actio Pauliana ieškinį, 460 000 Lt sumos išmokėjimas ex officio turėjo būti vertinamas CK 6.66 straipsnio prasme.Sutinka su apeliantu, jog šioje byloje yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas iš ieškovo gautus pinigus (460 000 Lt) sumokėjo tiekėjams. Be to, Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus, kad atsakovas nenaudojo ir savo asmeninių lėšų, atsiskaitant su įmonės tiekėjais, ieškovas neturėjo jokio pagrindo išmokėti atsakovui 460 000 Lt sumą kaip kompensaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimas naikintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. iš keturių Italijos įmonių „CFL s.r.l.“, „Autorighi s.r.l.“, „Autoligure s.r.l.“ ir „Auto 2000 s.r.l.“ UAB „Stiprybė“ įgijo automobilius, kurių bendra vertė 2 182 204,13 Lt (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-147/2013; prijungtos civilinės bylos Nr. B2-1674-153/2012 37, 68, 105 b. l., 1 t., 5-7 b. l., 2 t., 27, 33, 40, 48 b. l., 3 t.). Automobilių pirkimu rūpinosi ir už juos atsiskaitė tuo metu įmonės vadybininko pareigas ėjęs K. J.. 2010 m. birželio mėnesį išrašytais kasos išlaidų orderiais UAB „Stiprybė“ atsakovui išmokėjo iš viso 460 000 Lt sumą (13-22, 44-47 b. l.).

Šioje byloje pareikštu ieškiniu BUAB „Stiprybė“ bankroto administratorius ginčija 460 000 Lt sumos išmokėjimą atsakovui, teigdamas, kad šią sumą atsakovas buvo įgijo be teisėto pagrindo.

Iš tiesų, nors ieškovas ieškiniu nesuformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu atsakovui išmokėtos ginčo lėšos, ir nenurodė materialinės teisės normos, nustatančios konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo praktiką, vien ši aplinkybė negali būti pagrindas pareikštiems reikalavimams atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus ir prijungtos civilinės bylos Nr. B2-1674-153/2012 duomenis bei apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia esant pagrindui nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį.

Kasos išlaidų orderių turinys įrodo, kad jų pagrindu 460 000 Lt suma buvo išmokėta atsakovui, kaip: avansas ūkiniams reikalams; avansas; avansas kelionės išlaidoms (44-47 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Prijungtos civilinės bylos Nr. B2-1674-153/2012 duomenų pagrindu nustatyta, kad K. J., prašydamas patvirtinti jo 1 775 549,88 Lt dydžio finansinį reikalavimą UAB „Stiprybė“ bankroto byloje, teigė, jog jis pasiskolintomis iš įmonės „SE RAINBOW LOGISTIC LIMITED“ lėšomis (666 200 Eur) 2007-2009 metais sumokėjo už automobilius, kuriuos UAB „Stiprybė“ įsigijo iš 4 Italijos įmonių, dėl to UAB „Stiprybė“ jam liko skolinga 1 775 549,88 Lt. Be to, teigė gavęs iš atsakovo 460 000 Lt, dėl kurių išmokėjimo pagrįstumo šioje byloje ir yra kilęs ginčas, 2011 m. rugsėjo pabaigoje Italijoje Luccos mieste jis grąžinęs paskolos davėjui dalį skolos (174 000 EUR) ir susitaręs, kad teismui patvirtinus pareiškėjo finansinį reikalavimą, pastarasis jį perleis paskolos davėjui įmonei „SE RAINBOW LOGISTIC LIMITED“.

Vadinasi, K. J. teigė, jog su minėtais tiekėjais iš Italijos jis atsiskaitė savo lėšomis.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovui įrodžius, jog atsakovui buvo išmokėtas avansas darbo funkcijoms atlikti (kaip matyti iš avanso apyskaitos Nr. 1, atsiskaitymams su tiekėjais; 13 b. l.), atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog jam išmokėti avansai iš tiesų buvo panaudoti pagal tikslinę paskirtį – t. y. arba įrodyti, jog iš tiesų už UAB „Stiprybė“ vardu įsigytus automobilius atsakovas atsiskaitė savo asmeninėmis lėšomis, kaip tai įrodinėjo civilinėje byloje Nr. B2-1674-153/2012, ir dėl to jam atsirado pagrindas įgyti ginčo kasos išlaidų orderiais išmokėtus pinigus, arba kad 2010 m. birželio mėnesį atsakovui išmokėta 460 000 Lt suma buvo panaudota bendrovės interesais.

Žemesnės instancijos teismas

Todėl yra pagrindas sutikti su apeliantu, jog teismas, nurodydamas, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti, jog už automobilius buvo atsiskaityta iš kitų įmonės lėšų ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių.

Ieškinio pagrįstumą šioje byloje bankroto administratorius iš esmės įrodinėja tuo, kad civilinėje byloje Nr. B2-1674-153/2012 Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartyje konstatuota, jog nebuvo įrodyta, kad K. J. už UAB „Stiprybė“ vardu įsigytus iš Italijos įmonių automobilius atsiskaitė savo asmeninėmis lėšomis, dėl ko iš esmės ir buvo atmestas K. J. prašymas patvirtinti jo 1 722 204,13 Lt dydžio finansinį reikalavimą UAB „Stiprybė“ bankroto byloje. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pažymėjo, kad civilinėje byloje dėl K. J. finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje ginčo dėl 460 000 Lt avansinės išmokos nebuvo, taigi, šios išmokos pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nebuvo paminėtos bylos įrodinėjimo dalykas. Dėl šios priežasties yra pagrindas sutikti su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad ankstesnėje byloje nustatytos aplinkybės, kad įrodymai nepatvirtina, jog jis atsiskaitė savo asmeninėmis lėšomis su UAB „Stiprybė“ tiekėjais, patvirtina tik tai, jog jis neturi teisės reikalauti iš BUAB „Stiprybė“ 1 722 204,13 Lt sumos, sumokėtos ieškovo tiekėjams.

Kadangi, kaip minėta, civilinėje byloje Nr. B2-1674-153/2012 K. J. teigė, jog už automobilius jis atsiskaitė savo lėšomis, šioje byloje turi būti įvertinta, ar yra pagrindas konstatuoti, jog 460 000 Lt sumoje jis su tiekėjais atsiskaitė savo asmeninėmis lėšomis.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje nurodyta, kad UAB „Stiprybė“ patikrinimui pateikė apyvartos žiniaraštį 2010 m. sausio – birželio mėn., kuriame fiksuojamos 2010 m. sausio 1 d. skolos automobilių tiekėjams 3 217 466,67 Lt sumai. Šiame žiniaraštyje tiekėjai nenurodyti, atsiskaitymai su tiekėjais nurodyti viena suma už mėnesį. Įvertinus atsiskaitymus ir K. J. avansinę apyskaitą, skolos tiekėjams apyvartos žiniaraštyje 2010 m. birželio 30 d. sudarė 554 475,40 Lt. Bendrovė nepateikė atsiskaitymų žiniaraščių pagal atskirus tiekėjus, taip pat operatyviam patikrinimui nebuvo pateikti K. J. pirminiai dokumentai, patvirtinantys pinigų mokėjimo už įsigytus automobilius faktą. Taip pat nėra galimybės nustatyti, kada buvo atsiskaityta su tiekėjais ir už kokius automobilius atsiskaityta. Kadangi nepateikti atsiskaitymų su atskirais tiekėjais žiniaraščiai, negalima nustatyti kada atsirado ir kaip apskaitytos skolos atskiriems tiekėjams. Tai pat ataskaitoje nurodyta, kad K. J. pateiktoje 2010 m. birželio mėn. avansinėje apyskaitoje pateikti duomenys apie atsiskaitymus su aukščiau minėtomis Italijos įmonėmis 2 235 549,88 Lt sumoje. Bendrovei sumokėjus K. J. 460 000 Lt, avansinės apyskaitos duomenimis įsiskolinimas 2010 lapkričio 1 775 549,88 Lt. Avansinėje apyskaitoje nurodyta, kad K. J. su minėtais tiekėjais atsiskaitė 2010 m. birželio mėn. (31 b. l.).

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartyje pripažino, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog apyvartos žiniaraščiai Nr. 448 ir Nr. 450 buvo sudaryti 2010 m. sausio – birželio mėn., K. J. avanso apyskaita Nr. 1 - 2010 m. birželio mėn., nors joje nurodytos finansinės operacijos buvo vykdomos 2007-2009 metais. Pažymėjo, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, pagrįsti apskaitos dokumentais, turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, BUAB „Stiprybė“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo sudaryti, vadovaujantis Italijos įmonių raštais, o ne apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais finansinių lėšų (J. J. teigimu, jo asmeninių lėšų) sumokėjimą už UAB „Stiprybė“ nuosavybės teise įsigytus automobilius (civilinės bylos Nr. B2-2518-260/2011 198 b. l., 6 t.).

Taigi, avanso apyskaita Nr. 1 (taip pat ir apeliacinio teismo minėti žiniaraščiai 2010 m. sausio – birželio mėn.) ir kasos išlaidų orderiai (13-22, 44-47 b. l.) negali būti laikomi pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog ši suma buvo išmokėta atsakovui pagrįstai – t. y. kad atsakovui išmokėta 460 000 Lt suma buvo panaudota bendrovės tikslams. Šiuo atveju būtent atsakovas turėjo įrodyti minėtą aplinkybę.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog tiek civilinėje byloje Nr. B2-2518-260/2011, tiek nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovas su Italijos bendrovėmis UAB „Stiprybė“ vardu atsiskaitė savo asmeninėmis lėšomis (kaip teigė atsakovas civilinėje byloje Nr. B2-1674-153/2012) ne tik 1 775 549,88 Lt suma, bet ir 460 000 Lt suma, kuri jam buvo išmokėta kasos išlaidų orderių pagrindu. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 21 d. nutartyje konstatavo, jog nebuvo įrodyti sutartiniai santykiai, kurių pagrindu K. J. panaudojo SE RAINBOW LOGISTICS LIMITED ataskaitoje nurodytas lėšas – 666 200 EUR, UAB „Stiprybė“ turto (automobilių) įsigijimui (civilinės bylos Nr. B2-1674-153/2012 162 b. l., 6 t.). Kad K. J. atsiskaitė UAB „Stiprybė“ vardu skolintomis iš SE RAINBOW LOGISTICS LIMITED lėšomis, neįrodyta ir nagrinėjamoje byloje.

Taip pat nepateikta duomenų, jog atsakovui išmokėta 460 000 Lt suma buvo panaudota kitokiems bendrovės tikslams (CPK 178 str.).

Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 460 000 Lt sumą, kaip be pagrindo įgytą turtą.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta prievolė atsirastų, turtą praradęs asmuo turi įrodyti, kad šis praradimas neturi teisinio pagrindo, t. y. jo įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu; jei asmuo įgyja turtą pagal sutartį, jis negali būti laikomas gavusiu turtą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2009; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Taip pat yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006). CK 6.237 straipsnio taikymas yra įmanomas tik tuo atveju, jeigu šalių nesieja jokie kiti prievoliniai santykiai ir turtą asmuo įgijo be teisinio (įstatyme ar sutartyje nustatyto) pagrindo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2011).

Pažymėtina, kad CK 6.237 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.

Kaip minėta šioje byloje, atsakovas neįrodė, jog iš bendrovės kasos gautus 460 000 Lt jis panaudojo UAB „Stiprybė“ veikloje ir jos interesais. Vadinasi, pagrindas, kuriuo atsakovas gavo šią sumą iš ieškovo, išnyko, todėl turi ją ieškovui grąžinti.

Atsižvelgdama į minėtą aplinkybę, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto ir tenkinti ieškovo ieškinį, priteisiant iš atsakovo bendrovei 460 000 Lt sumą, todėl sprendžia esant pagrindui skundžiamą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinant visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p., CPK 330 str.).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.200 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų pagrindu tenkinamas ir ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (460 000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-06-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Patenkinus ieškovo ieškinį, yra pagrindas iš atsakovo ieškovui priteisti visas jo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Ieškovo atstovas buvo pareiškęs prašymą priteisti iš atsakovo ieškovui iš viso 2 752,75 Lt bylinėjimosi išlaidų (1400 Lt + PVM už ieškinio parengimą, 525 Lt + PVM už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, 350 Lt +PVM už atstovavimą teisme) (97-99 b. l.). Kadangi šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, jos priteisiamos iš atsakovo ieškovui, kaip pagrįstos.

Ieškovui nepateikus apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, jo prašymas priteisti šias išlaidas netenkinamas (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo BUAB „Stiprybė“ ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovo K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovui BUAB „Stiprybė“ (j. a. k. 170743794, buveinės adresas – Šaltinių g. 23, Prienai) 460 000 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt tūkstančių litų), 2752,75 Lt (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt du litus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Artūras DriukasDalia KačinskienėDonatas Šernas